Juozas Vaišnys, S. J.
MERRY ANDREW
Graži, švelni, simpatiška ir sentimentali komedija, kurioje svarbiausi veikėjai yra trys: Danny Kaye, Pier Angeli ir išdresiruota šimpanziukė. Danny Kaye duoda filmui gražaus humoro, Pier Angeli — romantiško švelnumo, o beždžioniukė atlieka tokius veiksmus, kuriuose žmogus nebūtų įspūdingas. Manome, kad filmas tikrai patiks ir neperdaug rimtiems suaugusiems ir normaliems vaikams.
Danny Kaye vaizduoja anglų pradžios mokyklos mokytoją, užimantį ir suįdominantį vaikus linksmais šokiais ir žaidimais. Jo tėvas, mokyklos inspektorius (Noel Purcell), yra labai nepatenkintas ir bara sūnų, kad jis leidžiąs vaikams mokykloje triukšmauti ir nemokąs palaikyti drausmės. Sūnus jam aiškina, kad tokiu būdu jis daugiau pasiekia ir geriau vaikus išmoko net labai nuobodžių dalykų. Tėvas vis tiek nenori su tuo sutikti ir išsiunčia jį ieškoti kažkur griuvėsiuose pražuvusios brangios statulėlės.
Danny landžioja po urvus ir griuvėsius, ieškodamas statulėlės. Taip jam viename urve besikrapštant, atsiranda viršuje skylė, ir jis išlenda į šviesą. Bet sustingsta iš išgąsčio, kai pasijunta esąs tarp urzgiančių liūtų cirko narve. Mat, kai jis darbavosi urve, ten atkeliavo cirkas ir pasistatė palapines. Savo ramia laikysena Danny išvengė liūtų nasrų, bet pateko į kitas, gal dar nemalonesnes pinkles — įsimylėjo gražią ir simpatišką cirko akrobatę (Pier Angeli), nors jau buvo susižiedavęs su kita (Patricia Cutts). Akrobatė Pier Angeli buvo labai susidraugavus su dresiruota cirko šimpanziukė. Dabar užsimezgė įdomi draugystė tarp visų trijų. Danny Kaye įvairiose situacijose ir cirko pasirodymuose skaniai prijuokina žiūrovus. Veiksmas vyksta kartais linksmai, kartais liūdnai, nes jo mintyse visuomet ta simpatiška akrobatė, kurią jis daug labiau myli už savo sužieduotinę.
Pagaliau šimpanziukė atsitiktinai suranda statulėlę, ir jos abidvi su Pier Angeli nuneša ją nuliūdusiam Danny Kaye. Pabaiga aiški ir suprantama — jis atsisako savo buvusios sužieduotinės ir laimi gražiąją Pier Angeli. (A-I)
THE YOUNG LIONS
Dvi valandos ir penkiasdešimt minučių labai greitai prabėga, žiūrint šio filmo, kuriame puikiai atvaizduotos įvairios scenos iš Antrojo Pasaulinio Karo. Filmas yra suktas pagal Irwin Shaw romaną, nuo kurio vietomis yra žymių nukrypimų, ypač vaizduojant nacių leitenantą Diestl (Marlon Brando). Ryškiomis spalvomis atvaizduotas karo žiaurumas, kurio fone sukasi trijų meilių istorija. Tos istorijos herojai — Marlon Brando, Montgomery Clift ir Dean Martin — yra autoritetingai vaidyboje talkinami trijų atitinkamų žvaigždučių: May Britt, Hope Lange ir Barbara Rush.
Marlon Brando gerbėjai šiame filme turės progos dar kartą pasigėrėti tik jam vienam charakteringa vaidyba, kai savo statulišku ramumu ir vienu kitu pro dantis lyg nenoromis iškoštu žodžiu jis pasako daug daugiau negu kiti oratoriškomis kalbomis ir pietietiškais gestais. Taip, jis yra nacių karininkas — tai matyti iš jo blizgančios uniformos; bet po ta uniforma lyg ir jauti plakančią labai žmonišką ir suprantančią širdį, kuri bodisi karo žiaurumu ir beprasmiais nekaltų žmonių žudymais.
Montgomery Clift po savo nemalonios automobilio nelaimės, kuri jam vos nekainavo gyvybės, neatrodo esąs toks autoritetingas ir majestotiškas vaidybos karalius, koks buvo pirmiau, bet vis dėlto jis labai įtikinančiai vaizduoja jautrų Niujorko žyduką, patekusį kariuomenėn ir pajuokiamą bei persekiojamą savo likimo draugų tik dėl to, kad jis žydas. Nors jo išvaizda visai neatletiška, bet vis tiek išdrįsta boksavimosi dvikovon šaukti visus savo persekiotojus. Jo nenugąsdina net gauti keli labai žiaurūs nokautai — jis drąsiai kovoja ir pagaliau laimi.
Veiksmas vyksta atskiruose frontuose, beveik be jokio ryšio. Fatališkon ir klaikion apoteozėn jis susijungia tik tada, kai, visai baigiantis karui, Marlon Brando savo širdyje galutinai pasmerkia karo beprasmiškumą, demonstratyviai sudaužo šautuvą ir žūsta nuo Mongomery Clift rankos. Filmas skiriamas suaugusiems. (A-III)
THE LONG, HOT SUMMĖR
Dabar jau tikrai įėjo į madą imti filmui siužetą iš kokio nors įdomaus ir publikos mėgiamo veikalo, kuris dažniausiai nebūna perdaug moralus. Filmo režisierius greitai įsitikina, kad rodyti ekrane nešvarias scenas nebus įmanoma, nes Amerikoje filmų cenzūra yra griežtoka. Kas jas belieka daryti? Reikia pradėt “švarinti” ir pačiam cenzūruoti tai, kas tikrai nepraeis pro cenzorius. Po šios operacijos išeina toks filmas, kurio niekas negali pasmerkti, tačiau iš to pirmykščio kūrinio telieka daugiau ar mažiau ryškus šešėlis. Maždaug tą pat būtų galima pasakyti ir apie šį filmą, kuris yra gamintas, sekant kai kurias William Faulkner apysakaites (“The Hamlet”, “Barn Burning”).
Turtingas ir išdidūs ūkininkas, gyvenąs pietinėje Amerikos dalyje (Orson Welles), rūpinasi savo šeimos ateitimi. Jis yra visai nepatenkintas sūnumi (Anthony Franciosa), kuris atrodo laimingas su savo lengvo charakterio žmonele, gražia, bet labai tuščia plepute (Lee Remick), Sūnus labai nepraktiškas ir neturįs jokio supratimo apie biznį, dėl to dažnai kyla vaidai tarp jo ir tėvo. Tėvas nori bent dukterį nutekinti už gero vyro ir šiam tikslui numato gudrų ir gana akiplėšišką ateivį (Paul Newman), kurio duktė (Joanne Woodward) visiškai negali pakęsti. Kaip dažnai įvyksta filmuose, taip ir čia viskas tikėtinais ir netikėtinais keliais taip pakrypsta, kad dukters neapykanta tėvo numatytam žentui virsta meile.
Geriausioji praėjusių metų aktorė Joanne Woodward vaidina puikiai, tačiau už šį filmą gal ir nebūtų tokio titulo laimėjusi. Atrodo, kad filme “geriausiu aktorium” nori tapti ir Orson Welles, bet jo vaidyba ir pietietiškas akcentas yra su tokia perdėjimo ir nenatūralumo doze, kad kartais atrodo, jog jis vaidina girtuoklį. Vis dėlto vaidybinių gabumų jis turi ir, jeigu būtų jaunesnis, dar galėtų iškilti.
Suaugusiems filmas gali būti gana įdomus. (A-III)
Pirmasis Adomo miegas buvo ir paskutinis toks ramus: kai nubudo — pasijuto beturįs žmoną.
M. G. Saphir