BRUNO MARKAITIS, S. J.
ISTORIJOJE retai pasitaiko, kad žmogaus mirtis būtų minima taip plačiai, visuotinai, taip jautriai ir nuoširdžiai, kaip Pijaus XII atsiskyrimas su šiuo pasauliu. Laikraščiai davė specialius biuletenius ir reportažus. Radijas ir televizija skyrė mirusiojo atminimui dedikuotas programas. Buvo vertinama velionies gabumai ir nuopelnai. Pabrėžiama tiek jo žmoniškumas, tiek dvasingumas. Iškeliama tiek popiežiškojo primato prasmė, tiek Pijaus XII pasišventimas savajam pašaukimui. Prezidentai, kancleriai, valstybininkai ir politikai, mokslininkai, literatai, menininkai, bet taip pat ir pilki bei nežinomi žmonės didžiavosi jį pažinę.
Visas šitas gyrius ir šlovė teko žmogui, kuris — remdamasis dieviškuoju Kristaus autoritetu — stengėsi savo ir kitų gyvenime realizuoti krikščioniškuosius principus, kuriuos būtų galima suglausti į du žodžiu: teisingumas ir meilė. Teisingumas kiekvienam. Meilė visiems. Be išimties ir be rezervų.
Naujųjų Amžių žmogui, kurį užbūrė patrauklus Apšvietos naujumas, nei krikščioniškieji principai nei jų pastovus nekintamumas nesirodė priimtinamomis tikrovėmis. Priėmęs Apšvietos Įstatymą, jis turėjo dieviškąjį autoritetą pakeisti savuoju. Visi šie žygiai, deja, pasibaigė ironišku pasityčiojimu iš rimčiausių ir drąsiausių žmogaus pastangų.
Atmetęs dieviškąjį autoritetą, sakykime, religijos srityje, žmogus kažkodėl nusilenkė kongresų ir sinodų autoritetui. Tuose atvejuose, kuriuose religija priėmė tautinės bažnyčios vardą arba kryptį, atsitiko dar keisčiau ir dar liūdniau. Anglijoje bažnyčios galva tapo ne kunigas ir ne vyskupas, bet karalius. Bizantijos imperijoje Konstantinopolio patrijarkas nusilenkė imperatoriui. Rusijoje Maskvos patrijarkas pasidavė caro valiai. Šiais laikais, kai nei imperatorių nei carų nebėra, nes juos pakeitė partijos diktatūra, tiek Maskvos patrijarkui, tiek tautinių bažnyčių vadovaujantiems dvasiškiams tenka nusilenkti ateistui komisarui, valdančiam religinių reikalų ministeriją.
Atmetęs dieviškąjį autoritetą valstybinės santvarkos ir valdžios formos srityse, juokdamasis iš senųjų formų, ypač iš monarchijos, žmogus priėmė ne tik diktatūras, bet suklupo net prieš tirono akmeninį stabą, vadindamas jį ar tai saule, ar tai tautos tėvu, ar tai žmonių mokytoju ir kurdamas jam kantatas, simfonijas ir odes.
Paniekinęs dieviškąjį autoritetą politikos srityje, žmogus pasidavė partijos autoritetui, ne tik besąlyginiai priimdamas partijos discipliną ir ideologiją, bet taip pat pripažindamas ją aukščiausiuoju gėriu ir vieninteliu tiesos šaltiniu. Ar ne paradoksas, kad žmogus neigdamas teigia?
Nusigrįžęs nuo dieviškojo autoriteto ekonominės ir socialinės santvarkos srityje, žmogus priėmė pragmatizmo ir marksizmo normas, kaip absoliutinį įstatymą ir neklaidingus gyvenimo kelrodžius.
Naujasis Popiežius
Jonas XXIII, išrinktas, šių metų spalių mėnesio 28 dieną.
Paneigęs dieviškąjį autoritetą pasaulėžiūrinės filosofijos srityje, žmogus priėmė Žemės mokytojų tezes ir teorijas, iš jų rinkdamasis idealus ir kurdamas naujas ideologijas.
Atsisakydamas dieviškojo autoriteto, žmogus turėjo atsisakyti ir dieviškųjų principų. Atmesdamas dieviškąjį apreiškimą ir jo įtakoje gimusią gyvenimo pasaulėžiūrą, žmogus turėjo sukurti savąjį apreiškimą ir savo paties pagimdytą pasaulėžiūrą. Šituo keliu eidamas, jis drąsiai, arogantiškai ir radikaliai žengė į naują laikotarpį, kurį su nenuduotu pasididžiavimu pavadino "Apšvietos Amžiumi". Nedelsiant buvo pasakyta, kad žmogus turi gerą prigimtį, įgimtu veržlumu linkstančią į gėrį ir, tokiu būdu, nuolat darančią pažangą. Be to, žmogus esąs besąlyginiai laisvas, nes nesą jokių apribojimų, jokių varžtų ir jokių neigiamų normų. Esąs tik gėris, grožis, laisvė. Nuolatinė pažanga.
Pažanga — žodis, tapęs savos rūšios burtais. Jis buvo kartojamas, kaip dėsnis, faktas, kaip priežodis ir paradoksas. Niekas nesiskubino nei įrodyti nei paaiškinti, kuo ta tariamoji pažanga prasidėjo, kuo ji reiškėsi, kokios jai sąlygos ir reikalavimai. Šiandien istorijos studentui atrodo, kad technologinė pažanga buvo negailestingai sumaišyta su dvasiniu žmogaus gerėjimu, o mechanikos laimėjimai — su antgamtiniu tobulėjimu.
Apšvietos žmogus, apsvaigęs nesusifermentavusiu tariamos pažangos vynu, gėrėjosi ateitimi, kuri jam rodėsi aukso gadynės pradžia. Deja, tariamoji pažanga nuvedė ne į ką kitą, o į pirmąjį ir antrąjį pasaulinį karą. Apšvietos Amžius buvo sutriuškintas ir palaidotas su suklaidintų ir nekaltų aukų milijonais.
Ar ne paradoksas, kad Apšvietos Amžius, išėjęs į istorijos sceną su pažangos, laisvės, gėrio ir grožio šūkiais, pagimdė kapitalizmą ir marksizmą, pragmatizmą ir liberalizmą. Naujos gadynės pranašai, garbindami laisvę ir pažangą, greičiausiai patys nepramatė kataklizminių pasekmių. Ar ne tragedija, kad tariamoji pažanga nuvedė, iš vienos pusės, į kapitalizmą, kur žmogus išnaudojo kitą žmogų, dengdamasis pragmatizmu ir teisės pozityvizmu, būtent, kad tas yra teisinga, kas man naudinga; o iš kitos pusės, ji pasuko socializmo ir marksizmo keliais, sukurdama tokią kerštu degančią ir naikinančią jėgą — žmogžudiškame nacijonalsocializmo ir fašizmo finale — pusę Vakarų Europos pavertusią griuvėsių krūva ir davusią pradžią totalitarinei sistemai, kuri šiandien, pavergusi kone pusę pasaulio, grąso visai Žemei tiesos badu ir laisvės mirtimi.
Ar ne gigantiška nelaimė ir neatspėjama mįslė, kad žmogus, kalbėdamas apie laisvę ir pažangą, apie gerėjančią ir tobulėjančią prigimtį, sukūrė tokias sistemas, kurios darė pažangą ne tiek žmogaus branginime ir mylėjime, kiek jo pavergime ir žudyme.
Prieš kelias savaites viena žinia buvo nustelbusi visas kitas, kad Romos Katalikų Bažnyčia turi naują popiežių — Joną XXIII-jį. Tur būt, retai istorijoje būva, kad pasaulis su tokiu dėmesiu būtų sekęs keliasdešimt dvasiškių pasitarimus ir balsavimus, renkant dvasinei imperijai naują dvasinį vadą. Imperijai, kuri pripažįsta popiežių Kristaus vietininku ir remiasi Kristaus principais, glūdinčiais dviejuose žodžiuose: teisingumas ir meilė.
Daugelis praeities principų, sistemų ir teorijų buvo palaidota kapinyne, kurioms istorija skiria specialią vietą, nes jos ne tik nekaltą kraują praliejo, bet nepataisomai suklaidino žmonių milijonus. Pažangos ir laisvės vardu buvo sakomos kalbos, rašomos knygos ir daromi darbai, kurie sukūrė tokį pasaulį, ypač už Geležinės Uždangos, kad mums teks jo gėdytis ne tik prieš ateinančias kartas, bet ir prieš praeitį. Ateitis, žiūrėdama į koncentracijos stovyklas, dujų kameras, krematorijumus, pavergtus bei pusbadžiu maitinamus milijonus ir kruvinų kaukolių krūvas, su pagrindu pavadins mus barbarais. Ji suabejos mūsų inteligencija, kad mes pažanga ir laisve vadinome tai, kas buvo ne žmogaus tobulėjimas, o mašinos progresas.
Iš visų principų ir teorijų ryškiausiai tebešviečia teisingumas ir meilė. Tai nėra nauji dalykai. Priešingai, seni, kaip pati krikščionybė. Pasirodo, kad ne visa bloga, kas sena. Ir ne visa gera, kas nauja.
Naujasis Kristaus Vietininkas prisiekia budėti teisingumo ir meilės sargyboje, nes tikroji pažanga glūdi ne naujų frazių kartojime, o teisingumo ir meilės visuotiname įgyvendinime.