DAR ir dabar negaliu tikėti. Negaliu tikėti, jog aš tapau motina — netekėjusi motina. Niekaip negaliu apsiprasti su mintimi, kad aš turiu neteisėtą kūdikį.
Tai yra tartum sapnas. Baisus sapnas. Dar blogiau! Sapnas dingsta, saulei tekant, o kas man atsitiko, tas nebedings. Kas akimirką tai virsta didesnė, vis skaudesnė, vis nepakenčiamesnė tikrovė.
O, taip, žinojau, kad mano amžiaus mergaitės įklimpsta, kad jos pastoja, kad dar netekėjusios gimdo vaikus. Bet jos ne tokios mergaitės, kaip aš. Jos yra vargingų šeimų mergaitės, gatvės auklėtos, kažkur už šimtų, šimtų mylių... Jos neturėjo gerų tėvų, negavo religinio auklėjimo, buvo patvirkę, netašytos. Bet mano tipo mergaitės tokion bėdon nepapuola. Taip aš galvojau ir tikėjau. Mes esame perdaug protingos, per gerai išauklėtos, turim perdaug gerą aplinką ir šeimą, kad galėtumėm šitaip užsimiršti.
Stačiai neįmanoma, kad toks dalykas galėtų man atsitikti. Gal ir neįmanoma. Tačiau atsitiko. Jei aš papasakosiu šį tą, kaip tai įvyko, jei aprašysiu, ką galvoja netekėjusi mergaitė, pasijutusi nėščia, jei atversiu savo sutryptą širdį, gal tai įtikins nors vieną kitą sesę, kad ir ją gali tai ištikti.
Esu 19 metų. Ūgis — penkios pėdos ir penki su puse colio. Plaukai rudi, mėlynos akys ir nieko sau išvaizda. Žmonės sako, kad aš esanti daili.
Abu mano tėvai yra baigę kolegijas. Tėvas — sėkmingas ir gerbiamas prekybininkas, turi savo namus ir labai didžiuojasi, ar bent iki šiol didžiavosi, savo vaikais. Motina labai veikli parapijoje, miestelyje ir kone visais klausimais gali tarti išmintingą žodį. Ji yra graži moteris. Atrodo, jog tokie tėvai negalėtų užauginti mergaitę netekėjusia motina.
Neklausiau nei seserų nei kunigų
Dvylika metų lankiau parapijinę mokyklą. Dvylika metų praleidau vienuolių seselių globoje. Tikrai gražus tai buvo laikas. Atgal žiūrėdama, manau, jog būtų galėję palikti daugiau atsakomybės man pačiai už savo dvasinį gyvenimą, būtų galėję daugiau paaiškinti šeštąjį Dievo įsakymą liečiančius dalykus. Niekada jie nebuvo taip išaiškinti, kad jie būtų palietę mane. Paaiškinimai visada atrodė taiko-mi kažkam kitam, kažkam toli, toli, tik ne man.
Bet negaliu kaltinti seserų ar mums rekolekcijas vedusių kunigų. Jie kalbėjo apie nuolatinio su berniukais draugavimo pavojus. Kalbėjo ir apie pasimatymus, glamonėjimąsi, sėdėjimą automobiliuose ir panašius dalykus. Tačiau, atvirai sakant, tai nedarė mums jokios įtakos. Iš tiesų mes galvojome, kad visi tie pamokslai yra dideli juokai. Seseris pravardžiavome "šventomis raganomis", o kunigus "šventuolėliais Juozapėliais su palaidais papročiais" (anglų kalboje yra reikšmingas dviprasmiškumas "with loose habits"). Mes jiems prikaišiojome, kad jie piktai galvoja, nepagrįstai įtarinėja, kad yra senos mados, atsilikę nuo moderniškų laikų, kad yra nusivylę gyvenimu ir todėl apkartę.
Už vis labiausiai man nepatiko, kai sykį mūsų aukštesniosios mokyklos direktorius kunigas, pasiėmęs mane nuošalėn, išdrožė pamokslą, kaip esą pavojinga nuolat draugauti su vienu berniuku. Tiesiog pasiutau. Kas jam darbo, kad aš einu mokyklon, praleidžiu pertraukas ir grįžtu namo su savo "boyfrendu", ar kad aš tris kartus per savaitę su juo susitikinėju? Juo daugiau kunigas kalbėjo, juo kiečiau užsidariau savyje ir juo griežčiau sau tvirtinau nesant jokio pavojaus draugauti su Pranuku, nors kunigėlis ir kažką sakytų. Pranukas ir aš mylėjome viens kitą, ir to gana. Net ir mano mama pritarė, kad gana.
O vis dėlto nebuvo gana. Neilgai trukus po kunigo perspėjimo, vadelės ėmė slysti iš rankų. Nežinau, kaip klojasi kitoms poroms, bet mes ėmėm riedėti pakalniui pamažėle. Ilgainiui mūsų puolimai tapo vis dažnesni ir gėdingesni. Abu gailėjomės. Abu ėjome išpažinties ir žadėjome taisytis, niekada taip nebedaryti. Bet pažadai neilgai tetvėrė. Kaip galėjo tverti ilgiau, kad mes nuolat susitikinėjome, vis glaudžiai apsikabinėjome, vis daugiau ir daugiau laisvės sau leidome? Daug kas jau buvo man atsitikę, bet vieno dalyko niekaip neregėjau. Neregėjau, kad niekas nebegalėjo man ką nors pasakyti. Nei mano tėvai, nei nuodėmklausis, nei mokytojai. Aš viena žinojau daugiau už juos visus! Daugiau ir už kunigus, daugiau ir už Bažnyčią, daugiau net ir už patį Dievą! Iš tiesų, aš jau smukau vis gilyn ir gilyn, bet buvau per daug apakus, perdaug išdidi prisipažinti.
Kas negalėjo — įvyko
Taip ėjo keletą mėnesių, iki staiga, vieną naktį, atsitiko. Ėmė ir atsitiko! Vieną akimirką užsimiršau, žengiau per toli, ir tada niekas, o niekas nebeįstengė manęs sulaikyti: nei prisiminimas tėvų, nei auklėjimas, nei mano aplinka, nei religija.
Taip, tos mintys šovė man per galvą tiek pirmojo, tiek vėliau kitų patyrimų metu. Viena betgi niekada neatėjo mintin — tai kad aš galėčiau pastoti. Nepastojau pirmą kartą, kam tad rūpintis dėl kitų? Kas bebūtų, man tai atsitikti negali — galvojau.
Kažin, ar verta bandyt aprašyti, kaip jaučiasi mergaitė, pagaliau susidūrusi su įvykusiu faktu, kad ji yra nėščia. Tik tos gali tai atjausti, kurios pačios buvo to įvykio panikos, gėdos, baimės, tartum paties pragaro, sukrėstos. Nebegali valgyti. Nebegali miegoti. Nė tiesiai galvoti nebegali. Tavo pasaulis sugriuvo. Esi pagauta, sunaikinta, išgėdinta, nustojusi garbės. Kaip aš norėjau pasisakyti motinai ir tėvui, bet negalėjau! Baisu buvo juos užgauti po tiek daug man padaryto gero. Buvo gėda stoti jiems į akis, gėda, kad aš juos šitaip apvyliau.
Vieną po kitos nagrinėjau įvairias galimybes iš tos nelaimės išsikapanoti. Galvojau nusižudyti. Galvojau nužudyti vaiką, pabėgti iš namų. Bet ir didžiausios nevilties apimta, supratau šitaip problemos neišspręsianti.
Mylimasis atsisako vesti
Pagaliau apsisprendžiau tekėti. Juk tai paprasčiausia ir lengviausia išeitis. Niekam nebūtų staigmenos. O jei dar moterystės paskelbimo datą paankstintumėm, niekam nė galvon neateitų, kad...
Nudūmiau pasikalbėti su Pranu. Tokia tikra buvau, ką jis man atsakys, kad, prieš išeidama iš namų, vos, vos nepasakiau tėvams esanti jau ištekėjus. Laimė, kad tai nepadariau! Pranas šalčių šalčiausiai atsisakė vesti. Žinoma, jis tvirtino mylįs mane. Bet jis turįs galvoti apie savo karjerą, jis negalįs apvilti savo tėvų ir t.t. Aišku, jis prisidėsiąs prie mano išlaidų. Jis padengsiąs sąskaitas, jei aš, kur nors pasišalinusi, gimdyčiau, bet vesti manęs jis negalįs.
Tai netilpo mano galvelėn. Štai mano mylimasis! Vienintelis, kuris mane mylėjo! Berniukas, kuriam aš paaukojau savo skaistybę, savo mergystę, savo sielos ramybę! Vaikinas, dėl kurio aš pastačiau pavojun gerą savo vardą, ateitį ir net amžiną gyvenimą! Aš jam nebereikalinga!
Iš karto pamaniau, kad jis tik juokauja. Bet kai jis, privežęs mane prie namų, atidarė automobilį ir pasakė: "Labai gaila, Kit" — tada supratau, kad apsijuokiau.
Dabar manyje pragaras pabudo. Ir jis šėlo manyje ilgus, begalinius penkis mėnesius. Tas pragaras buvo juo sunkesnis kęsti, kad niekas nežinojo, kokią paslaptį savyje nešioju. Nė tėvai dar nežinojo. Žmonės tik pastebėjo, kad aš kiek pariebėjusi. Tačiau niekas neįtarė, kad tokia mergaitė, kaip aš, galėtų būti nėščia, ir nieko daugiau nesakė.
Mama suseno dešimčia metu
Galų gale mane užklupo motina. Vieną vakarą, visai netikėtai ji įėjo mano kambarin ir tučtuojau suprato, jog kažkas nebegerai. Akimirkoje atsidūriau jos glėbyje ir nė nepajutau, kaip ėmėm abi verkti. Plaukė palengvinančios netikėjimo ir susimaišymo ašaros. Ir tai buvo baisiausia visų akimirkų, nes, man bežiūrint, mano mieloji geroji motinėlė staiga suseno bent dešimčia metų. O, taip, ji pasirodė tvirta ir drąsi. Ji sakė mane labai mylinti ir toliau mylėsianti, tartum nieko nebūtų įvykę. Nors jos žodžiai ir balsas tvirtai skambėjo, bet akys, pečiai ir visas jos kūnas taip atrodė, tartum ji būtų buvus sutrinta, sumušta, suniekinta moteris.
Vėliau, tą patį vakarą, atėjo tėvas. Ir jis buvo savotiškai malonus, užjaučiąs ir atlaidus. Bet jo akys buvo nuo ašarų paraudę, ir aš jaučiau jį drebant, kai jis laikė mane prie savęs priglaudęs. Kitą rytą jis nuėjo pasikalbėti su klebonu, o popiet aš išvykau į Scrantoną.
Nedaug ką težinojau apie tą vietą, kur aš vykau. O tai, ką žinojau, man nepatiko. Dar mažiau bepatiko, ją pamačius.
Laiptais prie durų belipant, ištiko mane toks stiprus pasišlykštėjimas, kad ėmė suktis viduriai ir pasijutau turėsianti vemti. Būtų gera, jei galėčiau sakyti, kad taip atsitiko dėl mano nėštumo. Deja, ne dėl jo. Tą pasibiaurėjimą sukėlė mintis, kad štai iš visų mergaičių aš turiu pasislėpti tokioje įstaigoje, kur yra pilna žemos vertės, neišauklėtų, iš blogos aplinkos ir blogos dorovės mergiočių.
Mus priėmusi sesuo nuvedė motiną ir mane į mažą kambariuką. Atrodė, kad jai nepadarė jokio įspūdžio, sužinojus, kas aš esu, ar kad mano klasės mergaitė turėtų čia atsirasti. (Iš tiesų, šiandien tai yra dažnas įvykis). Aš buvau nusigandusi, vieniša ir bijojau. Įsikabinau į motiną ir maldavau manęs čia nepalikti, vežtis namo. Nors man buvo labai sunku, motinai betgi buvo dar sunkiau. Ir, kai ji ėjo pro duris, aš jos neatpažinau. Ji greičiau atrodė, kaip mano močiutė, ne mama.
Vis svajoju apie kūdikį
Kasdienės mišios, šv. Komunija, rožančius ir bendra šv. Juozapo įstaigos atmosfera darė stebuklus. Prisidėjo ir kitos mergaitės. Jos buvo man tikra staigmena. Nebuvo jos tokios, kokias tikėjausi rasti. Jos neatėjo iš lūšnų, ar iš žmonijos padugnių klasės. Nežinau jų pavardžių nė gyvenamosios vietovės. Šioje įstaigoje to sužinoti negalima. Bet gyvenant su mergaitėmis diena iš dienos, greit galima pasakyti, ko jos yra vertos. Šitoje įstaigoje nebuvo nė vienos tikrai blogos mergaitės. Buvo čia paikų mergaičių, buvo ir silpnų ir apsuktom galvelėm, tačiau nė viena jų neatitiko mano anksčiau susidaryto netekėjusios motinos vaizdo.
Nemanykit, kad neturėjau nusiminimo valandų. Nusiminimas apimdavo mane kiekvieną kartą, kai tik pagalvodavau turėsianti čia palikti savo kūdikį. Ta mintis vertė mane jaustis, kaip sudėvėta mazgotė. Būt buvę lengviau pasiimti vaiką namo. Bet tada būčiau pasmerkus jį nesibaigiančiam vargui. Jis būtų patekęs po juodu debesiu ir niekad nebūtų ištrūkęs iš jo tamsaus šešėlio. Neteisėtas vaikas neturi šansų; o ir iš tokios įstaigos įsūnytą pasaulis priims, žmonės duos jam viską, ko aš negaliu duoti, ir mylės jį, kaip savo. Tai yra savotiška kančia. Kančia, kokios nelinkėčiau nė aršiausiam savo priešui, nes ji nepasibaigs iki gyvenimo galo. Nepaisant kokia laiminga būtų mano moterystė, nepaisant kiek vaikų vėliau beturėčiau, aš vis galvosiu apie šv. Juozapo įstaigoje pagimdytąjį, svajosiu, kaip jam klojasi, kiek jis sveria, kaip atrodo...
Ta žaizda niekada neužgis. To skausmo jokie vaistai neapramins. Tos spragos niekas neužpildys. Žinau, Dievo malonė daug padeda, bet nė ji negali pakeisti įvykusio fakto. Faktas gi lieka tas, kad aš, neištekėjusi, turiu vaiką. Tai pasiliks tiesa visą amžinybę.
Pirmiau tai mane baisiai slėgė. Dabar trupučiuką apsipratau. Galiu gyventi, galiu žvelgti į ateitį, nuolankiai pasitikėdama Dievo gailestingumu bei maloningumu. Tačiau skausmas vis tiek pasilieka. Ir jis yra skaudesnis už gimdymo skausmus. Tie nebuvo tokie baisūs. Palyginus su netekėjusios motinos devynis mėnesius trukusia dvasios, jausmų ir sielos kančia, gimdymo skausmai buvo gryni niekai.
Gali ir tau atsitikti
Po keletos dienų grįšiu namo. Susidursiu su stebinčiais žvilgsniais, su klausimais, su žmonių įtarimais. Nebus lengva, bet, Dievo padedama, tai išgyvensiu. Tačiau šitas eilutes rašydama, girdžiu didelį "jei" chorą, kurio niekaip negaliu nutildyti. Jei aš būčiau paklausiusi savo tėvelių, mokytojų, kunigų... Jei būčiau buvus atsargi pačioje pradžioje... Jei būčiau nors tikėjusi, kad gali ir man tai atsitikti...
Ką bepadės? Atsitiko! Bet ar tu žinai, jog yra kažkas dar nustabiau, stačiai neįtikima — tai gali ir tau atsitikti!
Katriutė.
PRIERAŠAS. Šitas laiškas buvo išspausdintas laikraštyje "DIVINE LOVE", 1958, sausis-kovas. Yra ir tos mergaitės įkalbėta juostelė, siuntinėjama įvairioms mergaičių įstaigoms. Dedame Katriutės laišką, tikėdamiesi, kad jis apsaugos nors vieną kitą lietuvaitę nuo panašios tragedijos.