ELENA VASYLIŪNIENĖ
Užsidegė dvi akys
Ir kitos dvi nuo jų,
Jis nieko nepasakė —
Ir aš tyliu...
Gražina Tulauskaitė
Ą POETĖ norėjo išreikšti šiais žodžiais? Neabejodami atsakysime — meilę. Vaikščiodami miestų gatvėmis, skaitome filmų skelbimus ir matome propagandinius paveikslus apie žodį, kuris reikštų meilę. Tai gali būti meilė, bet gali ir nebūti. Vakare sutinkame persilaužimo amžiaus jaunimą, meiliai vaikščiojantį nakties tamsoje — meilė. O jei taip eitų mano dukra ar sūnus, jei eitų jūsų tėvas ar motina, ar tada pavadintume tuos visus pasivaikščiojimus meilės ar kitu vardu? Dažnai mes jaučiame, kad žodis, vadinamas meile, yra kažkoks neaiškus, suraizgytas, tamsus.
Kam įdomus klausimas, kas yra meilė, gali pasiskaityti kun. St. Ylos knygelę, vardu "Meilė". Ten autorius bando duoti atsakymą, kas yra meilė. Nuo apibrėžimų, kad tai yra liga, iki apibrėžimo, kad tai yra funkcinis žmogaus pakilimas, rasite įdomių šio žodžio aptarimų, bet nė vieno aiškaus.
Evangelija nesako mums, kas yra meilė, bet aiškina, kokia ji yra. Todėl, rašydama apie saviauklą meilei, nekeliu klausimo, kas ji yra, o tik — kokia ji yra.
Kaip gyvenimas mums duotas išgyventi, taip meilė yra duota išmylėti. Kaip vaiką klaidingai auklėdami, galime jį sužaloti ir fiziškai ir morališkai, taip ir meilę, palikę be auklėjimo ir auklėjimosi priežiūros, paverčiame tik meilės parodija. Šių dienų "meilės krizė", kurios neišsprendžia skyrybos, leisdamos "netinkamą" meilės objektą pakeisti tinkamesniu, kyla iš neprižiūrėtos, neišauklėtos, reikiamu laiku ir reikiamu būdu neparemtos meilės.
Bet apie kokią meilę čia norime rašyti? Juk yra savęs meilė, pati stipriausioji, yra Dievo meilė, kurios auklėjimu rūpinasi bažnyčios ir mokyklos. Tačiau čia kalbėsime tik apie tą kasdienišką meilę, kuri kiekvieno širdį paliečia kaip fantastinio amūro strėlė, atėjus laikui jai užsidegti. Kalbame apie tą meilę, kuri yra kiekvieno žmogaus likimas, atėjęs į kiekvieną širdį skirtingu pavasario ar rudens laiku, palietęs žmogų ir kartais stipriai sukrėtęs. Iš šitos meilės yra kuriamos šeimos, o kartais ji yra tyliai ir paslaptingai aukojama prie altoriaus, aplieta ašaromis, nuskaidrinta, perkeista ir vis dėlto labai žmogiška. Ji ateina kaip žaibo švystelėjimas — dažnai užgęsta, palikdama šeimos aukurą tęsti savo egzistenciją tamsoje, nerime, barniuose, ieškojime. Ji perveria žmogaus širdį ir palieka tuštumą, kartumą, pagiežą. Kad mūsų meilė tarp žmonių neapkarstų, jai reikia priežiūros, ramsčio, puoselėjimo. Stengdamasi atremti į gyvenimišką patirtį savo mintį, žvelgiu į didžiųjų žmonių gyvenimą — kiek ten jie mokėjo savo kasdienybės meilę išsaugoti.
Napoleonas III, Napoleono Bonaparte giminaitis, tapęs Prancūzijos imperatorium, iš didelės meilės vedė nežymią Ispanijos princesę. Net ir parlamentas buvo prieš jo vedybas su gražiąja Marija Eugenija, bet Napoleonas III išreiškė norą vesti tą moterį, kurią myli, o ne tą, kuri būtų jam svetima. Marija Eugenija buvo gražiausia anų dienų Europos moteris, ir ne viena motina pavydėjo jos likimo. Bet Napoleono III vedybos nebuvo laimingos. Nei žmonos grožis, nei turtai, nei garbė jam laimės neatnešė. Yra žinoma, kad slapta jis ėjęs kitur, pas kažką kitą... Kodėl? Kokia buvo priežastis palūžti tokiai stipriai meilei tokio galingo žmogaus, kuriam, atrodo, nieko netrūko?
Didis rusų rašytojas L. Tolstoj, įsigijęs milžinišką populiarumą dar gyvas būdamas, vedė aukštos kilmės moterį iš didelės meilės. Savo vedybinio gyvenimo pradžioje jie abudu meldėsi, prašydami Dievą sau garbės ir populiarumo. Tolstojus tikrai buvo įgijęs ir garbės ir populiarumo, bet savo šeimyniniame gyvenime buvo labai nelaimingas. Ir jis ir žmona rašė dienoraščius, kaltindami vienas kitą. Būdamas 82 metų amžiaus, vieną rudens dieną 1910 metais Tolstojus išėjo iš namų nežinoma kryptimi. Po savaitės mirė plaučių uždegimu nedidelėje geležinkelio stotyje.
Abraomas Linkolnas, tas didis Amerikos žmogus, vedybiniame gyvenime buvo labai nelaimingas. Žmona Mary Todd buvo jo priešingybė. Juodu nesutiko nei pažiūrose, nei skonyje, nei temperamente. Nuolatiniai barniai buvo jų gyvenimo kasdienybė. Nenuostabu, kad Linkolnas vengdavo grįžti į namus.
Pavyzdžiu paėmiau tris skirtingas asmenybes, gyvenusias skirtingose sąlygose ir skirtingu laiku. O vis dėlto jų meilės žuvimo priežastys buvo tos pačios, kurios palaidojo meilę, neatsižvelgdamos nei į karališkus rūmus, nei į literatūros ar politikos genijų. Kas užmušė jų meilę? Yra toks nuodas, kuris užnuodija bet kurią meilę— tai priekabių ieškojimas ir nuolatinis kito kritikavimas. Marija Eugenija įtarinėjo savo vyrą, kai jis būdavo užimtas politikos reikalais, trukdė jam darbą, įbėgdama į kambarį su savo kritika ir priekabiais. Savo giminaitės akivaizdoje peikė vyrą, nurodinėjo jo klaidas ir šaldė savo vyro meilės jausmą. Napoleono III širdyje mirė meilė. Vietoje gražiosioę Marijos Eugenijos atsirado negraži moteris. Tolstojus pergyveno krizę: jis nusisuko nuo puošnaus ir turtingo gyvenimo ir tapo paprasto kaimiečio gyvenimo garbintojas, avėdamas vyžas ir dirbdamas primityvųjį žemės ūkio darbą. To negalėjo suprasti jo žmona, ir prasidėjo priekabių priekabiai. Tolstojaus šeimos gyvenimas tapo meilės karstu. Abraomo Linkolno žmona kritikavo savo vyro eiseną, reikalaudama, kad jis eitų lengvai, statydamas pirma kojos pirštus, o ne visą koją. Vyras jai buvo negražus, jo nosis buvusi per ilga... Visa tai buvo jam nuolat primenama, barama, mokoma, kritikuojama.
Ar tos priežastys, kurios palaidojo minėtų didžiųjų žmonių meilę, nelaidoja ir paprasto, kasdieninio žmogaus meilės mūsų gyvenimo sąlygose? Ar nuolatinė kritika, priekabių ieškojimas, nepasitenkinimas, murmėjimas nėra užmušę ir karščiausios meilės? Pakelkime akis ir stebėkime kasdienišką gyvenimą savo aplinkoje ir savo darbovietėje. Jis toks pat visur.
Anglijoje gyveno politikas Disraeli. Užimtas Sueso kanalo reikalais, jis ilgai buvo nevedęs. Pagaliau ketvirtame savo gyvenimo dešimtmetyje jis nusprendė vesti našlę, nes ji buvo turtinga. Tai tikras paradoksas, kuris vis dėlto sako, kad meilės esmė nėra "akių užsidegimas", bet kažkas, kas yra daug giliau. Kai Disraeli, vedęs tą našlę, šventė vedybinio gyvenimo dešimtmetį, savo žmonai pasakė: "Prieš dešimt metų aš tave vedžiau dėl pinigo, šiandien tave vesčiau iš meilės". Jo žmona nebuvo nei graži, nei jauna, nei mokyta. Tad kurgi buvo toji paslaptis, kad po 30 vedybinio gyvenimo metų vyras jai pasakė, kad šis laikotarpis buvęs pats laimingiausias visame jo gyvenime? "Paslaptis" buvo labai paprasta: jo žmona nedarė tų klaidų, kurios laidoja meilę. Kai vyras grįždavo namo išvargęs ir susierzinęs, namai jam buvo poilsio vieta.
Žmona jo ne tik laukdavo iki vidunakčio, bet sulaukusi nekritikuodavo, o visuomet jo politinę veiklą girdavo. Ji tikėjo, kad vyras laimės ir jam visuomet tai sakė, net tada, kai jo pralaimėjimas buvo aiškus. Žinodama savo vyro silpnybes, ji niekados jų viešumon nekėlė ir apie jas nekalbėjo. Ji stengėsi vyrą apgaubti pagarba ir didybe. Ir Disraeli slėpė savo žmonos menką išsilavinimą. Jis kasdien skubėdavo namo, nes namai jam buvo poilsio vieta. Namie jis rasdavo ne tik fizinį, bet ir moralinį poilsį. Čia nebuvo nei kritikos, nei ginčų, bet tik užuojauta, supratimas ir pritarimas jo siekimams.
Saviaukla meilei — tai savo širdelės pratinimas- žiūrėti ir jausti tai, kas mylimajame asmenyje yra gero. Saviaukla meilei — tai menas išmesti iš savo žodyno visus tuos žodžius, kurie neigiamai kalba apie mylimą asmenį. Meilės srityje mes darome pagrindinę klaidą, kad ieškome sau tinkamo meilės objekto, bet nepagalvojame, kad svarbesnis dalykas yra save auklėti, kad būtume tinkamas meilės objektas kitam. Kai "užsidega dvi akys ir kitos dvi nuo jų", tai žmogus mato tik tai, kas gera ir teigiama.
Kitas nori, kad mes visados žiūrėtume į jo gerąsias puses, kad mes sakytume jam tik tai, kas gera. Ir mes patys juk nenorime, kad kiti mus nuolat kritikuotų. Iš dailininko mes laukiame, kad mus nupieštų jaunus ir gražius, iš fotografo—kad mus nufotografuotų meilius ir besišypsančius. Ir iš mylimojo asmens laukiame, kad pasakytų ką nors gera ir mylėtų tai, kas yra mumyse vertinga. Klaidas nurodinėti reikia labai atsargiai, trūkumus reikia labai švelniai pastebėti, jei nenorime užmušti to trapaus jausmo, kurį vadiname meile. Kai užsidega akys, tai atrodo, kad meilė yra tai, ką mes filmuose matome. Bet tai nėra meilės esmė. Tai, ką filmai rodo, gali būti meilės dalis, bet gali ir nieko bendra su meile neturėti. Meilės esmę sudaro gilus ir švelnus jausmas, kuris bijo šaltesnio priekabių padvelkimo. Jei netikite, padarykite nevykusį eksperimentą — jus mylintį žmogų viešai iškritikuokite. Pamatysite, kas liks iš meilės. Ar jūs patys labai mylite ir gerbiate savo nuolatinius kritikus?
Vyriausioji šv. Kazimiero sesuo Jadvyga, 1475 m. ištekėjusi už Bavarijos kunigaikščio Jurgio
Saviaukla meilei turį nuolat tęstis. Ji negali būti laikina. Kartais ji yra tik teorija — mes žinome, kad "meilė yra kantri, gailestinga, ji nepyksta, neieško savęs, visus myli, visiems linki gera ir žiūri, kad nepasibaigtų", bet jos konkretų apsireiškimą dažnai užmirštame. Užmirštame, kad meilėje žmogus ieško savęs pripažinimo ir pakėlimo, savęs užbaigimo ir papildymo. Taigi, duokime savo mylimam asmeniui tai, ko jam mūsų kritiška nuomone trūksta. Įvertinkime kiekvieno sieloje rusenančią dievišką ugnelę, o tada tikrai eisime teisingu meilės puoselėjimo keliu.