JONAS KUBILIUS, S. J.
YVENIMAS skelbia savo plika realybe, kad Kristaus pergalė toli gražu nėra sunaikinusi viso blogio pasaulyje. Maža to. Nukrikščionėjusių žmonių masės didėja, ir ne vien tik negalvojančių, bet kartais net didelio išsilavinimo asmenų tarpe. Mūsų pačių, krikščionių, širdyse Kristaus mokslas ir Jo iš mirties prisikėlimas nebesukelia to tvirto tikėjimo ir vilties, kad būtų galima atsilaikyti bet kokiam puolimui. Ir todėl noromis nenoromis skverbias į protą ir į širdį mintis, statydama klausimą: nejaugi krikščionybė, išgyvenusi du tūkstančiu metų, nustojo savo gyvybiškos, išganingos ir patraukiančios jėgos? Nejaugi Kristaus skelbiama pergalė yra be gilesnės realybės pasaulyje? Nejaugi Kristaus pralietas kraujas taip giliai įsisunkė į žemę, kad nustojo pašvenčiančios galios žmonijai, gyvenančiai žemės paviršiuje?
Neneigdamas čia iškeltų faktų, esu giliai įsitikinęs, kad krikščionybė ir šiandien tebeturi savyje, kaip ir pirmaisiais savo gyvenimo amžiais, tą pačią patraukiamąją jėgą ir tą patį jaunumą. Reikia pripažinti tik tai, kad krikščionybės supratimas yra labai suplokštėjęs ir dėl to daugeliui nustojęs gyvybinės reikšmės. Jeigu visiškai ir nepamiršta, tai tikrai pakankamai neišryškinta pasilieka daugelio krikščionių sąmonėje gyvybinė Kristaus evangelija. Tikėjimo tiesos, išreikštos moksliška ir pastovia forma, mums kartais atrodo, kad nebepaveja gyvenimo, kuris, eidamas pirmyn, atskleidžia žmonijos sąmonei vis naujas perspektyvas. Tais momentais žmonija pasimeta įvairiuose protiniuose išvedžiojimuose; tikriausias jos išminties šaltinis, evangelija, yra paliekamas nepagilintas. Todėl reikėtų mums vis dažniau ir dažniau grįžti prie svarbiausių mūsų tikėjimo paslapčių ir mėginti jose atrasti gilesnį paties gyvenimo supratimą.
Viena svarbiausių tikėjimo paslapčių mūsų katalikiškame gyvenime yra atpirkimas. Skelbdami Kristaus atpirkimą, mes dažnai pamirštame, kad jis dar nėra užbaigtas ir kad pasaulis to užbaigimo dar tebelaukia. Atpirkimo pilnumas ir tobulumas bus pasiektas tada, kai Kristus grąžins Dievui visus žmones, kaip dažnai šv. Povilas savo laiškuose kartoja. Šį darbą įvykdyti mes turime Kristui padėti. “Mes turime paimti ir pridėti tai, ko Kristaus kūne trūksta”. Kaip pasaulio kūrimas, taip ir jo atpirkimas dar tebevyksta ir šiandien. “Visas sutvėrimas tebedejuoja ir tebegimdo.” Kristaus atpirkimo darbas nebus užbaigtas tol, kol pasaulis nebus grąžintas Dievui, kol jis nebus sudievintas, kol, šv. Povilo žodžiais tariant, nevirs realybe “omnia constat in Christo” — visa yra Kristuje.
Šiuo požiūriu mūsų tikėjimas įgauna daug gilesnę prasmę. Jis paliečia ne tik proto sutikimą ir valios pritarimą, bet kiekvieną žmogaus veiksmą. Čia kiekviena žmogaus pasireiškimo forma pasidaro išganinga Kristuje. Žmogus dirba, kenčia, miršta ir prisikelia su Kristumi ir Kristuje. Šitas bendras veikimas ir kentėjimas su Kristumi neturi būti suprastas vien religijos ir gailestingumo darbuose, bet visuose žmogaus veiksmuose. “Ar jūs gersite, ar valgysite, visa darykite Kristuje”. Vadinas, kiekvienu veiksmu mes turime tęsti pasaulio atpirkimo darbą. Taip suprasdamas ir pažindamas savo veiksmo vertę atpirkimo darbe, žmogus labiau supras savo tikėjimo didingumą ir abiem rankom pasiims Kristaus dalią. Kiekvienas jo veiksmas yra ne tik jam amžinas, bet jis yra drauge ir nepakeičiamas įrankis atpirkimo laukiančiam pasauliui.
Todėl žmogui negali būti vis tiek, ar jo gyvenimas šioje žemėje pasiseks ar ne. Jis turi dėti visas pastangas, kad jo gyvenimas nebūtų veltui, kad galėtų kuo daugiausia šiame gyvenime įsigyti ir grąžinti Dievui. Kiekvienas darbas, nesvarbu ar proto ar rankų, atliktas Kristuje, yra priartinimas žmogaus ir viso pasaulio prie atpirkimo ir jo galutinio paskyrimo. Jeigu mes tai suprasime ir gyvenime vykdysime, tai atpirkimo paslaptis nebus atitrūkusi nuo mūsų kasdieninio gyvenimo, bet labai giliai palies visus gyvenimo pasireiškimus. Jis bus ir harmoningas pritarimas visatos gyvenimui, jau milijonus metų nesulaikomai ieškančiam savo vienybės, gimdančiam vis naujas, aukštesnes formas, kad pagaliau suprastų pats save ir sąmoningai grįžtų prie Dievo.
Šv. Rašte paskelbta mūsų vienybė su Kristumi, kaip šakų su vynmedžiu arba kaip sąnarių su galva, nėra tik simboliška, bet reali. Medžio ir šakų pilnam išsivystymui neužtenka, kad šakos nebūtų atskirtos nuo medžio, bet reikia, kad jos, gaudamos gyvybinę jėgą iš kamieno, veiktų su visa jose esančia energija, kad medis pasiektų savo pilnumą Kristus, žmonijos kamienas, savo prisikėlimu yra įleidęs šaknis į patį gyvybės centrą, bet žmogus, to kamieno Šaka, semdamasis jėgų iš šios gyvybės versmės, turi sukaupti visas pastangas, kad šis medis augtų ir didėtų, kol pasieks visas gyvenimo sritis ir surinks kiekvieną gyvybę, esančią pasaulyje.
Todėl mūsų gyvenimas visais atžvilgiais turi išsilaikyti pasaulio atpirkimo raidoje ne tik kaip šaka prie medžio kamieno —- Kristaus, bet, jeigu nori išsilaikyti, privalo gyventi ta pačia gyvybe ir kiekvieną savyje pasireiškiančią energiją nukreipti į kamieną. Mes esame antras Kristus, todėl mūsų pareiga atbaigti svarbiausią įsikūnijusio Kristaus darbą — pasaulio atpirkimą.
Šiandien atsidūrę toje gyvenimo kryžkelėje, kur žmonijos dalis pradeda abejoti Kristaus atpirkimo galia ir Jo pergalės tikrumu, turime atgaivinti savyje visiškai pilnai krikščioniškąją sąmonę. Krikščioniui nėra baisu atsidurti toje kovoje, kuri šiandien verda už Kristų ir prieš Kristų. Kristus pats pasakė, kad neatėjęs mums suteikti tingios ramybės. Jis atėjęs užkurti ugnies ir nori, kad toji ugnis uždegtų visą pasaulį.
Bus pravartu čia paminėti vieną svarbiausių faktų krikščionybės gyvenime, tai yra, kad jos supratimas yra šiandien tapęs perdaug negatyvus ir perdaug saldus. Per daug saldumo ir nepakankamai jėgos! “Gana kalbėti apie geras aveles, norėtume matyti pasirodančius liūtus”. Mėgstame galvoti, kad idealas, kurį mes skelbiame, yra perdaug tobulas ir perdaug kilnus, jeigu pagonys, arba “modernieji pagonys”, jo nepriima. Tai yra graži iliuzija. Kilnus idealas visuomet sužavi ir patraukia. Verčiau atvirai prisipažinkime, kad evangelija, kurią mes skelbiame, ne visuomet yra suprantama. Kalba, kurią mes vartojame, yra svetima ir neaiški. Pats pasaulis mūsų patyrimui atvėrė naują matavimo saiką. Jis nustojo būti vaikų darželis, kur Tvėrėjo fantazija ištrėmė mus trumpam laikui. Žmogaus dvasia jį patiria šiandien, kaip didingą veiksmą, ieškantį savo pilnybės ir išsigelbėjimo. Žmogus turi įtempti visas savo dvasios ir kūno jėgas, kad jam padėtų išsigelbėti, gelbėdamas save.
Daugeliui krikščionybė yra tapusi lyg apdraudimo įstaiga nuo nelaimingos amžinybės, o jos praktikavimas — įmokėjimas neišvengiamo mokesčio. Todėl sakramentų priėmimo pasidarė savotiška rutina be gilesnio pozityvaus supratimo, be jokios kasdieninio gyvenimo permainos. Ne visiškai be pagrindo didžiausi ir rimčiausi krikščionybės priešai pašiepia mūsų “mažąsias dorybes”, už kurių nekartą slepiasi per daug tingumo, kartais net bailumo, neapykantos bei pavydo. Kiek kartų girdėjome, kad pasiekti Dievą reiškia visko atsižadėti, viską mesti, o tuo tarpu pamirštame, kad pats Dievas davė žmogui savo kuriamosios galios, kad jis pats tvarkytų šį pasaulį ir vestų prie paskutinio tikslo. Mes užmirštame, kad pats Dievas yra pasiekiamas tik per šios žemės sutvėrimus. Šv. Jokūbo žodžius, “tikras ir nesuteptas pamaldumas yra lankyti našlaičius bei našles ir sergėti save nesuteptą šiuo pasauliu”, susmulkinome iki raidžių suskirstymo, bet pamiršome jų tikrą moralinį pamokymą.
Garbinti Dievą reiškia ne vien tik Dievą laikyti aukščiausiu už visus daiktus ir Jam viską aukoti, bet taip pat kūnu ir siela prisidėti prie Kūrėjo veiksmo savo darbu, kad būtų atbaigtas šis Dievo veiksmas pasaulyje.
Mylėti artimą reiškia ne vien tik mylėti kitą žmogų ir gydyti jo žaizdas, bet pasišvęsti iki mirties, kad bendras žmonijos gyvenimas pagerėtų ir žengtų pirmyn.
Būti skaisčiu reiškia ne vien tik išsilaikyti nesuteptu, bet palenkti kūno ir dvasios palinkimus aukštesniems tikslams.
Būti indiferentišku nereiškia nesiinteresuoti daiktais ir jais kuo mažiausiai naudotis, bet siekti kuo toliausiai ir kuo aukščiausiai, neprisirišant prie jų formos ir išorinės vertės.
Rezignacija (pasidavimas likimui) neturėtų turėti vietos krikščionio širdyje, kol jis dar gyvas ir kol dar gal kovoti.
Idealas, kurio krikščionys turėtų siekti, nėra alternatyva: dangus arba žemė, gyvybė arba mirtis, bet dangus per žemę, gyvenimas per gyvybę. Mūsų gyvenimas turi būti pilnas, tikras, turįs savo pamatą žemėje, pasireiškiąs visomis jame esančiomis jėgomis. Būtų didelė klaida krikščionybę atskirti nuo žemės. Atskirti krikščionybę nuo žemės reikštų tiek pat, kaip ir ją atskirti nuo dvasios. Atpirkimo ir įsikūnijusios krikščionybės veiksmas yra tas pats dieviškosios meilės pasireiškimas, kaip ir pasaulio tvėrimas arba jo augimas. Dievas yra ir veikia visur. Žmogaus sąmonė turi tą veikimą atidengti ir sąmoningai vesti prie Dievo. Tai yra žmogaus gyvenimo prasmė ir krikščionybės esmė.