Paulius Rabikauskas
5. APIE “VILNIAUS VYSKUPĄ” PETRĄ GOŠTAUTĄ, BOGOMILUS LIETUVOJE IR KITA
(tęsinys)
b) Apie tariamus bogomilus Lietuvoje
"Vilniaus vyskupijos istorijos bruožuose” (Br. Kviklio "Vilniaus arkivyskupija”, I t.) tariamai bogomilu sektai Lietuvoje skiriama palyginti daug vietos: psl. 28-29 ir 34-36. Pradedama prielaida: "Gali būti, kad bogomilai į Lietuvą atėjo XII a., kada juos pradėjo aštriai persekioti Bulgarijoje bei Serbijoje”. Dėl to jau "galima prileisti, kad Diusburgiečio aprašytas tariamasis krivio kultas galėjęs būti ne stabmeldystė, o bogomilizmas... Todėl, jei Jogailos laikais Vilniuje, prie Kreivosios pilies buvo kažin kokia šventykla, tai ten tikriausiai galėjo būti bogomilu cerkvė, vėliau paversta Šv. Stanislovo katalikų bažnyčia”. Pagaliau prieinama prie to, "kad Jogaila buvęs kata-rų-bogomilų pasekėjas”.
Visa tai lietuvių istoriografijoje dar negirdėta, neminėta. Ir visi kiti, tyrinėję Lietuvos ir lietuvių praeitį, lenkai, rusai, vokiečiai, apie kažkokius bogomilus Lietuvoje nieko nežino. "Liet. enciklopedija” bogomilus aprašo 12 eilučių. Pamini, kad jie ilgiau išsilaikę kai kuriose Rusijos sektose. Kad būty pasiekę ir Lietuvą — nė žodelio (III t., psl. 94). Z. Ivinskis savo senųjų laikų "Lietuvos istorijoje” (Roma 1978) apie bogomilus, kiek pastebėjau, nė neužsimena. Lenkų "Enciklopedia Katolicka” bogomilams skiria visą stambią skiltį ir prideda gana plačią bibliografiją (II t., sk. 716-717). Ten smulkiai nušviesta jų kilmė ir paplitimas. Lietuva, netgi ir Rusija, nė nepaminėta.
Kad bogomilai jau anksti galėjo turėti šiokios tokios įtakos į Kijevo Rusią, nenuostabu, žinant, jog jau X amžiuje Kijevas intensyviai prekiavo su Konstantinopoliu, kurį sausumos keliu galėjo pasiekti tik per Bulgariją, kur buvo bogomilizmo lopšys. Būdami tos pačios slavų kilmės ir vartodami panašią kalbą, rusai ir bulgarai ėmė savaime keistis kultūrinėmis vertybėmis, naujai iškylančiomis idėjomis. Ypač žemesnioji Kijevo Rusios dvasiškija ir pasauliečiai domėjosi Bulgarijos bogomilais. Bogomilizmo idėjos, atrodo, prisidėjo, kad Kijevo valstybėje XI a. kilo keletas sąmyšių miestuose ir provincijoje, kuriuos tačiau oficialioji Bažnyčios vadovybė greitai sutramdė. Ilgiau išliekanti bogomilų įtaka pasireiškė iš Bulgarijos paeinančiu apokrifų (tariamų evangelijų, apaštalų laiškų, kitokių religinių raštų) Rusijoje paplitimu.
Piligrimai-ligoniai ties pirmąja kryžiaus kelių stotimi Jeruzalės senamiestyje 1986 m. A. Kezio, S.J. nuotr.
Antra vertus, ir lietuviai jau nuo seno palaikė glaudžius prekybinius ryšius, jei ne su bulgarais, tai tikrai su rytų slavais, senovės Rusia. Bet neįtikima, kad su prekyba būtų Lietuvą pasiekusios kokios nors reikšmingesnės su krikščionių religija susijusios apraiškos. Per dideli buvo tarp lietuvių ir rusų kalbiniai bei kultūriniai skirtumai. Be to, prekyba buvo turtingesniųjų ir aplamai valdančiųjų rankose, o bogomilizmas su visomis savo apraiškomis kreipėsi į žemesniuosius valdinius, prigijo ten, kur bręsdavo aštrūs nepasitenkinimai vadovaujančia dvasiškija ir aristokratija. Tokių sąjūdžių pradininkais dažniausiai būdavo žemesniojo klero atstovai. Lietuvoje tų sąlygų iki XIV a. nebuvo. O kai Algirdo laikais Kijevo žemės įsijungė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jokios ten ryškesnės bogomilų veiklos nebebuvo.
Tačiau ne be bogomilizmo idėjų paskatos XIV a. atsirado pravoslavų sektų židinių arčiau Lietuvos: Didž. Naugarde ir Pskove, taip pat ir Tverėje.
Naugarde, o ypač Pskove, pasireiškė vadinamieji strigolnikai (mūsų enciklopedijos, deja, jų nežino). Jų pavadinimas kilęs, pagal kai kuriuos, nuo sektos pradininkų, besivertusių medžiagos kirpimo ("strič'”), kitaip sakant, siuvėjo amatu; kiti, kaip Klibanovas (cit. tsraipsnio gale) jų vardą kildina — manyčiau, tvirtesniu pagrindu — iš rusiško žodžio "striža” (plaukų kirpsena, tonzūra). Nes yra žinoma, kad sektos užuomazga buvo tarp žemesniųjų bažnyčios patarnautojų — djakų ("d'jak”). Jie neturėjo šventimų, bet skyrėsi ir nuo pasauliečių, nes nešiojo klerikalinę tonzūrą. Kunigai ir kiti aukštesnieji dvasiškiai pradėjusius skleisti naujas idėjas ėmė paniekinamai vadinti "tie su apkarpytais plaukais” — "stri-golniki”. Jie, kaip anksčiau bogomilai, išėjo į kovą su "parsidavėliais ir ištvirkėliais dvasiškiais”, tvirtino, kad dabar žemėje nesą jokios Kristaus Bažnyčios, kritikavo sakramentus, patį tikėjimą. Prieš juos rašė apie 1382 m. laišką D. Naugardo žemei ir sričiai Konstantinopolio patriarchas Nilas, bandydamas juos sutaikyti su hierarchija; 1386 m. — Steponas, Permės vyskupas, kuris strigolnikus laikė nepataisomus ir reikalavo atskirti nuo Bažnyčios; 1416-1425 m., net keturiais laiškais, Maskvos metropolitas Fotijus, ragindamas sektantus susivienyti su Bažnyčia, neklausantiems grasindamas bausmėmis "išskyrus kraują ir mirtį”.
Ir Tvėrėje tame XIV a. netrūko religinių prieštaravimų. Čia ginčytasi daugiau teologinėmis temomis. Buvo kaltinami Tverės vyskupai: Teodoras (Fedor) Geraširdis (1342-1360) ir Eufemijus (Evfimij) Visiems (1374-1390), — jie esą sekėjai graikų teologo Barlaamo, kurį 1341 m. pasmerkė Konstantinopolio sinodas dėl jo išpuolių prieš hezichastus. Buvo prieita prie to, kad 1390 m. į Tverę atvyko Maskvos metropolitas Kiprijonas, lydimas kelių kitų vyskupų, sušaukė sinodą, pašalino Tverės vysk. Eufemijų ir jo vieton paskyrė vysk. Arsenijų. Kai Tverės aukštoji dvasiškija ir kunigaikščio dvaro ponai priešinosi vyskupui Eufemijui, jį palaikė miestiečiai, taip kad naujasis vyskupas Arsenijus negalėjo pasilikti Tverėje, ir metropolitas turėjo jį vežtis į Maskvą. Vadinas, maištas, prasidėjęs doktrinalinėje plotmėje, įgijo socialinių ir politinių atspalvių ir pasiekė platesnes mases. Naramūs Naugardo-Pskovo strigolniv kai, matyt, paveikė ir Tverės maištininkus.
Abu šie sąjūdžiai, vykę Algirdo ir po to Jogailos-Vytauto laikais, galėjo vienokiu ar kitokiu būdu paliesti ir kai kuriuos Lietuvos gyventojus, visų pirma Lietuvoje gyvenančius pravoslavus, ne tik Kunigaikštystės rytinėje dalyje, bet ir jos sostinėje, kur XIV a. antroje pusėje laikoma pusę miesto gyventojų buvus rutėnus, t.y. pravoslavus.
Bet tai tik prielaida, tikslių žinių neturime.
Pskovas ir D. Naugardas su Lietuva palaikė gerus santykius jau Gedimino laikais. Dar prieš tai Mindaugo žudikas, Nalšėnų kunigaikštis Daumantas, su šeima, bajorais ir palydovais pabėgo į Pskovą, ten apsikrikštijo, tapo Pskovo kunigaikščiu, vedė Aleksandro Nevskio sūnaus Dimitro dukterį, nuveikė daug gero savo naujai tėvynei, po mirties (1299 m.) buvo paskelbtas pravoslavų šventuoju ir yra garbinamas šv. Timotiejaus (Timofej) vardu. Tuomet Pskove drauge su Daumantu apie 300 lietuvių priėmė krikštą ir ten įsikūrė. Gediminas Pskove 1331 m. pasodino Maskvai nedraugišką Tverės kunigaikštį Aleksandrą (šiojo duktė vėliau buvo Jogailos motina). 1342 m. Pskovas pasikvietė sau kunigaikščiu Algirdo vyriausiąjį sūnų Andrių, kuris betgi netrukus perėmė valdyti Polocką, o Pskovas, 1348 m. sudaręs su D. Naugardu sutartį, tapo visiškai nepriklausomas. Tačiau, kai Lengvenis, Jogailos brolis, 1390 m. tapo D. Naugardo kunigaikščiu, Pskovas vėl pateko į stipresnę Lietuvos įtaką.
Dar daugiau su Lietuva rišosi Tverės kunigaikštystė. Juk, kaip minėjome, Jogailos energinga motina Julijona buvo Tverės kunigaikščio Aleksandro duktė, ir jos brolis Mykolas, taigi Jogailos dėdė, ilgametis (1367-1399) Tverės valdovas, o šiojo sūnus Jonas 1375 m. vedė Vytauto seserį Mariją.
Taigi yra pakankamai racijų prileisti, kad Pskovo-Naugardo strigolnikų ir Tverės nepaklusniųjų vyskupų šalininkų galėjo būti ir Lietuvoje. Bet jų įtaka neturėjo būti reikšminga. Juo mažiau tikėtina, kad jie, persekiojami savo miestuose, būtų masiškai veržęsi į Lietuvą, ieškodami saugaus prieglobsčio, nes ir Pskove-Naugarde, ir Tverėje pasireiškę sąjūdžiai daugiau palaikė Maskvą ir buvo nusiteikę prieš Lietuvą. Dėl tos pačios priežasties reikia visiškai atmesti galimybę, kad Algirdo, Jogailos ar Vytauto dvare būtų buvę kokių nors strigolnikų ar kitokių sektantų. Juk kaip tik Jogailos motinos Julijonos brolis Mykolas priešinosi ir vėliau pasirūpino pašalinti Tverės vyskupą Eufemijų, o pop. Martynas V Vytautą paskyrė savo ir visos Romos Bažnyčios generaliniu vikaru žemiškuose reikaluose Lietuvai, Žemaitijai, jam priklausančioms Rusijos žemėms, ypač Didž. Naugardo ir Pskovo miestams ("praesertim in Magnanovagroda et Piszykow civitatibus”). Šiedu miestai specialiai paminėti, be abejo, tam, kad juose sutramdytų maištaujančius sektantus — strigolnikus. Jei buvo kokia nors iš bogomilų paeinanti tolima įtaka į Algirdo -Jogailos-Vytauto laikų Lietuvą, tai ji ribojosi daugiau ar mažiau atvirų jų šalininkų buvimu tarp Lietuvoje gyvenančių pravoslavų. Lietuviai, kol jie dar buvo pagonys, neturėjo jokio pagrindo domėtis šių sektantų skelbiamomis idėjomis, suprantamomis tiktai tiems, kurie jau buvo krikščionys.
"Vilniaus vyskupijos istorijos bruožų” autorius bando sau pasitelkti žodžius "Ket-zer” ir "Tartar”, reiškiančius, jo nuomone, "katarą” (iš bogomilų kilusios sektos viduramžių Italijoje ir Prancūzijoje adeptą), bet jo išvedžiojimai toli nuo tikrovės. Visi sutinka, kad "Ketzer” kilęs iš "kataras”, bet taip pat nėra abejonės, jog "Ketzer” greitai įgijo bendrą reikšmę — bet koks eretikas (panašiai kaip garsaus viduramžių frankų valdovo vardas "Karolis” įvairių tautų, tarp jų ir lietuvių, kalbose tapo bendriniu daiktavardžiu "karalius”, arba imperatorius "Cezaris” pavirto "kaizeriu”, "caru”). O žodis "Tatarus” arba dažnai iškreiptas "Tartarus” (tarsi iš pragaro išlindęs) niekuomet nereiškė "kataras”, kaip įtaigaujama psl. 36. "Tatarus” pradžioje taikomas vienos mongolų tautelės atstovui, vėliau jau kiekvienam mongolui, o kai pietų Rusijoje įsikūrė turkų gentys, ir jos buvo vadinamos tuo pačiu "Tatari” (totorių) vardu. Iš kur betgi autorius ištraukė, kad Enejas Piccolominis, busimasis pop. Pijus II, Jogailą pavadinęs "natione Tartarus” (psl. 36), man yra mįslė. Perskaičiau visą nurodytąjį Piccolominio Europos aprašymo 26-jį skyrių — tokio išsireiškimo ten nėra. Priešingai, 25-me skyriuje apie Jogailą-Vladislovą rašoma: "Pagonis buvo Vladislovas ir stabus garbino, bet neatsisakė drauge su karalyste priimti ir krikštą ("Gentilis fuerat Vladislaus et idola coluerat, sed baptismum cum regno suscipere non recusavit”). Ar dar reikia aiškesnio liudijimo? Koks tikslas tad mums patiems klaidas išrasti ir kitus klaidinti?.. Taip pat nieko neįrodo šaltiniai, kurie, kalbėdami apie krikšto dar nepriėmusius lietuvius arba apie Jogailą, vartoja terminą "infidelis”, o ne "paganus” (žr. psl. 36), nes žodis "paganus” klasiškoje lotynų kalboje reiškė "kaimietis”, "valstietis”; sakydami "infidelis”, tiksliau išreikšdavo sąvoką "netikintysis”, reiškia "pagonis”. Popiežių dokumentuose žodis "infidelis” daugiausia ir vartojamas "pagonio” prasme.
Dar reikėtų šį tą pasakyti apie kard. Petro "Kamaraceno vyskupo” liudijimą, kad Lietuvoje buvus sukurta "nauja sekta, lietuvišku manicheizmu vadinama”. Nes, jei tas liudijimas būtų autentiškas, reikėtų prileisti bogomilų Lietuvoje nemažą išplitimą. Kas buvo tas kardinolas Petras, kur buvo "Kamaraceno” vyskupija, autorius turbūt nė nesidomėjo. Tokio "Kamaraceno” jis visame pasaulyje nė nebūtų suradęs. Bažnyčios istorijoje tačiau yra gerai žinomas, XV a. pradžioje gyvenęs ir tiek savo veikla, tiek nesuskaitomais raštais pagarsėjęs, kardinolas "Petrus Cameracensis”, arba tiksliau "Petrus Alliacus, ep. Cameracensis”. "Cameracensis” čia reiškia ne "Kamaraceną”, bet "Cambrai” miestą šiaurinėje Prancūzijoje, o kardinolą prancūzai vadina "Pierre d’Ailly”. L. Salembier yra pakartotinai (1886 ir 1931 m.) išleidęs apie šį kardinolą stambią biografiją, joje sužymėjęs apie 150 kardinolo parašytų — išleistų arba rankraščiuose išlikusių — veikalų ir veikalėlių, bet "De Manicheis Agapianis in Russia et Lithuania” ten nėra. Ar netektų ir čia pritaikyti Z. Ivinskio pastabą apie T. Narbutą: "O kai jų [šaltinių] nebuvo, Narbutas pats sau šaltinius pasidirbo, šventai tikėdamas, jog taip iš tikrųjų turėjo būti, kaip jis surašė” (Liet. enc. XIX, psl. 534)? Neturiu dabar galimybės patikrinti "Vilniaus arkiv.” I t., psl. 29 nurodytąją T. Narbuto veikalo vietą. Nes galėjo būti, kad
Narbutui pavyko užtikti mažai kam žinomą, jau kur nors publikuotą kard. Petro, "Kamaraceno” vyskupo, veikalėlį, tik ir čia "jis [T. Narbutas] negalėjo atskirti įvairių falsifikatų nuo tikrų dalykų” (Liet. enc. XIX, psl- 533)-
Seni alyvų medžiai Getsemanės darže prie Alyvų kalno. A. Kezio, S.J. nuotr.
Simptomatiška to tariamojo veikalėlio data: 1418 m. Tais metais, kaip žinia, baigėsi Konstancos visuotinis susirinkimas. Iki pat paskutinės sesijos ėjo aštrios diskusijos tarp kryžiuočių ordino atstovų ir iš Lenkijos-Lietuvos atvykusių dignitorių. Nesantaika prasidėjo po to, kai 1415 m. vasarą žymusis lenkų teologas, teisės žinovas ir tuometinis Krokuvos universiteto rektorius Paulius Wlodkowic (vadinamas taip pat Paulius "Vladimiri”) Konstancoje viešoje kalboje "Apie popiežiaus ir imperatoriaus galias pagonių atžvilgiu” neigė kryžiuočių teisę jėga versti netikinčiuosius priimti tikėjimą, nes "fides ex necessitate esse non debet” (tikėjimas iš prievartos neleistinas).
Kryžiuočių pakurstytas dominikonas Jonas Falkenbergas sekančiais metais paskleidė labai kandžią, karalių Jogailą ir lenkus bei lietuvius niekinančią "Satyrą”, pagal kurią lenkai esą tokie nenaudėliai, įsikibę į savo stabą "Jagiel”, kad kiekvienas, nudobęs tą stabą ar išžudęs lenkų būrį, užsitarnautų gerą atlyginimą pas Dievą. Konstancoje esantieji Lenkijos vyskupai ir Jogailos-Vytauto pasiuntiniai, apie tai sužinoję, baisiai sukilo, reikalavo įžūlų pamfletistą pasmerkti kaip eretiką. Be to, 1418 m. pradžioje iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytstės rytinių sričių atvyko į Konstancą pravoslavų galva, Kijevo metropolitas Grigorijus Camblakas (kilęs iš Bulgarijos), lydimas didelio būrio dvasiškių ir pasauliečių. Popiežiui ir susirinkimo tėvams jis siūlė tartis dėl bažnytinės unijos, kurią iki tol trukdę kryžiuočiai. Kryžiuočiai, aišku, nesėdėjo, rankas sudėję. Nepajėgdami priešintis viešai, puolė lenkus ir lietuvius iš pasalų: koks ten neseniai atsivertusių lietuvių tikėjimas! "Jie netikri krikščionys..., labiau stabmeldžiai negu krikščionys..., ne katalikai, o tik užsikrėtę sektantų klaidomis..., nauja sekta — lietuviškieji manichejai. . .” Tomis mintimis parašė paškvilį ir skleidė jį tarp Konstancoje susirinkusiųjų. Kad būtų įtikimesnis, nurodė jį esantį parašytą vieno iš žymiausių ir veikliausių susirinkimo teologų, prancūzo kard. Petro d’Ailly.
Tik taip galima suprasti toje ilgoje citatoje, pagal Narbutą, išreikštas mintis (žr. "Vilniaus arkiv.” I t., psl. 29). Lietuvius suniekinti išgalvotas paškvilis! O "Vilniaus vyskupijos istorijos bruožų” autorius jį deda pagrindu Lietuvos krikštui ir pradinei krikščionybei paaiškinti!!!
Baigdamas dar kartą pabrėžiu, kad Br. Kviklys atlieka labai reikšmingą ir naudingą darbą. Šimtai puslapių su daugybe retų, kiekvieną bažnyčią, koplyčią, reikšmingesnį asmenį ar pastatą vaizdingai parodančių iliustracijų, yra neįkainojamas kultūros lobis, padarytas dabar visiems prieinamas ir išliksiąs kaip nepakeičiamas istorinis šaltinis. Bet vis dėlto darosi pikta, kai puikiausiame, gražiausiame obuolyje randi susirangiusį kirminą arba kvapaus medaus statinėje užtinki prilašinto deguto. .. O to juk, man atrodo, buvo galima išvengti.
Apie bogomilus ir iš jų kilusius katarus, albigiečius yra_ labai daug parašyta. Veikalas, kuriame plačiausiai panaudojami bulgarų, serbų, čekų ir rusų šaltiniai bei literatūra, yra: Dimitar Angelov, Bogomilstvoto v Balgarija, Sofija 1947. Jis yra išverstas į rusų, vokiečių, prancūzų, italų ir kt. kalbas. Naudojausi itališku vertimu: D. Angelov, II Bogomilismo: Un’eresia medievale bulgara, Roma 1979. Apie strigolnikus D. Naugarde ir Pskove, sektantus Tverėje (daugiau doktrinaliniu ir sociologiniu žvilgsniu) rašė: A(leksandr) I(l'ič) Klibanov, Reformacionnye dviženija v Rossii v XIV — pervoj polovine XVI w., Moskva 1960, psl. 118-176.
■ Kiauklių klebono kun. Roko Puzono platų laišką išspausdino Lietuvos pogrindžio laikraštis “Aušra” nr. 48. Jame kun. Puzonas smulkiai pasakoja, kaip jį, norintį ¡stoti į kunigų seminariją, bolševikų slaptoji policija vertė šnipinėti.