Juozas Vaišnys, S.J.
Viena iš pernykščio konkurso temų, skirtų jaunimui, buvo: "Iš kur kyla vaikų nesusipratimai su tėvais?” Čia trumpai pažvelgsime, kokius atsakymus į šį klausimą yra davę konkurso dalyviai.
Teresytė Giedraitytė aprašo trylikmetės Lilės pasikalbėjimą su motina. Lilė nori eiti su drauge į kiną. Ji norėtų eiti į šokius, kur galėtų susipažinti su berniukais, bet mama vis neleidžia, randa visokių priežasčių, bijo ją išleisti su draugėmis ar draugais, kurių ji nepažįsta. Lilė jaučia, kad motina ja nepasitiki, ir dėl to labai pyksta, jaudinasi, verkia. Pagaliau jos susėda ir atvirai pasikalba. Motina supranta, kad tos draugės ar draugai yra geri vaikai, kuriais galima pasitikėti. Ji leidžia Lilei su jais draugauti ir išeiti į kiną ar į šokius. Taip nesusipratimai tarp Lilės ir jos motinos pasibaigia. Abidvi laimingos ir patenkintos.
Undinė Mulokaitė rašo, kad daugiausia nesusipratimų tarp tėvų ir vaikų kyla tada, kai vaikai būna 14-18 metų amžiaus. Šio amžiaus jaunimas nori būti nepriklausomas, nori pats tvarkyti savo gyvenimą, nenori, kad nuolat tėvai sekiotų ir sakytų, ką reikia ir ko nereikia daryti. Bet paprastai tėvai vaikams draudžia daryti tai, kas vaikams patinka, ir liepia daryti tai, kas nepatinka. Tėvams nepatinka dabartinis vaikų apsirengimas, moderni muzika, vaikų draugavimas su tėvams nepageidaujamais jaunuoliais. Tėvai savo paauglius jaunuolius dar vis tebelaiko "mažyčiais vaikučiais”, nori su jais, parėję iš darbo, kartu praleisti vakarus, o vaikai vis veržiasi kitur iš namų. Tėvai nori, kad vaikai būtų pasididžiavimas ne tik jiems patiems, bet ir kaimynams. Tad jiems labai nepatinka, kad vaikai nėra tokie, kokie buvo jie patys jaunystėje. Bet juk laikai keičiasi. Vaikams atrodo, kad jų tėvai yra senoviški, atsilikę nuo gyvenimo, nesupranta dabartinių papročių. Motinai nepatinka, kad dukrelė per daug rūpinasi savo svoriu; tėvas nepatenkintas, kad sūnus vis kvaršina jam galvą, prašydamas nupirkti automobilį.
Tai ir yra svarbiausios priežastys, dėl ko vaikai nesutaria su tėvais. Barniai dažnai kyla ir dėl lituanistinės mokyklos. Tėvai būtinai nori, kad vaikas ją lankytų, geriau išmoktų lietuvių kalbą, susipažintų su Lietuvos istorija ir literatūra, o vaikams atrodo, kad tai tik bereikalingas laiko gaišinimas. Kai vaikai paauga, patys įsitikina, kad tėvai gerai darė, juos veždami į lituanistinę mokyklą. Tada paprastai pranyksta ir kitos problemos bei nesantaikos.
Lidija Tampauskaitė išskaičiuoja daug įvairių dalykų, kur skiriasi tėvų ir vaikų nuomonės ir sukelia nesusipratimus bei ginčus. Vaikai nuo 12 iki 16 metų dažnai susipyksta su tėvais dėl tokių klausimų: kelintą valandą reikia grįžti namo, kada eit miegoti, kokius filmus galima žiūrėti, kaip ilgai galima kalbėti telefonu, kaip ilgai žiūrėti televizijos, kur galima ir kur negalima eiti su draugais, kada turi kambarį valyti, kada atlikti namų darbą, kada pašerti šuniuką. Jaunimas nuo 16 iki 20 metų dažniausiai su tėvais nesutinka dėl tokių klausimų: kokį automobilį pirkti, kur ir kada išsikraustyti iš namų, į kokį universitetą stoti, kokį darbą gauti.
Šie klausimai tėvams atrodo vienaip, o vaikams visai kitaip. Dėl to ir ginčijamasi, pykstama. Tokių problemų buvo ir bus, bet paprastai jas išsprendžia laikas.
Vilija Žemaitaitytė prisimena ketvirtąjį Dievo įsakymą, kad reikia gerbti savo tėvą ir motiną, bet tai nereiškia, kad vaikai ir tėvai turi visuomet turėti tą pačią nuomonę. Visi žmonės yra skirtingi. Iš čia ir kyla tarp jų nesutarimai.
Ji pamini tas pačias priežastis, dėl ko tėvų ir vaikų nuomonės nesutinka: apsirengimas, šukuosena, muzika. Vaikams patinka moderni muzika, o tėvams — klasikinė. Daug nesantaikų įvyksta ir dėl to, kad tėvai per daug reikalauja iš savo vaikų, sakytume, jiems taiko per daug aukštus standartus, pvz., jie nori, kad vaikai mokykloje gautų tik penketukus, bet juk ne visi yra vienodai gabūs, ne visiems tai įmanoma.
Daug problemų savaime išsispręstų, jeigu tėvai daugiau su vaikais bendrautų, daugiau kalbėtųsi. Dažnai to labai pasigendama: tėvai vėlai grįžta iš darbo, ruošia vakarienę, atlieka kitus būtinus darbus, tai su vaikais pabendrauti nelieka laiko. Tada vaikai pasitraukia į savo "pasaulį”, pradeda tik apie save galvoti. Tėvai, žinoma, tai pastebi ir dėl to yra labai nepatenkinti. Tai čia vėl yra visokių nesusipratimų priežastis.
Skirtingų kartų žmonės, aišku, turės ir skirtingas nuomones bei skirtingus įpročius. Iš to, žinoma, visuomet kils nesusipratimų, bet geriausias vaistas čia bus kantrybė. Tad Vilija, baigdama savo rašinį, ir linki visiems kantrybės!
Laima Žemaitaitytė taip pat pabrėžia, kad svarbiausia nesusipratimų priežastis yra ta, kad tėvai su vaikais nepakankamai bendrauja ir kalbasi. Taip pat ir ji mano, kad tėvai neturėtų per ilgai savo vaikų laikyti "mažiukais vaikeliais”. Ji baigia, duodama tėvams tokį patarimą: "Jeigu jūs, tėveliai, mus vis laikysite 'mažais vaikeliais’, tai pasistengsime jums įrodyti, kad mes jau nesame maži vaikeliai!”
Vylius Leškys mano, kad tėvai iš vaikų per daug reikalauja, per daug dėmesio kreipia į smulkmenas ir išorinius dalykus. Kartais su kitais draudžia draugauti tik dėl to, kad jie yra negražiai apsirengę arba negražiai atrodo, nors viduje gal jie yra labai geri, kilnūs, draugiški. Tėvai nori, kad vaikai būtų tokie, kaip jie. Skirtumų buvo ir bus, bet vaikai ir tėvai turi stengtis vieni kitus suprasti.
Paulius Mošinskis nurodo tris nesusipratimų priežastis: skirtingos idėjos, perdėta tėvų meilė vaikams ir iširusios šeimos.
Tėvai mano, kad jie visuomet yra teisingi, o vaikams atrodo, kad tėvai jų nesupranta ir kartais neteisingai su jais pasielgia.
Kai būna šeimoje per mažai meilės, tai negerai, bet ir per didelė meilė gali būti nesantaikų priežastis. Iš per didelės meilės tėvai laiko vaiką namie, niekur neleidžia, bijodami, kad jam gali kas nors blogo atsitikti. Toks vaikas visuomet bus nepatenkintas ir už tą perdėtą tėvų meilę gal atsilygins neapykanta.
Jeigu šeima suirusi, tai sunku tikėtis, kad joje būtų santaika. Vaikui svetimas tėvas ar svetima motina niekad nebus savi ir artimi.
Erikas Petraitis sako, kad vaikams labai nepatinka, kad jie negali sugyventi ir susitarti su tėvais, bet tiems nesutarimams yra daug priežasčių. Jis čia išskaičiuoja tas priežastis, apie kurias jau buvo kalbėta ir kituose rašiniuose. Vaikams nepatinka, kai tėvai vis sako: "Kai aš buvau mažas, kitaip elgiausi”. Svarbiausia nesutarimų priežastis yra kartų atotrūkis (generation gap), bet to negalima išvengti. Rašinį jis baigia žodžiais: "Kai aš būsiu tėvas, bandysiu atsiminti šį savo rašinį ir stengsiuos išvengti tų nesusipratimų”.
Tolandas Petraitis mano, kad ir jų tėvai turėjo nesusipratimų su savo tėvais, bet dabar tų nesusipratimų gal yra dar daugiau, nes tėvai gyveno visiškai skirtingoje aplinkoje nuo tos, kurioje mes gyvename. Jie pripratę prie kitokio gyvenimo būdo, kitokio apsirengimo, kitokių papročių. Tad ir papročių, ir nuomonių skirtumai yra visai normalus dalykas. Reikia tai suprasti ir dėl to nesijaudinti.
Jonas Vizgirda paminėjo taip pat beveik tas pačias nesusipratimų priežastis. Visais laikais vaikai buvo skirtingi nuo tėvu ir visuomet taip bus. Savo rašinį jis baigia maždaug tokiais žodžiais: "Kai mes būsime tėvai, tai į savo tėvus labiausiai būsime panašūs tuo, kad per daug rūpinsimės savo vaikais ir norėsime, kad jie būtų tokie, kaip mes”.