CHIARA LUBICH
"Jūs... tapsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių” (Apd 1,8).
Šiuos žodžius Jėzus pasakė apaštalams po savo prisikėlimo. Jis taip pat sakė ir apie Šventosios Dvasios atėjimą. Bet jie tą Dvasios atėjimą rišo su Dievo karalystės įkūrimu laiku pabaigoje, kaip to meto žydai galvojo. Jie galvojo, jog Dievas, nugalėjęs bedievystę ir blogį žemėje, įkurs taikos ir teisingumo karalystę — net socialinę ir politinę. Izraelis, išrinktoji tauta, būtų tada visų tautų centru. Užtai apaštalai ir klausė Jėzų: "Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?” Jėzus į tai atsakė: "Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo nuožiūra. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių”.
Tie žodžiai ir vėl rodo, koks didžiulis skirtumas buvo tarp apaštalų ir Jėzaus galvojimo. Tačiau jis jų klaidingus lūkesčius švelniai pataisė. Šventoji Dvasia ateis ne įvesti ilgai laukiamų impozantiškų pakeitimų, bet perkeisti juos, padaryti naujus žmones, kad galėtų būti pasaulyje jo liudytojai. Dievo karalystė ateis per juos, bet ne kokiu ypatingu įsikišimu iš aukštybių, panašiu į žemiškų nugalėtojų užkariavimus. Jie, kiekvienas asmeniškai, platins ir neš visur Prisikėlusio Viešpaties gerąją naujieną.
Apaštalai buvo ir kitoje galvojimo klaidoje, manydami, jog galutiniame visko atnaujinime Izraelis turės privilegijuotą vietą. Tačiau Dievas neduoda savo dovanų ir pašaukimų kokiems ypatingiems asmenims ar grupėms, lyg jie turėtų tam teisių ar kokių nuopelnų, ir tuo labiau jo dovanos nėra kokios grupės ar tautos privilegija. Pašaukimas yra gryna Viešpaties malonė, gryna jo dovana, ir ji turi būti perduodama ir dalinama visam pasauliui. Apaštalai turėtų būti Prisikėlusio Viešpaties liudytojai visiems žmonėms. Jėzus atėjo išganyti visų žmonių ir nė vienas neturėtų būti išskirtas. Jėzus per savo Dvasią paruoš įvykius ir kelią, kad jo apaštalai galėtų turėti ryšius su viso pasaulio žmonėmis ir kultūromis. Apaštalams reikia tik vieno: krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu leisti Prisikėlusiam Viešpačiui gyventi juose, kad galėtų būti visiškai atsivėrę Šventosios Dvasios veikimui.
Visai aišku, jog nėra reikalo ir jokios naudos — kaip Jėzus primena — žiūrėti į ateitį, kalkuliuojant, kiek mums dar liko laiko ligi laikų pabaigos. Tai tik keltų mumyse nenaudingą ir nerealų susirūpinimą. Teisingas būdas ruoštis ir laukti Dievo karalystės yra — gyventi esamą laiką gerai. Jei laiką naudosime gerai, patirsime, jog Dievo karalystė jau yra čia. Ar Jėzus nesakė, jog jis bus mumyse ir mes jame, jei laikysime jo žodį? (Jn 14,23; 15,9). Argi jis neužtikrino, kad bus mūsų tarpe, jei du ar daugiau būsime vienybėje jo vardu? (Mt 18,20). Dievo karalystės paslaptis, kaip ją galima nešti ir plėsti ir kaip ji gali būti veikli mūsų gyvenime, yra ta, jog turime leisti Prisikėlusiam Viešpačiui gyventi mumyse, gyventi mūsų tarpe.
"Jūs... tapsite mano liudytojai...” Tais žodžiais Jėzus įgalioja ne tik apaštalus, bet ir visą Bažnyčią, ir kiekvieną mūsų. Tas Bažnyčios rūpestis liudyti Prisikėlusį Viešpatį nėra vien tik skelbimas (tai turi būti atliekama dvasininkų), lygiai jį turi liudyti kiekvienas mūsų, jo sekėjai, svarbiausia — gyvenimo pavyzdžiu. Liudyti Prisikėlusį Viešpatį reiškia rodyti pasauliui, kad Jėzus yra gyvenantis Viešpats; tai yra galima, jei pasaulis matys, jog Jėzus yra gyvas mumyse. Jei mes gyvensime pagal jo žodį ir žinosime, kaip valdyti "senojo žmogaus” polinkius mumyse, virš visko laikydami artimo meilę gyvą mūsų širdyse, ypatingai stengdamiesi užlaikyti tarpusavio meilę mūsų tarpe, tada Prisikėlęs Viešpats gyvens mumyse, transformuodamas kiekvieną aplinką, nenumatytais pasikeitimais. Jis savo Dvasios veikimu vadovaus mūsų žingsniams ir veiksmams. Jis paruoš aplinkybes ir parūpins progas nešti jo gyvenimą tiems, kurie jo reikalingi.
Čia svarstomi Jėzaus žodžiai padeda mums įžvelgti, kad planuodami ir ruošdami projektus bei naudodami mums teikiamas technologijos priemones, jų nenuvertintumėm, bet ir neužmirštumėm, kad vienu dalyku turime rūpintis labiausiai: būtijo liudytojais, leidžiant Prisikėlusiam Viešpačiui gyventi mumyse.
Mūsų visų bendras liudijimas artins mus prie tikslo: kad visi būtų viena.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius