ZENONAS IVINSKIS
VII. Kęstučio ir Algirdo laikų
bandymai pakrikštyti Lietuvą
LIETUVOS valdovai labai lengvai galėjo įžvelgti tikruosius vokiečių ordino planus, todėl visai neabejojo, kad krikščionybė negali būti priimta iš kryžiuočių, kurių bandymas įsteigti prie Nemuno Bajerburgo pilyje Lietuvos metropoliją dar kartą aiškiai paliudijo ordino riterių užmačias. Kai Gediminas buvo sąjungoje su rygiečiais ir kai Rygos arkivyskupas rūpinosi Lietuvos krikštu, ordinas dėjo pastangas, kad busimoji Lietuvos Bažnyčia būtų išjungta iš metropolinės Rygos arkivyskupo valdžios. Kryžiuočiai, kaip įmanydami, norėjo sukliudyti Rygos arkivyskupo užsimojimą ir išardyti lietuvių sąjungą su rygiečiais. Ordinas labiausiai rūpinosi, kad niekas kitas nekrikštytų lietuvių, nes jis pats siekė užvaldyti bent vakarinę Lietuvos dalį, ypač Žemaičius, kurie buvo lyg tiltas, reikalingas sujungti dvi ordino valstybės dalis, išsiplėtusias Prūsuose iki pat Pamario ir Oderio, o Livonijoje iki Narvos. Staigiu militariniu laimėjimu ordinui pasisekė užimti Rygą ir užkirsti kelią iš ten ateiti krikštui į Lietuvą.
Savo uolia propaganda kryžiuočiai sugebėjo Vakaruose paskleisti nuomonę, kad jie yra vieninteliai krikšto nešėjai į pagoniškas lietuvių žemes. Vokietijoje ir kituose vakarų kraštuose ilgai buvo manoma, kad Lietuvos krikštu rūpinasi tik ordinas. O kadangi XIV amžiuje Europos rytams pasiaukojusių misijonierių buvo maža, tai nė kiti kaimynai net iškylantiems Lietuvos krikštijimo sumanymams neskyrė daug dėmesio. Kaip tik Kęstučio ir Algirdo valdymo laikais keliais atvejais buvo iškeltas Lietuvos krikšto klausimas. Tačiau jam įvykdyti didesnių pastangų nebuvo rodoma. Progai pasitaikius, nė Lietuvos valdovai nesikratydavo svarstyti tokių pasiūlymų, ypač tų, kurie ėjo iš ordino.
Pirmasis sumanymas Kęstučiui krikštytis buvo iškeltas, kaip matyti iš popiežiaus Klemenso VI laiškų, Lenkijos karaliaus Kazimiero, Gedimino žento. Kazimierui teko su Lietuva ir Liubartu Gediminaičiu smarkiai susiremti dėl Volynijos — Haličo kunigaikščių palikimo. Iš Lenkijos karaliaus sužinojęs, kad Lietuvos valdovas sutinka krikštytis, popiežius prašė Kazimiero pasiųsti Lietuvon misijonierių. O 1349 m. kreipdamasis į Gniezno arkivyskupą, skatino Lietuvon siųsti įvairių vienuolių ir kunigų, pamaldžių ir dorų vyrų. Jie turėtų, rašo popiežius, kunigaikštį, jo brolius ir lietuvių tautą išmokyti naujo tikėjimo, vesti į gera ir jiems vadovauti.
Apaštalų Sostui rūpėjo, kad pagaliau lietuvių tauta pažintų Kristaus mokslą. Kai ginkluotos ordino misijos, apie kurių nepasisekimus popiežius turėjo užtenkamai žinių, lietuvius tik užkietino savo sename nusistatyme, kurija ieškojo kitų būdų platinti Kristaus mokslui.
Bet ir Lenkijos karaliaus Kazimiero krikšto pasiūlymą lydėjo taip pat politiniai interesai. Naujausiuose ir nešališkuose tyrinėjimuose yra nustatyta, kad, keldamas lietuvių krikštijimo mintį, Kazimieras norėjo įgyti popiežiaus palankumą ir tuo būdu laimėti taiką su ordinu. Taip Kazimieras norėjo susidaryti patogią būklę tolimesnei kovai Volynijoje, dėl kurios jis su Lietuvos kunigaikščiais ilgai kovojo. Kadangi Kęstučio krikštas buvo iškeltas politiniais apskaičiavimais, jis pasiliko neįvykdytas sumanymas, nors Kęstučiui ir buvo siūloma karališka karūna.
1351 metais Vengrijos karaliaus Liudviko Anjou žygio metu į Lietuvos pietines žemes iškilo naujas Kęstučio krikšto projektas. Pradėjęs su Kęstučiu politines derybas, Liudvikas gavo iš jo pažadą krikštytis. Su Vengrijos karaliumi darydamas taiką ir sutartį, kuria pažadėjo Vengrijai talkininkauti, jeigu ir Lenkija priverstų kryžiuočių ordiną grąžinti iš Lietuvos atimtas žemes ir jas gintų nuo kryžiuočių ir totorių, Kęstutis sutiko su savo valdiniais priimti krikštą. Nors abidvi pusės sutartį patvirtino priesaikomis (čia Kęstutis atliko savotiškas pagoniško aukojimo apeigas), tačiau Kęstutis, pabūgęs ir užmiršęs pažadą, pabėgo. Pažadą krikštytis jis priėmė, norėdamas nuo savo žemių atitolinti priešą.
Naujas Lietuvos krikšto projektas (jau trečias iš eilės po Gedimino mirties) kilo už keletos metų, kai Lenkijos karalius Kazimieras ėmėsi iniciatyvos. Kazimierui rūpėjo pasiteisinti prieš ordino priekaištus, radusius atgarsį pas popiežių Avignono kurijoje. Kryžiuočiai skundė Lenkijos karalių, jog jis palaikąs santykius su pagoniška Lietuva. Tad 1357 metų pabaigoje Kazimieras vėl rašė į Avignoną, kad Lietuvos kunigaikščiai sutinką krikštytis. Jis prašė popiežių Inocentą VI Lietuvos kunigaikščių krikšto reikalu rašyti imperatoriui Karoliui IV ir minėtam Vengrijos karaliui Liudvikui. Be kitko, yra įdomu Kazimiero rašte skaityti pareikštą norą, kad naujai pakrikštytų lietuvių bažnyčios ir visi naujai įsteigti vienuolynai būtų subordinuoti Gniezno arkivyskupui. Kazimiero raštas nepaliko be atgarsio Avignone, nes popiežiaus paragintas Karolius IV tikrai parašė Lietuvos kunigaikščiams laišką. Jis energingai ragino krikštytis ir žadėjo pagalbą. Tai buvo 1358 metais. Bet ano laiko politinėse aplinkybėse, kai su vokiečių ordinu vyko nepaliaujamas karas, negyvenimiškas pasirodė ir imperatoriaus bandymas.
Atvykus jo delegacijai į Lietuvą, buvo pareikšta, kad lietuviai tada tegalėtų krikštytis, jei ordinas sugrąžintų iš jų atimtas žemes tarp Prėgliaus ir Dauguvos. Toks reikalavimas yra užrašytas Hermano de Wartberge kronikoje. Ten dar yra pridėta, jog Algirdas reikalavęs, kad patys kryžiuočiai turėtų išsikelti į Rusijos dykumas ir ten ginti krikščionis nuo totorių.
Kai lietuviai anuo metu su ordinu buvo amžino karo santykiuose, tos sąlygos buvo suprantamos ir jos buvo statomos, norint ordiną kaip galima toliau nustumti nuo Lietuvos ribų. Tačiau kryžiuočiams tos sąlygos turėjo atrodyti perdaug sunkios ir nepakeliamos. Jie buvo įkūrę savo žydinčią valstybę. Iki to laiko Prūsuose jie buvo pristatę daugybę mūro pilių, išugdę keletą didelių miestų, išvystę plačią ir pelningą prekybą. Tad argi galėjo norėti kryžiuočiai keltis į kažkokius tolimus plotus ir vėl viską pradėti kurti iš naujo? Jau per daug kryžiuočių vadovybė ir riteriai buvo suaugę su savo turtais Prūsuose ir persiėmę kolektyviniu savo institucijos egoizmu, kad dėl lietuvių pasiūlymų būtų galėję laisvai palikti jėga užimtus plotus.
Vėl praėjo beveik trisdešimt metų, nuolat kryžiuočiams deginant ir naikinant Lietuvos sodybas, žudant ir išvežant lietuvius į nelaisvę. Iš čia aiškėja, kaip visi bandymai krikštyti Lietuvą atsimušdavo į kryžiuočių politiką. Lietuviai kunigaikščiai reikalaudavo tam tikrų garantijų. Jie nepasitikėjo ordinu, kuris pagonių akyse profanavo ir pačią krikščionybės idėją. Tad lietuviai surado krikštui priimti kryžiuočiams visai nelauktą būdą.
Šeima. Socialinės veiklos skyrius. A. Setola, Belgija.
VIII. Lietuvos apsisprendimas
už lotynišką krikštą
XIV-jo amžiaus bandymai atnešti Lietuvon krikščionybę pasiliko istorijai kaip įdomūs faktai tuo metu, kai kryžiuočiai vis brovėsi tolyn į Lietuvą ir jau statėsi panemuniais savo pilis. Paskutinis Algirdo laikų krikšto bandymas buvo 1373 metais. Popiežius Grigalius XI rašė laiškus Algirdui, Kęstučiui ir Liubartui, įtikinėdamas, kad turi būti pabaigti baisūs karai tarp lietuvių ir ordino. Apaštalų Sostas žadėjo atsiųsti tikėjimui platinti gerų Kristaus mokslą pažįstančių vyrų. Vatikano archyve, kur yra sutelkta tiek daug medžiagos ir apie Lietuvos Bažnyčios istoriją, yra gražiai išsilaikę Grigaliaus XI laiškų nuorašai. Iš tų laiškų galima nustatyti, kad tokio krikšto iniciatorius yra buvęs mozūrų kunigaikštis Ziemovitas III. Jam Lietuva, kietas ordino priešas, buvo pageidaujamas sąjungininkas. Įdomu, kad Dobrogostas, vėlesnis Poznanės vyskupas ir paskui Gniezno arkivyskupas, kuriam Jogailos laikais teks nemažas vaidmuo, popiežiaus buvo skirtas krikšto tarpininku. Galimas dalykas, kad iš Dobrogosto, kuris tada buvo Krokuvos kanauninkas, ir bus išėjęs skatinimas Ziemovitui kelti Lietuvos krikšto klausimą. Bet ir šį kartą Lietuvos krikšto klausimas buvo paliktas tolimesniam politinių įvykių likimui. Tik po 14 metų, t. y. 1387 m., kryžiuočiams piktai stebint iš šono, didysis Lietuvos kunigaikštis su savo gimine krikštijosi ir steigė Vilniaus vyskupiją.
Lietuvos kunigaikščiai turėjo nujausti, kad Lietuvai yra pats laikas priimti krikščionybę. Bet krikštas tegalėjo būti priimtas tokiomis sąlygomis, kaip jį buvo gavęs Mindaugas: jis gavo karališką karūną, o jo vyskupija buvo išskirta iš bet kokios kaimynų hierarchinės priklausomybės. Jeigu Lietuvos valdovai dar iki XIV amžiaus galo oficialiai laikėsi pagonybės, tai šis faktas nerodo jų ypatingo prisirišimo prie savo gamtos ir dvasių kulto, o tik daugiau jų baimę netekti nepriklausomybės. Iš čia aiškėja, dėl ko bandymai krikštyti Lietuvą buvo be pasekmių. Tie bandymai buvo surišti su politiniais kaimynų tikslais.
Tačiau tai jokiu būdu nereiškė, kad patys kryžiuočiai turėtų Lietuvą krikštyti. Bet kryžiuočiai savo pastovia propaganda palaikė Vilniaus valdovo dvare mintį, kad pagonybė tegali būti iškeista į Vakarų, o ne į Rytų krikščionybę. Tikrai yra įdomu, kad XIV amžiuje, kai daugelis Gedimino sūnų ir anūkų priėmė graikišką krikštą, joks Vilniaus valdovas, t. y. joks didysis Lietuvos kunigaikštis, niekada to tikėjimo nepriėmė. Kad Lietuvos pagonybė gali būti iškeista tik į lotynišką krikštą, tai buvo nurodęs jau ir Mindaugas.
Antrojo XIV amžiaus pusėje Lietuvoje tikrai buvo vakarų krikščionių. Daugiausia tai buvo pirkliai iš Rygos. Vilniuje jiems buvo net bažnyčia pastatyta. Kaip matytį iš kryžiuočių vėlesnių skundų, pagonybės laikais Lietuvoje turėjo būti ir daugiau bažnyčių. Kad krikščionys būtų turėję daug šalininkų, to, žinoma, pasakyti negalima. Krikščionybė buvo tik toleruojama, kai visa tautos masė dar tebeskendo giliai šaknis įleidusiuose burtuose ir prietaruose. Nors tuo metu vienuoliai, ypač pranciškonai, jau gyveno tarp pagonių, bet jų visiškai nepakako liaudies misijoms. Reikėjo, kad patys valdovai parodytų savo aiškų nusistatymą. Jeigu kaimynams siūlant krikštą, Vilniaus valdovai vis reikalaudavo tam tikrų garantijų, Lietuva tik tada galėjo priimti krikštą, kai tos garantijos bus išpildytos. Tai buvo galima tik tada, kai didysis Lietuvos kunigaikštis, atsisėsdamas kaimyninėje valstybėje karaliumi, pats priėmė krikštą. Jo pavyzdžiu turėjo pasekti ir visa tauta.
Tokia jau buvo gyvenimo ironija, kad ordinas, kuris buvo pasišovęs skleisti krikščionybę tarp pagonių, buvo tapęs jos didžiausiu stabdžiu. Tad ir Lietuvos krikštas buvo įvykdytas be pagalbos tų, kurie du šimtmečius Vakarų Europoje save vadino pagonių krikštytojais. Bet vis dėlto, pereinant prie Vilniaus vyskupijos įsteigimo vertinimo, reikia pažymėti, kad ordinas yra bandęs Lietuvą apkrikštyti 1382 metais. Užmezgęs diplomatinius santykius su kryžiuočiais ir atvirame vidaus kare su ordino pagalba nugalėjęs Kęstutį, Jogaila turėjo tesėti kryžiuočiams pažadus: atiduoti Žemaičius iki Dubysos upės ir su visais savaisiais apsikrikštyti.
Tačiau gyvenimas pasityčiojo iš ordino užmačių. Laikinas susitarimas, kuriame nebuvo dalyvavęs vyriausias ordino magistras, turėjo būti galutinai patvirtintas 1383 m. vasarą saloje prie Dubysos žiočių. Didysis magistras iškilmingai išsirengė laivais į kelionę su daugybe komtūrų, t. y. pilių komendantų, pasiėmęs ir du Prūsų žemės vyskupus, kurie turėję pakrikštyti Jogailą ir jo brolius. Vanduo tuo metu Nemune buvo taip nusekęs, kad, pasiekę Skirsnemunę, negalėjo toliau plaukti. Netoli Kauno belūkuriuojąs Jogaila atsisakė kitur vykti negu buvo sutarta. Vyriausias magistras labai pyko, bet nieko negalėjo padaryti. Grįžęs atgal į Prūsus, jis paskelbė Lietuvai karą.
Jogailos užsispyrimas yra taip aiškinamas, kad jau 1383 metų pavasarį jis buvo sužinojęs apie projektus kviestis jį Lenkijos karalium ir apvesdinti su Jadvyga. Sąryšy su nauju planu ir Jogailos politika įgijo naują kryptį. Jis pasijuto savarankiškas ir nenorėjo vykti pas magistrą. Tie dar tada neaiškūs projektai už poros metų buvo realizuoti. Tuo būdu Didysis Lietuvos Kunigaikštis su savo tauta, paskutiniąja pagonybės salele Pabaltijyje, buvo laimėtas Kristaus kryžiui.