ALFONSAS GRAUSLYS
“Kultūra — tai sugebėjimas subtiliai pajusti ir išgyventi grožį” (J. London)
Manome, kad šis ir kiti panašūs straipsniai yra mums labai reikalingi ugdyti dvasinei kultūrai. Šiuo klausimu susirūpinti tikrai yra verta. Juk nereikia nieko įtikinėti, nes norintieji matyti patys mato, kaip mūsų aplinkoje dvasinės vertybės yra nedaug branginamos. Nebranginamas ir tasai grožis, kurs, sklisdamas iš geros muzikos, pripildo mūsų dvasią. Nekartą tenka pastebėti, kaip net mūsų besimokąs tremties jaunimas vis labiau ir labiau tolsta nuo tikrojo grožio. Užtenka tik atsukti radiją ar televiziją, kur yra perduodama kokia nors klasikinės muzikos, baleto ar operos ištrauka, ir jaunimas tuojau išbėgioja. Tai rodo grožio jausmo ir dvasinės kultūros nykimą.
Štai dėl ko, neužtinkant šiuo klausimu populiarių straipsnių spaudoje, tenka kad ir nespecialistui, o tik muzikos mylėtojui kelti spaudoje reikalą daugiau susidomėti muzika. Muzikoje yra tiek dvasią ugdančių pradų, kad ji užsitarnauja tapti nuolatine mūsų gyvenimo palydove.
***
Dažniausiai iš nesidomaujančio muzika žmogaus lūpų tenka išgirsti pasakymą: "Aš muzikos nesuprantu!" Kitaip sakant — ji į mane neprakalba mane dominančia kalba, todėl ji man nuobodi. Kad taip kalbąs nemeluoja, tai įrodo faktas, kad niekur kitur kokiuose nors susibūrimuose nematai tiek apsnūdusių veidų, kaip koncerto salėse. Pirm visko tad ir keliu klausimą: kas yra muzika ir ko iš jos galima tikėtis bei laukti, kad ją suprastum, ir bendrai, ką reiškia — muziką suprasti?
Kai pasiskaitai muzikos klausimais nespecialistui prieinamą literatūrą, pamatai, kad įvairūs muzikai labai įvairiai ją bando aptarti, ir dažniausiai ne tiek aptarti, kiek įvairiais poetiškais posakiais jos veikimą charakterizuoti. Ir nenuostabu. Jei paveikslas ar literatūros kūrinys kiekvieno kitaip išgyvenamas, tai tuo labiau muzika, tasai tekąs ir sruvenąs menas. Jei kiekviename mene yra paslapties (nes jei paslapties nebūtų, jis visus vienodai veiktų), tai muzikoje, tame neapčiuopiamiausiame mene, yra daugiausiai paslapčių. Jei kiekvieną meną veikia jį kuriančiojo slaptinga pasąmonė, tai tos pasąmonės veikimą labiausiai galima pajusti muzikoje. Štai kodėl, atsidūrus tos gamtinės paslapties akivaizdoje, pirmoji neįpratusiam į muzikos klausymą reakcija — "nesuprantu".
Kadangi muzikoje, šiaip ar taip, pasireiškia kompozitoriaus meilė įvairių garsų suderintam pasauliui, tai kai kurie sako, kad muzika — tai šventė ausims. Gera muzika, anot jų, sukliudo galvojimą apie visa kita, kas nėra ji. Ji apvalo dvasią nuo visokių jausmų, ir lieka tik vienas palaimos jausmas. Nenuostabu, kad vienas didžiausių muzikos brangintojų, rašytojas G. Duhamel tvirtina: "Tarp esminių tikrosios prabangos pradų aš pirmoje vietoje statau tylą ir muziką." Išeidamas iš to paties principo, kad muzika yra šventė dvasiai, kitas tvirtina, kad muzika — tai garsų architektūra. Garsų, kurie kalba, juda, šoka. Muzika — tai tonais išreikšta sielos poezija. Todėl kai kurie Chopin'o biografai vadina jį "pianino poetu". Šioje muzikos sąvokoje yra daug tiesos, nes tikra poezija dvelkia tuo vidujiniu muzikalumu, kurį tikri poezijos mylėtojai tuojau pajunta. Muzikai skambant, jos fone, tartum veidrodyje, pradeda kilti neaiškūs svajonių pavidalai ir, vieno kompozitoriaus kūrinio pavadinimą prisimenant, tartum iš vandens pradeda kilti paskendusios katedros varpų garsai. Kompozitorius savo sieloje pamato viziją, kurią bando išreikšti muzikos garsais.
Kai kurie, atsimindami, kad nevieną muzikos kūrinį yra pažadinusi meilė (laiminga ar nelaiminga), ką rodo kūrinių dedikacijos, sako, kad "klausyti muzikos — tai savo meilės objektą dar labiau mylėti... tai žiūrėti į akis, kurių blizgėjimą mylime, tai girdėti mylimą balsą." .Kad bent pirmuose kilnios meilės tarpsniuose gėlės ir muzika vaidina nemažą vaidmenį, tai žino visi.
Vis gilesnės muzikos sąvokos ir prasmės ieškodami, muzikos mylėtojai menininkai prieina išvadą, kad muziką savo garsais atspindi tą nematomą dvasinį pasaulį, kurs yra mumyse. Ji bando sava kalba išsakyti tą Neišsakomąjį, kurio aptarimui kasdienės žmogaus kalbos neužtenka. P. Claudel yra pasakęs, kad Dievas, savo malone esąs žmoguje, yra "kažkas, kas yra manyje didesnis už mane". Kaip tik tie didieji kompozitoriai, kaip Bachas,, Mozartas, Beethovenas, to Kažkieno veidą, kurį jie mato atsispindintį savo prigimtyje, bando išreikšti savo muzika. Anot vieno poeto, Dievas kalba į žmogaus ausį, ir tai žino muzikai, ir tik jiems tai yra nenuginčijama tikrovė. Ir visa tai prisiminus, galima visai teisingai sakyti, kad muzika — tai Dievo regėjimas.
Palikdami kiekvienam muzikos mylėtojui ir klausytojui jos paslapties sąvoką individualiai aptarti, pažiūrėkime, ko galime iš muzikos laukti ir kaip ją suprasti. Dauguma, kurie muzikos klausimais mažai nusimano, ieško joje tokio pat turinio, kaip ir kituose meno kūriniuose. Jie norėtų kiekviename kompozitoriaus kūrinyje matyti kokį nors konkretų jo pergyvenimą, įvykį ar idėjos išreiškimą. Užtat jiems tiek daug sako muzikinio kūrinio konkretus pavadinimas. Kai vietoje tokio pavadinimo jie tesuranda technišką muzikalinį terminą ar kūrinio numerį, jie sumišę tokiame kūrinyje nieko neranda. Jie norėtų sužinoti visus žinomus ar nežinomus užkulisinius kompozitoriaus gyvenimo įvykius, manydami, kad tuo būdu suras raktą, kuris padės įsiveržti į jų muzikos paslaptį ir turinį. Tačiau reikia pasakyti, kad tokiu keliu eidami, jie nedaug muzikos supratime pažengs, nors, kad ir nevykusiu būdu savo vaizduotę sužadindami, muzika šiek tiek susidomės.
Tiesa, reikia pasakyti, kad bent kai kurių kompozitorių gyvenimas ir jo nuotaikos atitinkamai nuspalvina ir jų kūrybą. Juk yra daugiau ar mažiau tiesos O. Wilde pasakyme, kad "kiekvienas autorius save vaizduoja", ypač tai tiesa, kai galvojame, kad muziko asmenybė duoda jo muzikai charakteringą pobūdį. Bet ieškoti glaudaus ryšio tarp kompozitoriaus gyvenimo įvykių ir jo kūrybos, norėti, kad tie įvykiai būtų jo kūriniuose vaizduojami, nėra jokio rimto pagrindo. Gali nebūti kompozitoriaus gyvenime jokių didesnių audrų bei sukrėtimų, o vis dėlto jo muzika gali būti audringa. Nebūtina muzikui pergyventi aistras, kurias jis nori atvaizduoti. Pvz., Bacho šeimos gyvenimas buvo labai ramus, tvarkingas, be jokių sukrėtimų, tačiau jo muzika yra turiningiausia muzikalinių formų atžvilgiu. Schubertas nepergyveno nė vienos apčiuopiamos, su visomis pasekmėmis meilės, o vis dėlto jo dainų melodijos yra pačios gražiausios šios rūšies srityje. Muzikos kūrybai, atrodo, yra daug svarbesnis turtingas svajonių pasaulis negu konkretus aistros pergyvenimas. Štai dėl ko drauge su muzikos žinovais galime tvirtinti, kad išorinio ar vidujinio kompozitoriaus gyvenimo faktai yra tik progos, kurios jį nekartą pažadina kūrybai, bet muzikos kūriniai neturi uždavinio ir net priemonių tas progas vaizduoti.
V. K. Jonynas Šv. Kazimieras
Tie matomi išgyventi įvykiai tai tik proga kompozitoriui prieiti prie nematomų dalykų. Kai kada muzikos kūriniui duodami pavadinimai nieko neduoda pačiai muzikai ir jos nepaaiškina, greičiau galima sakyti, kad pati muzika tuos pavadinimus vaizduotei paryškina. Dainos žodžiai muzikos nepaaiškina, bet jie patys yra muzikos atgaivinami. Todėl čia tinka prisiminti Mozarto žodžius, kad "poezija turi būti paklusni muzikos duktė".
Kad melodija neturi savyje jokių nemuzikalinių prasmių, įrodo tas faktas, kad tai pačiai melodijai nekartą yra taikomi visai skirtingų ir net priešingų temų žodžiai. Pvz., muzikos žinovai nurodo, kad kompozitoriaus R. Schumann'o dainos "Moters meilė" ir gedulingų Mišių introito melodijos pradžia yra ta pati. Jei kiekvienas muzikos sakinys, jei taip galėtume išsireikšti, turėtų savo konkrečią prasmę ir mintį, kaip mes tai suprantame gyvenime, tai po juo tegalėtų būti parašyti tik vienos prasmės žodžiai. Todėl, anot Stravinskio, "muzika negali ko nors reikšti; tai nepriklauso prie jos vidaus savybių".
Jei taip, tai ką reiškia muziką suprasti? Kur glūdi klausomos muzikos prasmė? Muziką suprasti nereiškia, kad reikia būti muzikos specialistu ir būtinai mokėti gaidas skaityti. Gali kitas visa tai puikiai mokėti ir vis dėlto muzikos nemėgti, jos labai retai klausytis ir klausant jokio gilesnio atgarsio savo dvasioje nejusti. Muziką supranta tas, kas, jos klausydamasis, gali pamiršti save ir visą aplinką. Muziką supranta tas, kas jos pasiilgsta, kas, jos klausydamasis, džiaugsmą pergyvena, kas junta, kad muzika kažką jo viduje keičia. O visa tai įvyksta tada, kai mūsų dvasios pasaulis muzikos atžvilgiu darosi tartum vis tobuliau rezonuojanti patalpa. Mūsų dvasios pasaulis muziką supranta, kai į ją reaguoja rezonansu, o tasai rezonansas — tai mūsų viduje muzikos klausymo pažadintas muzikalumas.
Gera muzika sužadina muziką ir mumyse. Jos prasmė yra muzikalinti mūsų vidaus pasaulį. Ir to užtenka. Muzika nieko daugiau nereiškia ir neturi tikslo žadinti jokių konkrečių jausmų. Muzikos klausymu sumuzikalintas žmogus įdeda savo jausmą į klausomą muziką. Klausytojas muzikoje išgirsta tą stovį, kuriame jis pats yra, arba išgirsta tai, ką jis nori girdėti. Štai kodėl, tos pačios muzikos klausydamas, vienas palenkiamas į liūdesį, o kitas pajunta džiaugsmą. Šiuo atžvilgiu muzika yra tikra burtininkė. Muzikos nesuprasti ir nieko iš jos negauti gali tik tie neskaitlingi žmonės, kurie neturi jokio muzikalumo, jokios muzikalinės klausos, ir niekad net nėra bandę jų savyje pažadinti.
***
Muzikalindama vidaus pasaulį, muzika veikia visą žmogų ir jo gyvenimą. Šitą veikimą ir tą muzikos galią suprato jau gili senovė, kai graikai savo legenda apie Orfėjų vaizdavo jį savo daina, stygų instrumento lydima, užburiantį akmenis, medžius ir žvėris. O ir Platonas yra pastebėjęs, kad "ritmas ir harmonija giliausiai įsiskverbia į sielos vidų ir jį stipriausiai pagauna". Visa tai apibendrindami, galime sakyti: muzika kilnina, dorina ir veda žmogų į Dievą.
Muzika, tartum švaraus vandens srovė, mus ramina ir dvasiniai atgaivina. Ji, tartum šviesos spinduliai, mus peršviečia ir nuskaidrina. Nekartą, kai klausaisi Mozarto ar kito muziko kūrinių, pastebi save nušvitusį ir besišypsantį. Neveltui minėtasis G. Duhamel savo entuziastingą knygą apie muziką pavadino: "La musique consolatrice". Tad visiškai teisingai H. Hesse sako: "Pažvelgimas į žvaigždėtą dangų ir ausys pilnos muzikos prieš einant gulti — tai geriau miegui negu migdomieji vaistai."
Muzika, padėdama mums bent valandėlei užmiršti save, yra didelė palaima. Užsidarymas savo įgimtame egoizme, matymas ir garbinimas tik savęs — tai mūsų nelaimė ir prakeikimas visai aplinkai. Padėdama išeiti iš savęs, muzika, kad ir netobulai, kad ir netiesioginiai, mus rengia artimo meilei.
F. Mauriac tvirtina, kad susitelkimas prie muzikos padeda cementuoti ir šeimos gyvenimą. Jei vedusieji nesugyvena, tai, rasdami muzikoje užsimiršimą ir bent laikinai vienas kitą pamiršdami, jie pailsi. O jeigu jie sugyvena ir mylisi, tai bendras grožio pergyvenimas, kaip rodo patyrimas, juos dar labiau jungia ir jų meilę didina.
Geros muzikos dažnai klausant, ilgainiui žmogus pradeda justi, kad kažkokie nauji pasauliai atsiveria prieš jį, kad tą didįjį "garsų krikštą" (Duhamel) gaudamas, jis kilnesnėmis akimis pradeda į viską žiūrėti. Ne ką kita, anot Rachmanovos, turėjo justi ir Dostojevskis, kai sakė: "Ar gali būti gražesnis uždavinys, kaip muzikos pagalba žmones iš purvo kelti?" (Der Grosse Suender). "Muzika tarnauja poilsiui, auklėjimui, dvasios ir širdies pažadinimui ir sielos išlaisvinimui nuo aistrų" (Aristotelis). Net Bažnyčios Tėvai yra pastebėję ir pareiškę dorinančią muzikos galią. Žinomu iš anų laikų kilusiu posakiu, "kas gieda, tas dvigubai meldžiasi", jie skatino muziką bažnyčiose.
Pagaliau "muzika paruošia filosofijai" (Platonas), kitaip sakant — išminčiai. Ji yra kelias į Aukščiausiąją Išmintį. Juk tasai faktas, kad muzika muzikalina žmogų, reiškia, kad ji tvarko ir harmonizuoja jo vidaus galias. Jei dar prisiminsime, kad didieji muzikai yra genijai arba mįslės, kurioms natūralaus paaiškinimo nėra, ir kad tai mįslei paaiškinti visai išmintingai kyla klausimas: ar tik genialumas nėra tasai apčiuopiamas taškas, kuriame žmogus natūraliai susilieja su Dievu, — jei visa tai prisiminsime, tai ar, klausydami jų muzikos, ir mes patys neatsistosime Dievo akivaizdoje?
Štai kodėl yra buvę krikščionybės istorijoje kilnių asmenybių, kurios, dirbdamos religinio apaštalavimo darbą, naudojo ir kilnios muzikos priemonę. Nenuostabu, kad ir Senojo bei Naujojo Testamento religinis kultas yra pilnas muzikos.
