JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
"Ugnies į žemę atnešti atėjau ir ko noriu, jei ne to, kad ji kūrentųsi”, pasakė prieš du tūkstančius metų Mesijas, atėjęs į mūsų vargingą pasaulį, kuriam trūko šviesos, šilimos ir meilės. Jis pats buvo ta išganingoji ugnis, apšvietusi ir sušildžiusi tamsoje paskendusį ir žiemos ledu apdengtą pasaulį. Jis apšvietė ir sušildė tamsoje besiblaškančias ir dvasinį šaltį kenčiančias žmonių širdis, įžiebdamas jose tikrosios meilės ugnį. Ir mūsų laikams trūksta tos dieviškosios ugnies, kuri sutirpdytų suledėjusias brolių ir seserų širdis ir sujungtų jas į šviesią galingą vienybę, į karštą brolišką vienas kito meilę.
Kiekvienas vakaras apgaubia žemę rimtimi, bet gal nuostabiausias yra tas vakaras, kai aplink kūčių stalą susėdusios šeimos surimtėja, susikaupia ir susimąsto. Žmogus pasijunta stovįs prieš didelę paslaptį, kai Dievas tampa žmogumi, dangus pasiekia žemę, kai įžeistasis ateina kentėti už įžeidėją, kai antgamtinę laimę praradusia jam vėl suspindi linksmas atgimimo rytas, kai jo likimas jau nėra tik mirtis ir kapas, bet amžino gyvenimo vartai tuoj vėl atsivers. Tikrai nuostabi toji Betliejaus paslaptis: dievybė čia jungiasi su žmogybe, džiaugsmas maišosi su melancholija, ilgas, bet viltingas šviesos laukimas pagaliau vainikuojamas pasiaukojančios meilės.
Kristus gimdamas atnešė pasauliui gyvenimą, džiaugsmą, laimę, viltį ir meilę. Jis atėjo į tikro gyvenimo ištroškusią žemę, atskrido, lyg tas legendarinis pelikanas, kuris maitina vaikus savo krūtinės krauju. Žmogus gyveno alkanas, ištroškęs ir liūdnas. Jo gyvenimas gal buvo tik laidotuvių procesija, nes gyveno atsiskyręs nuo Dievo. Kalėdos yra pirmasis žmogaus susitikimas su Dievu. Tai yra tikrojo gyvenimo seniai lauktoji pradžia. Linkime, kad Kalėdų džiaugsmas tęstųsi visus metus, kad susitikimas su Dievu būtų be atsiskyrimo.
Lietuvių katalikų religinė šalpa saugo Sibiro maldaknygės originalą su rožiniu iš Sibiro. Nuotraukoje originalas su vertiniais į anglų, ispanų, vokiečių, italų ir kinų kalbas.