* * *
DR. JUOZAS PRUNSKIS
"Kas tiesos ieškodamas pergyveno sunkias kovas ir išliejo daug prakaito, tas ją dvigubai daugiau brangina ir dvigubai geriau įstengia ją perteikti", taip rašo austrų laikraštininkas ir kultūrininkas dr. J. Eberle, buvęs žymaus vidurio Europos žurnalo "Schoenere Zukunft" redaktorius. Jisai yra net surinkęs eilę tokių tiesos ieškotojų pasipasakojimų, kurie yra išleisti atskira knyga, pavadinta "Unser Weg zur Kirche" (Mūsų kelias į Bažnyčią).
Gal vienas įdomiausių yra rusų profesoriaus D. Artemjevo pasisakymas. Jis yra kilęs iš lietuviams artimesnių sričių — Žemojo Naugardo, kur gyveno jo seneliai, pas kuriuos jis praleido savo jaunystę iki 18 m. amžiaus. Jį globojo močiutė, pasižyminti rusų kaimietišku religingumu, Ji daugiausia laiko praleisdavo, skaitydama knygas, ypač išleistas Athoso kalno vienuolių. Tačiau tas daugelio rusų tikėjimas buvo pilnas prietarų. Dauguma pravoslavų dvasiškių buvo neišmokslinti ir neturėjo žmonėms įtakos. Liaudyje net buvo įsitikinimas, kad sutikti popą reiškia nelaimę, nuo kurios tačiau galima apsisaugoti, jei per kairį petį tris kartus nusispiausi.
“Laisvas nuo religinių prietarų ir dorovinių varžtų”
Lankant mokyklą, Artemjevui kilo įvairių pasaulėžiūrinių abejonių. Dėl jų kreiptis į popą jam buvo nepatogu, taip pat neturėjo nieko kito, kas jam galėtų į kylančius klausimus atsakyti, todėl pats ėmė ieškoti atsakymo knygose. Jis įsijungė į skaitymo ratelį, įsteigtą saviauklai. Tame ratelyje buvo penki nariai, kurie skaitė knygas bei straipsnius ir susirinkimuose perskaitytus dalykus aptardavo. Ypač jie susidomėjo publicisto Pisarevo straipsniais. Pisarevo įtaka rusų visuomenėje tada buvo labai didelė. Jo raštai buvo persunkti skepticizmo, racionalizmo ir liberalizmo. Labai grubia forma jis skelbė materialistinę pasaulėžiūrą.
Tokios įtakos veikiamas, Artemjevas prarado savo tikėjimą. Jis pradėjo dar daugiau skaityti socialistinius raštus, rasdamas juose aiškią priešreliginę pasaulėžiūrą, kuri ir jame vis labiau ir labiau ėmė įsigalėti. Jo religiniai abejojimai pranyko. Jis nusprendė, kad Dievo buvimo klausimas yra neišsprendžiamas, o pagaliau ir nėra taip svarbus. Būdamas dar tik 17 m. amžiaus, jis jau jautėsi "laisvas nuo religinių prietarų". Po to, kaip jis pats sako, prasidėjo ir jo išsilaisvinimas iš "dorovinių varžtų".
Dabar jam atrodė, kad vienintelis dėmesio vertas mokslas — tai gamtamokslis. Dėl to jis įstojo į Gamtos - Matematikos fakultetą Maskvoje. Kaip pats sako, per ketverius metus jis buvo paskendęs moksluose ir malonumų ieškojime. Galvoti apie religinius klausimus jam nebuvo laiko. Taip atėjo pirmoji rusų revoliucija 1904 metais. Dėl studentų maištų prieš carą universitetas buvo uždarytas. Daugelis manė, kad revoliucija išsiplės, todėl Artemjevo senelė dalį savo turtų išgabeno į užsienį, drauge išsiųsdama ir jį patį su seseria tęsti studijų į Paryžių. Iš Odesos išplaukė laivu į Neapolį. Pakeliui užklupo nepaprastai stipri audra. Jų laivo stiebai lūžo, visas laivas braškėjo, užgeso šviesos. Teko gulėti lovoje, įsikabinus stulpo, kad nebūtum mėtomas po visą kajutę. Studentas pajuto mirties artumą ir prisiminė apyskaitos dieną amžinybėje, kai bus "atidaryta gyvenimo knyga". Jis pajuto, kaip jo bedieviškoji pasaulėžiūra netikra. Jau tada jis linko grįžti prie Dievo, tačiau kelionė pasibaigė laimingai, atsirado nauji pergyvenimai Neapoly, sustojus prabangiame viešbutyje, o pasiekęs Paryžių, jis ėmė lankyti visas pramogų vietas, kurias tik galėjo jam pateikti "modernusis Babilonas", kaip jis pats savo atsiminimuose rašo.
Kartą iš tokių pramogų vietos, po "linksmos nakties", jis grįžo į savo kambarį anksti rytą. Štai kaip jis apie tai rašo: "Staiga pajutau didelį tuštumą viduje. Visi malonumai, kuriais aš pirma taip domėjausi, dabar atrodė niekingi. Visas mano ligšiolinis gyvenimas Paryžiuje buvo toks tuščias ir nuobodus, kad nenoromis pajutau pa-sibiaurėjimą ir tokiu gyvenimu ir pačiu savimi. Iškilo klausimas, ką toliau daryti. Juk daugiau taip gyventi negalima. Nutariau savo gyvenimą pašvęsti studijoms.
Rusijoje jau buvo aprimę maištai. Jisai sugrįžo į tėvynę, pasiryžęs imtis mineralogijos ir kristalografijos studijų. Studijos jam sekėsi, ir jas baigęs, buvo pakviestas profesoriauti įvairiose aukštosiose mokyklose. Iki 1910 m. gyveno atsidėjęs tik mokslui, nors turėjo rūpintis ir iš tėvo paveldėtu didoku žemės plotu. 1910 m. vedė, bet žmona buvo sunkiai sugyvenama isterikė. Po metų jų meilė išblėso, ir gyvenimas tapo nepakenčiamai sunkus. Namai virto pragaru, ir jis net buvo bepradedąs mąstyti apie savižudybę. Pergyveno labai didelį įtempimą. Kažkaip tuo metu jis kartą labai ryškiai pajuto kito pasaulio realybę, tamsiame danguje dvasios akimis regėdamas dvi labai aiškias žvaigždes, kurių viena, vaizduojanti jo žmoną, užgeso. Tai jam davė progos pamąstyti, kad jo sergančios žmonos gyvenimas nėra ilgas. Jame gimė užuojautos jausmas ir atitolino savižudybės mintis. Iš tikrųjų, jo žmona, gydytojų išsiųsta į San Remo, į Viduržemio pajūrį, mirė, jam esant Petrapily.
Pamato naujus pasaulius
Tie visi įvykiai dar labiau jo žvilgsnį nukreipė į anapus. Jau anksčiau jis domėjosi okutizmu, spiritizmu, kartais net dalyvavo spiritistiniuose seansuose, nors jiems daug reikšmės nepriduodavo ir tariamus dvasių regėjimus priskirdavo haliucinacijoms arba apgaulei. "Tačiau po žmonos mirties", jis rašo, "dažnai man kildavo mintis, kad yra kitas, dvasinis pasaulis, skirtingas nuo mūsų medžiaginio pasaulio, ir kad abudu pasauliai rišasi vienas su kitu. Tokios mintys tai buvo pirmas plyšys mano racionalistinėje ir materialistinėje pasaulėžiūroje. Manyje susiformavo nauja idealistinė pasaulėžiūra: ėmiau pripažinti savarankiškos Visatos Priežasties buvimą. Nustojau būti bedievis, nors mano Dievo sąvoka buvo stipriai skirtinga nuo krikščioniškosios pažiūros".
Jis Dievą pripažino visatos sutvėrėju, tačiau nepripažino Jo viešpatavimo pasaulyje ir Jo valios įtakos mūsų gyvenime. Krikščionybė jam tada atrodė tik viena iš daugelio religijų, taip pat turinti klaidų, kaip ir kitos — tiesų ir prietarų mišinys. Be to, jis galvojo, kad krikščionybė, skelbdama nuolankumą, yra vergų tikyba, laisvam žmogui netinkanti. Dėl to jis bet kokią krikščionybės rūšį inteligentiškam žmogui laikė nepriimtina, o dorovės atžvilgiu jis pasiliko toks, kaip anksčiau — visų pirma žiūrėti savo naudos ir malonumo.
Jo mokslinė karjera buvo puiki. Studijas apie kristalus jis spausdino rusų žurnaluose, o taip pat ir Muenchene leidžiamame "Zeitschrift fuer Kristallographie". Tie straipsniai buvo labai vertinami. Apgynęs doktorato disertaciją, jis gavo visą eilę pasiūlymų profesoriauti. Iš pradžių jis buvo profesoriaus pavaduotoju Kalnų akademijoje Petrapily, paskui profesorius Varšuvos Politechnikos institute, o vėliau jį išrinko profesorium Maskvos universitetas. Be to, vyriausybė jį paskyrė komisijos pirmininku įkurti Kalnų akademiją Maskvoje.
Atėjo 1917 m. bolševikų revoliucija. Jo nuosavybė buvo atimta, bet profesūroje pasiliko, buvo gerai aprūpintas, turėjo užtikrintą darbą. Tačiau raudonasis režimas reikalavo lenktis prieš jį. Buvo jaučiama didelė vidinė prievarta, asmenybės laužymas. Mokslininko darbo laisvė buvo sumindžiota. Sąlygos pasidarė nebepakenčiamos, ir jo sąmonėje pradėjo bręsti du keliai: savižudybė ar bėgimas į užsienį. Gyvenimu jisai buvo nusivylęs, todėl savęs sunaikinimas jam atrodė lengviausias ir paprasčiausias. Tačiau jau tada jis tikėjo sielos nemirtingumą, kas jį ir sulaikė nuo savižudybės. Jis apsisprendė bėgti į užsienį. Po keletos nepasisekusių bandymų vis dėlto jam pavyko per Švediją pasiekti Vokietiją.
Gyvenimo prasmės mįslė
Atvykęs į Vokietiją, apsistojo Berlyne ir buvo pakviestas redaguoti rusų emigrantų laikraštį. Pragyvenimas buvo užtikrintas, tačiau viduje jis jautė sukrėtimą, tuštumą, ko negalėjo pašalinti nei gausus ir atkaklus darbas. Moksliniai klausimai, kurių išsprendimu pirmiau jis tiek sielojosi, dabar prarado patrauklumą. Niekas jo nebedomino, ir jis kaskart ryškiau ėmė jausti reikalą galutinai išspręsti gyvenimo prasmės klausimą. "Po eilės skausmingų valandų", rašo jis, "kuriose aš svarsčiau ir analizavau savo ankstyvesnius pergyvenimus bei gyvenimo klausimus, pagaliau įsitikinau, kad prieš mane iškilusios problemos tik tada galės būti išrištos, jeigu aš susitelksiu išspręsti, kas bus po mano mirties, po mano sielos atsiskyrimo nuo kūno".
Jis daug ir giliai mąstė, stengdamasis įsijausti į tą dvasios būseną, kurioje galėtų atsirasti siela, atsipalaidavusi nuo žemiškų ryšių. Dvasios akimis jis žvelgė į mirtį, lyg regėdamas nebegyvus savo buvusius artimuosius. "Palaipsniui", rašo jisai, "aš vis labiau kilau iš egoizmo ir pesimizmo bedugnės. Tos ramybės, kurios mano siela visomis jėgomis ilgėjosi, aš pradėjau rasti savo jaunystės, maldų, pamaldų lankymo, savo gilios, kad ir nelaisvos nuo prietarų, jaunystės religijos vaizduose ir prisiminimuose. Tokių pergyvenimų paveiktas, pradėjau vėl skaityti šv. Raštą. Tam skyriau visą laisvalaikį, ypač skaitymui tų vietų, kurios labiausiai atitiko mano to laikotarpio sielos būklę; tai buvo Pamokslininko ir šv. Jono Apreiškimo knygos, kurios jau nuo jaunystės mane domino. Taip pat ėmiau lankyti rusų ortodoksų bažnyčią, kuri buvo įsteigta emigrantų Berlyne".
Palaipsniui jis artėjo prie krikščionybės, bet negalima sakyti, kad būtų grįžęs į rusų — ortodoksų bažnyčią. "Tačiau jau tada", rašo jisai, "jaučiau, kad amžinoji tiesa randama Evangelijoje, kad tik ji viena gali atnešti mano gyvenimui prasmę ir turinį. Šv. Raštą skaičiau toliau ir tam skaitymui skyriau kaskart daugiau laiko".
Šalia to jis vis dėlto skaitė ir spiritistinius raštus, kas jam dar ryškiau perteikė dvasių pasaulio buvimą. Tačiau spiritistų bandymas bendrauti su dvasiomis jam atrodė svetimas, blogas, priešingas žmogaus prigimčiai. "Visai kitaip man ėmė atrodyti dieviškos apvaizdos ir meilės pasaulis", jis rašo, "ypatingos reikšmės ir prasmės man turėjo Evangelijos žodžiai — ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu. Imkite sau mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš esu ramus ir nuolankios širdies; taip jūs rasite savo sieloms poilsį. Nes mano jungas saldus ir mano našta lengva" (Mat. 11, 28-30).
Taip jis ruošėsi visą pusmetį vėl priimti krikščionybę. Tuo metu susirgo. Ligos paguldytas į lovą, turėjo daug laiko dar labiau susitelkti. Tikėjimas jame dar labiau išryškėjo, ir jis pasijuto visai kitoks žmogus. Apie tai jis taip rašo: "Visos abejonės, kurios mane persekiojo prieš ligą, staiga pradingo. Mano sielą užvaldė tobula ramybė. Drauge aš padariau tvirtą pasiryžimą savo likusį gyvenimą paskirti Dievo tarnybai".
Tampa katalikų kunigu
Jis jautė, kad turi įsijungti į krikščionių bažnyčią, bet į kurią? Kuri yra tikroji bažnyčia? "Iš literatūros, kurią galėjau surasti Berlyne", jis pasakoja, "susekiau, kad tikroji Bažnyčia yra tik katalikų. Ir taip nutariau įsijungti į ją. Tas apsisprendimas buvo sustiprintas dviejų veiksnių: vieno teoriško ir kito praktiško. Teoriškas veiksnys buvo tas, kad visas Katalikų Bažnyčios dogmas radau teisingas ir protui priimtinas. Praktiškas veiksnys — tuo metu rusų ortodoksų bažnyčia buvo sužlugusi, pačioje Rusijoje, netekusi carų globos, įsigalėjus bolševizmui, o užsienyje dėl įvairių emigrantų grupių neapykantos ir tarpusavio kovų".
Tiesos ieškojimas jį atvedė į katalikybę ir 1924 m. gegužės mėn. 24 d. Berlyne, šv. Klemenso bažnyčioje, jis buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią. Bet tai dar nebuvo viskas. Apie tai jis rašo: "Dar prieš savo oficialų įsijungimą į Katalikų Bažnyčią buvau nusprendęs tapti katalikų kunigu, kad įvykdyčiau savo troškimą — likusį savo gyvenimą pašvęsti Dievui".
Dabar jis pradėjo gilintis į teologijos studijas Innsbrucke, vėliau Vienoje, kur 1929 m. buvo įšventintas kunigu. Savo ir kitų panašių konvertitų kelią jis vadina labai sunkiu, nes tenka vesti sunkią kovą su savimi, su savo puikybe, tačiau atlyginimas, kurį gauna kiekvienas toks žmogus, laimėdamas dvasinę ramybę, kad yra pasiekęs tiesą, yra turtas, vertas didelės aukos. Tai žino kiekvienas tikras krikščionis.