DR. J. MAČERNIS
NEMAŽA Argentinos gydytojų įdomaujasi dabartine rusų fiziologija ir psichologija. Jau bus eilė metų, kai verčiu jiems į ispanų kalbą naujesniuosius šios srities veikalus. Pagaliau jėzuitų Salvador universitetas man užsakė parašyti trumpą tų veikalų santrauką. Manau, kad bus pravartu apie tai parašyti ir lietuviams bent keletą žodžių, nurodančių kai kuriuos rusų bandymų rezultatus.
Pagarsėjęs rusų fiziologas I. P. Pavlovas nuo 1899 m. iki savo mirties (1936 m.) atsidėjęs tyrė šunyse, kaip susidaro refleksai. Visi žinome, kad į kai kuriuos paerzinimus mūsų organizmas atsako spontaniškai, be mūsų sąmonės ir valios dalyvavimo. Tokios įgimtos spontaniškos organizmo reakcijos yra vadinamos refleksais. Be įgimtų refleksų esama ir dirbtinų, gyvenimo eigoje atsirandančių. Pvz., jeigu šuniui įpilsi kokios nors rūkšties, tuojau pat tam tikrais smakro judesiais jis stengsis pašalinti tą rūkštį, o gausiai atsirandančios seilės stengsis nuo rūkšties nuvalyti jo gomurį bei liežuvį. Tai yra įgimto ir besąlyginio reflekso pasireiškimas. Bet jeigu kelis kartus prieš įpilant jam tos rūkšties leisime veikti kokį nors kitą paerzinimą, pvz., metronomo garsą, tai po kelių tokių sutaptinių erzinimų pakaks vien metronomo garso, kad pasireikštų ta pati organizmo reakcija kaip ir įpilant rūkštį. Tai reiškia, kad smegenyse išsidirbo naujas automatiškas sąryšis tarp nervų, kurie perduoda garsą, ir nervų, kurie diriguoja smakro judesius bei seilių gaminimą. Šitokiu būdu susidarančią automatišką organizmo reakciją Pavlovas pavadino sąlyginiu refleksu. Sakydamas, kad mes nieko negalime žinoti apie tai, ką gyvulys vidujiniai pergyvena, jis stengėsi visą gyvulio elgesį išaiškinti sąlyginių refleksų grandine. Materialistai ėmė bandyti ir žmogaus elgesį aiškinti sąlyginiais refleksais. Nėra abejonės, kad daug kas mumyse vyksta automatiškai, spontaniškai: vaikščiojimas, kalbėjimas, rašymas, vartojimas įvairių instrumentų ir t. t. Visa tai mumyse yra virtę tartum automatiška. Pridedame žodelį "tartum", nes iš tikrųjų ir tie veiksmai nėra grynai automatiški, jie taip pat yra lydimi tam tikro žinojimo, kuris gali būti beveik nesąmoningas. Tai galima konstatuoti tada, kai veiksmas vyksta, labai išsiblaškius. Pavlovo mokiniai ir jo bandymų tęsėjai greitai suprato, kad per daug suprastinta erzinimo — reflekso schema yra nepakankama: organizmas turi gauti pranešimą apie reakcijos rezultatą, turi "žinoti", kaip toliau veikti. Šiam dalykui pailiustruoti nurodysiu garsaus biologo H. Driesch bandymą.
Driesch pūtė smulkutį smėlį į mažo gyvūnėlio, vadinamo stentor, cilias (plaukelius). Tie gyvūnėliai paprastai prisitvirtina vienoje indelio vietoje. Kad išvengtų nemalonaus bombardavimo, gyvūnėlis pasilenkė į vieną, paskui į kitą pusę. Kai tai negelbėjo, jis sutraukė į vidų savo cilias. Bet bombardavimas buvo ir toliau tęsiamas. Tada gyvūnėlis nuplaukė į kitą vietą. Kai po kurio laiko Driesch vėl ima jį bombarduoti, gyvūnėlis jau "žino", kad lankstymosi ar eilių sutraukimo nepakanka ir kad tik plaukimas kitur jį gali išgelbėti. Todėl jis iš karto ir plaukia kitur.
Pavlovas pats puikiai suprato, kad žmogaus psichinio gyvenimo negalima suvesti į sąlyginių refleksų žaidimą. Tas žaidimas daugiausia gali tarnauti fiziologine baze asociacijoms, bet, pasak jo, asociacijos neišaiškina priežastingumo sąvokos susidarymo mumyse, lygiai kaip jos pačios negali gaminti kūrybinio mąstymo. Savo knygoje, vardu "Sąlyginiai refleksai. Lekcijos apie smegenų didžiųjų hemisterijų veikimą" (1927), jis pastebi, kad tų tyrinėjimų išvadas netaikytume be niekur nieko žmogui. Štai kaip jis rašo: "Jeigu jau žinias, įgytas bandymais su aukštesniais gyvuliais, apie širdies, skilvio ar kitų organų veikimą, kurie taip panašūs į žmogaus atitinkamus organus, tegalima taikyti žmogui tik su didžiausiu apdairumu, nuolat patikrinant jų atitikimą, kiek kartų didesnis atsargumas yra reikalingas, jeigu norime taikyti žmogui žinias apie aukštesnįjį nervų sistemos veikimą, įgytas eksperimentais su gyvuliais. Juk žinome, kad kaip tik šia savo veikla žmogus taip stebėtinai išsiskiria iš kitų gyvulių ir atsistoja tokioje neišmatuojamoje aukštumoje, lyginant su bet kokiais kitais gyvuliais, kurie mus apsupa."
404 puslapyje skaitome: "Mūsų eksperimentai sugriauna doktriną apie tariamuosius asociacijų centrus arba apie buvimą bet kokios specifinės zonos didžiuosiuose smegenyse, kurioje vyktų aukščiausios nervų sistemos funkcijos."
Taip pat jis supranta, kad smegenų funkcionavimas negali būti suprastas, žiūrint iš materialistinės pusės. 415 pusl. jis taip rašo: "Dabar yra neabejotinai aišku, jog nėra jokios galimybės nagrinėti smegenų veikimą, išeinant iš grynai fizinio ir cheminio taško. Lygiai negalima laukti smegenų veikimo išaiškinimo iš nuodugnaus elementarinių nervų sistemos savybių išstudijavimo. Taigi, mes prieiname išvados, kad neturime dar net pilno aprašomojo šio veikimo aspekto."
Po 10 metų savo eksperimentų su šunimis 1909 m. Pavlovas pasakė gamtininkų ir gydytojų kongrese Maskvoje: "Pareikšdamas šituos dalykus, nenorėčiau, kad įvyktų nesusipratimas, liečiąs mano asmenį. Aš neneigiu psichologijos, kaip mokslo apie žmogaus vidujinį gyvenimą. Ir dar mažiau esu linkęs paneigti giliausius žmogiškosios dvasios siekimus." Paskesniaisiais savo gyvenimo metais Pavlovas sakydavo: "Pakartojimą mūsų šuninių eksperimentų su žmogumi aš skaitau užsimojimu, neturinčiu jokios vertės."
Nežiūrint į taip aiškius Pavlovo pasisakymus prieš materializmą, paviršutiniški žmonės vis dėlto yra linkę jį laikyti materializmo kūrėju. Tokiai nuomonei jie randa šiokį tokį pagrindą dviprasmiuose Pavlovo išsireiškimuose, kuriuos jis buvo priverstas vartoti Stalino laikais, pvz., vietoje žodžio "siela" ar "psichė" jis vartoja išsireiškimą "antroji signalizacijos sistema".
1955 m. sovietų psichologų kongrese V. S. Sverlov ir eilė kitų kalbėtojų pasakė, kad sovietų psichologija remiasi marksistiniu - leninistiniu pasaulio supratimu, kuris yra palaikomas fiziologine Pavlovo doktrina. Akademikas Asratian primena "partijos ir valdžios parėdymą" remti visą biologiją ir psichologiją Pavlovo mokslu. Tad rusų psichologai ir tęsia toliau Pavlovo eksperimentus, pritaikydami juos žmogui. Įdomu, kad tie eksperimentai duoda rezultatus, kurie toli gražu neremia monistinio materializmo. Keliose eilutėse, aišku, jų negalima išdėstyti, nurodysime tik tai, kad sąlyginio reflekso išsidirbimas nėra jau toksai automatiškas procesas. Pritaikius geresnius negu Pavlovo tyrimo metodus ir patobulintus eksperimentų instrumentus, pasirodė, kad į "sąlyginį paerzinimą" organizmas pradžioje neretai atsako reakcija, kuri kaip tik yra priešinga reakcijai, kurią iššaukia "nesąlyginis paerzinimas". Ir bendrai, tik po daugelio sąlyginio ir nesąlyginio paerzinimo pakartotų sutapimų pirmasis pradeda iššaukti reakciją, atitinkančią nesąlyginį paerzinimą.
Jau iš senesnių hipnozo eksperimentų buvo žinoma, kad žodžiais arba prasmėmis galima paveikti žmogaus fiziologinius vyksmus. Pavlovo sekėjų eksperimentai parodė, kad žmogaus kraujo morfologinė ir fiziko-cheminė sudėtis pakeičiama žodžio, prasmės atvaizduotojo, įtaka ir paprastame budėjimo stovyje, ir tas pakitimas įvyksta labai greitai.
Apie šituos reiškinius A. A. Markosian minėtame kongrese tarp kitko pranešė, kad po išdirbimo sąlyginio kraujo sukrekėjimo reflekso į fizinį paerzinimą — metronomo garsą — jis pakeičiamas žodžiu "metronomas". Šis žodis taip pat iššaukia kraujo sukrekėjimo pagreitinimą.
Kai kuriuose eksperimentuose lygiagrečiai su kraujo sukrekėjimo greitumo registracija buvo vykdomas ir trombocitų suskaitymas. Pasirodo, kad žodžio įtaka padidinimas ir tų kūnelių skaičius. Daugelyje eksperimentų žodžiu pakeisdavo ir besąlyginį paerzinimą, pvz., vieton įjungti elektros srovę, pasakydavo tik "duodu srovę". To pakakdavo kraujo sukrekėjimo pagreitinimui. Bet jeigu kuris asmuo nesuprasdavo tų žodžių prasmės, nebūdavo jokios reakcijos. Eilėje eksperimentų sąlyginiu paerzinimu būdavo elektrinės lemputės įžiebimas, po kurio sekdavo skausmingas paerzinimas. Reikiamai išdirbus šį sąlyginį refleksą, lemputės įžiebimas buvo pakeistas žodžiu "lampočka". Ir šis žodis iššaukdavo kraujo sukrekėjimo pagreitinimą. Tą pat padarydavo ir žodžiai: "sviet" — šviesa arba "fonar" — žibintas. Bet žodis "svist" — švilpimas, nors fonetiškai yra daug panašesnis į "sviet" negu "fonar" arba "lampočka", neiššaukdavo jokios reakcijos.
Kiti tyrinėtojai vartojo įvairių objektų kombinacijas ar matematikos operacijas ir tokių eksperimentų pagalba nustatė, kad žmoguje kažkas yra, ko negalima suvesti į erdvinių reiškinių kombinacijas. Viskas, kas vyksta smegenyse, yra erdvinga, turi tam tikras dimensijas, kryptis ir intensyvumą, visa tai gali būti išreikšta matų sistema. Bet prasmės (mintys) neturi jokios erdvinės charakteristikos. Tur būt, nesurasime tiek neišmintingo materialisto, kuris sakytų, kad kokia nors mintis, vaizdas ar valios aktas yra matuojamas centimetrais arba arklio jėgomis.
Pasitaiko, kad rūpestingai statomi namai sugriūva. Per kelias dešimtis metų rūpestingai besistengdami "pagrįsti" materializmą, rusų komunistai — psichologai nenoromis patys sugriauna tuos pagrindus. Norėjo įrodyti, kad psichė yra smegenų funkcija, bet objektyvūs fiziniai tyrimo aparatai jiems parodė, kad erdvės neturinti siela yra viso organizmo viešpats, net iki smulkiausios kraujo struktūros.