"Mirus Popiežiui Pijui XII, pasaulis tapo neturtingesnis. Jo gyvenimas buvo pašvęstas Dievo garbei ir žmonijos tarnybai. Jis buvo draugas ir užtarėjas visų nuskriaustųjų ir persekiojamųjų. Jo dosnią ranką yra pajutę visi nukentėjusieji karo metu. Be jokios baimės ar šališkumo jis kovojo už pasaulio taiką, niekad iš akių neišleisdamas amžinosios žmogaus paskirties. Aš turėjau laimės jį. asmeniškai pažinti, todėl, kaip ir kiekvienas geros valios žmogus, labai liūdžiu, kad jo netekome."
JAV Prezidentas Eisenhover
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
I. Istorija liudija
“Visa taryba ieškojo liudijimo prieš Jėzų, kad galėtų paduoti Jį nužudyti, bet nerado. Nes nors daugelis liudijo prieš Jį neteisiai, bet jų liudijimai nesutarė” (Mork. 14, 55-56).
“Jūs tyrinėjate Raštus...; jie tai ir yra, kurie liudija apie mane (Jon. 5, 39).
BUVO naktis ... Naktis panaši, per daug panaši į aną naktį, kurią užmigusio Jeruzalės miesto poilsio ramybė buvo sudrumsta įkaitusių kalbų, nepasitenkinančių murmėjimų, sumišusio šnibždėjimo, pagaliau — staigaus, gaivalingo, kaip netikėtai trenkiančio perkūno, šauksmo: "Vertas mirties!''
Tiesa, anos nakties darbas jau buvo baigtas. Pasmerktasis pagal nusprendimą mirė. Tačiau stebėtina! Šioj naujoj naktyj — ilgoj, kaip ilgas kelias nuo šios žemės iki debesim paslėptų žvaigždžių — vėl buvo kaltinamas tas pats pasmerktasis. Kaltinamas, tarsi nebūtų buvęs jau nuteistas, tarsi dar būtų gyvas... O gal iš tikro dar buvo gyvas? Nuteistų juk niekas vėl nekaltina, nei mirusių iš karsto vėl neveda j teismą ...
Anoj naktyj teismas, vidurnakčio gilioj tamsoj pradėtas, dar neišaušus, tamsoj ir baigės. Šios nakties tamsoj slinko dienos, metai, amžiai... Anąnakt karčios neapykantos prisirinkus buvo Sinedriono salė. Šiąnakt jos kartumo buvo padriekta visame pasaulyje. Teisėjai laukte laukė fakto, ženklo, įgalinančio teisiamą pasmerkti. Tačiau kaip anuomet, taip ir dabar liudytojai viens kitam prieštaravo. Gi mylintis mokytinis, paslapčia įėjęs, atstu stovėdamas, kaip anuomet, taip ir dabar apkaltintą mokytoją savo širdyje gynė...
* * *
Amžiams slenkant, liudytojai stojo viens po kito kaltinamojo vieton, bandė mesti vieną kitą kaltinančią frazę, bet nueidavo nepadarę jokio įspūdžio triuškinančio pasmerkimo ištroškusiems teisėjams. Jų balsai buvo nedrąsūs, argumentai neįtikiną, viens kitam prieštaraują.
Tik štai pakilo nuo suolo šauniai pasipuošęs vyras ir savim pasitikinčioj o tonu, kurs sukėlė naują viltį teisėjams, pareiškė:
— Mano tvirčiausiu įstikinimu, tas Nazarietis tėra tik nežinomas kadais nukryžiuotas žydas, neišmanėlių išgarsintas. Aš nesuprantu, kodėl jūs tiek daug dėmesio į jį kreipiate, tarsi mūsų tarpe nebūtų vertesnių to dėmesio. — Tai taręs, vėl atsisėdo, elegantiškom manierom leisdamas suprasti, kas tų vertesniųjų soste turėtų sėdėti.1)
— Kas jis toks? — sušnibždėjo kažkas.
— Tai pats šviesiausias šviesiausiojo amžiaus pažiba, monsieur Voltaire, — pasigirdo atsakymas. — Tik man neaišku, kodėl jis pats savo raštuose tiek daug dėmesio kreipia į Nazarietį, prieš jį kovodamas šūkiu: Kaip dvylikos žvejų reikėjo to žydo mokslą po pasaulį paskleisti, taip jo vieno pakaks jį nuo žemės nušluoti. Kažin ar jam pasiseks?
— Monsieur Voltaire, širdingai jums pritariu, — prabilo šalia jo sėdįs.
— Per daug dėmesio jam. Aš tik savo nuomonę noriu pareikšti: mūsų teisiamasis yra ... (prašau nenustebti) — miražas! Jo iš viso nėra. Pasakos apie jį yra kilusios iš žvaigždžių mitų.2)
Neseniai pasibaigusioje Briuselio Pasaulinėje Parodoje šalia kitu valstybių buvo atstovaujamas ir Vatikanas. Šventojo Sosto paviljonas buvo pavadintas “Civitas Dei” (Dievo Miestas) ir prie jo planavimo, pastatymo bei sutvarkymo prisidėjo įvairių kraštų menininkai, kuriu kiekvienas davė tautišku ir asmenišku atžvilgiu savitą įnašą.
“Civitas Dei” apėmė visa eile skyrių — parodų, iliustruojančiu Bažnyčios istoriją, organizaciją ir veiklą, pvz.: Šventasis Raštas, Šventoji Žemė, Kristaus Kančia, Švenč. Mergelė Marija, Tylioji Bažnyčia, Šventasis Tėvas, Šių Dienu Žmogus, Mokslas, Švietimas ir Auklėjimas. Ypač paminėtinas skyrius “Imago Christi”, kuriame buvo surinkta daug meno kūriniu, parodančių kaip įvairiais amžiais Kristus buvo dailininkų vaizduojamas.
“Dievo Miestas” turėjo ir savo bažnyčią, kurioje tilpo du tūkstančiai žmonių. Jos septyniose koplyčiose, pašvęstose septyniems sakramentams, kiekvieną dieną buvo laikomos pamaldos. Bažnyčios architektūra yra moderni ir įdomi linijų paprastumu, o vidaus įrengimai, atlikti įvairių dailininkų, vaizdžiai kalba apie šių dienų religinio meno kryptis, naujas formas ir medžiagas.
Šį numerį iliustruojame “Dievo Miesto” vaizdais.
ALFONSAS GRAUSLYS
(Įspūdžiai ir mintys, apsilankius trapistų vienuolyne)
KIEKVIENAS subtilesnis ir stipresnis išgyvenimas nustoja savo kvapumo, kai yra atpasakojamas ar aprašomas. Ir genialiausio rašytojo plunksna neįstengs taip aprašyti nežinomos gėlės, kad bent vaizduotėje pajustum jos tikrą kvapą. Tai reikia pastebėti, kai norime pavaizduoti religinius išgyvenimus, kurie yra subtiliausi. Tai reikia ypač pabrėžti, kai susiduriama su kontempliatyviu vienuolynu, ta mistiškiausia Katalikų Bažnyčios gėle, kurios augimą ir žydėjimą apsprendžia atėjusiam iš pasaulio daugybė nenujaučiamų veiksnių.
Nuo trapistų įsikūrimo iki mūsų dienų šimtmečiais daugybė žmonių jų vienuolynus lankė, norėdami bent kurį laiką pabūti jų dvasinės atmosferos aplinkoje, nes visais laikais heroizmas intrigavo jautresnes sielas. Ne vien toji intriga, bet ir reikalas atsigauti, pakvėpuoti tyresniu dvasiniu oru, daugelį ten stūmė, nes, gyvendami pasaulyje, kuriame viešpatauja ne ta dvasia, kurios Kristus norėjo, ne vienas pasijunta "kaip sausa ir trokštanti žemė be vandens" (Ps. 62) ir pasiilgsta dvasios oazių.
Kaip absoliute žmonių dauguma, dvasine mažakraujyste sirgdamas, daug metų nešiojau širdyje ilgesį bent pažiūrėti, kaip žmonės gyvena ten, kur atmosfera ugdo dvasinę sveikatą, kur tos sveikatos joks pašalinis veiksnys nesmukdo, kur viskas taip sutvarkyta ir nustatyta, kad žmogus Dievo saulėje subręstų aukščiausiai sveikatai — šventumui. Norėjau matyti tuos, kurie su religinėm tiesom rimčiausiai skaitosi. Intrigavo tasai visų pusėtinumų ir sėdėjimo ant dviejų kėdžių atsisakymas, tas tik šventųjų gyvenime pastebimas radikalumas. Todėl ir vykau.
Mano kelionės tikslas buvo prieš šimtą metų įkurtas pirmasis Amerikoje trapistų Getsemani vienuolynas Kentucky valstybėje. Pravažiavęs artimiausią trapistams didelį miestą Louisville, Kentucky valstybėje, toliau važiavau gražia kalvomis ir slėniais išmarginta apylinke iki nedidelio, bet istoriškai įdomaus Bardstown miestelio. Toliau teko keliauti visokiais net visai negrįstais vieškeliais. Jaučiau, kad vykstu į Kentucky užkampį, trapistų mėgstamą nuošalumą. Pasiekęs mažytį New Haven miestelį, dar keliavau porą mylių, iki išvydau už kalvų sidabro baltumo smailų bokštą — tai buvo Our Lady of Gethsemani trapistų bazilika.
Išlipau prie didelių šimtmetinių medžių apytamsės alėjos truputį nerimaujančia širdimi, nelyginant panašus ne visai švaraus veido žmogui, kurį tuojau kažkas fotografuos. Bet daugelio knygų apie trapistus perskaitymas ir teoretinis su jais susipažinimas smalsumu degino vaizduotę. Toliau, alėjos gale, prie įėjimo vartų buvo matyti didelis raminąs įrašas: "Pax intrantibus — ramybė įeinantiems".
ZENONAS IVINSKIS
VII. Kęstučio ir Algirdo laikų
bandymai pakrikštyti Lietuvą
LIETUVOS valdovai labai lengvai galėjo įžvelgti tikruosius vokiečių ordino planus, todėl visai neabejojo, kad krikščionybė negali būti priimta iš kryžiuočių, kurių bandymas įsteigti prie Nemuno Bajerburgo pilyje Lietuvos metropoliją dar kartą aiškiai paliudijo ordino riterių užmačias. Kai Gediminas buvo sąjungoje su rygiečiais ir kai Rygos arkivyskupas rūpinosi Lietuvos krikštu, ordinas dėjo pastangas, kad busimoji Lietuvos Bažnyčia būtų išjungta iš metropolinės Rygos arkivyskupo valdžios. Kryžiuočiai, kaip įmanydami, norėjo sukliudyti Rygos arkivyskupo užsimojimą ir išardyti lietuvių sąjungą su rygiečiais. Ordinas labiausiai rūpinosi, kad niekas kitas nekrikštytų lietuvių, nes jis pats siekė užvaldyti bent vakarinę Lietuvos dalį, ypač Žemaičius, kurie buvo lyg tiltas, reikalingas sujungti dvi ordino valstybės dalis, išsiplėtusias Prūsuose iki pat Pamario ir Oderio, o Livonijoje iki Narvos. Staigiu militariniu laimėjimu ordinui pasisekė užimti Rygą ir užkirsti kelią iš ten ateiti krikštui į Lietuvą.
Savo uolia propaganda kryžiuočiai sugebėjo Vakaruose paskleisti nuomonę, kad jie yra vieninteliai krikšto nešėjai į pagoniškas lietuvių žemes. Vokietijoje ir kituose vakarų kraštuose ilgai buvo manoma, kad Lietuvos krikštu rūpinasi tik ordinas. O kadangi XIV amžiuje Europos rytams pasiaukojusių misijonierių buvo maža, tai nė kiti kaimynai net iškylantiems Lietuvos krikštijimo sumanymams neskyrė daug dėmesio. Kaip tik Kęstučio ir Algirdo valdymo laikais keliais atvejais buvo iškeltas Lietuvos krikšto klausimas. Tačiau jam įvykdyti didesnių pastangų nebuvo rodoma. Progai pasitaikius, nė Lietuvos valdovai nesikratydavo svarstyti tokių pasiūlymų, ypač tų, kurie ėjo iš ordino.
Pirmasis sumanymas Kęstučiui krikštytis buvo iškeltas, kaip matyti iš popiežiaus Klemenso VI laiškų, Lenkijos karaliaus Kazimiero, Gedimino žento. Kazimierui teko su Lietuva ir Liubartu Gediminaičiu smarkiai susiremti dėl Volynijos — Haličo kunigaikščių palikimo. Iš Lenkijos karaliaus sužinojęs, kad Lietuvos valdovas sutinka krikštytis, popiežius prašė Kazimiero pasiųsti Lietuvon misijonierių. O 1349 m. kreipdamasis į Gniezno arkivyskupą, skatino Lietuvon siųsti įvairių vienuolių ir kunigų, pamaldžių ir dorų vyrų. Jie turėtų, rašo popiežius, kunigaikštį, jo brolius ir lietuvių tautą išmokyti naujo tikėjimo, vesti į gera ir jiems vadovauti.
Apaštalų Sostui rūpėjo, kad pagaliau lietuvių tauta pažintų Kristaus mokslą. Kai ginkluotos ordino misijos, apie kurių nepasisekimus popiežius turėjo užtenkamai žinių, lietuvius tik užkietino savo sename nusistatyme, kurija ieškojo kitų būdų platinti Kristaus mokslui.
Bet ir Lenkijos karaliaus Kazimiero krikšto pasiūlymą lydėjo taip pat politiniai interesai. Naujausiuose ir nešališkuose tyrinėjimuose yra nustatyta, kad, keldamas lietuvių krikštijimo mintį, Kazimieras norėjo įgyti popiežiaus palankumą ir tuo būdu laimėti taiką su ordinu. Taip Kazimieras norėjo susidaryti patogią būklę tolimesnei kovai Volynijoje, dėl kurios jis su Lietuvos kunigaikščiais ilgai kovojo. Kadangi Kęstučio krikštas buvo iškeltas politiniais apskaičiavimais, jis pasiliko neįvykdytas sumanymas, nors Kęstučiui ir buvo siūloma karališka karūna.
1351 metais Vengrijos karaliaus Liudviko Anjou žygio metu į Lietuvos pietines žemes iškilo naujas Kęstučio krikšto projektas. Pradėjęs su Kęstučiu politines derybas, Liudvikas gavo iš jo pažadą krikštytis. Su Vengrijos karaliumi darydamas taiką ir sutartį, kuria pažadėjo Vengrijai talkininkauti, jeigu ir Lenkija priverstų kryžiuočių ordiną grąžinti iš Lietuvos atimtas žemes ir jas gintų nuo kryžiuočių ir totorių, Kęstutis sutiko su savo valdiniais priimti krikštą. Nors abidvi pusės sutartį patvirtino priesaikomis (čia Kęstutis atliko savotiškas pagoniško aukojimo apeigas), tačiau Kęstutis, pabūgęs ir užmiršęs pažadą, pabėgo. Pažadą krikštytis jis priėmė, norėdamas nuo savo žemių atitolinti priešą.
A. KEZYS, s. J.
AKOMA, kad pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Nuo jo reikalavimų linksta žemės keleivio pečiai. Štai kad ir ta slegianti lenktyniavimo dvasia. Gyvename lenktynių ir varžybų laikais, kur beveik visos darbo ir gyvenimo sritys pripažįsta rungtyninį principą. Tas yra herojus, kas padaro geresnį dalyką; tas nusipelno aukštesnės vietos, kuris pralenkia kitą sumanumu, gabumu, darbštumu.
Lenktynėse pirmą vietą laimi tik vienas — pats greičiausias. Antrosios ir sekančios vietos dažnai lieka nepastebėtos. Pralaimėjusių grupėje būna ne vienas ar du atsilikusieji, bet ištisos žmonių masės. Ir kiekvienas iš jų stiepiasi aukštyn, stengdamasis iškovoti sau pripažinimą ar garbingesnę vietą. Kova už pripažinimą nėra vien mados dalykas. Pati žmogaus prigimtis, rodos, to reikalauja. Žemesnysis nori pralenkti truputį už save aukštesnįjį, atsilikęs — už save greitesnįjį. Mokiniai kovoja už geresnius pažymius, sąjungos varžosi dėl geresnio vardo, darbininkai dėl stipresnio įrankio, ponios konkuruoja viena kitą brangesniais kailiais.
Sveiko lenktyniavimo niekas tenesmerkia. Argi teisingai elgtųsi mokytojas, drausdamas mokiniams veržtis į pirmuosius? Taip pat ar nebūtų nesveikatos pažymys, jei žmogus ar bendruomenė liautųsi žygiavę pirmyn?
Bet yra ir žalingasis lenktyniavimas. Šis neiškelia žmogaus vertės, nė nenusipelno ieškomos garbės. Jeigu jis bendruomenei nekenksmingas — užsitarnauja pajuokos ir pasigailėjimo, jeigu kenksmingas — pasmerkimo ir pasipriešinimo.
Ambicija pasireiškia žmoguje įvairiai. Kadangi jos šaknys glūdi pačiame individe, jo vidiniame nusistatyme aplinkos atžvilgiu, galima sakyti, kad kiek yra ambicingų žmonių, tiek yra įvairių rūšių ambicijų. Čia suminėtinos bent dvi rūšys.
Pirmąją pavadinkime "plačiąja" ambicija. Plačiosios ambicijos yra tie žmonės, kurie siekia garbės ir pripažinimo visose srityse. Jų norma yra: būti visur ir visada geriausiu! Niekad nesuklysti! Viską žinoti! Nors vienu kuriuo metu toks žmogus teįstengia veržtis į priekį tik viename dalyke, tačiau tas netrukdo jam galvoti ir kalbėti lyg jis jau būtų užkariavęs visą žinojimo paslaptį. Todėl jo žodis yra visada autoritetingas. Jo svarumu jis tiki ir reikalauja, kad kiti juo tikėtų. Tokiam žodis yra svarbesnis už darbą. Jis keičia savo "specialybės" sritį su vėjo papūtimu; jam nesvarbu turėti bet kokią specialybę, o tik tą, kuri yra moderniškiausia, pelningiausia ar kitu atžvilgiu žymiausia. Mokykloje jis gali jausti neapsakomą gėdą, negavęs geriausių pažymių. Vėliau jis draugaus tik su pirmos klasės merginomis. Po to jis nerims, kol netaps geriausiu inžinieriumi, geriausiu visuomenininku, geriausiu juokdariu ir t. t. Pakeitimas savosios srities nereiškia, kad jis atsikratė savo ankstyvesniosios ambicijos. Jis tik pasuko į kitą pusę. Pagrindinis variklis liko tas pats — ambicija. Plačiajai ambicijai tinka dar ir kitas vardas — abstrakčioji ambicija. Joje turinys užima antraeilę vietą. Pirmoje vietoje stovi pats siekimas arba siekimas kaipo toks. Gal dėl to šie žmonės atrodo nerealūs. Jie kovoja su vėjo malūnais ir vietoje pripažinimo jie nusipelno tik pajuokos ir užuojautos.
Kita nenormaliosios ambicijos rūšis, kenksmingesnė už pirmąją, yra kovojančioji. Ši yra tuo panaši į "plačiąją", kad ir ji siekia pasisekimo ir garbės. Bet jos galutinis tikslas yra kitoks. Jai nerūpi užsimojimo platumas ar visuotinio tobulumo ieškojimas, o nugalėjimas savo oponento, jį nuvertinant ir net apšmeižiant. Šitoks garbėtroška užsibrėžia sau tikslą (žinodamas ar tik neaiškiai tai jausdamas) nulenkti savo priešininkų galvas savo darbo pasisekimu. Tam tikslui jis apriboja savo veiklą, neišblaško be reikalo jėgų. Jis pasirenka vieną sritį ir dirba joje tol, kol kiti norom nenorom pripažįsta jo atsiekimą. Svarbiausias įrankis šioje kovoje yra darbas — atkaklus ir užsispyręs darbas, kuris vienas be žodžių garantuoja garbės vainiką.
DR. J. MAČERNIS
NEMAŽA Argentinos gydytojų įdomaujasi dabartine rusų fiziologija ir psichologija. Jau bus eilė metų, kai verčiu jiems į ispanų kalbą naujesniuosius šios srities veikalus. Pagaliau jėzuitų Salvador universitetas man užsakė parašyti trumpą tų veikalų santrauką. Manau, kad bus pravartu apie tai parašyti ir lietuviams bent keletą žodžių, nurodančių kai kuriuos rusų bandymų rezultatus.
Pagarsėjęs rusų fiziologas I. P. Pavlovas nuo 1899 m. iki savo mirties (1936 m.) atsidėjęs tyrė šunyse, kaip susidaro refleksai. Visi žinome, kad į kai kuriuos paerzinimus mūsų organizmas atsako spontaniškai, be mūsų sąmonės ir valios dalyvavimo. Tokios įgimtos spontaniškos organizmo reakcijos yra vadinamos refleksais. Be įgimtų refleksų esama ir dirbtinų, gyvenimo eigoje atsirandančių. Pvz., jeigu šuniui įpilsi kokios nors rūkšties, tuojau pat tam tikrais smakro judesiais jis stengsis pašalinti tą rūkštį, o gausiai atsirandančios seilės stengsis nuo rūkšties nuvalyti jo gomurį bei liežuvį. Tai yra įgimto ir besąlyginio reflekso pasireiškimas. Bet jeigu kelis kartus prieš įpilant jam tos rūkšties leisime veikti kokį nors kitą paerzinimą, pvz., metronomo garsą, tai po kelių tokių sutaptinių erzinimų pakaks vien metronomo garso, kad pasireikštų ta pati organizmo reakcija kaip ir įpilant rūkštį. Tai reiškia, kad smegenyse išsidirbo naujas automatiškas sąryšis tarp nervų, kurie perduoda garsą, ir nervų, kurie diriguoja smakro judesius bei seilių gaminimą. Šitokiu būdu susidarančią automatišką organizmo reakciją Pavlovas pavadino sąlyginiu refleksu. Sakydamas, kad mes nieko negalime žinoti apie tai, ką gyvulys vidujiniai pergyvena, jis stengėsi visą gyvulio elgesį išaiškinti sąlyginių refleksų grandine. Materialistai ėmė bandyti ir žmogaus elgesį aiškinti sąlyginiais refleksais. Nėra abejonės, kad daug kas mumyse vyksta automatiškai, spontaniškai: vaikščiojimas, kalbėjimas, rašymas, vartojimas įvairių instrumentų ir t. t. Visa tai mumyse yra virtę tartum automatiška. Pridedame žodelį "tartum", nes iš tikrųjų ir tie veiksmai nėra grynai automatiški, jie taip pat yra lydimi tam tikro žinojimo, kuris gali būti beveik nesąmoningas. Tai galima konstatuoti tada, kai veiksmas vyksta, labai išsiblaškius. Pavlovo mokiniai ir jo bandymų tęsėjai greitai suprato, kad per daug suprastinta erzinimo — reflekso schema yra nepakankama: organizmas turi gauti pranešimą apie reakcijos rezultatą, turi "žinoti", kaip toliau veikti. Šiam dalykui pailiustruoti nurodysiu garsaus biologo H. Driesch bandymą.
Driesch pūtė smulkutį smėlį į mažo gyvūnėlio, vadinamo stentor, cilias (plaukelius). Tie gyvūnėliai paprastai prisitvirtina vienoje indelio vietoje. Kad išvengtų nemalonaus bombardavimo, gyvūnėlis pasilenkė į vieną, paskui į kitą pusę. Kai tai negelbėjo, jis sutraukė į vidų savo cilias. Bet bombardavimas buvo ir toliau tęsiamas. Tada gyvūnėlis nuplaukė į kitą vietą. Kai po kurio laiko Driesch vėl ima jį bombarduoti, gyvūnėlis jau "žino", kad lankstymosi ar eilių sutraukimo nepakanka ir kad tik plaukimas kitur jį gali išgelbėti. Todėl jis iš karto ir plaukia kitur.
Gerbiamas Tėve Redaktoriau,
"Laiškus Lietuviams" skaitau jau eilę metų, nes man, studentui, yra įdomūs su religija surišti klausimai, nagrinėjami Jūsų pasirinkta forma. Džiaugiuosi vis daroma pažanga tiek turinio, tiek meninio apipavidalinimo atžvilgiu. Šia proga norėčiau Jums pateikti porą klausimų.
Pirmasis neaiškumas man kilo, perskaičius š. m. 7 nr. atspausdintą vertimą "Netekėjusi motina rašo". Negaliu pilnai sutikti su Jūsų prierašu straipsnio gale, kad jis apsaugos nors vieną kitą lietuvaitę nuo panašios tragedijos. Juk, perskaičius straipsnį, atrodo, kad viskas nėra perdaug sunku: surandama šv. Juozapo įstaiga, ten vaikas paliekamas ir galvojama apie tolimesnę meilę, gal kartais ir ne tokią tragišką ir laimingomis vedybomis pasibaigiančią. Nejaugi turtingo prekybininko šeimoje nebegalima buvo išauginti vaiko ir reikėjo jį atiduoti vienuolėms, dažniausiai besiverčiančioms iš neturtingų geraširdžių žmonių aukų? Pati Katriutė prisipažįsta, kad paliktasis įstaigoje bus niekad neužmirštama kančia. Jeigu bijoma žmonių, bijoma su meile atgailauti, tai juk šalis yra plati. Galima su kūdikiu apsigyventi ir kitoje vietoje, pradedant gyvenimą be liežuvių ir jaučiant ne kasdieninę psichologiškai baisią kančią, o laimę, auginant kūdikį.
Antrasis neaiškumas kilo, perskaičius žurnalo "Time" š. m. liepos mėn. 7 d. numerį. Ten buvo 34 psl. žinutė iš Peru valstybės. Buvo rašoma, kad Vatikanas panaikino tos valstybės prezidento Prado vedybas ir leido jam vesti kitą žmoną, pirmajai, su kuria jis gyveno jau 40 metų, dar esant gyvai. Skaitant man kilo klausimas, kaip tai įmanoma. Juk Bažnyčia laiko moterystę pastovia, nesuardoma. Gal Jūs galėtumėte savo žurnale plačiau paaiškinti, kokios priežastys vertė Vatikaną tokį keistą sprendimą padaryti? Juk dauguma skaitytojų gal pagalvos: "Kas galima kurio nors krašto prezidentui, negalima eiliniam katalikui", įdomus yra Jūsų ordino nario U. Lopez žinutėje pridėtas paaiškinimas, kuris yra grynai dogminis ir padėties nepaaiškina.
Už atsakymą dėkingas
Kristaus Prisikėlimas A. Fleischmann, Vokietija.
Gediminas
Mielas Gediminai,
Gerai, kad, kilus šiems neaiškumams, kreipeisi į Redakciją, o nelaikei jų savo širdyje, gal net murmėdamas prieš kunigus ir prieš Bažnyčią bei skleisdamas tuos neaiškumus tarp savo draugų, kurie nieko negali padėti. Pasistengsime bent trumpai, kiek bus įmanoma, tuos neaiškumus išsklaidyti.
Paties nuomonė dėl to Katriutės laiško ir dėl mūsų prierašo yra grynai asmeniška, ne visiems skaitytojams kilo tokios mintys, tą laišką ir prierašą perskaičius. Svarbiausias to laiško tikslas buvo — parodyti mūsų lengvapėdiškoms jaunuolėms, kaip lengvai gali įvykti toji laiške aprašyta tragedija, jeigu per daug savimi pasitikėsi, neklausysi tėvų, auklėtojų, vyresniųjų, bet neatsargiai žaisi su ugnimi, kuri pradeda smarkiai ir pavojingai liepsnoti bręstančios mergaitės ar bręstančio berniuko širdyje. Nė viena negali būti tikra, kad ir jai taip neįvyks, nors ji manytų turinti stiprią valią, tvirtą charakterį, gavusi gerą išauklėjimą savo šeimoje. Vienintelė priemonė nuo tos nelaimės apsisaugoti — atsargumas. Gyvenimo dar nepažįstantiems jaunuoliams to atsargumo labai trūksta. Tarp Amerikos jaunuolių įsigalėjęs paprotys jau nuo 13-14 metų turėti nuolatinį draugą ar draugę ("going steady") yra labai apgailėtinas ir griežtai smerktinas. Katriutės nuoširdus ir atviras laiškas tai pakankamai aiškiai įrodo.
Juozas Vaišnys, S. J.
INDISCREET
Tai yra romantiška komedija, kurioje pagrindiniai veikėjai yra visiems žinomi artistai: Cary Grant ir Ingrid Bergman. Nesvarbu koks bebūtų turinys, šie du vardai užtikrina filmui pasisekimą. Kai prieš keletą metų buvo Broadway teatruose rodoma Norman Krasna parašyta komedija “Kind Sir”, tai didelio pasisekimo nesusilaukė, nors pagrindiniuose vaidmenyse buvo Charles Boyer ir Mary Martin. Atrodo, kad dabar ši komedija pritaikyta ekranui turės žymiai didesnį pasisekimą, nes filme yra daug daugiau galimybių pasiekti įspūdingesnio efekto negu teatre.
Turinys vis dėlto yra naivus ir keistokas, gal šių dienų žiūrovui svetimas ir dvelkiąs senoviškumu. Ingrid Bergman vaidina žymią artistę, žymią ir savo patrauklumu ir turtu. Cary Grant stengiasi atvaizduoti vyriškai paslaptingą tipą, patrauklų ir turtingą “frantą”, kurį iš pirmo pažvelgimo įsimyli net ir labiausiai įsivaizduojanti dama. Tarp artistės ir šio vyriškio tuoj kyla stipri meilė. Bet jis pasisako esąs vedęs, su savo žmona nenorįs gyventi, bet negalįs gauti nei skyrybų. Atrodo, kad artistė daug tuo nesisieloja ir neįsivaizduoja, kad jų meilei galėtų būti kokia nors kliūtis. Tačiau ji labai užpyksta ir susierzina, kai pagaliau sužino, kad jis tik melavęs, sakydamas turįs žmoną, iš tikrųjų jis nebuvo vedęs. Tada jis stengiasi aiškintis, jog taip pasielgęs tik dėl to, kad nemanęs vesti ir nenorėjęs, kad artistė prie jo per daug “priliptų”.
Visa tai skamba kažkaip neįtikinančiai ir naiviai. Bet labai gera vaidyba, puikūs dialogai, įdomūs Londono miesto vaizdai ir (čia svarbu moterims!) skoningi bei prašmatnūs rūbai uždengia turinio lėkštumą ir daro šį filmą gana patrauklų suaugusiems.
A.Bernotas
Kaip žiedas prie žiedo pinasi gražiame vainike, kaip gėlė glaudžiasi prie gėlės Žolinės puokštėje, taip spindi šventieji Dievo garbėje. Dideli ir maži, kilmingieji ir beturčiai, vyrai ir moterys. Visu Šventųjų šventės proga čia dedame keletą įvairių kraštų pašto ženklų, vaizduojančių šventuosius.
1. Vatikanas — Šv. Petras (1953),
2. Italija — Šv. Antanas Paduvietis (1931),
3. Alžerija — Šv. Augustinas (1954),
4. Vakarų Berlynas — Šv. Jadvyga, Silezijos kunigaikštienė (1955),
5. Rusija — Šv. Jurgis (1914),
6. Prancūzija — Šv. Liudvikas (1954),
7. Monaco — Šv. Karolius (1951),
8. Belgų Congo — Šv. Pranciškus Ksaveras (1953),
9. Portugalija — Šv. Joana (1953),
10. Vengrija — Šv. Steponas (1938).