LAIŠKAS REDAKCIJAI
Gerbiamas Kunige Redaktoriau,
Jau ne kartą esi mane baręs, kad aš be reikalo kabinuosi prie teologų dėl menkniekių. Ne kartą aš susilaikiau ir nieko nerašiau, praleisdamas tokias klaidas, kurios, mano manymu, vertos laikyti mirtina nuodėme, nes jos padaro krikščionybę ne mokslu, o chaosu. Atleisk man, Gerbiamasis, kad aš, pritrūkęs kantrybės, imuosi vėl kritiško žodžio, manydamas, kad “tiesa yra didesnis mūsų draugas už Platoną”.
Praėjusių metų “Laiškų lietuviams” gruodžio mėn. numeryje Vytautas Bagdanavičius savo teologiniuose mąstymuose taip rašo: “Nuodėmės iš silpnybės lengvai prasideda ir lengvai gali būti atleistos, o teologinis mokslas, kartą paskelbtas ir visuomenės priimtas, veikia tautas šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Tuo būdu net ir doriausių žmonių veiklą jis suvaržo ir iškreipia” (mano pabraukta).
Pabraukti sakiniai man yra nesuprantami. Aš manau, kad autorius čia ne savo nuomonę pareiškė, o istorinį faktą, kuris reikalingas platesnio paaiškinimo, kad būtų galima jį suprasti. Negirdėjau, kad teologinius mokslus priimtų ir skelbtų visuomenė. Juos gali skelbti teologai, o priimti — Bažnyčia. Taigi čia mokslas niekuo dėtas, jokios kaltės jam negalima primesti.
Taip pat negaliu suprasti, kaip gali krikščioniškas teologinis mokslas prieštarauti dorinei žmonių veiklai. Jeigu taip yra, tai mes, krikščionys, to neturėtume toleruoti. Juk krikščionybės pašaukimas yra pažanga, gyvenimo tikrovės keitimas geresniu pasauliu, o ne koks formalinis atstovavimas Dievo žemėje. Tokia pažiūra yra antikrikščioniška pagonybė (žr. Mt 5,8-10).
Toji nebaigta mintis gal taip nekristų į akis, jei autorius nebūtų jos parėmęs Kristaus autoritetu, lyg norėdamas pateisinti tokią anomaliją šiais žodžiais: “Dėl to Jėzus sako, kad tie, kurie pakeičia net Šv. Rašto raidelę, bus mažiausi Dievo karalystėje”. Lengva suprasti, kad čia turima galvoje Mt 5,17-20 tekstas ir kad autorius laikosi senos tradicijos šventraštį interpretuoti pagal raidę ir brūkšnelį. Taip darydamas, autorius nepajunta, kaip kerta šaką, ant kurios sėdi. Juk Kristus atėjo pakeisti pasaulio, pakeisti žmogaus, taigi ir tikėjimo Senuoju Įstatymu. Viskas, kas pakeista (o pakeista labai daug), yra Kristaus padaryta. Tai ar Kristus turėtų būti mažiausias Dievo karalystėje? Juk tai nesąmonė, žiūrint proto akimis, bet Bažnyčia to nepaiso, ji laikosi žydiškos tradicijos, bijodama prarasti autoritetą. (Ir šis laiško autoriaus teigimas yra nesąmonė! Red.). Ar dėl to turėtų nukentėti krikščioniška dora ir veikla?
Kristaus pasakyti žodžiai “iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys” yra skaudi ironija, pasakyta Rašto žinovams. Kristus išsigelbėjo nuo apkaltinimo greita orientacija, pasinaudodamas ironija ir hiperbole, kurios jį pridengė, o fariziejus patenkino, ir jie, nieko nepešę, turėjo pasitraukti.
Kai dorovingumas ir tiesa privalo nusilenkti teologijai, tai krikščioniškas gyvenimas neišvengiamai turi patekti į veidmainystę, nes iškyla prieštaravimai, kurių jokiomis teologinėmis gražbylystėmis nepanaikinsi. Atsiveria praraja, iš kurios veržiasi abejingumas ir bedievybė.
A.Mauragis
Redakcijos prierašas. Dar kartą primename, kad šiame “Atgarsių” skyriuje spausdinami skaitytojų laiškai ir juose pareikštos mintys bei nuomonės ne būtinai turi sutikti su redakcijos nuomone. Čia leidžiame skaitytojams laisvai pasisakyti dėl įvairių “Laiškuose lietuviams” spausdinamų straipsnių. Kartais toji kritika gali būti labai naudinga ir konstruktyvi, bet kartais galima prašauti ir pro šalį. Būtų labai gera, kad tokiais atvejais tų kritikuojamų straipsnių autoriai kritikams atsakytų ir paaiškintų. Tai būtų naudinga visiems.
Labai malonu, kad dr. A. Mauragis nuoširdžiai domisi tikėjimo klausimais. Jis dažnai rašo redakcijai, pareikšdamas savo nuomonę dėl spausdinamų straipsnių tikėjimo klausimais, bet atrodo, kad jis yra trupučiuką “alergiškas” teologams, jiems primesdamas visą kaltę dėl kai kurių neigiamų reiškinių krikščionijoje. Tačiau jis yra gana nuolankus — dažnai prašo redakciją jam paaiškinti ir jį perspėti, jei kur nors prašovė pro šalį. Tai labai gražu, bet būtų dar geriau, jeigu jis rūpimais teologiniais klausimais pasikalbėtų su tos srities specialistais. Pasikalbant gyvu žodžiu, galima kokį nors klausimą išsiaiškinti labai greitai, o spaudoje apie tai reikėtų diskutuoti mėnesiais ir gal metais. Čia yra panašiai, kaip žaidžiant šachmatais. Net ir ilgiausia šachmatų partija tęsiasi ne daugiau kaip kelias valandas, bet, jeigu bus ta pati partija žaidžiama korespondenciniu būdu, tai tęsis keletą metų.