ji ir žmogui rodo kelią prie Tvėrėjo.
Žmogus su gamta taip yra susigyvenęs,
kad be jos jis nebūtų suprantamas.
Gamta teikia žmogui pragyvenimą ir malonumą,
ji žmogų užgrūdina gyvenimo kovoms.
Ji įkvepia dailininkus, poetus ir muzikus,
būdama neišsemiamas grožio šaltinis.
Gamta ugdo didžiausius mokslininkus,
ją studijuodami ir tirdami, bręsta talentai.
Jos grožį, išmintį ir harmoniją
apvainikuoja gamtos karalius - žmogus.
J. KIDYKAS, S. J.
PASAULIO istorija yra mačiusi įvairiausių atspalvių klerikališkų valstybių. Kai kur pasaulinius valstybės uždavinius pasiėmė kunigų luomas. Tuo atveju turime klerikališką valstybę griežčiausia prasme. Ryškiausi pavyzdžiai — tai Tibetas ir senoji Bažnyčios valstybė. Kitur pasaulietis valdovas yra drauge ir dvasiškos valdžios atstovas. Ta jo dvasiškoji valdžia yra, daugiau ar mažiau, tik antraeilis, prie pasauliškos valdžios prisidedąs dalykas, arba ji iškelia pasauliškąją valdžią į religinę atmosferą. Šitokią klerikalinės valstybės formą sutinkame ir įvairiose primityviškose tautose ir aukštos kultūros valstybėse Azijoje, romėnų imperijoje, kai kuriose moderniškosios Europos monarchijose, kur valdovas principiniai pasisavino bažnytinį autoritetą ir susikūrė stiprią religinę poziciją. Tokio pobūdžio tipiškiausios klerikališkos valstybės buvo carų valdytoji Rusija ir liuteriškosios valstybių bažnyčios, kurių "galva" buvo to krašto monarchas.
Toks pat dvasiškos ir pasaulietiškos valdžios suplakimas pasikartojo ir nacionalsocialistų ir komunistų režimuose. Tų valstybių valdovai pasiskelbė naujosios pasaulėžiūros pranašais ir kovingais supasaulintos religijos "kunigais".
Nuo šitokio religinio bei pasaulinio autoritetų sulydymo labai skaudžiai nukenčia religijos ir valstybės santykiai. Pasaulinę valdžią turįs kunigų luomas ne tik yra įtraukiamas į žemiškus "biznius", bet labai lengvai įsivelia ir į žemiškosios galybės siekimus. Bažnytinę gi valdžią pasisavinęs pasaulietis valdovas lengvai susigundo pasinaudoti religija kaip priemone politiškiems savo tikslams siekti. Ta sistema ypač labai kenkia ir religijai ir valstybei kritiškais revoliucijų laikais.
Šiandien krikščioniškasis pasaulis esmėje sutinka, jog valstybės reikalai priklauso pasauliečių atsakomybei. Kadangi klerikališkojo luomo asmenys yra drauge valstybės pilnateisiai piliečiai ir dėlto turi aiškias pilietines pareigas, tai vien tik dėl jų luomo negalima nuneigti jiems atitinkamų pilietinių teisių. Bet kaip praėjusiais laikais Bažnyčia vadinamu "egzempcijos — išimties įstatymu" rūpinosi apsaugoti dvasiškiją nuo su jo luomu sunkiai suderinamų pareigų ir valstybinių vietų, taip ir šiandien ji karštai trokšta, kad kunigai normaliai nesiimtų nei valsčiaus, nei apskrities, nei valstybinio masto politinio darbo. Jei kuris kunigas tai vis tiek daro, jis tai daro ne kaip dvasiškis, o kaip eilinis bendruomenės narys — pilietis, ar kaip nepaprastų politiškų gabumų asmuo.
ZENONAS IVINSKIS
IV. Kryžiaus karai prieš lietuvius ir Romos vaidmuo juose
NORĖDAMI pereiti prie krikščionybės plėtimosi Lietuvoje XIV amžiuje, turime pirma atsakyti į svarbų klausimą: koks yra buvęs popiežių vaidmuo kryžiaus karuose, kurie buvo vedami prieš Pabaltijo tautas, kai pagoniai lietuviai susidūrė su Vakarų Europa? Tas klausimas yra aktualus ypač paskutiniame dešimtmetyje, kai antireliginėje komunistų propagandoje popiežiams norima suversti visą kaltę ir atsakomybę už visus kryžiuočių žygius ir kryžiaus karus, organizuotus nuo XIII amžiaus pradžios į baltų žemes. Lietuvoje atsirado eilė brošiūrėlių ir nuo 1948 m. buvo išspausdinta eilė straipsnių, kur buvo puolami popiežiai ir visa Katalikų Bažnyčia, nes ji buvusi teutoniškos agresijos prieš lietuvių tautą organizatorė, rėmėja ir vadovė. Tokie priekaištai vis yra kartojami iki nuobodaus įkyrumo.
Argi popiežiai iš tiesų yra buvę lietuvių tautos priešai? Ar jie sąmoningai yra prisidėję prie jos naikinimo? Atsakymą duoda tie patys šaltinių rinkiniai, iš kurių komunistai sugeba tik sužalotas nuotrupas rinkti ir jas aiškinti visai ne pagal ano meto dvasią. Tokios perdėm vienašališkos, net dažnai falsifikuotos atrankos niekada negali duoti tikslaus vaizdo apie įvykusius faktus.
Juk kiekviena epocha, kiekvienas praėjęs šimtmetis turi būti matuojamas ir vertinamas, kaip to jau reikalavo didysis istorikas Leopoldas Ranke, tik iš to laiko pasiimtu mastu. Berods, nereikėtų plačiau aiškinti, kad jeigu kas nori teisingai istoriškai suprasti anuos karus ir juos objektyviai vertinti, turi aiškintis įvykius ano meto rėmuose. Argi galima, pvz., barti prieš septynis amžius gyvenusį žmogų, jeigu jis karo metu nevažinėjo tanku ir nešaudė iš kulkosvaidžio? Lygiai yra labai pigu ir neistoriška reikalauti, jau praėjus daugybei generacijų, kad viduramžių žmogus būtų visai taip svarstęs ir galvojęs kaip mūsų laikais.
Reikia sugebėti nusileisti į anuos laikus. Visas to meto gyvenimas buvo giliai įreligintas, ir Bažnyčia buvo stipriai suaugusi su valstybe. Reikšmingoje Bažnyčios įtakoje, kuri padėjo Vakarų Europos kultūrai tvirtus krikščioniškus pamatus, žinoma, vystėsi ir visuomeniniai santykiai. Jau šv. Augustinas savo veikale apie Dievo Valstybę — "De civitate Dei" buvo gana įspūdingai išdėstęs, kad žemiškųjų gėrybių naudojimas yra tik tada pateisinamas, jeigu jos yra naudojamos Dievo garbei. Iš čia ir plaukė išvada, kad pagonys, eretikai ar blogi krikščionys neįstengia savo valdomųjų turtų sunaudoti Dievo garbei. Dėl to jie turėjo būti įjungti į tą viduramžiais galiojančią socialinę santvarką.
ALFONSAS GRAUSLYS
Kai kurie protiniai kančios įprasminimai
N E A P Ž V E L G I A M I yra žmogaus kančios plotai, neišmatuojama jų gelmė. Tad ne veltui liturgija vadina pasaulį "ašarų pakalne". Ne veltui ir poetas sako:
"Matauper Cedrono upelio lieptą su stigmom einančias minias."
(L. Andriekus)
Kančios niekas neišvengia. Jei ne šiandien, tai rytoj ji ateina. Net kai kurie filosofai mano, kad kiekvienam žmogui reikia pakelti tam tikrą jam skirtos kančios dalį, ir jei, anot jų, kuris nors žmogus ilgą laiką nieko nekenčia, tai už tą laikotarpį jis turės vėliau atsilyginti, kad ir trumpesnės, bet didesnės ir gilesnės kančios sunkumu.
Tyrinėkite širdies gelmes — jose glūdi skausmas. Tartum antroji širdis — pulsuoja kančia. Jei šiuo metu, regisi, nieko nekenčiame, tai nekartą mūsų dvasioje yra pilna praėjusių kančių kavernų, kurias laikas sukalkino, bet jos kiekvienu momentu gali atgyti ir vėl pradėti kankinti. Kas gali jaustis saugus rytojumi, kai iš savo ar aplinkinių žmonių patyrimo žino, kad nėra tokio džiaugsmo, kuris negalėtų pavirsti liūdesiu, nėra tokios abipusės meilės, kuriai negrėstų abipusė neapykanta, nėra tokios žydinčios sveikatos, kurioje negalėtų skausmo vėžys peilį nugaląsti.
Joks žmogaus dvasios ar jo gyvenimiškos padėties stovis nuo kančios radikaliai neapsaugo. Galima dar pabrėžti, kad žmogaus dvasinis iškilimas išsilavinimo ar išsiauklėjimo dėka dar labiau jį padaro kančiai priimlesnį ir prieinamesnį. "Kas daugina mokslą, tas daugina kančią" (Ekl. 1, 18). Ar tai nereiškia, kad, kuo daugiau tiesos pilnybės besiilginti dvasia mokslo tiesų pasiekia, tuo labiau ji pamato, kokia daugybė paslapčių lieka dar nepažinta? Ar tasai šv. Rašto posakis nereiškia taip pat ir tos gyvenimiškos tiesos, kad atskirų žmonių gilesnį pažinimą, su jais susidūrus, paprastai tenka apmokėti nusivylimo kančia? Tą pat galima pasakyti ir apie širdies bei žmoniškumo ugdymą, nes kuo jautresnę kas turi širdį, tuo daugiau jis randa pagrindų ir priežasčių kankintis. Rafinuočiausias dvasios kančias kenčia tik subtiliausios dvasios žmonės. Tų kančių dauguma eilinių žmonių net negali nujausti. Ar tie faktai jau neduoda pagrindo tvirtinti, kad kančia — tai savotiška žmogaus aureolė ir jo aukščiausio žmogiškumo pažiba?
Visokių yra kančios rūšių ir atspalvių įvairių žmogaus kūno ir dvasios stovių atžvilgiu. Ligų, nelaimingų atsitikimų ir artimųjų nedorumo pagimdytos kančios ne tik kankina kūną, bet dažniausiai daro įtakos ir dvasiai, sukeldamos dvasios prislėgimą ir liūdesį. Įdomu čia pastebėti, kad žmogus tegali tik tam tikrą fizinės kančios kiekį pakelti. Nuo nepakeliamos kančios prigimtis ginasi tam tikru atbukimu ir apalpimu. Kad šie samprotavimai yra gyvenimo faktais pagrįsti, rodo ir vienas reikšmingas sakinys iš G. Hauptmano raštų: "Beveik nepakenčiamame skausmo laipsnyje mano skausmas palengvėjo."
Šis vasarai skirtas numeris yra iliustruotas nuotraukomis, kur išreiškiamas koks nors žmogaus santykis su gyvąja ar negyvąja gamta. Ir vasaros ir žiemos gamta yra geriausia žmogaus draugė, teikianti jam džiaugsmo ir malonumo.
PRANAS JOGA
ŽMOGAUS laisva valia yra dažnas diskusijų objektas. Čia norima trumpai pažvelgti į žmogaus laisvos valios trukdymus.
Kiekvienas žmogus susiduria su dviem grupėm veiksmų. Vieni iš jų vyksta be žmogaus noro ir jo valios. Čia priskiriama visi kūno mechaniniai veiksmai (virškinimas, nerviniai judesiai), jusliniai polinkiai (alkis, troškulys), kiekvienas organizmo palinkimas į gyvenimą ir išsivystymą.
Šalia šių veiksmų žmogus gali atlikti veiksmus, kurie yra laisvi nuo bet kokios išorinės prievartos. Gyvulys veikia, diktuojamas instinktų, kurie nieko bendro neturi su laisva Valia. Žmogus savo veiksmus gali kontroliuoti. Šv. Rašte bent keletu atvejų yra pabrėžta žmogaus laisva valia. Žmogaus laisva valia gali būti trukdoma įvairių pašalinių veiksmų. Pirmoje eilėje kiekvienas žmogus privalo žinoti, ką jis daro ir ar tas veiksmas yra leistinas. Yra veiksmų, kur stokojama supratimo. Iš tokių paminėtini vaiko veiksmai, pilnas apsvaigimas, veiksmai atliekami sapnuojant.
Kai kurie veiksmai atliekami su daliniu supratimu. Čia priskiriama veiksmai pusiau miegant, vėlesnėje vaikystėje, lengvoje psichinėje ligoje.
Į šią grupę taip pat įeina aistra, momento įspūdis, didelis nuovargis, išsiblaškymas. Šitokiose aplinkybėse nėra pilno atsakingumo už veiksmus, ar jie būtų geri ar blogi.
Nežinojimas gali būti dėl klaidingo auklėjimo arba blogos įtakos. Toks nežinojimas neuždeda atsakingumo už veiksmus, nes nėra nuodėmės, jei nežinai. Kai kam gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad norint išvengti nuodėmės, reikia vengti žinojimo. Tačiau norimas nežinojimas žmogų padaro kaltu. Gali būti apsileidimas, kuris nuodėmės nepanaikina, bet tik sušvelnina. Įstatymo žinojimas nėra jokia dorybė, jei neparodoma valia. Šv. Raštas sako: "Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką darą" (Luko 23, 34). Šv. Augustinas teigia, kad pažinimo ir valios susilpnėjimas buvo gimtosios nuodėmės pasėka.
Abejojimas, pyktis, beviltiškumas ir kitokios aistros silpnina žmogaus valią. Aistros apvaldymu žmogaus valia stiprėja. Žmogus privalo visad būti labai atsargus su aistra, kuri veikia kaip ugnis. Židinyje besikūrenanti ugnis duoda malonią šilimą, bet neprižiūrima išsiplečia į nuostolingą gaisrą.
P. DAUGINTIS, S. J.
PRAEITŲ metų viduryje Argentinoje buvo rinkimai į Konvenciją, turėjusią reformuoti krašto konstituciją. Įvyko keistas dalykas — daugiausia buvo paduota tuščių balsų. Mat, taip įsakė daryti buvęs Argentinos diktatorius Peronas. Ir po poros metų nuo revoliucijos virš dviejų milijonų darbininkų simpatizavo Peronui! Ta darbininkų masė galvojo, kad josios reikalais tada buvo geriau rūpinamasi, negu naujosios ar busimosios demokratinės valdžios metu. Panašiai ir Brazilijoje, Italijoje ir kitur, nuvertus diktatūrinę valdžią, susidarė senajam režimui simpatizuojančios galingos partijos. Ir radikalioji darbiečių partija gali vėl grįžti po ateinančių ' rinkimų į Anglijos valdžią. Taip pat ir komunistai randa sau daug šalininkų visų kraštų darbininkijoje.
Apgydytos žaizdos
Visa tai aiškiai rodo, kad žemesnieji visuomenės sluoksniai tebėra nepatenkinti. Iškilmingai skelbiamos deklaracijos, darbininkų socialinė ir politinė lygybė, naujoji įstatymdavystė, padarytos reformos ir įvairūs pagerinimai socialinių problemų neišsprendė. Jos tik apgydė atviras opiąsias socialines žaizdas. Čia vyksta panašiai, kaip su daugeliu gydytojų, kurie gydo tik ligos apraiškas, matomąsias žaizdas. Karštis nukrinta, skausmai praeina, žaizdos apgyja, tačiau, nesuradus tikrosios ligos priežasties, po kiek laiko tos žaizdos vėl pasirodo. Taip ir valdančiųjų partijų pažadai bei laikini pagerinimai apgauna darbininkų mases. Iš tikrųjų darbininkai padaromi menkaverčiais proletarais, paliekami skurde, girtuokliavime, azartiniuose lošimuose ir kitose ydose. Du trečdaliai visos žmonijos neturi pakankamo pragyvenimo lygio. Dėl butų stokos taip pat daugiausia kenčia žemieji sluoksniai. Pvz., socialiai pažangioje Urugvajaus sostinėje Montevideo apie trečdalis gyventojų gyvena nehigieniškuose butuose. O be tinkamo buto žmoniškas šeimos gyvenimas yra neįmanomas. Vidurinėse mokyklose darbininkų vaikų skaičius siekia tik 2—8 procentus. Ir šiaip plačiųjų liaudies sluoksnių išsilavinimas yra labai žemas, o daugelyje kraštų dar yra didelis ir analfabetizmas.
Ar visa tai neverčia žemuosius sluoksnius būti nepatenkintais? Ar jų neverčia dėtis su visais, kurie tik skelbia žūtbūtinę klasių kovą ir darbininkijos šviesią ateitį? Užtat socialinės žaizdos taip dažnai atsiveria.
DAR ir dabar negaliu tikėti. Negaliu tikėti, jog aš tapau motina — netekėjusi motina. Niekaip negaliu apsiprasti su mintimi, kad aš turiu neteisėtą kūdikį.
Tai yra tartum sapnas. Baisus sapnas. Dar blogiau! Sapnas dingsta, saulei tekant, o kas man atsitiko, tas nebedings. Kas akimirką tai virsta didesnė, vis skaudesnė, vis nepakenčiamesnė tikrovė.
O, taip, žinojau, kad mano amžiaus mergaitės įklimpsta, kad jos pastoja, kad dar netekėjusios gimdo vaikus. Bet jos ne tokios mergaitės, kaip aš. Jos yra vargingų šeimų mergaitės, gatvės auklėtos, kažkur už šimtų, šimtų mylių... Jos neturėjo gerų tėvų, negavo religinio auklėjimo, buvo patvirkę, netašytos. Bet mano tipo mergaitės tokion bėdon nepapuola. Taip aš galvojau ir tikėjau. Mes esame perdaug protingos, per gerai išauklėtos, turim perdaug gerą aplinką ir šeimą, kad galėtumėm šitaip užsimiršti.
Stačiai neįmanoma, kad toks dalykas galėtų man atsitikti. Gal ir neįmanoma. Tačiau atsitiko. Jei aš papasakosiu šį tą, kaip tai įvyko, jei aprašysiu, ką galvoja netekėjusi mergaitė, pasijutusi nėščia, jei atversiu savo sutryptą širdį, gal tai įtikins nors vieną kitą sesę, kad ir ją gali tai ištikti.
Esu 19 metų. Ūgis — penkios pėdos ir penki su puse colio. Plaukai rudi, mėlynos akys ir nieko sau išvaizda. Žmonės sako, kad aš esanti daili.
Abu mano tėvai yra baigę kolegijas. Tėvas — sėkmingas ir gerbiamas prekybininkas, turi savo namus ir labai didžiuojasi, ar bent iki šiol didžiavosi, savo vaikais. Motina labai veikli parapijoje, miestelyje ir kone visais klausimais gali tarti išmintingą žodį. Ji yra graži moteris. Atrodo, jog tokie tėvai negalėtų užauginti mergaitę netekėjusia motina.
Neklausiau nei seserų nei kunigų
Dvylika metų lankiau parapijinę mokyklą. Dvylika metų praleidau vienuolių seselių globoje. Tikrai gražus tai buvo laikas. Atgal žiūrėdama, manau, jog būtų galėję palikti daugiau atsakomybės man pačiai už savo dvasinį gyvenimą, būtų galėję daugiau paaiškinti šeštąjį Dievo įsakymą liečiančius dalykus. Niekada jie nebuvo taip išaiškinti, kad jie būtų palietę mane. Paaiškinimai visada atrodė taiko-mi kažkam kitam, kažkam toli, toli, tik ne man.
* * *
DR. JUOZAS PRUNSKIS
"Kas tiesos ieškodamas pergyveno sunkias kovas ir išliejo daug prakaito, tas ją dvigubai daugiau brangina ir dvigubai geriau įstengia ją perteikti", taip rašo austrų laikraštininkas ir kultūrininkas dr. J. Eberle, buvęs žymaus vidurio Europos žurnalo "Schoenere Zukunft" redaktorius. Jisai yra net surinkęs eilę tokių tiesos ieškotojų pasipasakojimų, kurie yra išleisti atskira knyga, pavadinta "Unser Weg zur Kirche" (Mūsų kelias į Bažnyčią).
Gal vienas įdomiausių yra rusų profesoriaus D. Artemjevo pasisakymas. Jis yra kilęs iš lietuviams artimesnių sričių — Žemojo Naugardo, kur gyveno jo seneliai, pas kuriuos jis praleido savo jaunystę iki 18 m. amžiaus. Jį globojo močiutė, pasižyminti rusų kaimietišku religingumu, Ji daugiausia laiko praleisdavo, skaitydama knygas, ypač išleistas Athoso kalno vienuolių. Tačiau tas daugelio rusų tikėjimas buvo pilnas prietarų. Dauguma pravoslavų dvasiškių buvo neišmokslinti ir neturėjo žmonėms įtakos. Liaudyje net buvo įsitikinimas, kad sutikti popą reiškia nelaimę, nuo kurios tačiau galima apsisaugoti, jei per kairį petį tris kartus nusispiausi.
“Laisvas nuo religinių prietarų ir dorovinių varžtų”
Lankant mokyklą, Artemjevui kilo įvairių pasaulėžiūrinių abejonių. Dėl jų kreiptis į popą jam buvo nepatogu, taip pat neturėjo nieko kito, kas jam galėtų į kylančius klausimus atsakyti, todėl pats ėmė ieškoti atsakymo knygose. Jis įsijungė į skaitymo ratelį, įsteigtą saviauklai. Tame ratelyje buvo penki nariai, kurie skaitė knygas bei straipsnius ir susirinkimuose perskaitytus dalykus aptardavo. Ypač jie susidomėjo publicisto Pisarevo straipsniais. Pisarevo įtaka rusų visuomenėje tada buvo labai didelė. Jo raštai buvo persunkti skepticizmo, racionalizmo ir liberalizmo. Labai grubia forma jis skelbė materialistinę pasaulėžiūrą.
Tokios įtakos veikiamas, Artemjevas prarado savo tikėjimą. Jis pradėjo dar daugiau skaityti socialistinius raštus, rasdamas juose aiškią priešreliginę pasaulėžiūrą, kuri ir jame vis labiau ir labiau ėmė įsigalėti. Jo religiniai abejojimai pranyko. Jis nusprendė, kad Dievo buvimo klausimas yra neišsprendžiamas, o pagaliau ir nėra taip svarbus. Būdamas dar tik 17 m. amžiaus, jis jau jautėsi "laisvas nuo religinių prietarų". Po to, kaip jis pats sako, prasidėjo ir jo išsilaisvinimas iš "dorovinių varžtų".
Dabar jam atrodė, kad vienintelis dėmesio vertas mokslas — tai gamtamokslis. Dėl to jis įstojo į Gamtos - Matematikos fakultetą Maskvoje. Kaip pats sako, per ketverius metus jis buvo paskendęs moksluose ir malonumų ieškojime. Galvoti apie religinius klausimus jam nebuvo laiko. Taip atėjo pirmoji rusų revoliucija 1904 metais. Dėl studentų maištų prieš carą universitetas buvo uždarytas. Daugelis manė, kad revoliucija išsiplės, todėl Artemjevo senelė dalį savo turtų išgabeno į užsienį, drauge išsiųsdama ir jį patį su seseria tęsti studijų į Paryžių. Iš Odesos išplaukė laivu į Neapolį. Pakeliui užklupo nepaprastai stipri audra. Jų laivo stiebai lūžo, visas laivas braškėjo, užgeso šviesos. Teko gulėti lovoje, įsikabinus stulpo, kad nebūtum mėtomas po visą kajutę. Studentas pajuto mirties artumą ir prisiminė apyskaitos dieną amžinybėje, kai bus "atidaryta gyvenimo knyga". Jis pajuto, kaip jo bedieviškoji pasaulėžiūra netikra. Jau tada jis linko grįžti prie Dievo, tačiau kelionė pasibaigė laimingai, atsirado nauji pergyvenimai Neapoly, sustojus prabangiame viešbutyje, o pasiekęs Paryžių, jis ėmė lankyti visas pramogų vietas, kurias tik galėjo jam pateikti "modernusis Babilonas", kaip jis pats savo atsiminimuose rašo.
Kartą iš tokių pramogų vietos, po "linksmos nakties", jis grįžo į savo kambarį anksti rytą. Štai kaip jis apie tai rašo: "Staiga pajutau didelį tuštumą viduje. Visi malonumai, kuriais aš pirma taip domėjausi, dabar atrodė niekingi. Visas mano ligšiolinis gyvenimas Paryžiuje buvo toks tuščias ir nuobodus, kad nenoromis pajutau pa-sibiaurėjimą ir tokiu gyvenimu ir pačiu savimi. Iškilo klausimas, ką toliau daryti. Juk daugiau taip gyventi negalima. Nutariau savo gyvenimą pašvęsti studijoms.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
KAI KURIE skaitytojai klausia, dėl ko Katalikų Bažnyčia yra tokia griežta skyrybų atžvilgiu. Juk, jų nuomone, net ir Kristus leidęs skyrybas kai kuriais atvejais. Apie tai rašo šv. Matas savo evangelijoje: "Kiekvienas, kurs paleidžia savo moterį, išskyrus svetimoterystės priežastį, padaro ją svetimoteriautoja, ir kas paleistąją veda, svetimoteriauja" (Mat. 5, 32). Panašiai kalbama ir kitoje vietoje: "Kas tik paleidžia savo žmoną, jei ne dėl svetimoterystės, ir kitą veda, svetimoteriauja; ir kas paleistąją veda, svetimoteriauja" (Mat. 19, 9). Iš čia pacituotų evangelijos žodžių atrodo, kad svetimoterystės atveju Kristus leidžia skirtis. Tad dėl ko Katalikų Bažnyčia į tai nekreipia dėmesio ir neleidžia skirtis net ir šiuo atveju?
Atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikia pastebėti, kad kitose šv. Rašto vietose yra labai aiškiai pasakyta, jog skyrybos yra draudžiamos be jokių išimčių. Štai kaip šv. Povilas rašo: "Tiems, kurie yra surišti moteryste, įsakau ne aš, bet Viešpats, kad moteris nesiskirtų nuo vyro; o jei atsiskirtų, kad pasiliktų netekėjusi ar susitaikintų su savo vyru. Taip pat vyras tenepaleidžia savo žmonos" (1 Kor. 7, 10-11). Taigi, jeigu žmona su vyru negali sugyventi, jiems leidžiama atsiskirti, bet juodu vis tiek pasilieka moterystės ryšiu sujungti, todėl vyras negali kitos vesti, o žmona negali už kito tekėti, kol abudu yra gyvi. Tai yra aiškiai pabrėžiama ir kitoje vietoje: "Moteriškė surišta įstatymu, kolei jos vyras gyvas; jei jos vyras miršta, ji tampa laisva, tegul teka už ko nori, tiktai Viešpatyje" (1 Kor. 7, 39).
Bažnyčios mokslas apie moterystės nesuardomumą kai kam atrodo perdaug griežtas. Kartais gal ne vienas savo širdyje pagalvoja: "Kažin ar ir Dievas panašiai žiūri į šį klausimą, kaip Katalikų Bažnyčia?" Tokioje šių laikų žmonijos galvosenoje nėra nieko naujo, panašiai buvo galvojama ir tada, kai pats Dievas — Kristus gyveno šioje žemėje ir pats mokė žmones. Kalbėdamas apie moterystę, Kristus sakė, jog paties Dievo amžių pradžioje yra taip sutvarkyta, kad vyras ir žmona paliks net savo tėvus ir vienas su kitu bus susijungę taip stipriai, kad bus lyg vienas kūnas. Ir tada labai aiškiai pasakė: "Taigi, ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria" (Mork. 10, 9). Todėl joks žmogus šioje žemėje neturi teisės nutraukti to ryšio, kuris yra surištas paties Dievo. Šis Kristaus mokslas net ir apaštalams buvo sunkiai suprantamas ir atrodė esąs perdaug griežtas, todėl jie, parėję namo, dar klausė Kristaus, ar iš tikrųjų negalima skirtis ir kitą vesti. Tada Kristus jiems dar patvirtino: "Kas nors paleidžia savo moterį ir kitą veda, prieš ją svetimoteriauja; ir jei moteris skiriasi nuo savo vyro ir už kito teka, ji svetimoteriauja" (Mork. 10, 11). Beveik lygiai tokius pat Kristaus žodžius šiuo klausimu yra užrašęs ir šv. Lukas savo evangelijoje (Luk. 16, 18).
Šių metų pradžioje esame plačiau rašę apie melą ir nagrinėję, kada reikia sakyti tiesą ir kada galima jos nesakyti. Kai kurie klausia, ar gali daktaras ligoniui sakyti netiesą, kad jis pasveiksiąs, jei tikrai žino, kad mirs. Čia galioja tie patys principai, kaip ir kituose klausimuose, kur susiduriama su reikalu sakyti tiesą, bet taip pat bijoma, kad tiesos pasakymas gali kitam pakenkti. Jeigu daktaras pagrįstai mano, kad tiesos pasakymas gali ligoniui pagreitinti mirtį, gali sakyti netiesą. Tačiau čia reikia atsiminti vieną labai svarbų dalyką, kad žmogui siela yra daug svarbesnė ir brangesnė už kūną. Daktaras, norėdamas išgelbėti žmogaus kūną ir pratęsti jo žemišką gyvenimą, turi stengtis nepakenkti jo sielai ir neatimti jam amžino gyvenimo. Todėl dažnai daktaras gali būti morališkai įpareigotas ligoniui sakyti tiesą ir paraginti, kad jis prisiruoštų kelionei į kitą gyvenimą. Juk yra tokių žmonių, kurie nėra susitaikę su Dievu, kurie nėra sutvarkę savo sąžinės reikalų, bet visa tai. atidėlioja paskutinei gyvenimo valandai. Tokiu atveju daktaro tylėjimas ar netiesios sakymas gali amžinai pražudyti paciento sielą. Čia tinka posakis: "Tegul verčiau miršta kūnas, bet gyvena siela". Žmonių psichologiją pažįstąs daktaras ras tinkamą būdą taip ligoniui pasakyti apie jo padėtį, kad ir jo sielą padės išgelbėti ir kūnui nepakenks.
Bruno Markaitis, S. J.
• GOD’S LITTLE ACRE
Jau turime visą filmų eilę, kurie buvo sukti pagal populiariausius romanus, šiuose romanuose seksualinis elementas užima labai svarbią vietą. Niekas neneigia rašytojui teisės analizuoti net seksualines žmogaus problemas. Visa nelaimė, kaip pastebi amerikietis literatas - kritikas Edmund Fuller, kad daug rašytojų mano, jog vulgari kalba, detališkai tikslios nurengimo scenos ir kliniškai teisingi anatominiai aprašymai priklauso ir duoda gylį vyro ir moters santykių studijai.
Filmų gamintojai paprastai nesidomi doroviniu bei pasaulėžiūriniu filmo bruožu, bet jie skaitosi su cenzoriais ir kitomis kliūtimis, kurios gali sumažinti pelną. Todėl “populiarūs” romanai, kuriuose perdaug apstu vulgaraus seksualizmo, turi pereiti per moralini ir estetinį “Entlausung”. Ne visada šis procesas yra lygiai sėkmingas. Bevalant purvą, kas yra būtina, kartais nusivalo charakterių ir idėjų spalvos bei autentiškumas, kas yra apgailėtina. Bet — net filmų gamintojai mato — kitos išeities nėra.
Erskine Caldwell parašė knygą, vardu “God’s Little Acre”, kurios — 25 metų bėgyje — buvo parduota 8.000.000 egzempliorių. To paties vardo filmas, nors gana rūpestingai apvalytas nuo pigaus ir vulgaraus intymumo, pasilieka problematinis. Veiksmas vyksta Amerikos Pietų gilumoje, ekonominės depresijos fone. Jei knygoje yra daugiau ar mažiau prasmingo simbolizmo, tai filme jis vos pastebimas. Ty Ty Walden (Robert Ryan) — ūkininkas, ieškąs savo žemėje aukso, kuris ten turįs būti pagal jo senelio liudijimą. Jam padeda du sūnūs. Trečiasis vedęs turtingą našlę, bet ne iš meilės. Ketvirtasis, užsidarius medvilnės verpyklai, gyvena svajone paleisti sustojusias verpyklos mašinas ir tokiu būdu išspręsti ekonominę apylinkės problemą. Jis žūna nuo fabriko sargo revolverio, vykdydamas savo svajonę. Filmo gale tėvas supranta, kad auksas žemėje reiškia darbu pašventintą derlių.
Vaidyboje išsiskiria Robert Ryan ir Buddy Hackett. Dar kartą primintinas filme vaizduojamas, nors ir blankiai, vertybių simbolizmas, be kurio turinys ir charakteriai atrodys labai lėkšti. Filmas tik suaugusiems.