S. SUŽIEDĖLIS
2. DVIEJŲ KULTŪRŲ IR RELIGIJŲ KRYŽKELĖJE
Nepaisant nuožmios su vokiečių ordinu kovos, didieji Lietuvos kunigaikščiai krikščionybės atžvilgiu nepasižymėjo nenumaldomu priešingumu, krikščionių nepersekiojo ir jų iš savo valstybės nevijo. "Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, — rašė Gediminas popiežiui, — kad norėtume katalikų tikėjimą naikinti, bet mes ginamės nuo skriaudų, kaip daro ir krikščionių kunigaikščiai” (op. cit. 18 psl.). Šalinamasi buvo krikščionybės kaip kryžiaus karų priežasties, bet ji buvo pageidaujama kaip naujos kultūros veiksnys. Didieji Lietuvos kunigaikščiai, neminint jau Mindaugo, ieškojo su krikščionimis kontakto, kvietėsi Lietuvon jų pirklius ir amatininkus, laikė jiems bažnyčias, globojo savo valstybės pravoslavus. Todėl ramiai krikščionybės penetracijai Lietuvoje nebuvo neįveikiamų kliūčių. Jai stojo skersai kelio tik tos, kurios kilo iš natūralios pagonių opozicijos naujai pasaulėžiūrai, savo dvasia iš pradžių svetimai tautos papročiams ir jos charakteriui. Tačiau ir šis psichologinis antagonizmas aukštesniuose visuomenės sluoksniuose kaskart vis labiau dilo, pagraužiamas besiskverbiančios krikščionybės įtakos. Jis pamažu užleido vietą indiferentizmui ir net religiniam sinkretizmui. Krikščionybė užtat pasidarė Lietuvai ne vien išlaukinė jėga, kuri plakė kalaviju, bet ir išvidinė, kuri skverbėsi į tautą ramiu įtaigos keliu. Vadovaujantieji Lietuvos sluoksniai regėjo, kad lietuvių tauta yra peraugusi uždaros savaimingos kultūros laikus ir kad ji turi atsisakyti nuo atgyvenusių papročių formos ir senos religijos. Ji jau buvo atėjusi į kryžkelę, iš kurios vienas kelias vedė į Rytų kultūrą per pravoslaviją, o antrasis kelias ėjo į Vakarų kultūrą per katalikybę. Lietuviai buvo verčiami pasirinkti vieną arba antrą vieškelį, kuriais ėjo krikščioniškosios Europos tautos.
Atviresnės durys Lietuvoje buvo Rytų pravoslavijai. Ji buvo dalies Lietuvos valstybės gyventojų, rusų, religija, kuri nuo pat valstybės įsikūrimo traukė lietuvius į save. Ji nestatė jokių sunkių sąlygų, kurios būtų kliudžiusios jiems šlietis prie Rytų Bažnyčios. Kai Vakaruose krikščionybė mosavo kalaviju ir buvo užkirtusi laisvą kelią į romėnišką kultūrą, rytuose, gelbėdamasi nuo Islamo bangos, ji glaudėsi po Lietuvos globa ir siūlė bizantišką kultūrą. Visi didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sūnūs ir šiaip Lietuvos didžiūnai, apsigyvenę rusų kraštuose, apsikrikštydavo jų bažnyčiose (Vaišvilkas, Daumantas, Traidenio keturi broliai, kai kurie Gedimino sūnūs, daugumas Algirdaičių. . .). Bažnytinė pravoslavų kalba buvo virtusi oficialia Lietuvos kanceliarijos ir aukštesniojo luomo kalba. Pačiame didžiojo kunigaikščio dvare, ypač Algirdo laikais, būta stiprios Rytų kultūros įtakos ir pravoslavų tkėjimo žmonių. Jo žmona Julijona turėjo Vilniuje pasistatydinusi cerkvę ir tvirtai laikėsi savo tikėjimo.
Iš grynai gudiškų kraštų pravoslavijos tėkmė pamažu sruveno ir į etnografines Lietuvos sritis (Alšėnų kunigaikščių supravoslavėjimas). Tačiau Rytų Bažnyčios įtaka Lietuvoje buvo labai nežymi, palyginti su tais pusantro šimto metų, kai pagoniškoje valstybėje ji buvo sava namų religija. Ji skandino savo versmėse tiktai į jos sritis atėjusius Lietuvos sūnus, kurie čia skilo nuo tautos kamieno, bet pačios etnografinės ir religinės dviejų tautų sienos neįstengė paplauti. Po vienos valstybės stogu priešpriešais buvo sustoję pagonizmas ir Rytų krikščionybė. Pirmasis laikėsi atspariai, bet nebuvo agresyvus, antroji, nustojusi po schizmos savo apaštalavimo galios, stigo religinio patrauklumo ir aktyvumo. Bet nors ir tyki būdama, pravoslavija vis dėlto buvo pažymėta klusnumo Maskvai ženklu. Jau Algirdo laikais dėl to buvo kilęs nesutarimas su Maskva ir Konstantinopoliu, kas rodė, kad ir šiame šone konfesijos dalykai buvo politine spalva nuspalvinti. Lietuvos valdovai turėjo budėti, kad pravoslaviją globodami nepadarytų pavojingo žingsnio į Maskvos šalį ir neįduotų jai į rankas svarbaus ginklo. Užtat pravoslaviją jie toleravo tiktai kaip valstybės taikos veiksnį ir taikėsi prie jos tiek, kiek šito reikalavo rusų kraštų valdymas. Pati lietuvių tauta, dėl to nustodama energingų savo sūnų, nuo Rytų apeigų krikšto laikėsi atokiai. Svarbi priežastis čia buvo ir ta, kad jis negalėjo išspręsti Lietuvos karo su vokiečių ordinu problemos. Katalikų Bažnyčia pravoslaviją laikė erezija, kurios pasmerkimas Romoje buvo dar ne taip senas. Tad nepasukdami galutinai į Rytus, lietuviai dairėsi ir į Vakarus.
Jau Mindaugo krikštas buvo lietuvių tautą pakreipęs į Katalikų Bažnyčią ir jos globojamą lotynų kultūrą. Nors jo įžymus darbas buvo per anksti užgniaužtas, tačiau, vos nusčiuvus reakcijos sąmyšiui, Vakarų krikščionybės įtakai Lietuvoje durys vėl atsivėrė. Jų nebuvo galima visai užsklęsti dėl politinių ir kultūrinių santykių su kaimynais. Antai Traidenis, išleisdamas savo dukterį už Mozūrų kunigaikščio Boleslovo, pradėjo su šia lenkų gentimi giminystės ryšius, kurie paskui buvo gaivinami kitų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių — Gedimino, Algirdo ir Kęstučio, savo dukras išleidusių į Lenkiją ir Mozūrus. Vytenis, santykiaudamas su Rygos arkivyskupu, prašė siųsti į Lietuvą brolius minoritus, kuriems turėjo pastatytą bažnyčią ("ecclesiam iam erec-tam”). Gediminas kvietė atvykti jų vyskupus ir kunigus, pažymėdamas, kad pranciškonams turi pastatęs dvi bažnyčias (Vilniuje ir Naugarduke), o broliams pamokslininkams — vieną. Vienuoliai gyveno Vilniuje jau ir anksčiau, nes kaip tik jie rašė Gedimino laiškus popiežiui ir Hanzos miestams. Taigi jie yra buvę didžiųjų kunigaikščių sekretoriai ir galbūt jų vaikų mokytojai. Dar dažniau Lietuvą lankė pirkliai, amatininkai, pasiuntiniai ir krikščionių riteriai. Su jais tekėjo į Lietuvą vakarietiški papročiai, tikėjimas ir kultūra. Vakarų kultūros žymės žėri to laiko lietuvių diplomatikoje, heraldikoje, strategijoje ir statyboje. Kai iš Rytų Lietuva buvo pasiėmusi tiktai tenai įsivyravusią bažnytinę kalbą, iš Vakarų sruveno į ją kiti materialinės ir dvasinės kultūros pradai. Tai rodo, kad ji nebuvo užsisklendusi nuo Vakarų Europos gyvenimo, jį sekė ir prie jo, kiek įmanė, taikėsi. Kad ir kovodama su Vakarų Europos agresyvumu, Lietuva vis dėlto buvo labiau palinkusi į dinaminę katalikybę ir vakarietišką kultūrą, kaip į statinę pravoslaviją ir bizantizmą.
Tačiau pasirinkti Lietuvai Rytų ar Vakarų bažnyčią nebuvo lengva. Priimdama pravoslaviją, jį išlygintų dviejų valstybės dalių religinį priešingumą, bet ir toliau neatsigintų nuo kryžiaus karų, kurie grėsė ne vien pagonims, bet ir schizmatikams. Priimdama katalikybę, ji išgriautų ideologini kryžiaus karų pagrindą, bet atstumtų nuo savęs pravoslavus ir pavijėtų juos į Maskvos glėbį. Prieš šią alternatyvą kiek anksčiau išblanko tvirtas kaip uola Gedimino žodis, kurį jis atsiėmė pirma, negu geležis ištirpo į vašką. Ji sulaikė nuo krikšto ir Algirdą su Kęstučiu, kuriems taip mieli buvo didieji Rusijos plotai. Nei tėvas, nei sūnūs neįstengė pajudėti iš religinės kryžkelės. Bet trečioji karta, kuri besiskleidžiančios krikščioinybės įtakoje buvo jau atokusi nuo amžinosios ugnies, neketino pasilikti vietoje. Daugumas Algirdo sūnų buvo apsikrikštiję Rytų Bažnyčios apeigomis, o Kęstučio vaikai ir vaikaičiai traukė į Vakarus. Algirdui mirus, o Kęstučiui, su nauja karta besigrumiant, tragiškai žuvus, prasidėjo ir senojo lietuvių tikėjimo agonija. Pakilę politiniai verpetai lietuvių tautą antrą kartą pakreipė į Vakarų Bažnyčią.
3. KRĖVOS AKTAS KAIP APLINKINIS PASUKIMAS Į VAKARUS
Kęstučio tragedijai sukrėtus Lietuvą, jos jėgų pusiausvyra buvo didžiai pažeista, Tokiu momentu, kaip ir kitais atvejais, ji jautriai atjautė išlaukinių jėgų spaudimą ir krikšto imperatyvą. Naujasis Lietuvos valdovas Jogaila jau prieš tai didžiojo kunigaikščio archyvuose žiūrinėjo taikos su Vakarų Europa ir kristianizacijos pasiūlymus. Į Vakarus jį daugiausia lenkė jo bendradarbiavimas su vokiečių ordinu, kurį jis buvo įtraukęs į namų nesantaikos sūkurį. Kryžiuočiams pagaliau švystelėjo viltis gauti už taiką ir krikštą seniai puoselėtų kompensacijų. Iš tikrųjų 1382 metų pabaigoje Jogaila jiems pažadėjo per ketverius metus su visa tauta apsikrikštyti. Už krikšto aktą jis turėjo sumokėti Žemaičių žemėmis (iki Dubysos) ir karinės santarvės paktu, kuriuo įsipareigojo nebekariauti be ordino žinios ir remti jo žygius. Tai buvo gana sunkios krikšto sąlygos. Jogailai jos buvo nemielos net ir labai kritišku metu, kai Vytautas atsidūrė Prūsijoje, kryžiuočių globoje. Užtat nevykdomas jo pažadas lūkuriavo šviesesnių dienų ir tolimesnės įvykių raidos.
Visai atsitiktinis dalykas, kad į Lenkijos sostą šiuo metu įsėdo nepilnametė Vengrijos mergaitė, pažadėta Austrijos Habsburgams, Jogailos sutartį su kryžiuočiais padarė neįgyvendinamą. Norėdami jos neleisti už germano ir taip išsiirti iš grūmojančių vokiečių imperijos bangų, lenkai savo sostą, karaliaus vainiką ir krikštą drauge su karalaite pasiūlė Jogailai. Tokiu būdu Lietuvos pietų kaimynai, lietuvių sukrikščioninimui iki šiol nieko nedarę, iškilo kaip pavojingi vokiečių ordino konkurentai. Jie atsistojo jam skersai kelio kaip tik tuo metu, kai jo vyresnieji ir vyskupai kėlėsi Nemunu aukštyn. Atsistūmę prieš srovę iki Skirsnemunės, jie čia sustojo, lūkuriuodami pavandeniui atplaukiant iš Veliuonos Jogailos. Tačiau nei viena, nei antra šalis toliau nepasivarė nė žingsnio. Jas skyrė Nemuno vagos sekluma, kuri iš tikrųjų buvo ne Lietuvos upių suplauta, bet Lenkijos pasiūlymų sunešta. Kryžiuočių misionieriai, negalėdami pro ją pravažiuoti, turėjo grįžti atgal... visam laikui. Su šiuo įvykiu nuo Lietuvos kristianizacijos darbo vokiečių ordinas buvo galutinai nužertas į šalį. Jis pats buvo kaltas, kad kaip tik dabar jo ekskliuzyvizmo rėvos politinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą pasuko į Lenkijos pusę.
Antrą kartą krikštui buvo lemta pasiekti Lietuvą ne per vokiečių ordiną, bet per kaimyninę Lenkiją. Nors ir čia šis religinis aktas buvo apsivijęs politikos vijokliais, tačiau didžiajam kunigaikščiui ir jo giminėms atrodė, kad jis yra priimtinesnis. Jogailai jis nešė valstybės prieauglį ir karaliaus vainiką. Anose sąlygose kelias į katalikų tikėjimą per Lenkiją buvo geriausias ir vienintelis. Todėl Jogaila nusisuko nuo vokiečių ordino, susitaikė su Vytautu ir savo pasiuntinius išsiuntė pas Vengrijos Elzbietą, Jadvygos motiną. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio vardu, be kitų pažadų, jie pareiškė vengrų karalienei, kad Jogaila su visais dar nekrikštytais savo broliais, giminėmis, didikais ir savo žemių bajorais nori ir trokšta priimti šventosios Romos Katalikų Bažnyčios tikėjimą” (Cod. ep. s. XV, II 4). Šis jo pareiškimas vėliau buvo patvirtintas Krėvos aktu, prie kurio prikabinti keturių Jogailos brolių ir Vytauto antspaudai rodė ir jo giminaičių pritarimą. Tokiu būdu Krėvoje, kur žuvo paskutinis senojo lietuvių tikėjimo uolus saugotojas Kęstutis, buvo sugrįžta į pirmojo Lietuvos valstybės kūrėjo, konvertito Mindaugo, kelią. Krėvos aktu — 1385. VIII. 14 — buvo galutinai išspręstas Lietuvos krikšto klausimas. Nuo čia, galima sakyti, prasideda krikščioniškieji Lietuvos laikai, kurių pradžia paženklinta apaštališkuoju Jogailos veikimu, (b.d.)