CHIARA LUBICH
"Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią” (2 Tim 1,7).
Apaštalas Paulius tuos žodžius rašė laiške Timotiejui, savo bendradarbiui, kurį jis buvo siuntęs darbuotis Efezo bendruomenėje. Timotiejui tas pavedimas buvo sunkus, nes ten reiškėsi piktnaudžiavimas, kurį reikėjo smerkti, ir klaidingos idėjos, kurias reikėjo atmesti. Jis jau buvo beprarandąs drąsą, nes buvo jaunas ir drovus, labiau linkęs vengti, negu situacijas pasitikti. Šv. Paulius ir priminė, kad charizmą — malonių dovaną — kurią jam Dievas davė, turi naudoti, darbuodamasis Bažnyčios gerovei. Toji dovana duos jam stiprybę, meilę ir išmintį.
Iš tikrųjų Timotiejui reikėjo ir drąsos skelbti Evangeliją, ir stiprybės vadovauti bendruomenei. Tvirtumas kartu su maloningumu, išmintimi ir apdairumu galėjo jam padėti veikti tinkamu metu ir tinkamoje vietoje, žinoti, ką kalbėti, ką daryti kiekvienu atveju ir kaip elgtis su kiekvienu asmeniu.
Nors tie apaštalo žodžiai buvo rašyti Dievo tarnybai pašauktam asmeniui, netiesiogiai — jie skiriami kiekvienam krikščioniui. Iš tikrųjų kiekvienas mūsų, kokioje gyvenimo padėtyje bebūtumėm, esame pašaukti nešti Evangelijos dvasią į šeimą, mokyklas, darbovietes, mūsų profesijoje: būti Bažnyčios statytojais. Kiekvienas mūsų esame gavę malonių, ypatingų dovanų, kad galėtumėm būti Kristaus liudytojai savo aplinkoje. Jei kartais būtumėm gundomi jo gėdytis ir vengti, toji dovana duoda mums jėgų pasitikti neišvengiamas sunkenybes ir liudyti pasauliui Kristų.
Čia mąstomi apaštalo žodžiai nurodo dorybes, kurių ir mums reikia. Mums taip pat reikia stiprybės, meilės ir išminties. Mums reikia drąsos, kad mūsų krikščioniškas reiškimasis būtų visuomenės jaučiamas, ypač kada pagrindinės moralinės vertybės yra trempiamos. Mums reikia ryžto nugalėti baimingumą, tingumo polinkį, kai norime save izoliuoti, ieškodami patogumo. Turime liautis nuolat teisintis, taip maskuodami sunkenybių baimę ir norėdami dėmesio tik sau.
Mums reikia drąsos, bet toji drąsa turi būti maloninga, pagarbi ir suprantanti, ypač santykiuose su tokiais, kurie kitaip galvoja negu mes. Kaip mes galime pasiekti tokį nuostabų krikščionišką darnumą, kurį čia šv. Paulius nurodo? Mes turime pasitikėti Jėzumi, gyvenančiu mumyse. Jei leisime jam veikti mumyse, pasitiksime situacijas ne patogiu pasyvumu, bet ryžtingu aktyvumu. Tada mes bendrausime su žmonėmis, siekdami būti su jais viena pagal Dievo valią mūsų pareigose, pašaukime, pasitikėdami mumyse veikiančia Jėzaus malone.
Jei taip darysime, pats Jėzus ugdys mumyse dorybes, reikalingas liudyti jį mums patikėtoje veikloje.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius