J. KIDYKAS, S. J.
NEVALIA maišyti religijos su politika. Bet ne visada galima jas gražiai, atskirai šalia viena kitos pastatyti. Jos turi daug ir įvairių santykių. Grynai politiniais sumetimais padaromi sprendimai kartais turi milžiniškos reikšmės pasekmių religijai. Tik prisiminkime, kokių religinių pasekmių turėjo vakarinių valstybių sąjunga su Rusija pirmojo pasaulinio karo metu ir Vokietijos pasiuntimas bolševikiškų revoliucijonierių ton pačion Rusijon. Kitas pavyzdys yra Europos kolonijalinių valstybių politinis užblokavimas pagonių misijų. Jis net ir tada dar kenkė religijai, kai vėliau tos pat valstybės rėmė misijas, kiek tik galėjo. Panašiai ir grynai religinėmis intencijomis padaryti sprendimai bei tikri religiniai nusistatymai, ir net religiniai iškrypimai gali stpriai paveikti valstybinio gyvenimo eigą. Kartais politika religines galimybes labai susiaurina, o kartais atidaro jai naujus veiklos laukus ir stato naujų dorovinių - religinių uždavinių. Religinis tikėjimas kartais pralaužia politinį siaurumą ir įgalina pasiekti teisingų politiškų sprendimų. Atrodo, jog yra galima teigti, kad jei ne visą pasaulį apimanti krikščioniškos meilės įtaka, tai po abiejų pasaulinių karų valstybių politikams būtų reikėję daug daugiau laiko suprasti tikrąją politinės taikos ir teisingo su nugalėtaisiais pasielgimo prasmę, nes neapykanta apakina.
Taip pat religija gali iš anksto atskirti daugelį politinių sprendimų, kaip negalimus. Toks kai kurių politinių galimybių išskyrimas gali būti dvejopas. Kuri nors religinė tiesa, ar kurs nors religinis įstatymas gali neprileisti kokio nors politinio dėsnio ar praktikos, nors gyvenime ir ne visada tegalima juos užgniaužti. Bet yra ir tokių religinių nusiteikimų, kurių politiniai užsimojimai jokiu būdu neįstengia įveikti, kadangi žmonės iš anksto yra taip savo religijos suformuoti, kad tokios galimybės nepatenka į jų akiratį, o jei ir patenka, tai neranda juose atgarsio. Kaip tik šitoje srityje yra vaisingas laukas patyrinėti religiniu ir socialiniu požiūriu, kiek kuri religija yra gyvybinga ir atspari kai kuriems politiškai pavojingiems siekimams. Labai tiksli Vokietijos tarp dviejų paskutiniųjų karų balsavimų statistika parodo, jog, aplamai imant, silpnesnėse protestantų ir katalikų religinio gyvenimo apylinkėse daugiau balsų teko komunistams ir naciams, negu gyvai praktikuojamos religijos apygardose.
Gyvą Dievą viešojo ir privataus gyvenimo Viešpačiu pripažįstanti religija negali susilaikyti netarusi žodžio kai kuriais pagrindiniais politiniais klausimais. Ji turi ir iš politkos reikalauti laikytis įgimtosios teisės ir klausyti Dievo apreiškimo. Politinių grupių mėgiamasis posakis, kad religija esanti grynai privatus reikalas, yra ne tiek politiškas, kiek pirmoje vietoje religinis teigimas. Jis reikalauja išstumti Dievą iš viešojo gyvenimo, jis reiškia pastangas viešojoje visuomenės gyvenimo santvarkoje ignoruoti religiją ar ją net visiškai išjungti, kaip pozityvų veiksnį. Ir kai sakoma, jog esą galima tikslingai tvarkyti viešąjį gyveni-mą, neatsižvelgiant į religinius reikalus, tai tuo suponuojama religinis nusistatymas, jog viešojo gyvenimo sritis nėra pajungta nė Dievo įsakymams, nė Apreiškimo tiesoms. Bet ir krikščionims ir visiems visų laikų tikrai religingiems žmonėms politika ir valstybinis gyvenimas nebuvo ir nėra religijos ir dorovės atžvilgiu bevertės ar net indiferentiškos sferos. Krikščionis privalo labai saugotis nepaversti principiniais religiniais klausimais grynai politinės išminties svarstymų. Religija palieka atviras duris daugybei politinių galimybių, pradedant įvairiomis valstybių formomis ir baigiant tūkstančiais dienos politikos sprendimų. Religija tik išskiria ir atmeta kiekvieną prigimčiai priešingą, žmogaus orumą kojomis sutrempiantį ir garbingą sąžinę bei teisingumą pažeidžiantį parėdymą. Krikščioniui visa politinė veikla pareina nuo religinės atsakomybės Dievui. Politiniai sprendimai darytini prisilaikant griežtų politinių davinių. Bet politinės veiklos visuma turi laikytis aukščiausios Dievo valdoviškos teisės nubrėžtų ir prigimtyje bei apreiškime nurodytų ribų.
Atsižvelgiant į šių dienų tikėjimo susiskaldymą ir į plačių tautos masių nekrikščionišką nusistatymą, negalima per daug reikalauti iš krikščioniškųjų politikų. Nors jie, giliai įsitikinę, stoja už Dievo teises, bet kartais vis tiek negali iškelti kai kurių religijos reikalavimų, nors kažkiek jie būtų teisėti, jei žino, kad iš anksto yra pasmerkti pralaimėti. Politika visada yra tiktai galimų dalykų menas.
Religija ir politinės partijos
Per visą pasaulio istoriją yra pastebima tartum nusidriekusi raudona linija, rodanti, kad politiniai sąjūdžiai dažniausiai buvo iššaukti religinių akstinų, ar jie bent tokiais, garbingai ar negarbingai, ramstė savo siekius. Krikščioniškųjų ar bent religiniai nusiteikusiųjų partijų problematika šiandieną ypač jautriai išgyvenama. Moderniškųjų demokratijų politikoje, dabar labiau negu bet kada pirmiau, iškyla pasaulėžiūrinės priešybės, kas dažnai išeina ir valstybės ir religijos nenaudai. Šiandien nuolat auga ir stiprėja visuomeniškos ir ypač valstybinės plotmės reikšmė. Dėl to politiniai sprendimai daug giliau paliečia ir privatųjį gyvenimą ir religinius pavienių asmenų bei bendruomenės reikalus. Todėl nenuostabu, kad viena kitai priešingos pasaulėžiūrinės grupės stengiasi pasinaudoti politika savo pagrindiniams principams ir tikslams pravesti. Reikia apgailėti aštrią pasaulėžiūrinę kovą šių dienų politikoje, ypač Europos kontinente. Politinis Anglijos ir Jungtinių Valstybių gyvenimas laimi daug politiško objektyvumo ir atvirumo tikrosioms valstybės bei religijos problemoms spręsti, kadangi ten nėra pasaulėžiūrinių partijų, nors didžiosiose Anglijos partijose, nepaisant didelės jų pakantos (tolerancijos) religijai, netrūksta šiokio tokio pasaulėžiūrinio atspalvio. Labai ryškiai išstatant pasaulėžiūrinius principus politiškų partijų struktūroje, kyla pavojus ne tik netekti objektyvumo politinėms problemoms, bet ir politiško objektyvumo religijos klausimams. Ir patys nuoširdžiausi bei sąžiningiausi krikščioniškosios pažiūros politiškieji atstovai nėra gana apsišarvavę prieš pagundą pasinaudoti religija savo ypatingiems partiniams tikslams pasiekti ar net valdžios įsigeidimui užmaskuoti. Bet jei kas dėl to norėtų visada ir visur uždrausti krikščionims burtis į pasaulėžiūros apspręstas politines grupes, tai nušautų daug toliau už taikinį. "Apie tai tik tada būtų galima pradėt galvoti, kai ir priešingos grupės išsižadėtų savo priešreliginės veiklos. Tikrai rekomenduotinos pastangos šitokias paliaubas paruošti ir tokį nusistatymą abiem frontam psichologiškai palengvinti. Tačiau būtų naivus pacifizmas atverti priešui duris, kai tas nė nesvajoja pasidėti savo ginklus" (G. Philips, 1. c. 172 p.).
Nuo 19 šimtmečio daugumoje Europos kraštų krikščioniškosios pasaulėžiūros partijos yra būtinai reikalingos aktyviai ginti religiją nuo priešiškų užpuldinėjimų iš nekrikščioniškosios pasaulėžiūros grupių politiniam lauke. Marksizmas ir masonerijos įkvėptos partijos turi savo antireligines programas. Joms įgyvendinti jos naudojasi politiniais ginklais. Todėl sąžinės atsakomybė verčia krikščionis stoti akis akin tame pačiame politikos lauke ir pasinaudoti atitinkamais ginklais. Bet yra būtina pareiga vengti nereikalingai aštrinti ir aitrinti esamus priešingumus. Krikščioniškos grupės turėtų mielai pripažinti kiekvieną nuoširdžią socialistinių grupių pastangą išmesti iš savo programų antireliginius paragrafus ir nusikratyti antibažnytiniais nusiteikimais.