1958 BIRŽELIS (JUNE) VOL. IX, NO. 6
AUTORITETAS yra reikalingas šeimoje
ir kiekvienoje gerai sutvarkytoje bendruomenėje.
Autoritetas nėra despotizmas,
bet artimo meile paremtas tvarkos palaikymas.
Nei gryna demokratija nei diktatūra,
bet jų abiejų harmoningas bendradarbiavimas
yra tikro autoriteto pagrindas.
Diktatūra be demokratijos yra despotizmas,
demokratija be jokios diktatūros - anarchija.
Tėvas šeimoje yra autoritetas - diktatorius,
labai demokratiškai atsižvelgiąs
į kiekvieno šeimos nario reikalus ir norus.
J. KIDYKAS, S. J.
NEVALIA maišyti religijos su politika. Bet ne visada galima jas gražiai, atskirai šalia viena kitos pastatyti. Jos turi daug ir įvairių santykių. Grynai politiniais sumetimais padaromi sprendimai kartais turi milžiniškos reikšmės pasekmių religijai. Tik prisiminkime, kokių religinių pasekmių turėjo vakarinių valstybių sąjunga su Rusija pirmojo pasaulinio karo metu ir Vokietijos pasiuntimas bolševikiškų revoliucijonierių ton pačion Rusijon. Kitas pavyzdys yra Europos kolonijalinių valstybių politinis užblokavimas pagonių misijų. Jis net ir tada dar kenkė religijai, kai vėliau tos pat valstybės rėmė misijas, kiek tik galėjo. Panašiai ir grynai religinėmis intencijomis padaryti sprendimai bei tikri religiniai nusistatymai, ir net religiniai iškrypimai gali stpriai paveikti valstybinio gyvenimo eigą. Kartais politika religines galimybes labai susiaurina, o kartais atidaro jai naujus veiklos laukus ir stato naujų dorovinių - religinių uždavinių. Religinis tikėjimas kartais pralaužia politinį siaurumą ir įgalina pasiekti teisingų politiškų sprendimų. Atrodo, jog yra galima teigti, kad jei ne visą pasaulį apimanti krikščioniškos meilės įtaka, tai po abiejų pasaulinių karų valstybių politikams būtų reikėję daug daugiau laiko suprasti tikrąją politinės taikos ir teisingo su nugalėtaisiais pasielgimo prasmę, nes neapykanta apakina.
Taip pat religija gali iš anksto atskirti daugelį politinių sprendimų, kaip negalimus. Toks kai kurių politinių galimybių išskyrimas gali būti dvejopas. Kuri nors religinė tiesa, ar kurs nors religinis įstatymas gali neprileisti kokio nors politinio dėsnio ar praktikos, nors gyvenime ir ne visada tegalima juos užgniaužti. Bet yra ir tokių religinių nusiteikimų, kurių politiniai užsimojimai jokiu būdu neįstengia įveikti, kadangi žmonės iš anksto yra taip savo religijos suformuoti, kad tokios galimybės nepatenka į jų akiratį, o jei ir patenka, tai neranda juose atgarsio. Kaip tik šitoje srityje yra vaisingas laukas patyrinėti religiniu ir socialiniu požiūriu, kiek kuri religija yra gyvybinga ir atspari kai kuriems politiškai pavojingiems siekimams. Labai tiksli Vokietijos tarp dviejų paskutiniųjų karų balsavimų statistika parodo, jog, aplamai imant, silpnesnėse protestantų ir katalikų religinio gyvenimo apylinkėse daugiau balsų teko komunistams ir naciams, negu gyvai praktikuojamos religijos apygardose.
Z. IVINSKIS
III. Pirmoji Lietuvos vyskupija ir jos likimas
PRIEŠ 32 metus popiežius Pijus XI savo apaštališkoje konstitucijoje "Lituanorum Gente" 1926 m. balandžio mėn. 4 dieną iš pagrindų pertvarkė Lietuvos bažnytinio gyvenimo organizaciją. Nepriklausomoji Lietuva, tapusi vyskupija su keturiais vyskupais sufraganais, ir bažnytiniu atžvilgiu įgijo nepriklausomą pobūdį. įspūdingai popiežiaus bulos pradžioje buvo pasakyta: "Lietuvių tautai, Dievui padedant, po Didžiojo karo atgavus laisvę, mes, kurie savo akimis esame regėję lietuvių tikėjimą bei religingumą, taip ilgai ir uoliai jų išlaikytą įvairiuose varguose bei nelaimėse, ir būdami įsitikinę, kad tinkamesnis bažnytinių reikalų sutvarkymas bus labai naudingas ne tik katalikybės reikalui, bet ir pačiai valstybei, laikome labai tinkama ir reikalinga padidinti vyskupijų skaičių ir iš jų sudaryti bažnytinę provinciją."
Šitais istoriškais ir reikšmingais žodžiais įvertindamas katalikybės vaidmenį lietuvių tautai, Apaštališkasis Sostas sugrąžino Lietuvai tą bažnytinį ryšį su Roma, kuris su ja buvo sumegztas prieš septynis šimtus metų, kai vos tik dar lukštenosi Mindaugo valstybės rėmai. 1926 metų Lietuvos bažnytinio gyvenimo pertvarkymas buvo atžymėtas, išleidžiant bažnytinės provincijos įkūrimo medalį. Jo vienoje pusėje buvo popiežius Pijus XI ir arkivyskupas Skvireckas, o kitoje pusėje popiežius Inocentas IV ir Lietuvos vyskupas Kristijonas. Tad prasmingai ano meto didysis faktas buvo sujungtas su pirmaisiais krikščionybės žingsniais Lietuvoje. Kai Mindaugas, tas pirmasis tikru vardu daugelyje šaltinių pažįstamas Lietuvos valdovas, nepriklauso
Pakrantė V. Valaičio nuotr.
mai apsisprendė priimti Kristaus mokslą ir užmegzti tiesioginius ryšius su Apaštalų Sostu, Inocentas IV tuojau įkūrė "Lietuvos vyskupiją", išimdamas ją iš kaimynų vyskupų priklausomybės ir priskirdamas tiesiai Šventajam Sostui. Vadinas, galima sakyti, kad tada buvo įkurta atskira Lietuvos bažnytinė provincija.
ALFONSAS GRAUSLYS
NORS žmogaus subtili siela gali sudvasinti visą kūną, tačiau nėra dvasingesnio žmogaus kūne organo kaip akys. Akys—tai tasai taškas, kur siela ir kūnas labiausiai susiliečia, todėl teisingai sakoma, kad per akis į mus žiūri žmogaus siela.
Jau lopšinio kūdikio atbundančią sąmonę pajunta motina jo akyse, nes pirmasis, kad ir pusiau sąmoningas jo žvilgsnis yra žvilgsnis į motinos akis. Kai motina pirmą kartą pamato šypsnį kūdikio akyse, ji apčiuopiamai pajunta, kad jos kūdikis yra dvasinė esybė.
Kaip žmogaus siela yra visos jo grožinės kūrybos šaltinis, taip ir akys, per kurias siela spindi, yra tai, kas žmoguje gražiausia. Taip, akys, o ne veidas, nes ir gražiausias veidas, akims jame aptemus, pridengiamas nejaukumo šešėliu. Štai dėl ko dvasingiausiuose pirmosios meilės pabudimuose — tose grožio pakilimo sieloje akimirkose — pirm visko matomos akys ir tik akys. Nenuostabu, kad prancūzų poetas Prudhome eilėraštyje "Akys" skelbia tą grožį akių, kurios čia, žemėje, misdamos grožiu, ir po mirties atsiveria Amžinajam Grožiui. O ir mūsų Maironis (kurs ir minėtą eilėraštį sulietuvino) gražiausiam gamtos stebuklui — žvaigždynams neranda kito pavadinimo, kaip "dangaus akys sidabrinės".
Per akis reiškiasi žmogaus siela su visais savo jausmais ir išgyvenimais. Iš čia kilęs posakis, kad "akys nemeluoja", t. y. jos žmoguje slypinčią tiesą, kad ir žodžių melu kartais aptemdytą, parodo tikroje šviesoje. Štai kodėl nekartą jautriam žmogui nereikia žodžių, nes jis pažvelgia į akis ir išskaito iš jų, kas dedasi sieloje. Jei sakoma, kad veidas yra sielos veidrodis, tai akys ypatingai parodo sielos stovį, nes veidas, kuriame yra apakusios akys, tai tik sugadintas, neryškus veidrodis, kuriame nelengva ką nors įžiūrėti.
Kiek įvairių sielos stovių pamatai, kai žiūri į akis! Štai, pavyzdžiui, eina per pasaulį apvilta siela: ji kurį laiką į nieką nežiūri, nieko nesitiki ir neieško atramos taško, nes ją patyrimas pamokė, kaip tos "atramos" yra trapios. Ji žiūri tiesiai prieš save, ji aplinkos nemato. Štai neramiai blaškosi, prie nieko ilgiau nesustodamos, dvasiniai užguito žmogaus akys. Atrodo, kad jis, tiek smūgių patyręs, kiekvienu momentu baugiai tikisi iš kur nors naujo smūgio. Štai kukliai nuleistos, ramios akys. Tai akys žmogaus, kuris, prie kažko brangaus savo viduje susitelkęs, bijo tą susitelkimą prarasti. Gal jo vidus tiek turiningas, kad, atidarydamas žvilgsniais savo sielą aplinkai, jis tuos turtus tik išbarstytų. O štai ir suvedžiojančios koketės akys: jos švaistosi žiežirbomis ir žaidžia jomis, nors aplinkui tiek degamosios medžiagos!
DR. P. CELIEŠIUS
IEK savo viešose kalbose, tiek spaudoje mes dažnai vartojame plačios apimties žodį "pasaulėžiūra", net nesigilindami į jo turinį. O tas turinys gali būti labai įvairus. Dažnai pokalbio dalyviai, pradėdami bet kuriuo klausimu diskutuoti ir vartodami minėtąjį terminą, negali susikalbėti dėl to, kad kiekvienas tuo terminu supranta skirtingą turinį. įvyksta taip vadinamoji loginė klaida dėl nežinojimo pagrindo, kuriuo remdamiesi jie išvedžioja savo teigimus. Manau, nebus veltui rašoma ir spausdinama, jeigu šiuo straipsneliu pasiaiškinsime pasaulėžiūros sąvoką. Skaitytojas, dalyvaudamas šiame mąstyme, plačiau praregės ir savarankiškiau bei tikriau apsispręs.
Sąryšis su aplinka
Žmogus gyvena neužsisklendęs vienas paskirai, nei atsitvėręs nuo aplinkos, nei debesyse, bet konkrečioje vietoje ir tam tikru istoriniu laiku. Jis yra arba šeimos narys, arba vienas iš kaimynų grupės, arba vienas iš daugelio asmenų bendruomenėje. Jis yra vienas jo laiku gyvenančios milijardinės žmonijos dalyvis. Dalyvaudamas joje žmogus, kad ir nevienodais ryšiais, yra surištas su visa žmonija. Daugiausia su savo šeima, toliau su kraujo giminystės artimais, dar toliau su draugais — pažįstamais. Jis rišasi su savo tautiečiais kalba, papročiais ir su visa žmonija bent mokslu ir teise. Panašus ryšys yra ne tiktai su bendralaikiais, bet ir su tais žmonėmis, kurie gyveno skirtingu laiku, arba praeityje, arba dar gyvens ateityje. Su jais taip pat rišasi kalba, papročiais, tradicijomis, teise ir mokslo žiniomis.
Mokslas žmogui atskleidžia žinių šaltinius apie jo kilmę, apie visos gyvūnijos sąryšį ir kilmę, apie žemės esmę, jos kilmę, apie žemės planetas, kaip vienos mažytės dalelės, dalyvavimą visatoje, apie planetų ir žvaigždynų sąryšį ir kilmę, žodžiu, mokslas teikia žmogui žinių apie gyvenamą aplinką, apie žemę ir visatą.
Tiesa, tos mokslo teikiamos žinios yra gana ribotos. Kiekviena mokslo sritis ir šaka baigiasi nežinojimu. Dar daug, labai daug yra mokslo klausimų ir problemų, kurių jis nepajėgus spręsti. Palyginus tai, ką mokslas sužinojo, su tuo, kiek dar siekia sužinoti ir nežino, yra tik maža dalelė prieš visumą.
PRANAS JOGA
ŽMOGUS yra dvilypė būtybė, susidedanti iš kūno ir sielos, tarp kurių yra glaudus bendradarbiavimas. Žmogaus dvasinis gyvenimas remiasi pojūčiais, ateinančiais iš kūno.
Žmogus yra žemės tvarinių valdovas ir atbaigėjas. Tai turi įtakos ir į jo veiksmus. Kiekvienas žmogus yra paskiras individas, kuris skiriasi nuo kitų savo lytimi, rase, amžiumi ir individualizmu.
Vyras ir moteris gyvenime turi skirtingas pareigas. Jie abu yra skirti įvykdyti specifinius uždavinius, kurie reikalauja skirtingų būdo savybių. Vyras — protaujantis egoistas, kartais trūkstąs jautrumo ir galįs lengvai prarasti ryšį su gyvenimu. Moteris — jausmai, kitų supratimas, taktas.
Asmeniniams polinkiams susimaišius, išaugo tautos su skirtingomis dvasinėmis ir kūno savybėmis. Ištisos tautos gali pasiduoti gėriui arba blogiui. Nežiūrint rasinių skirtumų, visiems žmonėms galioja tie patys logikos ir dorovės dėsniai.
Žmogus gimsta mažu kūdikiu, kuris, metams bėgant, auga. Su jo augimu formuojasi jausmai ir dorovinis gyvenimas. Vaikystėje žmogus vadovaujasi polinkiais, jausmais ir yra reikalingas vyresniųjų pagalbos. Iki vienuolikos metų vaikas retai kada gali sunkiai nusidėti.
Jaunuolio amžiuje pasireiškia autoriteto nepripažinimas, savęs pervertinimas, pripažinimo ieškojimas, seksualinis vystymasis. Tinkamas užsiėmimas ir auklėjimas jaunuolį apsaugo nuo didelių pavojų.
Suaugusiame žmoguje pasireiškia pilnas proto ir jausmų išsivystymas. Šiame laikotarpyje žmogus yra atsakingiausias už savo moralinius veiksmus. Kartais pasireiškia kraštutinumai: menkavertiškumas arba brutalumas.
Senatvėje pasireiškia įvairūs kūno negalavimai, būdo pasyvumas, priešingumas naujenybėms, ramus protavimas ir gyvenimo patirtis.
Kiekvienas yra apdovanotas nemirtinga siela. Tačiau biologiniai skirtumai padaro žmogų individu. Tokiu būdamas žmogus yra laisvas nuo psichologinės prievartos. Dievo sukurta siela įsikūnija žmoguje ir gali paveldėti kai kurias tėvų ypatybes. Paveldėjimas paveikia žmogaus dorovinę laikyseną. Silpnos prigimties žmonės turėtų susilaikyti nuo vedybų, nes dorovinis išsigimimas gali atsiliepti į visos tautos moralę. Dorovinis liguistumas neatleidžia žmogaus nuo pareigos rūpintis savo nemirtingąja siela.
A. Bernotas
Šiais metais suėjo 100 metų nuo stebuklingojo Marijos pasirodymo Liurde. Ten vyksta didelės iškilmės ir plaukia tūkstančiai maldininkų iš visų pasaulio kampų. Vatikanas ir Prancūzija šiai sukakčiai paminėti išleido specialius pašto ženklus. Čia pridedame ir kitų kraštų pašto ženklu, vaizduojančiu garsias šventoves.
1. Vatikanas: a. Marijos pasirodymas Liurde 1858 m.,
b. šv. Bernadeta meldžiasi Liurde,
c. ligonis Liurde.
2. Prancūzija — bendras Liurdo vaizdas.
3. Kolumbija — šv. Petro Klavero bažnyčia, Kartagenoje.
4. Kuba — Gailestingosios Dievo Motinos šventovė Cobrėje.
5. Lietuva — Vilniaus katedra.
6. Vatikanas: a. Mariazell šventovė Austrijoje,
b. tos šventovės didysis altorius.
(Tėvo dienos proga)
Praėjusių metų gale Niujorke išeinančiame “This Week” laikraštyje buvo labai svarbus žydo teisėjo S. Leibowitz straipsnis. kurį čia išverčiame. J. Kidykas, S. J.
SAVO gyvenimą praleidau kriminalų sūkuryje. Dvidešimt vienerius metus buvau kriminalinis advokatas ir šešioliką esu kriminalinio teismo teisėjas. Kriminalistus studijavau nuo pat pirmojo jaunuolių susidūrimo su įstatymais iki jų paskutinio žingsnio į elektros kėdę. Jei manęs paprašytumėte nurodyti jauno kriminalisto pavyzdžių, pakaktų pasikviesti jus bet kurią dieną į mano teismą Brooklyne. Ką tik stovėjo prieš mane 17 metų jaunuolis nutvilkęs kito studento veidą stipria rūkštimi. Vienas mūsų teismo vaikų teisėjas buvo užpultas net teismo salėje — vaikėzas kirto jam kėde per galvą. Kitas jaunuolis sviedė rašalinę į mokytojo veidą. Kiekvienas kriminalinis mūsų krašto teisėjas gali patvirtinti tą faktą, kad jaunamečiai kriminalistai vis labiau išstumia iš nusikaltėlių suolų suaugusius. Mes, teisėjai, tai regime ir kenčiame ir nematome jokios vilties, kaip tai pataisyti.
Senato komisija jaunuolių nusikaltimams tirti pranešė, kad mes pralaimime kovą su jaunamečių nusikaltimais. J. Edgar Hoover tai patvirtina. Mes bandome jaunamečių nusikaltimų problemą išspręsti, įvesdami tikrą mišrainę nesuderintų soliucijų: nustatome laiką paaugliams vakarais būti namie; įrengiame daugiau ir daugiau žaidimams aikščių; baudžiame tėvus už jaunuolių nusikaltimus; įtraukiame darban daugiau socialinių darbininkų; sukuriame federalinį nusikaltimų biurą; skiriame psichiatrų komitetus mūsų laikų jaunuolių dvasiai ištirti. Visi tie sprendimai yra tik ligos apraiškų, o ne jos priežasties gydymas. Tai bandymas gydyti skaudamą vietą tvarsčiais, kai iš tiesų reiktų išgydyti kraujo apytaką.
Man atrodo, kad Amerikos gyvenimo būde yra dingę kažkas labai paprasto, bet pagrindinio ir gilaus, todėl mūsų jaunamečiai taip smarkiai pasinešė į nusikaltimus. Bet kas čia dingo?
Keletą metų rausliojausi jaunų gyvenimų griuvėsiuose, ieškodamas siūlo galo, kurs mane privestų prie teisingo atsakymo. Vis veltui. Bet paskutinę vasarą, pasibaigus teismo sesijoms, kilo mintis patyrinėti, kuriame vakarų pasaulio krašte esama mažiausiai jaunamečių nusikaltimų ir kodėl jų tenai yra mažiausiai. Taip, galvojau, bene būtų galima rasti, kodėl mūsų jaunimas yra "nušokęs" nuo bėgių".
Mergaitė miške V. Valaičio nuotr.
PRANYS ALŠĖNAS
TEBĖDAMAS dabartinį mūsų jaunimą ir lygindamas jį su buvusiu Lietuvos jaunimu, pamatai be galo didelį skirtumą. Atrodo, kad akys taip pasiilgusios matyti būrius tvarkingai ir švariai apsirengusių jaunuolių, kurie nešūkauja gatvėmis ir tramvajuose, viešai nerūko, nesistumdo ir neužtveria praeiviams kelio, susibūrę į dideles gaujas ir nemandagiai elgdamiesi su kitais. Deja, tokį vaizdą čia yra sunku pamatyti. Jeigu patyrinėsi priežastis ir paklausi, kodėl toks didelis skirtumas tarp Lietuvos ir išeivijos jaunimo, tai reikės atsakyti, kad čia daugiausia yra kalta aplinka.
Nesunku suprasti, kas tą aplinką sudaro. Blogi ir nemoralaus turinio filmai, biznierių užpildomos visokiais kaubojiškais ir banditiškais nuotykiais televizijos programos, žemos vertės, o kartais ir visiškai nemoralios knygpalaikės ir "komikų" knygelės, pilni nemoralių iliustracijų žurnalai — tai mūsų jaunimo "dvasinis maistas". Jis nuolat gyvena muštynėmis, šaudymais, apiplėšimais ir kitokiais nusikaltimais persunktoje aplinkoje. Šie nusikaltimai yra reklamuojami visokiais būdais ir visokiomis priemonėmis, nes ši reklama praturtina biznierių kišenes. Pinigas čia viską valdo, o auklėjimas neturi jokios reikšmės. Tikro auklėjimo yra maža ir mokyklose, kuriose nėra tikybos nei dorovės pamokų, kur auklėjimo metodai yra persunkti klaidingomis idėjomis.
Tokioje aplinkoje mūsų vaikai turi gyventi ir tokiu keliu eiti. Tad ko iš jų galima laukti? Visos šios blogybės pamažu įsiskverbia į jaunimo dvasią ir ją užnuodija. Jis visiškai praranda supratimą, kas kilnu ir gražu, kas tinkama ir mandagu. Tokioje atmosferoje gyvendamas, jis taip prie jos pripranta, kad skirtingas gyvenimas jam atrodo atsilikęs, pasenęs ir neįdomus.
Kai kas pasako, kad nereikia per daug šio dalyko dramatizuoti ir perdėti, kad mūsų gyvenamoji aplinka nėra jau taip bloga. Bet mūsų teigimui įrodyti yra kiekviename žingsnyje pilna pavyzdžių. Prieš praėjusias Kalėdas įėjau į vieną nedidelę pašto įstaigą. Kadangi reikėjo šiek tiek palaukti, tai peržiūrėjau vitrinoje pardavimui išstatytas knygas — "pocket-books", kurias ypač perka ir skaito jaunimas. Jos atkreipia dėmesį ypatingu viršelių margumu ir įvairumu. Viršeliuose įvairiomis spalvomis daugiausia vaizduojami ginkluoti žmonės, apynuogės moterys, parkritę žmonių lavonai. Pagaliau ėmiau skaityti tų knygų pavadinimus. Vaizdas pritrenkiantis: keturiose knygų eilėse radau net trylika knygų, kurių pavadinimuose minimos žmogžudystės, savižudystės ir visokios nepavykusios meilės istorijos. Galima suponuoti, kad ir kitų knygų turinys yra panašus. Tokių knygų skaitymas gali nuvesti jaunuolį į žmogžudžių, banditų ir kitokių nusikaltėlių bei dvasinių iškrypėlių eiles. Ir iš tikrųjų kiek jų ten nuveda!
Ramunės V. Valaičio nuotr.
Apie televizijos žalingumą vaikams daug nekalbėsiu, tik noriu priminti, kad neseniai viename žurnale buvo rašoma, kad Didžiosios Britanijos tėvai yra labai susirūpinę, nes televizija vaikus daro idiotais. Ir tėvai ir auklėtojai protestuoja prieš televiziją ir prieš jos netinkamas programas. Televizija silpninanti vaikų regėjimą, darkanti jų kalbos taisyklingumą ir stumianti į neurotinį idiotizmą. Toliau tame straipsnyje sakoma, kad bent pusę netinkamų televizijos programų Anglija gaunanti iš Amerikos.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
ESENIAI gavome laišką, kuriame klausiama, ar jau nėra daugiau jokių jaunimo problemų, kad apie jas nerašoma šiame skyriuje. To skaitytojo nuomone, pirmiau "Laiškai Lietuviams" buvę įdomesni, nes nebuvo tiek rimtų, sunkiai suprantamų ir kartais gana nuobodžių straipsnių, bet buvo daugiau rašoma visokiais gyvenimiškais klausimais, sprendžiamos jaunimui įdomios ir naudingos problemos, atsakoma į klausimus. Skaitytojui yra neaišku, dėl ko dabar yra pasukta kita kryptimi.
O kitas skaitytojas štai kaip rašo:
"Savo žurnale Jūs turite ir jaunimo skyrių — "Jaunimo paslaptys", kuriame daugiausia rašoma meilės klausimu. Matyt, turit nemaža skaitytojų ir jaunimo tarpe. Jeigu taip, tai aš pasigendu vieno svarbaus dalyko: straipsnių ne tik meilės, bet ir kitais jaunimui svarbiais klausimais. Reikalingiausi čia, mano nuomone, būtų tie, kurie skatintų jaunimo idealizmą, aukojimąsi kitiems — aukštiems, kilniems idealams. Kodėl katalikų misijonieriai išsižada dažnai patogaus gyvenimo ir vyksta į laukinius kraštus? Kodėl kiti aukojasi savo tėvynei ar net eina kovoti už kitų laisvę? Kodėl mokslininkas ar menininkas aukojasi mokslo ar meno idealui? Reikėtų patraukiančiais pavyzdžiais parodyti, kad nors daugeliui pinigas ir patogus gyvenimas yra lemiamas veiksnys gyvenime, bet yra ir kitokių žmonių ir kad vien tik pinigas tėra menkų žemės kurmių siekimas, o tikro žmogaus, ypač jaunuolio siekimas turėtų būti daug gražesnis ir kilnesnis gyvenimas".
Šie abudu laiškai yra rašyti jau ne jaunuolių, bet suaugusiųjų. Tad jaunimo problemos dar teberūpi suaugusiems, bet atrodo, kad jos nedaug terūpi pačiam jaunimui. Dėl ko dabar mes nekeliam tų problemų ir neatsakinėjam į klausimus? Atsakyti galima tik tada, jei kas klausia. Pirmiau jaunimas kartais parašydavo redakcijai, atsiųsdavo klausimų, prašydavo patarimų. Dabar jis visiškai nutilo. Gal jau nėra problemų jam pačiam? Problemų, be abejo, visuomet buvo ir bus, bet dabartinis jaunimas vis labiau ir labiau pasiduoda kažkokiai apatijai, nieku nesidomi, atrodo, kad jau viską žinotų ir gyventų taip, lyg kitaip gyventi jau nebūtų galima, atrodo, kad jis yra pilnai patenkintas tuo, ką turi, ką moka, ko yra pasiekęs be jokių savo pastangų.
Juozas Vaišnys, S. J-
SOUTH PACIFIC
“Todd—AO” metodu gamintas filmas, kurio pastatymui išleista 6 milijonai dolerių. ši suma jau bent šiek tiek pasako apie filmo didingumą. Puikūs Havajų gamtos vaizdai, artistiškos spalvos, romantiška muzika ir gera vaidyba stato ši filmą į pirmaujančiųjų eiles. Nors cenzūra jį rezervuoja suaugusiems, bet nenorėtume drausti ir jaunesniesiems, kurie turės kantrybės salėje išsėdėti tris valandas. Tiesa, filmo tematika daugiau yra skirta suaugusiems, bet gamtos, muzikos ir spalvų grožis, manome, jaunuolio sielai padarys teigiamesnės įtakos, negu nuolatiniai kaubojų šaudymai, kurie dažnai yra leidžiami žiūrėti ir vaikams.
Veiksmas vyksta tarp Naujosios Zelandijos ir Naujosios Gvinėjos esančiose Hibridų salose, į kurias prof. K. Pakštas kadaise svajojo perkelti ir apgyvendinti visus lietuvius. Svarbiausi artistai — dvi įsimylėjusiųjų poros: Rossano Brazzi su Mitzi Gaynor ir John Kerr su euraziete Frances Nuyen. Bet svarbiausia iš svarbiausiųjų yra Mitzi Gaynor. Jau seniai visi filmų ir teatrų lankytojai žino, kad ji moka gerai šokti ir dainuoti, bet dabar ji įrodė, kad moka gana gerai ir vaidinti. Taip pat gražiai pasirodo Juanita Hall ir Ray Walston. Puiki Rossano Brazzi vaidyba yra dar paįvairinama Metropolitan operos nematomo boso Giorgio Tozzi balsu.
Filmas yra neabejotinai muzikinis. Jaunatvišku entuziazmu nuskamba Mitzi Gaynor arijos, kuriose ji iškart apie Rossano Brazzi sako, kad “aš jį išplausiu iš savo galvos ir plaukų”, bet paskui, vos betverdama džiaugsmu, dainuoja: “Aš esu įsimylėjusi šį pulkų jaunikaitį!” Labai švelnų ir romantišką įspūdį sudaro scena Bali Hai saloje, kur John Kerr klausosi savo mylimosios čiabuvės Frances Nuyen ir jos nuoširdžios motinos Juanita Hall dainos ir pantomimos dueto, išreiškiančio įsimylėjusiųjų laimę, tuoj pasibaigiančią ašaromis.
Gal būt, viena įdomiausių šio filmo aktorių yra Juanita Hall, vaidinanti aštuoniolikmetės Frances Nuyen motiną. Iš išvaizdos ji atrodo beveik laukiniškai, tačiau turi labai jautrią motinišką širdį. Svarbiausias jos rūpestis, kaip ir kiekvienos motinos, — išleisti savo dukrą už vyro. Ypač kai pasitaiko toks patrauklus jaunikaitis kaip leitenantas John Kerr.
Filme yra daug sentimento, daug grožio, daug džiaugsmo sumaišyto su liūdesiu. (A-III)
Mes esame įpratę moters prigimtį charakterizuoti dviem žodžiais: pasiaukojimas ir tarnavimas. Tačiau šie du žodžiai pilnai neišaiškina moters psichologijos, nes ir jie yra išsivystę iš labai stipriai jos sieloje įsišaknijusios meilės. Kai mergaitė rengiasi tekėti, ji nori ta meilę išplėsti vyrui ir vaikams. Ši meilė niekad nesumažės ir neužges, jeigu moteris supras, kad pasiaukojimas vyrui ir vaikams yra jos pašaukimas ir jai skirtas būdas tarnauti Dievui. Ši meilė yra stipresnė už bet kokią kitą, nes ji vykdo Dievo nustatytus planus ir dalyvauja Jo tvėrimo darbe. Jeigu moteris tai gerai supras, tai jai gyvenime nebus sunku aukotis ir tarnauti. Ji žinos, kad jos gyvenimas yra glaudžiai susijęs su dievišku gyvenimu. Toks gyvenimas yra ne atskirti malonūs ar nemalonūs akordai, bet pilna, užbaigta ir gražiai suharmonizuota muzika.
Hollywoodo artistė LORETTA YOUNG