Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
JUOZO VAIŠNIO KNYGA “PRAKTINĖ LIETUVIŲ KALBOS VARTOSENA”
(Kalba, pasakyta šios knygos sutiktuvėse 1986-01.1 j Jaunimo centre, Čikagoje)
Bronius Vaškelis
Reikia tik pasidžiaugti, kad išeivijoje prigijo graži tradicija suruošti naujai knygai vakaronę. Tik, kaip ir visiems naujiems dalykams, kol kas neturime vieno, aiškaus, nekvestionuojamo šiai tradicijai vardo. Spaudoje pasirodė keli pavadinimai: "knygos sutiktuvės”, "knygos sutikimas”, "knygos pristatymas”, "supažindinimas visuomenės su knyga”. Pagal Vaišnį, posakiai "knygos pristatymas” ir "knygą pristatyti” nevartotini. Koks paradoksas! Kalbant apie autorių, galima vartoti posakius: "autorių sutikti”, "autorių pristatyti”, "su autoriumi susipažinti”, o kada kalbama apie knygą, atrodo, tėra tik vienas veiksmažodis — "supažindinti”, t.y. supažindinti visuomenę su knyga. Žinome, kad kalbininkams priimtinas posakis "knygos sutiktuvės”, bet ar vartotinas šiuo atveju veiksmažodis "sutikti”? Abejotina. Paimkime tokį pavyzdį: "penktadienį Jaunimo centre čikagiečiai sutiko kun. J. Vaišnio knygą”!
Kuo blogas žodis "pristatyti”? Šiaip jis labai padorus, ir autorius knygoje sumini net devynis atvejus, kur jį galima vartoti. Tik kalbant apie knygą, esą jis netinkamas, nes "tokia vartosena lietuvių kalbai nėra būdinga” (p. 175). Kas būdinga ir kas nebūdinga lietuvių kalbai? Ar vienu metu, kalbininkų nuomone, koks nors žodis netinkamas po kurio laiko gali tapti tinkamu ir būdingu lietuvių kalbai? Tai priklauso nuo kalbininkų sprendimo. Kalbotyros istorijoje buvo atsitikimų, kada kalbininkai turėjo nusileisti visuomenės plačiai vartojamiems "nebūdingiems” lietuvių kalbai žodžiams ir posakiams. Net Vaišnys sumini, kad "gal kada nors kalbininkai ir nusileis 'liaudžiai’, priimdami analogiją” (p. 175): jeigu galima "pristatyti asmenį”, tai gal turėtų būti galima "pristatyti knygą”.
Dažnai kalbinės problemos, kaip kad ir šis minėtas pavyzdys rodo, yra sudėtingos ir net kartais neįmanoma jų išspręsti, pasiremiant analogija bei logika. Bet šiam vargui yra kalbininkai. Nors kartais ima didelė pagunda su jais pasiginčyti, bet, mūsų džiaugsmui, tik kalbininkų rūpesčiu lietuvių kalbą gryninti ir tobulinti ji apsaugoma nuo svetimybių šiukšlių, kalbos susinimo ir pan.
Vartydamas kun. J. Vaišnio knygą, pradedi ryškiau suvokti tą lietuvių kalbos norminimo, turtinimo, gryninimo kelią, kurį ji praėjo per paskutinį šimtmetį. Tas kelias yra be galo: svetimtaučių pranašavimai apie lietuvių kalbos išnykimą, lietuvių kalbos didvyriška kova su slavybėmis XIX a. pabaigoje, kalbos sužydėjimas nepriklausomybės metais. Dabar išeivijoje lietuvių kalbą engia, dusina svetimybių piktžolės, o tėvynėje, toje mažytėje slavų jūros apsuptoje saloje, mūsų kalba turi atlaikyti kasdieninę rusų kalbos bangų mūšą.
Žinoma, lietuvių kalbos padėties išeivijoje lyginimas su jos padėtimi dabar Lietuvoje būtų netikslus. Tenai yra Lietuvių kalbos komisija, kurios nutarimai visiems kalbos vartotojams privalomi. Tai nereiškia, kad Lietuvoje nėra spręstinų kalbos problemų, arba, kad visi tos komisijos sprendimai patenkina visus kalbininkus, arba, kad sprendimai yra galutiniai. Tačiau svarbiausia, kad yra rašybos ir skyrybos vienodumas. Išeivijoje lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos klausimuose, kaip ir gyvenime, vyrauja demokratinis principas: rašai taip, kaip nori. Beveik kiekvienas laikraštis turi
Kryžių kalno dalis.
savo rašybą. Nėra institucijos, kurios nutarimai būtų visiems privalomi. Paimkime pavyzdžiu kun. J. Vaišnio kalbos norminimo ir rašybos vienodinimo pastangas. 1982 m. jis parašė rašybos ir skyrybos vadovėlį "Dabartinė lietuvių kalbos rašyba”. Vadovėlį peržiūrėjo Lituanistikos instituto kalbos skyrius, kurio vedėju yra Antanas Klimas, o nariais — išeivijos kalbininkai, kaip Petras Jonikas, Janina Reklaitienė ir kt- Skyriui rekomenduojant, Lituanistikos instituto suvažiavime Vaišnio vadovėlis buvo priimtas, kaip patikimiausias šaltinis lietuvių kalbos vartosenai ir rekomenduojamas mūsų išeivijos mokykloms, laikraščiams, žurnalams. JAV LB Kultūros taryba šį leidinėlį išleido ir Lituanistikos instituto vardu prašė šios rašybos laikytis. Ar visi išeiviai į tą prašymą atkreipė deramą dėmesį? Toli gražu, ne. Tai matome iš mūsų laikraščių, žurnalų, knygų ir net pačių kai kurių Lituanistikos instituto narių leidinių.
Išeivijos lietuvių kalbos rašybos padėtis daug kuo primena buvusią padėtį XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Lietuvių rašyba tada buvo labai marga. Vieni sekė Augusto Šleicherio siūlomą rašymą, kiti Fridricho Kuršaičio, treti patys kūrė kalbos rašybos teorijas bei sistemas. Anot V. Kudirkos, tada egzistavo "quod capita, tot sen-sus”, t-y. kas galva, tai nuomonė. Pradėjus leisti "Varpą”, Kudirka suprato, kad laikraštis turi turėti rašybos taisykles, ir 1890 metais jis parengė, pasiremdamas daugiausia F. Kuršaičio gramatika, vadinamus "Statrašos ramsčius”, t.y. 17-kos paragrafu rašybos taisyklių rinkinį. "Varpo” ir "Ūkininko” laikraščių redaktoriai tuos "Statrašos ramsčius” išsiuntinėjo savo bendradarbiams ir reikalavo, kad jie laikytųsi tų taisyklių. Ne visi iš karto pakluso, nes nei V. Kudirka, nei "Varpas” neturėjo visuomenėje visuotinio autoriteto. Pasirodydavo ir kitų asmenų paruoštų rašybos taisyklių. Pvz., 1899 m- J. Basanavičius išleido naują rašybos projektą, bet, J. Jablonskiui jį stipriai sukritikavus, Basanavičiaus projektas nesulaukė visuomenės platesnio pritarimo. Nežiūrint rašančiųjų skeptiškumo bei nenoro priimti Kudirkos "Statrašos ramsčiuose” siūlomų taisyklių, bent "Varpo” rašyba ėmė palengva vienodėti ir stabilizuotis. Nemažos reikšmės turėjo J. Jablonskio "Varpe” išspausdinti gerai motyvuoti, su konkrečiais pavyzdžiais rašybą nagrinėjantys straipsniai. To negalima pasakyti apie kitus to meto lietuvių laikraščius, kurių redaktoriai ir bendradarbiai mažai rūpinosi rašybos vienodinimu. Nesant būdų priversti redaktorius ir autorius paklusti vienos rašybos sistemai, terminų, leksikos ir sintaksės gryninimas vyko labai lėtai. Atgavus nepriklausomybę, atrodė, kad galų gale rašyba bus suvienodinta, nes be to neįmanoma sėkmingai dirbti darbą mokyklose, knygų bei periodikos leidime ir pan. Kalbos norminimo darbui reguliuoti buvo autoritetinga įstaiga — Švietimo ministerija, kuriai tik reikėjo prisilaikyti tvirtų ir išmintingų pozicijų. 1919 m- ministerija patvirtino rašybą, kurią rėmė ir kurios laikėsi J. Jablonskis. K. Būga laikėsi savo ankstyvesnės, prieškarinės rašybos ir turėjo nemaža pritarėjų. Tokiu būdu egzistavo dvi rašybos: jablonskinė ir būginė. 1923 m. buvo sudaryta speciali rašybos komisija, bet ji nieko konkretaus nepasiekė ir iširo. Vėliau buvo sudaryta kita komisija, kuriai vadovavo Pranas Skardžius. Po ilgų 42 posėdžių 1933 m- ši komisija išspausdino rašybos projektą, kurį pradžioje Švietimo ministerija rėmė, o vėliau, kilus nepasitenkinimui siūlomomis kalbos reformomis, atmetė. Lietuvos mokyklose toliau buvo laikomasi jablonskinės rašybos net iki 1976 metų.
Pokariu susidarė paradoksali situacija: sovietinė valdžia Lietuvoje laikėsi nepriklausomybės metais įvestos rašybos ir skyrybos, o išeivijoje buvo bandoma kurti naują rašybą. Pr. Skardžius, talkininkaujant St. Barzdukui ir J. M. Laurinaičiui, išleido "Lietuvių kalbos vadovą” (1950), pasiūlydamas rašybos reformas. Taip išeivijoje įsivyravo dvi rašybos, pasakyčiau, jablonskinė ir skardžiuvinė. Taip pat reikia paminėti, kad kai kurie mūsų laikraščiai perėmė šį bei tą iš ankstyvosios išeivių kartos rašybos, kaip pvz-, vietovių pavadinimų rašymą: Illinois, Chicago rašo angliškai. Kai kurie laikraščiai net iki šios dienos mūsų išeivijos sostinę "chicaguoja”.
1976 m. įvedus rašybos reformas Lietuvoje, rašybos padėtis išeivijoje dar daugiau susikomplikavo. Dalis išeivijos (ir mūsų išeivijos kalbininkai) naują rašybą priėmė, o kita dalis ją atmetė, ar tiksliau, ignoravo. Išeivijos kalbininkams rašybos pakeitimai neatrodė nei radikalūs, nei nelogiški, o dauguma jų pirmiau jau mūsų kalbininkų, tarp jų Pr. Skardžiaus, buvo siūlyti įvesti. Kun. J. Vaišnys knygoje "Dabartinė lietuvių kalbos rašyba” (1982) išeiviją supažindino su svarbiausiomis rašybos ir skyrybos reformomis ir pasiūlė mažus pakeitimus, kaip pvz-, atmesti Dievo ir krikščioniškų švenčių vardų siūlomą rašymą mažąja raide, nes tai Lietuvoje yra grynai politinis klausimas.
Dabar išeivijoje turime tris, jei ne daugiau, rašybas. Nebūtų tikslu kaltinti laikraščių ir žurnalų bendradarbius, kad jie nesilaiko Vaišnio siūlomos rašybos, nes kaip jie taisyklingai berašytų, vis vien redaktoriai jų raštus ištaisys pagal jiems priimtiną rašybos sistemą.
Pažiūrėkime į rašybos problemą šiek tiek iš kito taško. Kodėl išeivijoje siekti vienos rašybos? Ar iš tikrųjų Vaišnio knygoje siūlymai yra nelogiški, radikalūs ir todėl nepriimtini? Kas išeivijoje darytina rašybos ir skyrybos srityje?
Normaliai valstybėje yra viena oficiali rašyba, ir visi turi jos laikytis. Tačiau išeivija yra visai atskiras visuomeninio gyvenimo reiškinys. Išeivija pasižymi kuriozais, neišskiriant ir rašybos klausimų. Pvz., daugelis rusų emigrantų ilgai laikėsi caro laikais egzistavusios rašybos, nors visame pasaulyje rusiškuose leidiniuose buvo vartojama reformuota rašyba. Kapsukas ir Angarietis, gyvendami Maskvoje, įvedė suprastintą lietuvių kalbos rašybą, nes rašyba nepriklausomoje Lietuvoje jiems buvo nepriimtina! Tačiau, okupavus Lietuvą, ši rašyba nebuvo įvesta.
Nesant vienodos rašybos, yra sunkiau jaunimui išmokti lietuvių kalbą. Tas taip pat apsunkina darbą mokyklose. Pvz., Lituanistikos katedroje aspirantų rašyba labai įvairuoja, nes jie buvo mokomi skirtingų rašybos taisyklių šeštadieninėse mokyklose, Pedagoginiame institute arba Lietuvoje. Vienas kitas aspirantas nelankė lietuviškos mokyklos, o mokėsi kalbos iš tėvų ir iš mūsų periodikos. Būk gudrus ir surask tinkamą sprendimą šioje biblinių laikų Babelio bokštą primenančioje rašybos susimaišymo situacijoje!
Spaudoje ir privačiuose pokalbiuose nusiskundžiama, kad išeivijoje lietuvių kalba menkėja ir, anot T. Klygos ("Dirva”, 1985. X1.7), gyvena nuosmukį: "Viešų renginių, koncertų, švenčių, sukakčių, parodų programose — kaip knibžda kalbos klaidos ir kitokie darkymai, gėda skaityti! Ir žurnalų bei knygų kalbos kokybė eina prastyn. O draugijų, sambūrių sueigose ir raštuose — nejauki kalbos mišrainė”- Jeigu ignoruojama kalbininkų nuomonė ir rašoma taip, kaip kas tik nori, kalbos apie lietuvių kalbos gryninimą, norminimą ir taisyklingą vartoseną mažai padės.
Kun. J. Vaišnio pastangos kalbos gryninimo ir vienodinimo srityje yra sveikintinos. Jo pasiūlymai nuosaikūs ir kai kuriais atvejais, pasakytum, net konservatyvūs. Nesimato kraštutinio purizmo tendencijų, kurios kartas nuo karto pasirodydavo nepriklausomoje Lietuvoje. Pvz., buvo bandoma tarptautinius terminus keisti lietuviškais naujadarais, arba sukurti lietuviškus pakaitalus tokioms svetimybėms, kaip pvz., krienai, baravykas, grybas, kaminas, kurapka ir pan. Dauguma svetimybių, žargonybių, hibridų, archaizmų, kurių autorius siūlo nevartoti, buvo taip pat rekomenduota jau 1976 m Aldono Pupkio sudarytoje knygoje "Kalbos praktikos patarimai”. Kaip priešingybę Vaišnio užimtai pozicijai, galima paminėti porą išeivijos periodikoje pasirodžiusių puristinių tendencijų pavyzdžių. Viena "Tėviškės žiburių” skaitytoja priekaištauja, kad laikraštyje vartojama daug nelietuviškų žodžių. Esą "Tėviškės žiburiai” būtų lietuviškesni, jei nebūtų vartojami tokie žodžiai, kaip "radikaliai”, "simpoziumas”, "katedra”, "formulė”, "lituanistika”, "informacija”, "konferencija”, "reguliarus”, "problematika”, "egzistencija”, "sfera”. Ji savo pastabas užbaigia: "Taip mokyti žmonės veda nutautėjiman”. ("Tėviškės žiburiai”, 1985.XII.17). "Tėviškės žiburiams” nėra svetimos puristinės tendencijos, nes jie vietoj žodžio "bažnyčia (pastatas) vartoja "šventovė”, o vietoj "Bažnyčia” (katalikų visuomenė) — "Bendrija”, tačiau šiuo atveju nesiūlo minėtiems tarptautiniams žodžiams ieškoti lietuviškų pakaitalų.
Girdint daromus Vaišniui priekaištus, kad jis siūlo radikalias reformas, norėtųsi pastebėti, kad kai kuriais atvejais jis turėtų būti dar griežtesnis- Pvz., priėmimas be jokių išlygų Lietuvoje nutarto didžiųjų raidžių rašymo neveda prie rašybos vienodinimo. Pvz., siūloma rašyti pavadinimą "Lietuvių kalbos ir literatūros institutas”, t.y, tik pirmas žodis didžiąja raide, o tuo tarpu "Lituanistikos Institutas”— abu žodžiai didžiosiomis. Pagal tą patį principą, rašoma "Vilniaus universitetas”, "Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija” ir t.t. Atrodo, kad čia nėra logikos, ir pati taisyklė stokoja aiškumo. Progai pasitaikius, nurodžiau didžiųjų raidžių rašymo neaiškumus besisvečiuojančiam Čikagoje kalbininkui Zigmui Zinkevičiui. Nežiūrint visų taisyklių, esą galima, reiškiant institucijai pagarbą, visus žodžius rašyti didžiosiomis raidėmis. Paliekant pačiam vartotojui apsispręsti didžiųjų raidžių rašymą, kaip pats Vaišnys pastebi (p. 31), nepasiekiama nei aiškumo, nei vienodumo. Kodėl nesilaikyti paprastos taisyklės: visų pavadinimų tik pirmąjį žodį rašyti didžiąja raide, o kitus — mažosiomis?
Kur kas komplikuotesnis ir sunkiau išsprendžiamas svetimųjų tikrinių vardų rašymo klausimas. Atrodo, kad būtų logiškiau ir tiksliau, kad tikrinės svetimybės būtų rašomos taip, kaip yra originale, tik pridedant lietuviškas galūnes. Girdėti, kad estai ir latviai visuose savo leidiniuose laikosi originaliosios rašybos. Mus riša ilga tradicija: svetimuosius tikrinius vardus transkribuodavo, t.y. pritaikydavo prie lietuviško tarimo, nepriklausomoje Lietuvoje ir dabar tenai tebetranskribuojama. Tačiau, kaip kalbininkas Bonifacas Stundžia pripažino, nežiūrint Lietuvių kalbos komisijos, kurios "nutarimai nekvestionuotini”, transkribavimas įvairuoja. ("Literatūra ir menas”, 1986I.4). Išeivijoje ne tik įvairuoja transkribavimas, bet apskritai svetimybių rašyme nesilaikoma bet kokios pastovesnės taisyklės.
Vaišnys knygelėje "Dabartinė lietuvių kalbos rašyba” pasiūlė Lietuvoje vartojamą ir Pr. Skardžiaus rekomenduotą svetimųjų tikrinių vardų transkripciją, kaip pvz., Čikaga, Niujorkas, Ilinojus ir t.t. Kaip matome iš mūsų spaudos, kai kas to pasiūlymo nepriėmė. Įpratusiems kitaip rašyti, arba rašyti pagal savo sistemą, nelengva pakeisti įprotį ir, žinoma, varžyti rašymo laisvę. Be to, tą transkripciją sunkiau pritaikyti mažai žinomų vietovių pavadinimams ir įvairių tautybių pavardėms. Neatrodo, kad artimoje ateityje rastume išeivijoje šiai problemai praktišką sprendimą. Tenka pasikliauti Lietuvoje toje srityje dirbančiais kalbininkais.
Kryžių kalno dalis.
Nebereikėtų, atrodo, ir minėti, kad taisyklinga, tiksli, aiški kalba yra ne tik mūsų kultūros vertybė, bet ir svarbus lietuvybės išlaikymo išeivijoje veiksnys. Savaime suprantama, kad turėtume atkreipti kur kas didesnį dėmesį į lietuvių kalbos gryninimą, norminimą ir taisyklingą vartojimą. Norėtųsi, kad Vaišnio knyga būtų kiekvienoje išeivio šeimoje, ant kiekvieno žurnalisto, rašytojo, redaktoriaus, studento rašomojo stalo.
T. Klyga minėtame "Dirvos” numeryje siūlo, kad JAV LB vadovybė išgirstų mūsų kalbos SOS šauksmą ir ateitų jai į pagalbą. Šia proga norėtųsi pasiūlyti, kad LB vadovybė išsiuntinėtų "Praktinę lietuvių kalbos vartoseną” visoms mūsų laikraščių, žurnalų, leidyklų redakcijoms ir prašytų, kad jos įsijungtų į kalbos gryninimo ir vartosenos vienodinimo vajų. Vienas to vajaus uždavinių būtų, nieko nelaukiant, įsteigti laikraščiuose nuolatinius kalbos skyrelius, kur būtų nagrinėjama periodikoje ir ypač jaunimo vartosenoje pastebėtos kalbos klaidos bei netikslumai. Lietuvių fondas turėtų finansiškai remti tokių skyrelių redaktorius ir bendradarbius.
Čia aptartoji Vaišnio knyga tėra pirmas žingsnis mūsų kalbos puoselėjimo srityje. Būtinai reikia antrojo šios knygos tomo, kuriame būtų pateikti jaunimo kalboje nevartotini žodžiai bei posakiai ir duoti kalbos taisymai, patarimai su gausiais pavyzdžiais. Būdamas Pedagoginio instituto ir vasaros Lituanistikos seminaro lektoriumi, kun. J. Vaišnys puikiai žino jaunimo kalbos vartoseną ir būtų tinkamiausias to leidinio autorius.