DALIA STANIŠKIENĖ
Tu rymai Kryžių kalno papėdėj...
Tavo medinis veidas—
rūpesčių ir skausmo išvagotas...
Tu sveikini kiekvieną čia atvykusį,
Ir lietūs, pūgos, vėjai bei atėjūnų piktos rankos
Tavęs nepajėgia išvietinti iš Tavo sosto Kalno pakrašty,
Kaip neatgraso tų, kurie čia eina ir važiuoja,
Ir klumpa keliais prieš Tave,
Rūpintojėli Kryžių kalno...
* * *
Ir aš klumpu ir pakeliu akis
į Tavo skausmo išvagotą veidą. . .
Bet. . . o stebuklas! .. Tavo medinės lūpos sukruta...
O akys — pilnos ašarų, lyg ežerai šilti mano gimtinės...
Ir aš jų veidrody matau
ateinantį Tėvynės laisvės rytą...
Girdžiu: Tu laimini ateinančius, ir klumpančius,
Ir savo kryžių nešančius į Kryžių kalną. ..
Tu priimi ir laimini kiekvieną mūsų vargano
gyvenimo kryželį...
Ir Tavo medžio šypsena nušviečia laisvės viltimi
laukus, miškus ir klonius.. .
Ir vieškelį — ir ten, ir čia,
Kuriuo visi mes į Tave
ir Tėviškės laisvos rytojų
su viltimi keliaujam. . .
Rūpintojėlis prie Kryžių kalno Lietuvoje.