EDV. ŠULAITIS
ŠIŲ metų birželio mėn. numeryje buvo kun. J. Vaišnio straipsnis "Ar jau nėra problemų?", dėl kurio ir man jau seniai knietėjo pareikšti savo nuomonę, bet karšta vasaros saulė ir kitos priežastys šią mintį privertė nukelti į darbui tinkamesnes rudens mėnesių dienas.
Pradedant nagrinėti klausimą, kodėl jaunimas dabar nerašo ir nekelia problemų, tenka pasakyti, jog tai dar nebūtinai turi reikšti, kad jis jokių problemų neturėtų. Gal tų problemų yra net per daug, todėl jaunimas į viską numoja ranka, nieko nekelia ir nesvarsto, nes mano, kad vis tiek jokios išeities nėra.
Man atrodo, kad dabar mūsų jaunimo santykiuose su lietuvybe yra atsiradę per daug spragų, kurių jau gal nepataisys nei problemų kėlimas nei jų nagrinėjimas. Žinoma, čia yra kalbama apie didesnę dalį dabartinio mūsų jaunimo, bet yra gana mielų išimčių, nors jos nėra labai dažnos.
Prieš kurį laiką teko susitikti tėvą, inteligentą, su aukštuoju mokslu, kuris nusiskundė, kad jo dukra, jau pradėjusi lankyti universitetą, nieko nebenori girdėti nei apie lietuviškumą nei apie lietuviškas organizacijas. Neteko paklausti, ką tas tėvas iki šiol veikė, kokioje dvasioje savo dukrą auklėjo, bet ir be to yra aišku, kad jis neatliko tėviškos pareigos, jis nekėlė laiku lietuviškumo problemų, jų neaiškino, nesupažindino dukters su lietuviška spauda, o kai ji jau įžengė į universitetą, neįstengė šių problemų susekti, nes jų kilo labai daug ir labai neaiškių.
Klaidą daro tie tėvai, kurie mano, kad mažų vaikų neverta užimti "pašaliniais" dalykais: lietuvių kalba, lietuviškomis dainomis, organizacijomis ar stengtis, kad vaikai draugautų su lietuviais draugais. Labai klysta ir tie, kurie galvoja, kad, lietuviškai kalbėdamas, vaikas sugadins anglų kalbos akcentą, jog lietuviškos organizacijos ar lietuviai draugai jį atitrauks nuo greitesnio įsijungimo į amerikiečių visuomenę. Kiti kartais pasako, kad geriau yra palikti vaikus ramybėje, kai jie paaugs, kai turės daugiau proto, tada suskubs ir su tais lietuviškais reikalais. Deja, ne vienas jau suklydo ir dabar gailisi. Ne vienas jau verkšlena, kad duktė į namus parsivedė kitatautį žentą ar sūnus marčią. Vaikai savo kitataučių draugų ar draugių nenori net su tėvais supažindinti, nes tėvai silpnai svetimą kalbą vartoja. Kai kurie tėvai net su savo vaikais jau sunkiai susikalba. Sunku tikėti, kad tėvams stengiantis nuo mažų dienų vaiką auklėti lietuviškoje dvasioje, galėtų atsitikti toki skaudūs dalykai.
Taigi, vėl grįžtant prie klausimo, ar jau nėra problemų, tenka pasakyti, kad šių dienų jaunimui jau nėra pagrindo lietuviškoms problemoms kilti, nes šiam reikalui jaunuoliai nėra paruošti. Nors jaunimas žurnalui neprisiunčia jokių problemų ar klausimų, mano nuomone, pati redakcija turėtų tas problemas kelti, sugalvoti klausimus ir juos nagrinėti. Tokiu keliu einant, bent dalį jaunimo būtų galima laikyti prie savęs ir pasiekti savuoju žodžiu.
Žinoma, jaunimo skyriuje straipsniai turėtų būti pateikiami suprantamesne forma. Paskutiniu metu kartais pasitaiko šiame skyriuje straipsnių, kurie yra labiau įdomūs ne jaunimui, bet jaunimo problemomis besidomintiems vyresnio amžiaus žmonėms (Gal tą pat būtų galima pasakyti ir apie šį straipsnį. Red.).
Taip pat norisi pasakyti, kad kažin ar "Laiškuose Lietuviams" buvo per daug kalbama apie meilę, kaip minėtame straipsnyje redaktoriaus buvo pacituota iš vieno skaitytojo laiško. Ši problema yra tokia aktuali, jog niekada nebus per daug apie ją rašoma. Ją būtų galima lyginti ir su lietuviškumo problema, nors kai kuriais atvejais ir lietuviškumo problemos į ją įeina.
Šiame krašte dauguma laikraščių ir žurnalų turi atskiras skiltis su skaitytojų klausimais ir redakcijos atsakymais, kuriuose vyrauja meilės klausimai, pateikti įvairiomis formomis. Žinoma, ne viskas šimtu procentų turi būti priimta, kas čia yra daroma, ypatingai kai matome, kad kai kurie laikraščiai deda klausimus, atsakymus ir straipsnius, kuriuose meilės idėja yra labai siaurai suprantama. Tačiau "L. L." šie klausimai visada buvo nagrinėjami giliu įsijautimu ir gilia nuovoka.
Tad tokios yra mano, jau nelabai jauno jaunuolio, mintys apie jaunimo problemas, lietuviškumą ir meilę, kurios, reikia tikėtis, gal iššauks ir daugiau pasisakymų, jeigu ne iš mokyklinio amžiaus jaunimo, tai bent iš kolegų studentų, nes jiems šie klausimai turėtų būti arti širdies.