Ramunė Kubiliūtė
Kadaise nepriklausomoje Lietuvoje didelės ūkininkų šeimos augo ir gyveno erdviose aplinkose. Gal gyvenamasis namas nebuvo toks didelis, bet vaikams buvo daug vietos žaisti, lakstyti. "Miesčionys” vaikai taip pat turėjo vietos žaidimams ir užsiėmimams.
Lietuvių išeivijos gyvenimo sąlygos labai skirtingos. Kai kur šeimos yra taip išsisklaidžiusios dideliuose priemiesčių namuose, kad vieni šeimos nariai nežino, ar kiti yra namie. Kitur šeimos taip susispaudę, kad kartais, norint vienam pabūti, reikia išvykti iš namų.
Tačiau šeimos gyvenamasis namas neturi tiesioginio ryšio su šeimos tarpusavio sugyvenimu. Kaip tik dažnai šeimos, kurios finansiškai geriau stovi, yra daugiau užsiėmusios savais reikalais, negu šeimos gerove, ir savo puošniuose namuose retai bendrauja.
Tėvai dažniausiai elgiasi su vaikais taip, kaip jų tėvai elgėsi su jais. Šio šimtmečio pirmoje pusėje jaunimas, kuris augo Šiaurės Amerikoje ir Europoje, buvo panašiai auklėjamas. Vertybės, kurių jaunuoliai siekė, buvo paklusnumas ir pagarba tėvams, meilė tėvynei, darbštumas, parama ir ryšių palaikymas šeimos narių tarpe. Pasaulį sumažina ne vien finansinė gerovė, kurios dėka galima apkeliauti pasaulį, bet taip pat technika, kuri duoda galimybę žmonėms stebėti, kas vyksta kitur. Kai kurie net kaltintų gerą finansinę padėtį (ypač JAV) už vadinamąjį smukimą, dekadensą. Kaip žmonių gerovė gali paveikti bendravimą?
Kuo labiau tolinamės nuo žemės ūkio pragyvenimo, tuo labiau šeimos išsisklaido ir dingsta miestuose. Ūkiai, kaip mažos salos, apsuptos gyvūnijos ir pievų bei laukų. Jie šeimos narius suartina. Miestuose reikia daugiau skaitytis su miesčionišku gyvenimu, nes miestai auga, priemiesčiuose kiemai vis tiek ne tokie dideli, kad kaimynai negalėtų vieni kitų stebėti. Žmonės praleidžia dieną arba darbe, arba mokykloje, ilgiau būdami tarp svetimųjų negu artimųjų, o šeimos taip pat yra daug mažesnės, negu jos kadaise buvo.
Šeimos sugyvenimas paveikiamas visokių šio modernaus pasaulio įtakų. Šeimos nariai apsupti kitokių rūpesčių ir pagundų, negu anų dienų šeimos. Tėvų santykiai su vaikais buvo nagrinėjami anais laikais, jie bus nagrinėjami ir ateityje. Iš dalies tėvai elgiasi su vaikais taip, kaip jų tėvai su jais elgėsi, kaip jau anksčiau buvo minėta, bet tie santykiai darosi vis komplikuotesni.
Kuris iš tėvų atviresnis ir randa laiko pasikalbėti su savo vaikais: ar pavargęs ūkininkas, grįžęs iš laukų, ar vidurinės klasės tarnautojas, grįžęs iš miesto centro "džiunglių”? Gal laikai ne taip jau pasikeitę.
Atvirumas — tai tėvų ir vaikų pasidalinimas džiaugsmais bei rūpesčiais. Vienišumas — tai nenorėjimas, negalėjimas ar neturėjimas progos šeimos nariams pasidalinti savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Šeimose atviri pasikalbėjimai yra skirtingi. Vienos šeimos gal atvirai kalba apie "oficialius” šeimos reikalus: apie šeimos finansinį pajėgumą nupirkti ką nors ir pan. Kitoje šeimoje nariai gal atvirai kalbasi apie daugiau "dvasinius” reikalus, pvz., religiją, gyvenimo siekius. Dar kitose šeimose diskutuojami bręstančio vaiko rūpesčiai. Tėvai gal ir parodo save ir savo silpnybes, kad vaikai pajustų su jais ryšį. Kiekvienoje šeimoje turbūt yra vienoks ar kitoks atvirumo laipsnis. Tačiau per visus amžius turbūt yra buvę ir tokių vaikų, kurie nesugyvena su vienu iš tėvų taip gerai, kaip su kitu, ar su vienu broliu ar sesute, kaip su kitu. Paaugliai ne visi nori atvirai kalbėtis apie savo rūpesčius ir pergyvenimus, jie lengviau pasitiki savo bendraamžiais draugais ir su jais pasidalina savo paslaptimis.
Vienišumas—tai keblesnis reikalas. Yra asmenų, kurie mėgsta būti vieni ir užsiimti "vienišais” dalykais, kuriems nereikia kitų. Kiti žmonės beveik nemoka patys užsiimti — jiems vis reikia kitų. Šeimose reikia suprasti kiekvieno šeimos nario charakteri. Bendravimas tarp šeimos narių reikalingas šeimos susiklijavimui, bet vieniems to bendravimo reikia mažiau, kitiems daugiau.
Atvirumas ir vienišumas šeimoje — tai savybės, kurios yra paveikiamos istorijos, aplinkos ir pačių šeimos narių charakterių. Šeima yra kaip "žemė motina”. Ji siekia atrasti balansą, kad kiekvienas šeimos narys galėtų pasisemti iš jos, išeiti ir pabendrauti pasaulyje ir vėl grįžti į jos glėbį, parnešdamas į ją ką nors naujo. Kai kurie augalai iščiulpia kai ką iš žemės, pvz. tabakas, kuris kiekvienais metais sodinamas vis kitame lauke, nes toje pačioje vietoje taip gerai nebeaugtų (crop rotation). Šeimoje reikia vengti kraštutinumų. Šeimos nariai turėtų jaustis patogiai šeimoje. Šeimos ratelyje nariai turi rasti bendravimo ir atvirumo, bet, esant tam tikrai nuotaikai, galima retkarčiais pasitraukti į vienišumo stadiją. Tačiau kiekvienas šeimos narys turėtų suprasti, kad šiame pasaulyje šeima nėra sala, jos nariai turi išeiti į pasaulį, kur taip pat galima atlikti kai kuriuos gyvenimo reikalus atskirai nuo šeimos.
Reikia tikėtis, kad moderniame pasaulyje žmogus ras ir šeimoje, ir už jos ribų tai, kas jį padarys pilnutiniu žmogumi. Atvirumas ir vienišumas — tai kaip gyvenimo saldainiai. Su jais gyvenimas saldesnis. Atvirumu galima išsikalbėti, vienišumu galima geriau pamąstyti apie save ir kitus. Jei per daug atvirumo ar vienišumo, gyvenimas gali susikomplikuoti. Per daug atvirai kalbėdami, galime įžeisti kitus ir padaryti skriaudos sau, kai esame nesuprasti. Atsiskyrę nuo šeimos, prarandame ramstį ir ryšį su savo šeimos nariais. Kai kada žmogus gali pasijusti per daug vienišas, atsijungęs nuo draugų ir ypač nuo šeimos. Kartais toks atsijungimas ir vienišumas gali baigtis liūdnai.