KUN. JONAS
. . jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose” (Lk 2,11).
Visokių gimsta kūdikių. Gimsta piliečiai mylimam karaliui, gimsta ir eiliniams žmonėms, gimsta ir varguoliams. Visi gimsta taip pat. Bet yra skirtumas, kaip kas juos priima. Kai pirmą kartą viešai parodo gimusį karaliaus šeimos kūdikį, tai subėga tūkstantinės minios pasižiūrėti ir kelti ovacijų. Kai gimsta eilinio piliečio namuose, tai džiaugiasi giminės, draugai ir kaimynai. 0 kai gimsta neturtingo vargšo namuose, tai kartais ir tėvai nelabai tesidžiaugia, nors jį myli. Ne retai pasako: "Geriau būtų, jei nebūtum gimęs”, nes žino, kad jis turės vargelį vargti.
Kalėdų naktis. Betliejaus apylinkėse snūduriuoja ir budi piemenys prie savo avių bandų. Staiga "nutvieskia juos Viešpaties šlovės šviesa”. Išsigąsta. Angelas ramina: "Nebijokite. Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai... Jums gimė Viešpats Mesijas”. Atsiranda ir gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: "Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms”.
Piemenys nubėgo pažiūrėti, kas ten įvyko. .. rado Mariją, Juozapą ir kūdikį ir "grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už viską, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta” (Lk 2,2-21). Štai ir visa Kalėdų įvykio istorija. Bet kokias skirtingas nuotaikas ji sukelia ir mūsų laikų žmonėse! Vieni džiaugiasi, kiti piktinasi, abejoja, mano, jog tai tik prasimanymas. Jei Dievas yra, tai tokie dalykai neturėtų būti! Tik pagalvokite: neva visagalis, visokio gėrio pilnas Dievas pasivers kūdikiu, gims gyvulių prieglaudoje, tvarte ar kalno urve — kokia tai nesąmonė!
Ir galvoju sau: "Argi tai gali būti nesąmonė? Ko Dievas norėjo, siųsdamas savo mylimą sūnų į pasaulį? Ar jis norėjo laimėti visų žmonių pasitikėjimą ir meilę? Ar jis atėjo rodyti savo begalinės galybės ir įvaryti žmonėms baimės?”
Kai Senajame Testamente Dievas apsireiškė izraelitų tautai, tai tikrai rodė jai savo galybę, ir išvesdamas pavergtuosius iš Egipto nelaisvės, ir duodamas savo įsakymus. Žydai taip išsigando, išvydę Sinajaus kalną, paskendusį tamsiame, tirštame debesyje, kuris liepsnojo, rūko, tvieskė žaibais ir griaudė perkūnai. Buvo įsakyta per Mozę neprieiti iki kalno papėdės nei žmonėms, nei gyvuliams, nes tuoj kristų negyvi. Tauta girdėjo net balsą, sklindantį iš debesies. Bet labai išsigando, kad šaukė Mozei: "Eik tu kalbėtis su Viešpačiu, nes mes galime numirti”. Ir pridėjo, kad jie klausys, ką Viešpats pasakys Mozei. Taip ir atsitiko. Bet ar šitaip Dievas laimėjo izraelitų pasitikėjimą ir meilę? Ilgainiui išnyko ir jų Dievo baimė, ėmė garbinti pagonių kaimynų dievaičius ir nebesilaikyti Dievo duotų įsakymų. Ir vėl Dievas baudė juos, ne kartą atiduodamas kaimyninių tautų vergijon. Ar visa tai neliudija, kad Dievo galybių apreiškimas žmonėms ne būtinai laimi jų pagarbą, pasitikėjimą ir meilę?
Kalėdos. Dievo Sūnus, tikras Dievas iš tikro Dievo, ateina į pasaulį pas visus žmones. Jis nori laimėti visų meilę ir pasitikėjimą, visiems parodyti savo nepaprastą gerumą. Jis ateina į vargingo staliaus šeimą. Jam nėra vietos gimti keleivių užeigoje. Jis turi gimti tvarte. Pirmieji jo lankytojai — taip pat vargingi piemenys. Kūdikis. Gležnutis kūdikis. Kas tokio bijosis? Kas pasidžiaugs kūdikėliu? Per šimtmečius iki mūsų dienų milijonai džiaugėsi ir tebesidžiaugia mums šitaip apsireiškusiu Dievo gerumu ir meile. Ko Dievas nelaimėjo, apsireikšdamas savo galybe, tai jis laimėjo apsireikšdamas silpnybe, kūdikio gležnumu! Kaip Dievas turi mylėti net didžiausius vargšus, kai jis šitaip nusižemina! ..
Dėl žmonių jis vargo, dirbdamas amatininko darbą, vargo trejus metus, mokydamas minias ir darydamas stebuklus kaip tik vargšams ligoniams; vargo, nešdamas kryžių ir mirdamas, ant jo prikaltas... Visa tai jis pradėjo, gimdamas Betliejaus apylinkėse. Žmonės pagaliau suprato, kad visatos visagalis Kūrėjas yra visiems prieinamas, visus myli, net ir didžiausius varguolius -elgetas, net nusidėjėlius. Kūdikiu tapdamas Dievas laimėjo šimtų milijonų širdis!
Ar Dievas begali kaip nors dar geriau savo meilę žmonėms parodyti? Taip. Jis tai padarė. "Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas... Imkite ir gerkite, nes tai yra mano kraujas. Tai darykite man atminti”. Niekas nebūtų galėjęs drįsti net pasvajoti, kad Dievas galėtų šitaip nusižeminti, šitokiu būdu stengtis laimėti žmonių širdis, šitaip su kiekvienu žmogumi jungtis.
Jis tai padarė ir tebedaro kasdien tūkstančiais kartų visame pasaulyje, kiekvienose šv. mišiose.
Čia vyksta amžinos Kalėdos. Kaip ir Marija su Juozapu, ir piemenys, ir trys išminčiai regėjo, turėjo visagalio Dievo Sūnų, taip ir mes jį turime tokia mums prieinama forma, kad galime tik stebėtis, žavėtis, džiaugtis ir su juo jungtis, kada tik norime. Į visa tai pirmas Dievo žingsnis buvo Kalėdų naktį Betliejaus apylinkėse.
Ar aš tikrai tikiu? Ar aš jam atidaviau savo širdį, savo meilę? O gal tik, kaip Erodas, noriu juo nusikratyti, net užmušti savo nuodėmėmis? Jis visiškai dabar priklauso nuo mano geros valios. Ką aš Tau, Jėzau, galiu pasakyti šių Kalėdų švenčių proga? Noriu tik paklausti, ar Tu gali būti patenkintas mano meile Tau?