(tęsinys)

PREL. M. KRUPAVIČIUS

ŽYDAI IR POGRINDINĖ LIETUVIŲ SPAUDA

     Visa lietuvių tauta stojo prieš nacių okupaciją ir jų organus. Kovai su naciais buvo leidžiama, neskaitant proklamacijų gausybės, kaip buvo minėta, 15 pogrindinių laikraščių. Nė viena nacių okupuotoji tauta proporcingai neturėjo tokio rezistencinės spaudos skaičiaus. Tie laikraščiai žydų klausimu užėmė aiškią ir nedviprasmę poziciją: demaskuoti vokiečius ir ginti žydus. Budri tos spaudos korespondentų akis nepraleido nepastebėjusi nė vieno vokiečių žiauraus ir kruvino žygio prieš žydus. Tuos faktus ji kėlė savo skiltyse, orientavo visuomenę, nustatė lietuvių elgimosi su žydais kryptį ir piktinosi bei smerkė vokiečių antižydišką akciją. Daug įdomių ištraukų tuo klausimu galima būtų paduoti. Bet, deja, tos spaudos rinkinių, čia, tremtyje, ar visai nėra, arba tik šis tas, atsitiktinai pakliuvę pavieniai numeriai. Br. Kviklio knygelės "Lietuvių kova su naciais” (Memmingenas, 1946 m., 18 psl.) įgalina paduoti dvejetą citatų iš kalbamosios spaudos.

     "Per 80.000 Lietuvos žydų išžudyta, — rašo laikraštis "Į Laisvę” 1943 m. gegužės mėn. 25 d. Nr. 9. — Šaudymams vadovavo vien vokiečiai. Juos vykdė taip pat vokiečiai ir lietuviškomis uniformomis apsivilkę padugnės — visokie jankai ir jaskai, kuriuos vokiečiai nugirdydavo ir leisdavo žudomuosius apiplėšti. Lietuvių tauta nuo tų masinių skerdynių atsiribojo. Lietuvos Laikinoji vyriausybė neišleido nė vieno prieš žydus nukreipto nuostato, nors visa lietuvių tauta jautė jų šviežiai padarytą skriaudą ir laukė, kad teisingumo ranka nubaustų tą žydų dalį, kuri aktyviai padėjo bolševikams kankinti Lietuvą. Vysk. Brizgys viešai įspėjo lietuvius nesutepti rankų svetimu turtu ir krauju. Lietuvių tautos veteranai — dr. K. Grinius, kun. M. Krupavičius ir prof. Aleksa — memorandumu, už kurį buvo ištremti, protestavo Rentelnui dėl žydų žudymų ir lenkų iš ūkių kraustymo”.

     Tas pats pogrindinis laikraštis "Į Laisvę” 1943 m. x8-x9 nr. tuo pat žydų klausimu taip rašė:

     "Rudoji okupacija beveik likvidavo Vilniaus getą. Visas rajonas buvo apsuptas. Viduje patys vokiečiai gaudė pradžioje darbui tinkamus vyrus, vėliau ir moteris, ir senius. Žydai patys iš namų nėjo — kiekvienas buvo išvaromas skyrium. Užbarikaduoti namai buvo susprogdinti drauge su juose buvusiais žydais. Kurie slapstėsi kanalizacijos vamzdžiuose, prigirdyti paleistame vandenyje. Iš viso Daugpilio kryptimi per 3 dienas išvežta apie 10.000 žydų. Vokiečiai sako, kad į Estiją darbams. Iš buvusių Vilniaus gete 14.000 žydų liko tik koki 2.000”.

     Katalikų Bažnyčios rūpestingas mokymas bei pavyzdys ir slaptosios lietuviškos spaudos gyvas informavimas nustatė lietuviškoje visuomenėje deramą liniją, kaip laikytis žydų atžvilgiu. Lietuvių tauta išlaikė savo garbę ir moralinį švarumą savo amžinų įnamių — žydų — atžvilgiu.

     Čia paminėta, kaip laikėsi nacių sudarytos žydams būklės atžvilgiu Laikinoji vyriausybė ir jos organai, buvusių vyriausybių nariai, Katalikų Bažnyčia su savo dvasininkija, partijos, t.y. kolektyvai, kurie gali kalbėti plačiųjų masių vardu, ir pogrindinė antinacinė lietuvių spauda. O šie paminėtieji kolektyvai, be jokios abejonės, išreiškė visos lietuvių tautos pažiūrą į nacių žydams taikomus metodus.

     Vadinasi, lietuvių tauta šiuo atsitikimu visas savo simpatijas ir realią pagalbą nukreipė nelaimingų žydų tautai, o naciams — pasibjaurėjimą ir antipatiją.

ŽYDAI IR NEORGANIZUOTA LIETUVIŲ VISUOMENĖ

     Ne tik įdomu, bet ir naudinga pasižvalgyti, kas buvo manoma ir daroma šiuo klausimu plačioj Lietuvoj paskirų lietuvių, neorganizuotos lietuviškos visuomenės. Štai tos srities faktų eilė. Bet tai bus tik šešėlis to, kas padaryta. Visiems faktams aprašyti reikėtų tomų; bet reik manyti, kad ir paduotų žinių žiupsnelis apibūdins vyravusias periferijose nuomones ir nusiteikimus žydų atžvilgiu.

     Viekšniuose, tik atėjus vokiečiams ir kilus gandui apie laukiamus persekiojimus, žydai išsislapstė pas kaimų ūkininkus, kurie noriai juos priėmė. Bet tai truko neilgai. Atėjus vienam SS daliniui, jie buvo ūkininkų išgaudyti ir uždaryti jiems įrengtame gete. Esesininkams pasitraukus, Laikinosios vyriausybės komendantas kap. Mačys žydus iš geto paleido ir leido jiems gyventi, kaip gyvenus, savo patalpose. Žydais nuoširdžiai rūpinosi ir Mažeikių apskrities viršininkas kap. Jatulis. Jų dėka žydai visoj apskrity gyveno senoviškai, dar tuo metu, kai daugely apskričių žydų jau nebebuvo. Už žydų favorizavimą ir Mačiui, ir Jatuliui teko nemaža iš vokiečių nukęsti.

     Viekšnių žydus likvidavo rugsėjo mėn. antroj pusėj. Dalis jų pabėgo ir prisiglaudė pas ūkininkus. Kai kuriuos jų vokiečiai surado ir vietoj sušaudė, o slėpusius juos ūkininkus kažkur išgabeno, ir jų daugiau nebeteko matyti.

     Rokišky netoli geležinkelio stoties vienas ūkininkas slėpė 4 žydus. 1942 m. pavasarį vokiečių baudžiamasis būrys tą ūkį kartu su šeimininku ir visa šeima už prielankumą žydams sudegino.

     Kauno forto kapinyne 1944 m. balandžio mėn. vokiečiai pradėjo naikinti ten palaidotus nužudytų žydų ir kitų lavonus. Tai turėjo padaryti vokiečių atgabenti iš geto žydai. Lavonus degino. Nusilpusius darbininkus žydus jų pačių tautiečiai turėjo mesti kartu su lavonais į ugnį. Darbą pabaigus, vokiečiai pradėjo naikinti, visus pėdsakų naikintojus. Nemaža jų žuvo. Kitiems pavyko pasislėpti pas aplinkinius gyventojus. Pasislėpusieji buvo ieškomi ir kai kurie surasti. Surastus žydus sušaudė, o slėpusius ūkininkus skaudžiai nubaudė.

     Dusetose vokiečiai, suvarę žydus į getą, paliko juos saugoti lietuvių policijai. Policija leido jiems išeit lyg dirbti pas ūkininkus. Žydai, pasinaudodami ta proga, savo vaikučius išslapstė pas ūkininkus. Sužinoję tai, vokiečiai įsakė tuoj surankioti visus žydus. Vienus surado, kitų ne. Vėliau paskelbė įsakymą grąžinti į getą visus žydų vaikus. Neklausantiems buvo paskelbta mirties bausmė. Nepaisant to, toli gražu ne visi vaikus grąžino. Paminėtina Lukošiūnų šeima iš Bileišių kaimo, kuri negrąžino dr. Epšteino 2 metų dukrelės. Vokiečiai, tik kratą darydami, pas juos ją rado. Lukošiūnas buvo smarkiai nubaustas. Visi rasti žydų vaikai sunaikinti.

     Vietos lietuvių komendantas drąsiai gynė ir gelbėjo žydus. Vokiečiai už tai jį, apkaltinę neveiklumu prieš žydus, suėmė.

Kristaus dangun žengimo koplyčios. Vidury pažymėta vieta, kur — krikščionių tikima — yra į uolą įspausta Kristaus pėda.  A. Kezio, S.J. nuotr.

     Daugelis dusetiškių lietuvių, vokiečių pastatytų sargybiniais prie žydų, už atsisakymą žiauriai elgtis su jais buvo skaudžiai sumušti, kiti pasodinti į kalėjimą.

     Vienas dusetiškis ūkininkas, Linas Lubanas(?), vokiečių buvo verčiamas sušaudyti du žydus, kurie jo šeimą suėmė ir išgabeno į Rusiją. Šis atsisakė. Vokiečiai jį nubaudė.

     Laikomi gete žydai Dusetų savivaldybės buvo maitinami taip, kaip laisvėj gyveną lietuviai. Viršaitis Svilas už tai ir už protestą dėl žydų naikinimo buvo vokiečių apšmeižtas, apkaltintas, atleistas iš pareigų ir nubaustas.

     Fredoj varomas iš darbų žydų būrys sutiko 11-12 m. lietuviuką su daržovių maišeliu ant pečių. Žydams paprašius, geros širdies vaikutis pradėjo daržoves jiems dalyti. Vokiečiai sargybiniai jį čia pat nušovė.

     S. Kalvarijos apylinkėse pas ūkininkus gyveno pasislėpę nemaža žydų. Trakiškių kaime pas vieną ūkininką surado visą Gulbių šeimą. Gulbiai buvo psichiatrinėj ligoninėj sušaudyti. Ūkininko nenubaudė tik dėl to, kad visoj Kalvarijoj žinoma savo padorumu Gulbių šeima pasakė, kad tas ūkininkas nežinojęs apie jo žydiškąją kilmę ir kad jie ten pergulėję tik vieną naktį. Žydus dar slėpė šie ūkininkai: Jusaitis, Jackevičius ir kt.

     Šiauliuose dr. D. Jasaitis ir Jasaitienė tarp daugelio kitų išgelbėjo šiuos žydus:

     1. Jerozolimskienę, gimnazijos mokytojo žmoną, su 2 berniukais 6-8 mt. amžiaus. Ji nuvežta arkliais 60 km nuo Šiaulių į ūkį pas Jaloveckius, o vėliau perkelta prie Kužių.

     2.    Kamberienę, dr. Kamberio žmoną, su 5 mt. amžiaus sūnumi. Ji buvo išvežta arkliais už 75 km pas Zubovus prie Akmenės į Judrelių ūkį, kur išgyveno iki vokiečių pasitraukimo.

     3.    Chane, naujose metrikose Janę, elektrotechniko 8 metų dukterį. Ji buvo apgyvendinta pradžioje Šiauliuose, vėliau pas ūkininką Padubysio valsč. Liutkienės globoje ir pagaliau perkelta į Mažeikių apskritį Bugonių ūkį, kur ir gyveno iki vokiečių pasitraukimo.

     4. Frenkelio odos fabriko darbininkę su 2 vaikais. Vyresnysis buvo priglaustas kaime palei Vaiguvą Šiaulių apsk. Jaunesnysis pradžioje buvo įkurdintas Šiaulių miesto ligoninėje. Kai buvo patirta, kad ligoninės personalas pradėjo kalbėti apie jo kilmę, skubiai buvo iš ten paimtas ir atiduotas globoti vienai moteriai. Frenkelio odos fabriko meisterio sūnų, kuris buvo priglaustas ligoninėj, o paskui išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą. Jiems reikėjo sudaryti pamestinukų dokumentus.

     5. V. Rudnikaitę, Šiaulių žydų gimnazijos direktoriaus dukrelę, 16 metų. Ji apgyvendinta girininko Dauginio šeimoj. Tik, deja, savaitei prabėgus, pasiilgusi savųjų, ji sugrįžo į Šiaulių geto.

     6. Vieno Kauno prekybininko sūnų 5 metų amžiaus. Jis buvo atvežtas savo auklės traukiniu iš Kauno, gyveno kurį laiką dr. Jasaičių šeimoj, o vėliau perduotas globoti agr. Mikolaičiui į kaimą.

     7. Šifmanaitę, Ireną, inžinieriaus dukterį. Ją priglaudė mokytojo šeima prie Kužių, Šiaulių apskrityje.

     8. Inž. architekto, studijavusio Paryžiuje, iš Kauno žmoną su 6 mt. sūnumi. Iš Kauno geto ją išgelbėjo p. Binkienė. Atvažiavo į Šiaulius, su vysk. Brizgio rekomendaciniu laišku Šiaulių jėzuitams. Apgyvendinta Teišerskio ūkyje kaip šeimininkė. Ji gerai kalbėjo lietuviškai ir buvo ariškos išvaizdos.

     9. Šiaulių "Star” dažų fabriko savininko 9 metų sūnų. Tėvas filantropas, žydų gete labai populiarus. Sudaryti dokumentai, ir D. Venslauskaitės rūpesčiu apgyvendintas Vaiguvos apylinkėje.

     10. Dr. Piko sūnui studentui buvo sudarytas asmens dokumentas.

     11. Žinomąją Kauno fotografę Zinaidą Blumentalienę, kuri su parūpintais jai Kaune asmens dokumentais buvo apgyvendinta Padubysio valsčiuje.

     12. Apie 15 žydų buvo sudaryti asmens dokumentai, daugiausia vyrams. Dokumentai palengvindavo jiems reikalingu momentu bėgti iš geto ir tuo būdu išsigelbėti (ūkininkai mažiau bijodavo priglausti asmenis su tvarkingais dokumentais).

     Pačioje okupacijos pradžioje 3 Šiaulių visuomenės atstovai, F. Bugailiškis, dr. D. Jasaitis ir kun. Lapis, nuėjo pas Šiaulių gebietskomisarą štabsleiterį Schoepferį, įvairiais samprotavimais užtarė žydus ir pareiškė pasipiktinimą brutaliu jų žudymu. Štabsleiteris tą intervenciją įžūliai atmetė, pasikalbėjimą nutraukė ir pagrasino, kad už kišimąsi į tą reikalą visiems gresia žydų likimas. O SD viršininkas Bocelskis pasikalbėjime tuo pačiu reikalu D. Jasaičiui pasakė: "Jei tamsta kišiesi į tą reikalą, tai atsigulsi į tą pačią duobę su žydais”.

     Šiauliuose žydus gelbėjo nuo mirties ir teikė jiems visokeriopą paramą šimtai lietuvių. Primintini, be minėtų dr. Jasaičio šeimos narių, šie žmonės: adv. Venslausko šeima, dr. Luinienė, kun. Lapis, kun. Byla, dr. Prielgauskas, Kužių klebonas kun. Kleiba, viceburmistras Pauža, Kildišius, Ibianskis ir kiti.

     Vilkaviškio apskrity žydų gelbėjimo akcija buvo organizuota platesniu mastu.

     Buv. teismo antstolis Pališkis, gyv. Vilkaviškio mieste, pas save slėpė vieną žydų šeimą. Vokiečiams tai susekus, Pališkis su žmona buvo suimti, turtas konfiskuotas ir atiduotas vokiečiams. Pališkių vaikus pasiėmė globoti kiti lietuviai.

     Juozuoniškio vienkiemio ūkininkas Gavėnas laikė paslėpęs kelis žydus.

     Kai susidarydavo pavojus toliau laikyti žydus, jie buvo perkeliami pas kitus ūkininkus, taip, pvz., iš Margių kaimo Rimšos buvo perkelti pas Obelupių kaimo Eidukevičių.

     Vilkaviškio apskrities ūkininkai buvo sudarę savotiškas stotis, kuriose žydai ne nuolat gyveno, bet laikinai, kilnodamiesi iš vienos tos rūšies stoties į kitą. Čia jie gaudavo be atlyginimo pastogę ir maistą.

     Tai tik nuotrupos; maži iš įvairių vietų vaizdeliai. Bet jie pakankamai atvaizduoja visą padoriąją Lietuvą, visą lietuvių tautą ir jos užimtąją poziciją nacių persekiojamos ir naikinamos žydų tautos atžvilgiu. Lietuvių tauta padarė žydams visa tai, ką ji galėjo tomis sąlygomis padaryti. Lietuvos žydai visa tai labai gerai žinojo, ir jų vadai su kai kuriais rabinais priešaky Kauno arkivyskupijos kurijai už lietuvių tekiamą žydams pagalbą Lietuvos žydų tautos vardu pareiškė padėką. Už tą teiktą žydams pagalbą daugelis lietuvių brangiai apmokėjo: gyvybe, turtu ir laisve. Bet tuo pat metu šiuo savo kilniaširdiškumu lietuvių tauta ryškiai įrodė ir savo aukštą moralinę vertę.

Betsados maudyklės griuvėsiai 1986 m. Čia Jėzus pagydė ligonį, sirgusį 38 metus (Jn 5,1-15).  A. Kezio, S.J. nuotr.

GĖDOS LAPAS

     Peržvelgti garbės lapai. Objektyvumas verčia dirstelėti į lietuvių tautos gėdos lapus. Lietuvių tautoj atsirado žmonių, kurie žydus naikino. Šitą lietuvių tautai skaudžią ir gėdingą akciją galima padalyti į du laikotarpius: 1. bolševikams atsikeršijimo laikotarpį ir 2. sąmoningą naciams talkinimo žydų naikinimo darbe laikotarpį.

     Pirmas laikotarpis apėmė bevaldį — interregnumo — periodą, kai rusai traukėsi, o vokiečiai dar neįsikūrė. To interregnumo metu kilo spontaniškai, niekieno neorganizuota reakcija prieš bolševizmą ir bolševikus, atsiskaitymo, keršto valanda — keršto už sunaikinimą valstybės, visų nepriklausomo gyvenimo kultūrinių, ekonominių ir t.t. laimėjimų suardymą, už tiek žmonių išžudymą ir išvežimą į Rusiją mirti, vadinasi, keršto, patriotiniais ir asmens sumetimais. Kaip asmens keršto pavyzdį, priminsiu Rokiškį. Bolševikai vokiečių išstumti. Daug šeimynų jų buvo išvežta į Rusijos pasviečius. Išvežtųjų pasiliko artimų giminių ir net kai kurių — vaikų. Mieste pasiliko bolševikų agentų ir trėmimo į Rusiją talkininkų. Jų tarpe, kaip visoj Lietuvoj, buvo nemažas skaičius žydų. Už savo išvežtas šeimas ir suardytą laimę pasilikę laisvėje nuskriaustieji ėmėsi visai suprantamo, bet nepateisinamo keršto žygio. Pagautieji bolševikų agentai ir trėmimo pagalbininkai buvo žudomi. Jų tarpe buvo ir kiek žydų bolševikų.

     Šiuo anarchijos metu buvo žudomi tik bolševikai. Nužudytųjų tarpe buvo ir žydų. Statistikos niekas nevedė. Sunku tad pasakyti, kiek jų šiame laikotarpy žuvo. Aišku tik, kad jie buvo žudomi ne kaip žydai, bet kaip bolševikai, kaip Lietuvos Respublikos duobkasiai ir lietuvių naikintojai bei žudytojai, o antra, kad šiuo laikotarpiu lietuvių buvo išžudyta daugiau negu žydų. Maišė ir asmeniškumai, atsiskaitymai ir tolimesnė praeitis. Į tą akciją įsibrovė ir tautos padugnės, kaip paprastai tokiais momentais atsitinka. Nukentėjo nemaža ir nekaltų žmonių. Kaip pavyzdį paimsiu S. Kalvariją. Čia Baltramiejaus naktį surengė vienas morališkai kritęs lietuvis, vietos policijos pareigūnas — nacis Klipštas. Jis per vieną naktį suėmė apie 150 žmonių iš miesto ir apylinkių ir atidavė geštapininkams. Jų tarpe bolševikų buvo ne daugiau kaip 10. Suimtųjų tarpe buvo žydų tik 36, kiti lietuviai: vaikai, moterys, priaugančio jaunimo ir 3 Lietuvos išlaisvinimo kovų savanoriai, Vyčio Kryžiaus kavalieriai. Gestapininkai nužudė 110 žmonių. Kitus pavyko išgelbėti tik vietos kunigų ir kai kurių inteligentų drąsių ir jų pačių gyvybei pavojingų žygių dėka. Tokia banga, žinoma, ne tokiu mastu, kaip Kalvarijoje, persirito per visą Lietuvą.

     Pirmojo laikotarpio negalima griežtai atskirti nuo antrojo, nes tautos padugnės pasireiškė pačios suirutės pradžioj. Jie pradėjo žudyti žydus, vokiečiais sekdami, dėl jų turto, dėl jų prisigerinimo vokiečiams ir kitais tolygiais nešvariais sumetimais.

     Tačiau antram laikotarpy jau veikė tik tautos atmatos; tai buvo tikri nacių talkininkai — vieni dėl pelno, kiti nacių palankumui nusipelnyti ar tuo išlyginti savo priešnaciškiems atliktiems darbams. Įdomu, kad tokių žydų žudikų priešakin labai dažnai stodavo buvę enkavedistai ar šiaip bolševikai. Kaip pavyzdį čia priminsiu Požėlą, Šiaulių advokatą, kuris prie bolševikų buvo aršus enkavedistas, daug įdavęs ir sunaikinęs lietuvių, o prie vokiečių tapo geštapininku, uoliu žydų naikinimo organizatorium ir jų turto plėšiku. Viekšniuose ypač pasižymėjo žydų naikinimu aršūs bolševikai: K.G., J.R., P. ir kiti. Jie dažniausiai savo kruviną darbą dirbo ne savarankiškai, bet vokiečių vadovaujami ir nurodomi. Tokių išsigimėlių nebuvo daug. Bet jų, deja, buvo. To paneigti negalima. Jie yra Lietuvos gėda ir nelaimė. Lietuva, atgavusi savo nepriklausomybę, teisingumo organų keliu jiems atiduos tai, ko jie savo darbais yra nusipelnę. Tauta gi jiems savo dekretą paskaitė jų kruvino darbo metu: jų šalindamasi, išskirdama iš savo tarpo ir kitokiais veiksmais.

     Iš viso, kas buvo pasakyta, tenka padaryti šias išvadas:

     1.    Visa lietuvių tauta su savo išsilikusiomis organizacijomis, įstaigomis: Laikinąja vyriausybe, buv. vyriausybės nariais, Kat. Bažnyčia, lietuviškąja spauda, partijomis ir visa visuomene buvo priešinga nacių politikai ir metodams, taikomiems žydams; žydus rėmė ir gelbėjo bei juos užjautė.

     2.    Tautos reakcijos metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto daugiau nukentėjo lietuvių, negu žydų.

     3.    Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, palyginti, nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.

     4.    Lietuvių tauta sugebėjo labai gražiai atskirti žydų tautą nuo paskirų žydų bolševikų, nusikaltusių lietuvių tautai, Lietuvos Respublikai ir pavieniams lietuviams. Nusikaltėlius baudė įprastu anarchijos metui būdu. (Pabaiga)

     “Tėvynės sargo” redaktorius A. J. Kasulaitis mums pranešė, kad šis prel. M. Krupavičiaus rašinys buvo išspausdintas jo straipsnių rinkinyje “Visuomeniniai klausimai” (1983 m.). Mes jį papildėme viena kita vysk. V. Brizgio pastaba.