ALFONSAS GRAUSLYS
Maždaug prieš dvidešimt metų šiame žurnale tas pats autorius keliuose numeriuose rašė apie gailestingumo darbus kūnui. Dabar jis duos seriją straipsnių apie gailestingumo darbus sielai.
Redakcija
1. NEMOKANTĮ PAMOKYTI
Ką reiškia pamokyti? Kas ir kur yra tie, kuriuos turėtume mokyti? Kodėl reikia mokyti? Kaip mokyti? Kodėl krikščionys turi šiuo klausimu susirūpinti? Ar šis raginimas tėra vien laisvo apsisprendimo reikalas, ar kiekvieno krikščionio pareiga?
Dar nepradėję šių klausimų svarstyti, pirmiausia turėtume nepamiršti šios gyvenimiškos tiesos, kad, nors ir trumpam laikui susitikdami su žmonėmis, darome vieni kitiems įtakos. Ši įtaka gali būti teigiama ar neigiama. Mums, tikintiesiems, turėtų rūpėti, kad ši mūsų daroma įtaka visada būtų kilni ir teigiama. Todėl, kad Viešpats yra mus įspėjęs: "Jūs pasaulio šviesa.. . taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje” (Mt 5,14-16). Savo gera įtaka (gerais žodžiais ar elgesiu) dažnai galime pagerinti blogio sukurtą dvasinę atmosferą, kuri silpnesniuosius, ne tiek atsparius, dvasiškai smukdo.
Tad pamokyti reiškia įnešti šviesos į melo bei nedorovingumo aptamsintą aplinką; tiesos bei dorovingumo lydimais žodžiais, raštais ar elgesio pavyzdžiais bandyti šią suterštą ar teršiamą aplinką apvalyti. Tokiam pamokymui labai dažnai nereikia daug žodžių, kartais užtenka tik liūdesio lydimo žvilgsnio. Dažniausiai kuo mažiau žodžių, tuo jie veiksmingesni.
Kas yra tie, kurie vienokio ar kitokio mūsų pamokymo gali tikėtis ir kurie yra jo reikalingi? Tai pirmiausia vaikai, paskui jaunimas ir net suaugusieji, kurių subrandintam dvasios pasauliui kadaise naudoto vaiko katekizmo seniai neužtenka. Jiems reikia naujo prie krikščioniškos tiesos priėjimo ir naujo pagrindimo bei sukeltų abejonių išsklaidymo. Jiems reikia to dvasinio maisto, be kurio jie negali normaliai dvasiškai augti ir bręsti. Tad žodis mokyti turi ir dvasinio maitinimosi, dvasinės duonos teikimo prasmę.
Gilindamiesi į Evangeliją, randame dvejopą duonos supratimą — kūno ir dvasios. Viešpats, gundomas tyruose akmenis paversti duona, sudraudžia gundytoją, sakydamas, kad “žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt4,4). Tad žmogui reikia ne tik medžiaginės, bet ir dvasinės duonos. Kitu atveju, kai žmonės, patyrę duonos padauginimo stebuklą, sekė paskui Jėzų, jis vėl kalba jiems apie kitą, dvasinę duoną: "Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus”. O kad jiems būtų dar aiškiau, jis tęsia: "Mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. . . Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną, gyvens per amžius” (Jn 6, 27-51). Štai kodėl Jėzus Kristus, jo mums paliktoji Eucharistija ir visas jo mokslas — tai mums teikiama duona, kuri mus, krikščionis, maitina. Bet šiandien nemaža pasaulio dalis, Dievo neigėjų ateistų užgrobta, neleidžia šios dvasinės duonos teikti vaikams, jaunimui; persekioja mokančius ir tą dvasinę duoną teikiančius, juos pasmerkusi dvasiškai badauti, juos "maitindama” dvasios nemaitinančiu melu.
O juk Viešpats yra pasakęs: "Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė” (Mk 10, 14). Tai sakė tas, kuris vaikus taip mylėjo, kad savo sekėjams, matantiems vaiką, liepė jį patį prisiminti: "Kas vardan manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane” (Mk 9,37). Vaikų piktintojams jis grasino: "O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje” (Mt 18,6). Tokiai skaudžiai dabartinei nukrikščioninimo eigai mūsų krašte tikrai tinka Šv. Rašto pranašo Jeremijo Raudų knygos žodžiai: "Kūdikiai prašė duonos, ir nebuvo kas jiems jos laužtų” (Raud 4,4).
Vienu žodžiu — nemokantį pamokyti reiškia nežinantį apšviesti ne tik religiniu atžvilgiu, bet ir šiaip kokiu nors kitu jam svarbiu klausimu. Pamokymu jį saugome nuo melo ir vedame į tiesą. Kiekvienas gi dieviškosios tiesos trupinėlis yra begalinės vertės, ypač žmogaus religinio gyvenimo atžvilgiu.
Pamokyti tai dar nereiškia atversti. Tiesos pamokymu tobulindami žmogaus dvasią, tik saugoj ame jį nuo netikėjimo, kuris, kaip rodo patirtis, gali įsivyrauti nepakankamai giliai mąstančių, dvasiškai lėkštų sielų tarpe. Prisimindami krikščionybės pradžioje Bažnyčios Tėvų tvirtinimą, kad žmogaus siela savo prigimtimi yra krikščioniška ir kad didžiosios krikščionybės tiesos jai yra giminingos, pamokymais tas sieloje glūdinčias tiesas pažadiname ir tobulesnio bei išsamesnio krikščionybės pažinimo ilgesį sustipriname.
Kaip šią pamokymo, gailestingos meilės pareigą turime atlikti? Atsimindami, kad žmogaus išdidumas nelengvai pasiduoda pamokomas (tai įrodo jo užsigavimai!), turime su ypatingu atsargumu bei taktu imtis mokymo, kad jis būtų priimtinas. Tad. susitikus su pamokymo reikalingu žmogumi, reikia jam duoti pajusti, kad visi mokomės, kad visi esame tiesos mokiniai, kad mums visiems gresia pavojus su tiesa prasilenkti, todėl visi stovime vienoje lygioje plotmėje. Tada mokomasis nesijaus mokomas, žeminamas ir lengviau mokymą priims. Tokiam mūsų elgesiui duoda pagrindą kad ir šie Viešpaties žodžiai: "Nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus” (Mt 23,10).
Vis dėlto kartais kitus pamokyti reikia, nes yra nemaža tokių, kurie kokiu nors atžvilgiu yra akli ir sau gresiančio pavojaus nemato. Kaip fiziškai aklam reikia padėti, pvz., einantį per gatvę palydėti, į norimą kryptį įstatyti, taip reikia pagalbos, gero žodžio ir artimui, kuris dvasinio pavojaus nemato.
Žmogus žmogui negali didesnės dovanos suteikti, kaip savo atsargiu, meilės persunktu pamokymu jį prie Dievo artinti, šalinant kliūtis nuo jo dvasinio kelio. Kas pažįsta tiesą, bet jos neskelbia, tas virsta melagių ir tiesos klastotojų dalininku. Kilniai apie pamokymo pareigą galvojo žinoma amerikietė rašytoja Pearl S. Buck, sakydama: "Pamokyti — tai sielą į dangų pakviesti” ("Pavilion of Women”).
Kad galėtume tinkamai kitus pamokyti, turime patys mokėti šiai pareigai ruoštis rimtais pasikalbėjimais ir religine skaityba.