Juozas Vaišnys, S. J.
AU NUO SENŲ laikų vartojamas melo apibrėžimas — "locutio contra mentem",t. y. tokia kalba, kuri neatitinka galvoje turimos minties — modernesniųjų moralistų vis labiau ir labiau yra paliekamas nuošaly, nes, norint šį apibrėžimą pritaikyti gyvenime, dažnai reikia griebtis visokių "protinių apribojimų" ("restrictio mentalis"), kurie jau ir šiaip sunkią melo problemą kartais dar labiau supainioja ir pasunkina. Nemaža dabartinių moralistų yra labiau linkę prie kito melo apibrėžimo — "mendacium est negatio veri-tatis debitae",tai reiškia, kad melas yra nesakymas kitam privalomos tiesos, vadinas, tokios tiesos, kurią žinoti kitas turi teisę. Ši teisė išplaukia iš teisingumo, iš artimo meilės įsakymo ir iš paties fakto, kad žmogus yra socialinė bei visuomeninė būtybė.
Senesnieji moralistai vis aiškina, kad kalba yra duota žmogui išreikšti mintims. Tad jeigu jis vartoja kalbą ne minčių išreiškimui, bet jų slėpimui ir kito apgavimui, tai visuomet meluoja ir nusideda prieš aštuntąjį Dievo įsakymą. Atseit, žmogus, vartodamas kalbą ne tam tikslui, kuriam ji yra Dievo duota, ardo ir iškreipia Dievo nustatytą tvarką, todėl kiekvienas netiesos sakomas esąs nuodėmingas.
Visi moralistai sutinka, kad kiekvienas melas nuodėmingas,bet ne visi sutinka, kad kiekvienas netiesos sakymas(falsiloquium) yra melas. Kai kam gali atrodyti, kad čia yra tik žodžių žaidimas, tačiau, labiau įsigilinus į moralės dėsnius, paaiškėja, kad ir kitose moralės srityse galima pritaikyti minėtą skirtingumą. Juk visi sutinka, kad ne kiekvienas svetimo daikto paėmimas yra vagystė ir ne kiekvienas žmogaus gyvybės atėmimas yra žmogžudystė. Jeigu darbdavys tau neteisingai sumažino užmokestį, tu gali slaptai paimti tai, kas tau priklauso, ir jokios vagystės čia nebus. Teisingame kare galima šaudyti į priešą, ir kareivių mes nevadiname žmogžudžiais. Teisė leidžia dideliam nusikaltėliui atimti gyvybę, ir mes nevadiname žmogžudžiu nei teisėjo nei bausmės įvykdytojo. Žmogus turi teisę gintis nuo priešo ir, jeigu yra būtinas reikalas, net nužudyti tą, kuris kėsinasi atimti jo gyvybę. Už tai nebaudžia nei žmonių nei Dievo teismas. Taigi, taip pat yra išimtinų atvejų, kai žmogus gali sakyti netiesą, ir už tai jo negalima vadinti melagiu.
Vl. Stančikaitė “Saulės vestuvių” iliustracija
Bet kai kurie mano, kad ši modernioji nuomonė su savo nauju melo apibrėžimu praktikoje yra pavojinga, nes žmogus gali galvoti, kad kitas niekad neturi teisės žinoti mano minčių. Kyla klausimas, kada kitas turi teisę žinoti tiesą. Argi kitas turi teisę žinoti, ką aš galvoju, kur aš buvau ir kur būsiu? Juk tai ne jo dalykas. Todėl kai kurie mano, kad šiuose dalykuose jie visuomet gali kitiems sakyti netiesą, ir čia jokio nusikaltimo nebus. Tai yra labai klaidingas galvojimas. Tokios taktikos laikantis, nebūtų galima kalbėti apie jokią artimo meilę, apie jokią draugystę, apie jokius socialinius žmonių santykius. Čia nereikia žiūrėti griežto teisingumo, bet ypatingai artimo meilės, be kurios gražūs socialiniai santykiai yra neįmanomi. Iš artimo meilės įsakymo kyla labai rimtos pareigos, todėl kitame gali atitinkamai kilti ir tam tikros teisės. Aplamai galima pasakyti, kad kuo žmogus yra tau artimesnis, kuo daugiau jis tavimi pasitiki, tuo labiau tu esi įpareigotas jam sakyti tiesą, neslėpdamas nieko, jeigu tai slėpti neturi aiškios pareigos.
Taigi, šiais laikais melo atžvilgiu tarp moralistų yra dvi pagrindinės nuomonės: pirmoji nuomonė sako, kad netiesos sakymas yra visuomet melas, o antroji, modernesnė nuomonė tvirtina, kad netiesos sakymas ne visuomet yra melas. Visa tai gal geriau paaiškės iš kelių pavyzdžių.
1. Prieš keletą metų redemptoristas M. E. Gounley ir jėzuitas G. Kelly rašė šiuo klausimu, gindami antrąją nuomonę (pirmasis rasė žurnale "The Priest", 1947 m., o antrasis — "Theological Studies", 1948 m.). Savo straipsniuose jie mini įdomų pavyzdį iš Dachau koncentracijos stovyklos. Mes žinome, kad toje stovykloje buvo labai daug kalinių, tarp jų nemaža ir kunigų, kurių gyvenimas buvo nežmoniškai baisus. Vokiečių jėzuitas tėvas Pies kartą sugalvojo tiems kaliniams kaip nors padėti. Jis persirengė vokiečių kariuomenės kapitono rūbais, įsigijo didelį sunkvežimį, prikrovė jį pilną duonos ir nuvažiavo į Dachau stovyklą. Prie vartų valdininkams pasakė, kad jis esąs siųstas aukščiausios karo vadovybės aprūpinti duona tuos kalinius, kurie yra siunčiami už stovyklos ribų įvairiems darbams. Mat, esą negera, kai žmonės mato tuos kalinius labai išvargintus ir išbadėjusius. Stovyklos valdininkai patikėjo ir jį įleido. T. Pies, išdalinęs kaliniams duoną, paslėpė sunkvežimyje virš 30 kunigų ir išvažiavo. Šį savo žygį jis pakartojo tris kartus, išgelbėdamas virš 100 kunigų iš to pragaro.
Be abejo, tai buvo drąsus ir rizikingas darbas, už kurį jam grėsė didžiausi kankinimai ir mirtis. Mums šis tėvo Pies žygis atrodo heroiškas, bet kaip į tai pažiūrėtų moralistai? Ar jo darbas yra girtinas ar peiktinas? Juk jis apgavo stovyklos valdininkus ir kalbėjo netiesą.
Pirmosios nuomonės šalininkai, tur būt, atsakytų, kad toks darbas yra neleistinas, nes čia esąs aiškus melas. Kitaip į tai žiūri antrosios nuomonės aiškintojai, kurie sako, kad melas yra nesakymas kitam privalomos tiesos ir kad kalbos tikslas yra socialinių santykių palaikymas. Apie kokius socialinius santykius būtų galima kalbėti Dachau ir kitose panašiose stovyklose, kur nekalti žmonės padaromi vergais ir laikomi žemesniais už gyvulius? Kokią teisę turi tie nekaltų žmonių kankintojai, kad jiems būtų sakoma tiesa? Juk jie yra po kojomis pamynę pagrindinius teisės ir artimo meilės dėsnius. Jeigu žmogus savo gyvybę nuo neteisingo užpuolėjo gali ginti ginklu, dėl ko jos negali ginti žodžiu? Jeigu aš galiu net gyvybę atimti tokiam užpuolėjui, jei kitos išeities nėra, tai ar aš negaliu vartoti savo kalbos jį suklaidinti ir išvaduoti save ar kitus iš neteisingos vergijos ir iš mirties? Šiuo atveju netiesos sakymas ir suklaidinimas visiškai negali pakenkti socialiniams žmonių santykiams palaikyti normaliose aplinkybėse. Juk čia yra toks išimtinis atsitikimas, kur negali būti kalbos apie jokius socialinius santykius nei apie žmoniška bendravimą vienų su kitais.
Norėdamas žvėrį įvaryti į narvą, aš galiu vartoti visokias suklaidinimo priemones. Kuo skiriasi tie žmogaus vardą nešioją sutvėrimai nuo žvėrių? Ir kun. St. Yla ir a. a. Balys Sruoga, abudu buvę toje pačioje stovykloje, savo rašytuose atsiminimuose vadina tuos žmones žvėrimis. Todėl ir minėti moralistai, tėvas Kelly ir tėvas Gounley, pateisina tėvo Pies elgesį, jį laikydami ne melagiu ar apgaviku, bet artimo meilės herojum. Panašiai, tur būt, pasakytų ir kiti žymūs moralistai bei katalikiškosios asketikos žinovai, kurie savo raštuose gina antrąją nuomonę. Paminėtinas yra Gregorianum universiteto profesorius tėvas M. Ledrus, S. J. ("Periodica", 1943, 1945 ir 1946 m.) ir tėvai kapucinai Varceno bei Loiano ("Theol. Moralis II, 1935). Visi šie autoriai Bažnyčios patvirtintuose leidiniuose gina ir laiko daug gyvenimiškesne bei aiškesne antrąją nuomonę, kurią ir mes šiame straipsnelyje stengėmės paaiškinti.
2. Kitas pavyzdys jau buvo plačiai aprašytas praėjusių metų gruodžio mėnesio numeryje. Mirusio kario draugas grįžo pas jo motiną ir pasakė, kad sūnus gyvas, nes manė, kad jeigu senai motinai pasakys tiesą, ji mirs iš sielvarto. Pirmosios nuomonės šalininkai taip elgtis neleidžia, čia jie pataria vartoti tą garsųjį "proto apribojimą". Taigi, tas mirusiojo kario draugas galėtų taip motinai sakyti: "Tamstos sūnus dabar gerai gyvena ir jokio vargo nekenčia." Jis, taip sakydamas, nemeluoja, nes galvoja, kad jos sūnus dabar esąs danguje, kur nėra jokio vargo.
Antrosios nuomonės šalininkai pastebi, kad tas "proto apribojimas" yra paprastas netiesos sakymas. Juk yra kaip tik norima, kad kitas tą pasakymą suprastų klaidinga prasme. Šios nuomonės aiškintojai sako, kad tas mirusio kario draugas gali motinai sakyti netiesą, nes tiesos pasakymas jai pakenktų. Nors ji turi teisę žinoti apie savo sūnų, bet tiesos sužinojimas galėtų būti jos mirties priežastis, todėl kitas gali vartoti kalbą jos gyvybės išgelbėjimui, sakydamas netiesą. Klaidinga informacija čia nėra melas, bet artimo meilės darbas. Bendrai galima pasakyti, kad, kur pirmojoje nuomonėje leidžiama vartoti "proto apribojimą", ten antrojoje nuomonėje galima nesakyti tiesos.
3. Dar vienas pavyzdys. Jaunai studentei skambina draugas, kviesdamas ją šį vakarą važiuoti į kiną. Ji labai nenori su juo važiuoti, todėl pradeda jam pasakoti visokius išsigalvotus pasiteisinimus, visokias iš piršto išlaužtas istorijas, kad tik jį įtikintų, jog šį vakarą visiškai negalinti važiuoti. Ar ji gali taip elgtis?
Norėdami rasti tinkamą atsakymą, turime pirma atsakyti į kai kuriuos klausimus: ar tas jos draugas turi teisę žinoti tiesą, ar jis taip elgiasi, kad galima prieš jį vartoti visokias priemones, norint apsiginti? Ar tas studentės elgesys, pasakojant visokias apgaulingas istorijas, nepakenks artimo meilei, draugystei ir socialiniam bendravimui?
Reikia atsiminti, kad čia kalbama apie draugą, bet ne apie priešą, todėl jis turi teisę žinoti tiesą, išskiriant tuos atvejus, kai tiesos sužinojimas pakenktų jam pačiam arba jeigu studentės profesija bei įsipareigojimai jai draustų sakyti tiesą. Jos minėtas elgesys labai gali pakenkti socialiniams santykiams ir jai pačiai, nes jeigu ji dažnai taip elgsis, niekas daugiau ja nepasitikės. Taip pat toks elgesys yra priešingas ir artimo meilei ir draugystei. Jeigu ji nenori su juo važiuoti, gali mandagiai pasakyti, kad šį vakarą važiuoti į kiną negalinti dėl tokių priežasčių, apie kurias kalbėti jai nepatogu. Jeigu tas berniukas yra protingas ir mandagus, jis tuo atsakymu pasitenkins ir daugiau nesibraus į jos asmeninius reikalus.
Bendrai, ir ši nuomonė leidžia sakyti netiesą tik labai svarbiais, išimtinais atvejais. Šiaip reikia stengtis visuomet kalbėti tiesą, nes netiesiakalbis žmogus greitai praranda savo garbę ir pasitikėjimą visuomenėje.