P. DAUGINTIS, S. J.
AU teko susipažinti su nelygstamos žmogaus vertybės pripažinimu, su socialiniu teisingumu ir socialine meile — pagrindiniais bendruomeninio gyvenimo dėsniais ("L. L." 207 p.). Šį kartą pakalbėsime apie kitą katalikų socialinės doktrinos principą — solidarumą, kuris kyla taip pat iš tos pačios socialinės žmogaus prigimties.
Solidarumas yra vieno stojimas už visus ir visų už vieną. Solidarumo pavyzdžiu yra statomas bičių avilys. Kiekviena bitelė darbuojasi savo avilio naudai ir jį gina, nors įgylimas dažniausiai jai pačiai gyvybę atima. Kitas pavyzdys yra šeima. Šeimos nariai dalinasi vieni su kitais savo laime ir nelaime, savo turtais ir rūpesčiais. Panašiai yra ir su žmonių bendruomene, ta didžiule socialine šeima, susidedančia iš daugelio žmonių, šeimų ir grupių. Ji puikiai gyvuoja, jei kiekvienas narys gerai atlieka savo uždavinį, jei kiekviena grupė rūpinasi bendrąja gerove ir nė viena grupė netampa kitų nuskriausta. Taigi, solidarumas yra žmogaus ir grupių nusiteikimas rūpintis visais ir bendrąja gerove bei bendruomenės rūpestis kiekvienu savo nariu ir kiekviena grupe.
Už ar prieš žmonių gerovę?
Bendruomenei reikia žemdirbių, kurie parūpintų maisto produktų ir žaliavų. Reikia ir pramonės, kuri žaliavas perdirbtų ir pagamintų reikalingų įrankių, mašinų ir kitokių reikmenų. Reikia ir prekybininkų, kurie tarpininkautų tarp žemės ūkio ir pramonės, tarp gamintojų ir vartotojų. Vieni žmonės turi vienokius, kiti kitokius talentus. Techninis gamybos procesas reikalauja gerai paruoštų specialistų, daug mašinų ir kitokių priemonių. Moderni žemės ūkio ir pramonės gamyba reikalinga didelių medžiaginių ir piniginių išteklių, kad pigiai galėtų pagaminti masinio vartojimo gaminių. Taip visai natūraliai susidaro bendruomenėje įvairios grupės ir luomai, kyla pinigo, darbdavių ir darbininkų klasės.
Todėl santykių aštrinimas tarp žemės ūkio ir pramonės bei prekybos, tarp kaimo ir miesto, tarp mokytų ir nemokytų, tarp darbdavių ir darbininkų eina galų gale prieš tų pačių žmonių gerovę. Socialistų, sindikalistų ir įvairaus plauko partijų skelbiama klasių kova yra savanaudiškumas arba bent trumparegė politika, nors nekartą iššaukta skurdo, neapykantos ir dešimtmečiais besitęsiančių socialinių skriaudų. O komunistų darbininko vardu vedama akcija darbdavių ir kapitalistų klasės išnaikinimui yra beprasmiška ir tik priedanga valdžios paėmimui į savo rankas. Todėl popiežiai savo socialinėse enciklikose arba viešuosiuose laiškuose klasių kovą yra pasmerkę iškalbingais žodžiais ir iškėlę visų grupių ir klasių solidarumo reikalą.
Krikščionims solidarumas įgauna naują pobūdį. Visi tikintieji juk sudaro vieną didžiulę Dievo vaikų šeimą. Jie visi yra atpirkti Jo Sūnaus krauju ir skirti amžinai laimei. Visi juk esame Kristaus broliai bei seserys ir sudarome paslaptingąjį Kristaus kūną. To mistinio Kristaus kūno narių priklausomumas vienas nuo kito yra toks di-delis, jog pats Kristus tvirtina: "Aš buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote. Buvau nuogas, ir jūs mane pridengėte ... Ką padarėte vienam iš šių mažiausių, man padarėte!" Todėl Kristus liepia ta pačia meile, kuria mylime Dievą, mylėti ir savo artimą. Kristus siekė sukurti taikią socialinę santvarką, paremtą meile, broliškumu ir vienybe.
Solidarumo reikalavimai
Be abejo, tarp įvairių ekonomiškų grupių, tarp darbdavių ir darbininkų kilo ir kils sunkumų ir interesų priešingumų. Todėl yra visai nuoseklu, kad darbininkai sindikatais, o darbdaviai savo sąjungomis gintų savuosius reikalus. Tačiau yra didelis moderniosios visuomenės netobulumas, kad joje labai trūksta organizacinių formų savitarpio pagalbos ir bendrųjų reikalų tvarkymui. Mes turime labai daug įvairių draugijų ginti savo teisėms, bet labai maža pastoviai veikiančių sambūrių solidarumui vykdyti. Tik labai palengva brėkšta solidarumo sąmonė darbininkų sindikatuose ir atsakingumo sąžinė už savo tarnautojus darbdavių sąjungose. Tik iš lėto pradedama fabrikuose kurti institucijas, kur darbo ir kapitalo bendradarbiavimas gauna pastovią išraišką. Stiprėja ir "žmoniškų santykių" sąjūdis darbdavių ir aukštųjų įmonių pareigūnų tarpe.
Trys karaliai
Meister von Refermarkt
Taip pat ir pramonininkų bei prekybininkų tarpe solidarumo dvasia turi švelninti nepažabotą ūkinę konkurenciją, pridarančią tiek žalos krašto ūkiui. Kiekvienas pramonininkas ar prekybininkas yra ūkinės bendruomenės narys ir turi teisę gyventi iš savo užsiėmimo, tarnaudamas visuomenės labui. Solidarumo dvasioje turi būti mokami ir uždedami įvairūs mokesčiai, kad ir nuo įplaukų, nuosavybės, paveldėjimo ar liuksusinių dalykų. Ne be kitų pagalbos susikraunamas šis turtas, o Dievas sutvėrė žemę visiems žmonėms! Taip pat progresyviai vis didėją mokesčiai savo pagrinde yra teisėti, kaip ir šeimos priedo, nedarbo fondo ar ligonių kasos įnašai. Solidarumas skatina paskolas ir pašalpas nukentėjusioms sritims, atsilikusioms ūkio šakoms, krizėn patekusioms ūkinėms grupėms ir net nelaimės ištiktoms kitoms tautoms ar ūkiškai atsilikusioms šalims.
Atrodo, kad iš buvusių priešų vokiečiai tapo amerikiečių draugais labiausiai dėl Amerikos krikščionių solidarios pagalbos ir Marshall plano. O veiklaus solidarumo stoka stumia liaudies mases į nepasitenkinimą bei neapykantą, į komunistinių bei fašistinių diktatūrų glėbį ir nustato Afrikos bei Azijos tautas prieš Vakarus.
Gyvenimo praktikoje ...
Nuo Prancūzų revoliucijos laikų (1791) daug kalbama apie visų lygybę ir visos liaudies solidarumą. Demokratija išnešiojo brolybės ir laisvės vėliavą po visus kraštus. Socialistai, komunistai ir sindikalistai skelbia darbininkų klasės solidarumą. Įvairūs sąjūdžiai ir partijos skelbia visų piliečių solidarumą laimės ir nelaimės atvejais. Tačiau gyvenimo praktikoje to solidarumo nematyti. Pasiekę valdžią, partijų vadai su savo artimaisiais tunka ir turtėja. Socialistų vadai tampa sotūs, ramūs buržujai. Sindikatų vadovai, skelbdami mėnesiais besitęsiančius streikus, priverčia darbininkų šeimas kęsti alkį, o patys dažniausiai gerai gyvena. Komunistų partijos vadai Rusijoje turi net liuksusines krautuves, į kurias eiliniam skurdžiam darbininkui net įeiti neįmanoma. Ir kai ūkinių krizių metu dideli darbininkų skaičiai lieka be darbo ir be pajamų, tai ar tie demokratai, jausdami solidarumą su alkstančiomis darbininkų šeimomis, parūpina jiems darbo? Ir gausios komunistų celės gal paremia juos iš savo kišenės?
Taigi, šitokio solidarumo neužtenka, norint sukurti tikrai žmonišką ūkinę ir socialinę santvarką. Jis remiasi tik bendrais klasės ar partijos interesais. Tai tas pats savanaudiškumas — partijos, klasės ar tautos egoizmas. Ir vilkai padeda vieni kitiems, drauge avis medžiodami... Reikia kitokio solidarumo, tikrojo, krikščioniško solidarumo. Kristus jį pavadino artimo meile. Kristus davė žmonijai naują artimo meilės įsakymą: "Mylėkite artimą, kaip patys save! Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau! Darykite gera savo priešams!" Tokia meilė nuginkluoja priešą ir sutaiko besiginčijančius.
Apie solidarumą mėgstama daug kalbėti. Teisingumo dažnai galima išreikalauti teismais, policija, streikais, kruvinomis revoliucijomis ir karais. Tačiau visuomenėje santaiką išlaikyti, susikirtimus pašalinti, vieną grupę su kita sutaikyti gali tik krikščioniškasis solidarumas. Tik krikščioniškoji Dievo ir artimo meilė paskatina daryti artimui gera ir nebijoti aukų dėl jo gerovės. Šitokį solidarumą skelbti ir vykdyti yra kiekvieno kataliko pareiga.