SONĖ TOMARIENĖ
O kai mes buvom šaly savojoj,
Tai mes dejavom, tai mes gailėjom,
Kad kiparisais ir orchidėjom
Tėvynės kloniai mums nelinguoja;
Kad mūs girgždutės — ne everestai,
Kad mūs dubysos — ne amazonės,
Kad paprastuoliai — vargelių žmonės,
Kad mūsų duona nebrandžiai bręsta ...
O kai išėjom svečion šalelėn —
Ne Amazonę, ne kiparisą,
Bet atiduodam pasaulį visą —
Už vieną žvilgsni tėvų langelin!