L. DAMBRIŪNAS
ATSAKYDAMAS į mano pastabas, kuo skiriasi pasaulėžiūrinė politika nuo nepasaulėžiūrinės (L. L. Nr. 9, 1957), A. Gražiūnas š. m. Nr. 1 rašo, kad 1) mano pateikta nepasaulėžiūrinės politikos samprata esanti tik mano grynai individuali samprata, kad "taip nei apskritai nepasaulėžiūrinė politika suprantama, nei pagaliau taip buvo suprasta paskelbusių nepasaulėžiūrinės politikos pasiūlymą", 2) visiškai sutinkąs, kad nepasaul. politikos nėra ir negali būti.
1. Logika verčia daryti pirmiausia tokią išvadą: jeigu nepasaul. politikos nėra ir negali būti, tai visa tai, kas vadinama nepasaulėžiūrine politika, yra arba a) taip pat pasaulėžiūrinė (bent kuriuo nors atžvilgiu) arba b) jos visai nėra (ji tėra fikcija). Jeigu jos nėra, tai belieka išsiaiškinti nebe logikos, o psichologijos klausimą: kodėl A. G. tiek daug deda pastangų išaiškinti tam, ko nėra? Argi šimtai žmonių nepajėgia suprasti to, ką jis supranta? Bet šio klausimo čia plačiau neliesiu. Aš prisidedu prie tų, kurie mano, kad nepasaulėžiūrinė politika nėra fikcija, o realybė. Tačiau būdamas vienos nuomonės su A. G., kad absoliučiai nepasaulėžiūrinės politikos nėra, aš turiu pripažinti, kad vad. nepasaulėžiūrinė politika yra tik reliatyviai (t. y. tik tam tikru atžvilgiu) nepasaulėžiūrinė, kaip ir vad. pasaulėžiūrinė yra tik reliatyviai pasaulėžiūrinė.
Pirmame savo straipsny "Laiškuose Lietuviams" kaip tik stengiaus paaiškinti, kuo bendrai tos abi politikos skiriasi. Matėme, kad skirtumas glūdi laisvės ribų supratimo klausime. Iš tikrųjų, peržvelgę visas politikas, kaip jos yra įkūnytos praktikoje, lengvai pastebėsime, kad jos skiriasi pagrindiniu laisvės klausimu. Tarp dviejų kraštutinių jos tipų — komunistinės diktatūros Sovietijoj iš vienos pusės ir demokratijos Jungtinėse Amerikos Valstybėse iš kitos — telpa visos kitos konkrečios politikos. Šioje linijoje tarp mažiausios laisvės (kuriai geriau tinka nelaisvės vardas) ir didžiausios laisvės polių kiekviena kita konkreti politika užima vietą arčiau vieno ar kito poliaus priklausomai nuo to, kaip ji supranta laisvės reikalą. Politiką, kuri yra artima amerikiniam tipui, kai kas ir vadina nepasaul. politika. Vienas būdingiausių jos bruožų yra tas, kurį kun. P. Būčys kadaise išreiškė šiais žodžiais: "Viešpatija nesikiša į žmogaus įsitikinimus...". Tuo tarpu būdingas vad. pasaulėžiūrinės politikos bruožas yra tai, kad ji leidžia valstybei kištis į žmogaus įsitikinimus (jų skelbimą), kaip tai matėme pirmojo mano straipsnio citatose iš "Direktyvų katalikams". Ši pastaroji politika dėl minėtos savybės linijoj tarp dviejų kraštutinių polių stovi gerokai toliau nuo amerikinio tipo, nes ji pripažįsta daug mažiau ideologinės laisvės, negu Amerikoj pripažįstama ir negu nepasaulėžiūrinė politika pripažįsta.
2. Dabar belieka pasiaiškinti, kaip yra su A. G. teigimu, kad mano nepasaulėžiūrinė politikos samprata skiriasi nuo sampratos tų, kurie yra paskelbę "nepasaulėžiūrinės politikos pasiūlymą". Į tai reikia atsakyti, kad jeigu anų siūlytojų skelbiamoji politika būtų nesamas dalykas, fikcija, tai, žinoma, ji būtų skirtinga nuo manosios. Bet kadangi vargu kuris normalus žmogus sutiks su nuomone, kad šimtai žmonių fikciją laiko realybe, kad jie nepajėgia atskirti fikcijos nuo realybės, tai belieka išvada, kad anų siūlytojų skelbiama nepasaul. politika yra reali. Jeigu reali, tai ji taip pat užima tam tikrą poziciją linijoje tarp minėtų dviejų polių. Kokią poziciją? Jos skelbėjai nekartą yra reiškę simpatijų anglosaksiškai demokratijai, kurios vienu ryškiausių pavyzdžių yra JAV. Vadinas, anųjų mūsų siūlytojų skelbiama nepasaul. politika yra artima JAV politikai. Ir čia mano pažiūros sutampa su jų pažiūromis.
Tokią politiką, žinoma, galima vadinti vienu ir antru vardu, žiūrint kokiu požiūriu į ją žiūrėsime. Moraliniuose pagrinduose ji yra pasaulėžiūrinė, nes, anot J.Maritaino, ji remiasi bendru žmogišku tikėjimu, tuo "common human creed, the creed of freedom". Tačiau šis bendras laisvės tikėjimas įgalina atskirus žmonių sambūrius turėti savo specifinius konkrečius įsitikinimus bei tikėjimus (religinius ir kitokius). Todėl politiką, kuri remiasi bendru moraliniu laisvės principu, galima vadinti pasaulėžiūrine, bet kadangi ji nesikiša į specifinius konkrečius tikėjimus bei pasaulėžiūros, tai ją galima vadinti ir nepasaulėžiūrine. Analogijos ieškant, galima tai palyginti su Amerikos piniginiu banknotu, kurio viena pusė pilka, o kita žalia. Kas žiūrės į jį iš vienos pusės, susidarys vaizdą, kad jis yra pilkas, o kas žiūrės tik iš antros pusės, tam jis bus žalias. Objektyvų vaizdą susidarys tas, kuris žiūrės iš abiejų pusių. Bet tokiu atveju nebus galima sakyti, kad banknotas yra pilkas ar žalias, o pilkai žalias ar žaliai pilkas. Panašiai ir Amerikos politiką galima vadinti pasaulėžiūriškai nepasaulėžiūrine. Praktiškai tokią politiką daug kas vadina tik vienu vardu pagal tai, kas kam atrodo labiau būdinga ir svarbu. Nepasaulėžiūrinės politikos šalininkams kaip tik atrodo svarbu jos nesikišimas į konkrečius atskirų grupių įsitikinimus, pasaulėžiūras, jų neprievartavimas. Nepasaulėžiūriškumas ir neprievartiškumas jiems yra sinonimai. A. G., gal būt, vėl kartos, kad į įsitikinimų sritį kišasi tik diktatūrinė, o ne demokratinė politika. Bet jis kažkodėl neliečia mano iškelto fakto, kad ir demokratinės valstybės tuo atžvilgiu toli gražu nevienodos — vienos kišasi mažiau, kitos daugiau. Nepasaul. politikos šalininkai nori, kad valstybė čia kištųsi kuo mažiausiai.
Sutinku su A. G., kad tam tikrais atvejais demokratinė politika negali nesiremti pasaulėžiūriniais principais, pvz. sprendžiant klausimą — legalizuoti abortus ar ne. Čia kurį kelią pasirinktum, jis vis tiek bus pasaulėžiūrinis. Sutinku, kad ir kai kurie ūkiniai reikalai gali būti susiję su pasaulėžiūra, bet toli gražu ne visi. Kai nepr. Lietuvos valdžia įsakė valdininkams pirkti žąsis ir prekybinius santykius
Moteris prie baltos sienos
V. Valaičio nuotr.
išplėtė su Anglija, tai negi ji vadovavosi kokia pasaulėžiūra? Čia kiekviena valdžia vienodai elgtųsi, nepaisant kokios ji pasaulėžiūros laikytųsi. Tą patį galvojo ir J. Brazaitis sakydamas, kad pasaulėžiūra nepadės išspręsti, kas reikalingiau — geležinkeliai ar plentai. Tokią ūkinę politiką galima būtų vadinti pasaulėžiūrine, nebent patį ūkinės gerovės siekimą vadinant pasaulėžiūriniu principu. Tačiau klausimo esmė glūdi ne čia. Ne tai svarbu, kad kai kurie klausimai neišvengiamai turi būti sprendžiami pasaulėžiūriškai, nes kitos išeities nėra; ne tai svarbu, kad kai kurie klausimai gali būti sprendžiami nepasaulėžiūriškai, nes jie nieko bendro ar beveik nieko bendro neturi su pasaulėžiūra; s v a r-b u y r a t a i , k a i p s p r e n d ž i a m i t i e k l a u s i ma i , k u r ių s p r e n d i m a s g a l i b ū t i į v a i r u s , k u r i u o s g a l i m a s p r ę s t i t a i p , k a d b ū t ų p a t e n k i n t a n e t i k d a u g u m a , b e t i r m a ž u m o s. Čia ir tiktai čia išsiskiria vad. pasaul. ir nepasaul. politikos. Kas siūlo apriboti teises ateistų ir kitų, kurie norėtų kalbėti ir rašyti "tikėjimą ir dorą liečiančiais klausimais", kas įveda privalomą tikybos dėstymą mokyklose net ir ateistų vaikams ir be tikybos pažymio neduoda baigimo pažymėjimo, tas vykdo pasaulėžiūrinę politiką. Kas šiais ir panašiais atvejais laikosi didesnės laisvės ir nesiekia kieno nors teisių apribojimo, tas vykdo nepasaulėžiūrinę politiką.
Kad šitaip nepasaul. politika suprantama ne tik mano, bet ir pačių jos pradininkų, rodo ir tas faktas, kad prof. Maceina parašė "Aidų" redaktoriui labai palankų atsiliepimą apie mano straipsnį "Aiduose" (1955 m. Nr. 4-5), kur kaip tiktai buvo aiškinamas skirtumas tarp šių politikos sampratų. Gi J. Brazaitis pagrindines mano straipsnio "Laiškuose Lietuviams" mintis perspausdino "Į Laisvę" žurnale. Vadinas, su jomis sutinka. Gavau ir iš kitų asmenų palankių atsiliepimų laiškais, pvz.; iš dr. J. Griniaus ir kt. Jeigu po viso to A. G. vis dėlto teigtų, kad mano nepasaul. politikos samprata skiriasi nuo minėtų asmenų, tai turėtume pripažinti, kad A. G. jų mintis, jų norus geriau žino ir supranta, negu jie patys. Tokiu atveju turėtume pripažinti fenomeną, kurio kitas pavyzdys vargu yra žinomas pasaulio istorijoj.
3. Pagaliau dar viena pastaba. Kodėl ir aš savo trigrašiu prie šio ginčo prisidėjau? Kitiems abiejų pusių rašytojams išdėsčius tų politikų esmę, man atrodė, kad dar daug kam liko ne visai aišku, ar tos dvi politikos sampratos yra diametraliai priešingos, ar čia tėra tik laipsnio skirtumas. Man rūpėjo užakcentuoti, kad čia vis dėlto esama tik laipsnio skirtumo, nes tiek vienos pasaulėžiūriškumas, tiek antros nepasaulėžiūriškumas yra reliatyvios sąvokos — nei pirma yra absoliučiai pasaulėžiūrinė, nei antra absoliučiai nepasaulėžiūrinė. Jei taip, tai daugeliu punktų jos sutampa, o skiriasi tik kai kuriais. Vieni pripažįsta laisvės ratą siauresnį, kiti platesnį, tad skiriasi tik tuo ruožu, kuris yra už siauresnio rato ribų. Vadinas, esmėje nuomonės skiriasi laisvės ribų klausimu, kas jau buvo ir aname straipsny pasakyta. Todėl nesutikdamas su dr. P. Varnaičiu ("Draugas" 1954. 3. 8), kad čia jokio skirtumo iš viso nėra, esu betgi linkęs manyti, kad abiejose pusėse esama žmonių, kurių nuomonės gal ir visai nesiskiria. Mano rašinių tikslas ir buvo prisidėti prie tų, kurie siekia ne dirbtinio tų skirtumų išpūtimo, o jų išlyginimo.
Redakcijos pastaba. Redakcija, davusi įvairiems asmenims pareikšti šiuo klausimu savo nuomonę ir pritardama pagrindinėms šio straipsnio mintims, diskusijas baigia, manydama, kad jos gal nebuvo veltui, bet atnešė bent kiek šviesos ir priminė, kad, norint diskutuoti, reikia pirmiausia žinoti, apie ką diskutuojama.
Ar meilė gali būti nuodėminga? Sakyti “nuodėminga meilė” yra tas pat, ką sakyti “tamsi šviesa”. Nuodėmė ir meilė yra priešingybės, visai nesuderinamos. Nuodėmė yra meilės stoka, meilės nebuvimas.