SONĖ TOMARIENĖ
Kaip jis gedauja tavęs, o šalie gimtoji!
Net vardo tavo nebedrįsdamas minėti.
Tik laiškus nepasiunčiamus posmuoja
Beržams ir obelaitėms palei klėti.
Kai trokšta be tavęs, tėvyne mylimoji,
Tavais takais regėdams vaikštinėjant mirti,
Lašeli gaivu šulinio gelmėj svajoja,
Vandens vėsumą ir sodyboj svirti.
Jo siela naktimis žvaigždėtom švyti,
Nors tik žaltvykslės blykčioja klampiajam raiste.
Kai danguje aušros nebematyti,
Jam plazda akyse puošni šiaurės pašvaistė.
Stovėdamas prie kranto atvirųjų marių —
Prie Ledinuotojo, Pacifiko, Atlanto —
Jis girdi plakant širdį tavąją nemarią
Su Baltijos bangom prie kito kranto.