("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)
NINA GAILIŪNIENĖ
Teoretiškai kalbant, niekam nėra lengviau, kaip pamokslininkui. "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16,15). Įsakymas Kristaus. Evangelija — jo mokslas. Misija aiški. Evangelija taip pat.
Čia nereikia, kaip kokiam mokslininkui, džiovinti smegenų, ieškant naujų išradimų ar patobulinimų esamiems. Nereikia bijoti, kad gal kitas sugalvojo ar sugalvos ką nors gudresnio ir tuo būdu jo darbą pavers niekais. Evangelija yra viena ir ta pati visiems laikams, visiems kraštams.
Pamokslininkui nereikia Evangelijos apginti. Už jos stovi Kristaus autoritetas. Atseit, Evangelijos skelbėjui lengviau, kaip tos Evangelijos autoriui Kristui.
Kai Kristus skelbė Gerąją Naujieną, tai to laiko dvasininkija, Šventraščio ir Mozės įstatymo žinovai, klausė jį, kieno autoritetu jis tai darąs. Nagi įrodyk, kad esi Dievas, kai visas Nazareto miestelis žino, kad esi staliaus Juozapo ir Marijos sūnus...
Kristus savo kilmės nesigynė. Priešingai, išėjęs į viešąjį gyvenimą, jis save vadino Žmogaus Sūnumi. Galbūt jis tikėjosi, kad jo tauta atpažins, kad jis yra Dievas, seniai laukiamas Mesijas, iš jo darbų: "Neregiai mato, kurtieji girdi, nebyliai kalba, luošieji ir raupsuotieji pagyja. ..”
Deja, taip neatsitiko. Savo misijos gale Jėzus pats turėjo prisipažinti, kad jis yra Dievas. Už tą tiesą jis sumokėjo mirtimi ant kryžiaus.
Šiandien, pagal Gallupo statistiką, 95% šio krašto gyventojų yra tikintys. Atmetus žydus ir kitas religines mažumas, likę tikintieji yra krikščionys, t.y. Kristaus sekėjai. Ar tai nėra Evangelijos skelbėjų nuopelnas? Ar tai nėra beveik šimteriopas jų darbo vaisius? Tokios sėkmės akivaizdoje, rodos, net į galvą neturėtų ateiti mintis pasiklausti, ko klausytojai norėtų girdėti iš pamokslininko. Kam taisyti, kas iki šiol taip gerai veikė?..
Tik nelaimė, kad neužtenka Kristų tikėti ir jo mokslą pažinti. Reikia su juo ir jame gyventi. Kristus apie save pasakė: "Aš esu tiesa, kelias ir gyvenimas”. Čia ir išlenda šių laikų krikščionybės skurdas. Iš jo kuklaus pasisakymo matyti, kad apaštalui Pauliui, dar gyvam esant, Kristus parodė dangų. Įsivaizduokime, kad Dievas jam leistų aplankyti šių laikų Ameriką ir įvertinti jos moralinę padėtį.
Paulius, mokytas, didelių gabumų ir dar didesnės gyvenimo patirties žmogus, apkeliavęs savo laikų civilizuotą pasaulį, žinotų, kaip duotą uždavinį atlikti. Skaitytų spaudą, žiūrėtų televizijos žinias ir programas, lankytų teatrus ir kinus. Pasidairytų pornografinės spaudos ir filmų užkampiuose. Apžiūrėtų homoseksualų kolonijas. Pasikalbėtų su gatvės merginomis, vyrais ir vaikais, pardavinėjančiais save. Kalėjimuose rastų kalinius, nuteistus už įvairiausius nusikaltimus: žmogžudystes, plėšimus, vagystes, kyšius, narkotikus, išprievartavimus. Sužinotų statistiką: skyrybų, susimetėlių, abortų, savižudžių, "vaikų su vaikais” ir t.t. Tų nusikaltimų begalės.
Kaip apaštalas Paulius įvertintų šių laikų visuomenę? Nesunku įsivaizduoti, kad jo ištarmė skambėtų maždaug šitaip: "Brangūs broliai ir seserys amerikiečiai, aš jūsų krašte pasijutau, kaip namie. Jūsų krašto aukšta civilizacija ir kultūra man priminė mano laikų Romos imperiją ir Graikiją... Iš daugybės maldos namų jūsų miestuose, sprendžiu, kad jūs, amerikiečiai, esate labai religingi žmonės. Mano laikų graikai garbino daug dievų. Jų tarpe ir Nežinomą dievą. .. Kokį dievą ar dievus jūs garbinate? Jūsų hedonistinio gyvenimo pamėgimas, pagoniškai laisvi papročiai ir žema moralė rodo, kad jūs, brangūs amerikiečiai, dar nesate girdėję apie krikščionių Dievą...”
Jeigu sugrįžtų iš kapų JAV tėvai, sukūrę nepriklausomą "one nation under God”, jie būtų griežtesni už apaštalą Paulių. Ne su pagoniška Romos imperija ir Graikija dabartinį gyvenimą lygintų, o greičiau su Sodoma ir Gomora...
Moralinis nuosmukis įvyko ne per šimtmečius, o tik per paskutinius tris dešimtmečius. Fenomenas retas ir labai įdomus. Kaip Gallupo statistika rodo, amerikiečiai, palyginus su Vakarų Europa, pasiliko tikrai nepaprastai religingi. Jie ne tik tiki, bet ir savo religiją praktikuoja. Užtenka tik pasižiūrėti katalikų bažnyčiose. Ypač ten, kur žiemą ar vasarą suvažiuoja atostogautojai. Sekmadieniais bažnyčios pilnos keliose mišiose. Komuniją dalina kunigai su pulku pasauliečių eucharistijos ministrantų, nes prie Dievo stalo skuba visi, kaip prie dangaus vartų... Jei kas dėl kokios priežasties išdrįsta pasilikti suole, "teisieji” į juos kreivai pasižiūri, kaip fariziejai į "mokesčių rinkėjus ir viešus nusidėjėlius”...
Prie Dievo stalo — visi, o prie klausyklos — nė vienas... Praeitais metais prieš Velykas lietuvis kunigas Floridoje prašyte prašė savo ganomuosius: "Susimildami, eikite išpažinties. Negi esate angelai, kad nenusidedate? Argi niekad nesusipykstate šeimoje? Nesusibarate? Aš nusidedu, nes esu žmogus, ir einu išpažinties..
Kai pasisakai prieš abortus ir apsaugos priemones, tai organizuotos moterys su plakatais ir gerklėmis rėkia: "Moteris turi teisę daryti su savo kūnu, ką tik nori!” O tegul kas užkabina seksualinį pasileidimą, tai jau mišrus choras traukia kitą giesmę: "Ką du suaugę žmonės laisva valia daro, tai jų reikalas!”
Visa tai rodo, kad šių laikų tikintieji gyvena pagal savo susikurtą egocentrinę filosofiją: "Kas man malonu, tai yra ir gera”.
Bažnyčia prarado savo galią formuoti ir įtaigauti tikinčiųjų moralę. Tai ji žino ir savo bejėgiškumą išreiškia desperatiška aimana: "Šių laikų žmogus prarado nuodėmės jausmą”. Klauso ar neklauso, vis tiek, atrodo, turėtų girdėtis Bažnyčios "tyruose šaukiančiojo balsas”, aiškinąs ir smerkiąs nuodėmę. Bet taip nėra. Kas yra girdėjęs per paskutinį dešimtmetį bent vieną pamokslą apie nuodėmę?.. Net kovoje prieš abortus Bažnyčia vengia pasakyti, kad abortas yra žmogžudystė. Tiktai sako ir rašo, kad "reikia respektuoti ir saugoti gyvybę kiekvienoje jos stadijoje, nuo jos prasidėjimo iki mirties”...
Praradusi vieną savo įtakos sferą, Bažnyčia mėgina ją įgyti kitose gyvenimo srityse. JAV vyskupai išleido tikintiesiems ganytojišką laišką, smerkiantį krašto ginklavimąsi branduoliniais ginklais, nes jie reikalauja milžiniškų lėšų. Be to, branduolinių sprogmenų pasekmės yra neįsivaizduojamai baisios. Antras vyskupų laiškas kritikuoja kapitalistinę ekonominę krašto santvarką, kuri "turtingus daro dar turtingesniais, kai beturčiai ir bedarbiai vis gilyn brenda į skurdą”.
Bruzdesys dėl tų laiškų nurimo. Atrodo, kad jie šiandien tiek populiarūs visuomenėje, kiek vakarykštis laikraštis. Bet palaukite, kai ateis rinkiminiai metai. Liberalai kandidatai, nubraukę dulkes, skelbs juos, kaip taikos ir iš neturto išvadavimo "evangeliją” ir jų idėjomis žvejos katalikų balsus.
Prileiskime, kad JAV nesiginkluotų, o tais pinigais kiekvieną šio krašto gyventoją aprūpintų didele gerove. Ar tuo pačiu pakiltų ir visuomenės moralinis lygis? Tikriausiai ne. Taigi Bažnyčiai pasiliktų vis tiek ta pati atsakomybė už dvasinį skurdą, nors ir visos avys būtų riebios, nes "kas iš to žmogui, jeigu ir visą pasaulį laimėtų, o savo sielą pražudytų?”
Visi žino, kad lengviau turimą poziciją išlaikyti, negu praradus vėl atgauti. Taip yra su Bažnyčia. Ji turi atgauti prarastą vaidmenį moralinėje srityje. O tam reikia pirma suprasti priežastį, kodėl prarado. Belieka panagrinėti klausimą, kodėl, Evangelijos žodžiais tariant, "avys neklauso savo ganytojo balso ir neseka paskui”, o eina kas sau į lankas.
Žmogui neužtenka būti sočiam ir pertekusiam materialinių gėrybių. Jis turi įgimtą troškimą būti laimingas, laisvas ir mylimas. Gal tai ir yra pats stipriausias, nenuneigiamas įrodymas, kad žmogus turi savyje dievišką prigimtį, skirtą gyventi amžinoje laimėje.
Troškimas būti laimingam yra net stipresnis už gyvybės instinktą. Kas žudosi? Ar tie, kurie visą gyvenimą kovoja už būvį? Kurie galą su galu vos suduria ar nesuduria? Ne. Žudosi tie, kurie dėl kokios nors priežasties pasijuto desperatiškai nelaimingi. Suiro šeima. .. biznis subankrutavo. .. įsivėlė į neleistinas machinacijas... sugriovė gyvenimą narkotikais .. užsikrėtė nepagydoma liga dėl palaido gyvenimo... Kas išskaičiuos visas suirusios laimės priežastis? Jų daug. Bet užtenka tik vienos nuvesti desperatiškai nelaimingą žmogų į savižudybę.
Kadangi troškimas būti laimingam yra kiekvienam žmogui įgimtas, šio krašto tėvai net konstitucijoje garantavo kiekvienam teisę "to pursue happiness”. Na, ir siekia laimės žmogus nuo lopšio iki grabo lentos. Jos praradimą kūdikis praneša verksmu, o suaugęs kartais savižudybe.
Žinome, kad juo tobulesnė automatinė mašina, juo lengviau ją sugadinti ir ją vartojančiajam susižeisti. Kad neatsitiktų nelaimė, mašina būna aprūpinta automatiškais saugikliais, o jos vartotojas — detaliomis instrukcijomis. Jeigu žmogus yra toks rūpestingas ir toli numatantis savo kūrinio atžvilgiu, tai kaip yra su Dievu? Argi jis, leisdamas į pasaulį tobuliausią "automatinę mašiną” — žmogų, paliko jį be jokios apsaugos? Jokiu būdu ne! Dievas lygiai taip pat savo kūrinį apsaugojo dvigubu būdu. Sąžinė yra automatiškai veikiantis saugiklis pačiame žmoguje. O apsauginės instrukcijos, kad nesužeistų kitų ir savęs, yra surašytos "akmeninėse lentelėse” su detaliais paaiškinimais Evangelijose. Jokia žmonių bendruomenė, primityvios ar aukštos civilizacijos, demokratinė, komunistinė ar valdoma diktatoriaus, negali egzistuoti, nesilaikydama tų Dievo "instrukcijų”: nežudyk, nevok, nesvetimauk. . .
Deja, Bažnyčia, mokydama Dešimt Dievo įsakymų ir skelbdama Gerąją Naujieną, nepateikia jų, kaip dangiškojo Tėvo pastangų apsaugoti savo vaikų laimę žemėje. Aplamai apie žemišką laimę ir džiaugsmą Bažnyčia vengia kalbėti, lyg tai jau būtų velnio padaras.
Vienas vienuolis pasionistas prisipažino pamoksle, kad jam reikėjo daug metų, iki jis išmoko džiaugtis gyvenimu su atvira ir dėkinga širdimi. Mat, jam lankant parapijos mokyklą, kunigai ir vienuolės įskiepijo auklėtiniams pažiūrą, kad reikia vengti bet kokios laimės ir džiaugsmo žemėje, jei nori užsipelnyti dangų. Todėl jis jautėsi kaltas už kiekvieną patirtą džiaugsmą ir laimės momentus. Jam atrodė, kad už tai Dievas turi jį nubausti.
Todėl nuodėmė, kitaip sakant, Dievo įsakymų neklausymas, niekados nebuvo siejama su žemiškos laimės praradimu ar žmogaus susinaikinimu čia, žemėje, o tik gąsdinama Dievo rūstybe ir pragaru po mirties.
O tai pats neefektingiausias ginklas, ypač jaunam žmogui, nes žemiškoji laimė čia pat, o dangus ar pragaras dar toli...
Kitaip galvoja nervų chirurgas, prieš kiek laiko dalyvavęs televizijos programoje. Visų nustebimui jis pareiškė: "Žmogus nėra sutvertas gyventi nuodėmėje”. Pagal tą specialistą, kai žmogus meluoja, vagia, apgaudinėja, ištvirkauja, nešioja širdyje kerštą ar pyktį, ardo ne tik savo nervų sistemą, bet daro neigiamą įtaką daugeliui organizme vykstančių cheminių funkcijų. Tų funkcijų sutrikimas, vykstąs ilgesnį laiką, pasireiškia organizme įvairiomis ligomis, pvz.: pakeltas kraujospūdis, širdies sutrikimai, skrandžio žaizdos, nemiga, įvairios nervų ligos, venerinės ligos ir t.t. Prieš dvidešimt metų, kai jis baigė medicinos mokslus, buvo žinomos trys venerinės ligos, o šiandien — šešiolika. Daugumas jų nepagydomos. Apie jas nustota kalbėti, kai atėjo visuotinė pabaisa — AIDS.
Kai pokalbio dalyviai priėmė daktaro išvedžiojimus skeptiškai, jis priminė melo sugavimo aparatą (lie detector). Jeigu žmogaus organizmas nereaguotų į melą, tai nebūtų galima technišku instrumentu jo pagauti.
Kas žino, ką šuoliais tobulėjanti technika išras? Gal dvidešimt pirmame šimtmetyje žmogaus nuodėmingumas bus matuojamas, kaip jo temperatūra ar kraujospūdis... Tada šalia daktaro kabineto turės būti ir dvasininko...
Humoras laikomas geru, kai jame yra dozė tiesos. Taip yra ir su šiuo juoku. Atrodo, kad gydytojo ir dvasininko kombinacija jau būtų naudinga ir dabar. Vienas Niujorko psichiatrijos gydytojas tvirtina, kad pusę psichinių ligonių turėtų gydyti ne daktarai, o dvasininkai, nes jie pasidarė ligoniais nuodėmės ir piktųjų dvasių įtakoje.
Apie piktąsias dvasias Bažnyčia taip pat tyli. Jei pamokslininkas kada užsimena apie piktąsias dvasias, taip dažnai minimas Evangelijoje, tai tik paaiškindamas, kad Kristaus laikų nemokyti žmonės epileptikus, kurčius nebylius, net invalidus laikė velnio apsėstais. Kad piktoji dvasia galėtų įtaigauti žmogaus veiksmus ar net užvaldyti jo valią, šiais laikais, atrodo, nepatogu net galvoti. Tokios pasakos tinka tik Halloween nakčiai... Bet psichiatras iš patirties tiki, kad velnio galia nesumažėjo. Ką jis galėjo padaryti Kristaus laikais, tą jis įveikia padaryti ir šiandien.
Iš šventraščio žinome, kad šv. Paulius lankydavo įvairių miestų ir kraštų tikinčiuosius jų maldos susirinkimuose, jei ne asmeniškai, tai bent laiškais. Įdomu, kokį įspūdį apaštalas susidarytų apie šio krašto krikščionis, vien dalyvaudamas jų pamaldose. Tikriausiai jo įspūdis būtų priešingas pirmajam. Šv. Paulius tikriausiai įvertintų labai gerai maždaug šitokiais žodžiais: "Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Nieko taip netroškau savo gyvenime, kaip matyti krikščionis, gyvenančius Jėzaus Kristaus Dvasia. Šiandien mano troškimas išsipildė, nes jūs tikrai esate Dvasios vaikai. Jūs įstengėte nugalėti savo nuodėmingą prigimtį, kuri pasireiškia ištvirkavimu, tikėjimu burtais, nesantaika, žmogžudystėmis, piktumu, vaidais, nesutarimais, susiskaldymais, pavydu, girtavimu, smaguriavimu ir kitais panašiais dalykais (plg. Gal 5,19-21). Jeigu jūs nebūtumėte laisvi nuo tokių nuodėmingų veiksmų ir silpnybių, esu tikras, kad jūsų dvasiški ganytojai jus įspėtų ir sudraustų, skelbdami Dievo Žodį, kaip aš darydavau. To man neteko girdėti jūsų bažnyčiose. .
Kad bažnyčios apie "nuodėmingus veiksmus” tyli, šiomis dienomis įrodė juodųjų žurnalas "Ebony”. Kaip žinome, Amerikoje atsirado nauja problema: "vaikai su vaikais”. Didmiesčių mokyklos turi savo patalpose net darželius-lopšelius, kur prižiūrimi kūdikiai tuo metu, kai jų motinos yra klasėse. Išlaidos didelės. Todėl kai kurios mokyklos pradėjo išdavinėti mokiniams apsaugos priemones. Visuomenė pasipiktino.
Kadangi juodųjų "vaikų su vaikais” skaičius yra bent tris kartus didesnis negu baltųjų, Čikagoje leidžiamas žurnalas "Ebony” ėmėsi tvarkyti reikalą iš pagrindų. Juodieji, ypač pietiniai, yra religingi. Jų kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas visados buvo glaudžiai surištas su bažnyčia. Todėl žurnalas išsiuntinėjo savo reporterius pas dvasininkiją su tokiu klausimu: "Ar bažnyčiose pamoksluose yra kalbama apie seksualinį pasileidimą, nes seksas yra moralės reikalas. Jį privalo tvarkyti bažnyčia, o ne valdžios įstaigos”.
Reporteriai grįžo su liūdnomis žiniomis. Dvasininkai prisipažino, kad per paskutinį dešimtmetį pamoksluose nėra tos problemos lietę. Ne geresni rezultatai būtų ir baltųjų bažnyčiose. Kai vienoje šeimoje vaikai, sulaukę vedybinio amžiaus, pradėjo pasakoti apie draugus susimetėlius, motina paklausė, ar jie jau pamiršo šeštąjį Dievo įsakymą.
— Mama, kiekvieną sekmadienį mes einame į bažnyčią, bet nesame girdėję, kad susidėjus gyventi yra nuodėmė. Jie nepaleistuvauja, tik mylisi. Paleistuvauja tik tie, kurie tai daro už pinigą. Argi Tu, mama, to nežinojai? — stebėjosi jaunimas "nemokša” motina moralės dalykuose...
Taip "apšviesta” motina, nieko gudresnio nesugalvojo patarti savo vaikams, kaip klausyti Billy Graham ir Pat Robertson televizijoje. Tuodu kiekviena proga pabrėžia, kad prieš vedybas seksas yra nuodėmė.
Nežinia kodėl, bet šio meto pamokslininkai skelbia Dievo Žodį bažnyčiose be jokių aliuzijų į kasdienos gyvenimą, tartum Evangelija būtų tiktai išganymo istorija, o ne gyvenimo šviesa ir dvasiai reikalinga kasdieninė duona.
Tiek fizinė, tiek dvasinė erdvė nepakenčia tuštumos. Atsitiko, kaip Kristaus palyginime apie rauges. Atėjo Viešpaties priešas ir pasėjo vaikų širdyse rauges — nuodėmę. Tik "piktojo vaikai” yra gudresni pasaulio dalykuose už "šviesos vaikus”. Jie nevadina raugių nuodėmėmis. Tokie dalykai, kaip žmogžudystė, plėšimas, vagystė, kyšininkavimas, narkotikai, išprievartavimas, prostitucija, už kuriuos baudžia valdžios įstatymai, yra ne nuodėmės, o tik nusikaltimai (crimes). O tokie dalykai, kaip ištvirkavimas, pornografija, homoseksualizmas, girtuokliavimas, susimetėlių gyvenimas, už ką nė valdžios įstatymai nebaudžia, tai yra tik "asmens teisė pasirinkti privataus gyvenimo būdą”. Taip ir išnyko krikščioniškoje visuomenėje nuodėmės pajautimas ir samprata.
Paskutinės vakarienės kambarys. A. Kezio, S.J. nuotr.
Savaime kyla klausimas, ką reikia daryti, kad tikrai išnyktų nuodėmė. Ogi reikia pasaulietišką gyvenimą sudvasinti, arba, kaip popiežius Pijus X mokė, pasaulį atnaujinti Kristuje. Tai padaryti yra Bažnyčios pareiga. Uždavinys sunkus, nes praraja tarp dvasinio ir sekuliarinio pasaulio yra labai didelė. Tai galima matyti kad ir iš šitų pavyzdžių.
Dolores Curran, rašanti katalikų spaudoje, sėdėjo lėktuve šalia nepažįstamo biznieriaus. Ji buvo maloniai nustebinta, kai nepažįstamasis pradėjo skaityti Bibliją. Matydamas jos susidomėjimą, biznierius ėmė entuziastiškai ją šviesti, kaip jo gyvenimas pasikeitė, kai jis pasidarė tikintis. Viskas būtų pasibaigę gerai, jeigu biznierius nebūtų bliurbtelėjęs, kad ne tik jo privatus gyvenimas pasitaisė, bet ir jo biznis ėmė klestėti nuo to laiko, kai jis Jėzų padarė savo partneriu.
"Jėzus partneris biznyje!!! Tai negirdėtas pažeminimas ir įžeidimas!” — niršo Dolores, neslėpdama savo pasipiktinimo nuo savo bendrakeleivio.
Buvo gavėnios laikas. Na, ir išliejo savo tulžį straipsnyje, kurį išspausdino dieceziniai katalikų laikraščiai. Girdi, Kristus atėjo į pasaulį mirti už nuodėmes, gelbėti žmoniją, o ne biznį...
Koks pasibaisėtinai siauras Kristaus vaidmens gyvenime supratimas! Bet, matyt, toks yra daugumos, nes neteko skaityti ar girdėti, kad kas nors būtų reagavęs į jos straipsnį. Juk Kristus, būdamas Dievas, nesėdi tik danguje ir bažnyčiose, bet yra kiekvienoje visatos vietoje. Skirtumas toks, kad daugumoje vietų jis turi pasitenkinti tik neprašyto stebėtojo vaidmeniu, o pas tą biznierių jis yra asmeniškai pakviestas būti aktyviu partneriu. Spręskite patys, kur Kristus yra įžeidžiamas: ar ten, kur jis ignoruojamas, ar ten, kur jis respektuojamas? Deja, tokia "partnerystė” pasaulyje dar yra reta.
Turbūt daugelis prisimena, kad Mary Kay, kosmetikos įmonės Dalas mieste įkūrėja ir savininkė, atsidūrė garsioje "60 Minutes” televizijos programoje. Ne dėl komercinių savo sugebėjimų, o tik dėl to, kad nežinia, kur jos kompanijoje baigiasi biznis ir kur prasideda religija. Kaip Moyler Sa-fer humoristiškai išsireiškė, ten skelbiama "evangelija pagal Mary Kay”: Dievas -Šeima - Biznis, tokia eile.
Iš visų, kas tik jos kompanijoje dirba, Mary Kay reikalauja, kad jų gyvenime pirmoje vietoje būtų Dievas, antroje — šeima, trečioje — jos biznis. Normaliai savininkui neskauda galvos, kas dedasi tarnautojų privačiame gyvenime, svarbu, kad darbas būtų atliktas. Taigi visame pasaulyje veikia darbovietėse nerašytas įstatymas: darbas pirmoje vietoje, jeigu nenori būti atleistas. Bet Mary Kay jį nustūmė į trečiąją vietą.
Kokia čia logika? Ogi labai paprasta ir praktiška. Žmogus gali įdėti į darbą visą savo protą, širdį ir energiją tik tada, kai jo negraužia asmeniški rūpesčiai. Bėdų mažiau, kai "namai pastatyti ant uolos, o ne ant smėlio”. Kai Dievas yra centre, tai žmogaus gyvenimas rieda švelniau, nes yra išbalansuotas.
Kad Mary Kay kompanijos motto "Die-vas-Šeima-Biznis” yra veiksmingas, geriausiai įrodo jos nuostabus augimas, nežiūrint, kad konkurencija kosmetikos rinkoje yra labai didelė. Jos gaminių metinė produkcija viršija tris šimtus milijonų dolerių.
Kristus įspėjo, kad "nuodėmės atpildas yra mirtis”. Tą "mirtį” dvasininkai aiškina dvasinėje plotmėje — atsiskyrimą nuo Dievo. Kas dedasi aname pasaulyje, niekas nežino, o kad kasmet nužudoma pusantro milijono negimusių kūdikių šiame krašte, kad įvyksta tūkstančiai žmogžudysčių ir savižu-dysčių, plintančių net paauglių tarpe, mato visi. Kieno yra užmokestis tos mirtys, ar ne nuodėmės?..
Ar Dievo Žodžio skelbėjai nejaučia jokios atsakomybės už tas mirtis? Juk jos vyksta krikščionių tarpe, t.y. Kristaus įkurtoje karalystėje žemėje. To nebūtų, jeigu dvasininkija įsąmonintų krikščionis, kad jie privalo šlovinti savo Kūrėją visu gyvenimu, ne tik malda bažnyčioje.