DR. P. CELIEŠIUS
Iš ANKSTYVESNIŲ straipsnių matėme, kad pasaulėžiūra yra intymus žmogaus apsisprendimas už aukščiausią vertybę. Pasaulėžiūra yra ne tiktai apsisprendimas arba nusistatymas mintimi, bet savo gyvenimu tos vertybės siekimas ir savo darbais jos realizavimas. Pasaulėžiūra yra individualus žmogaus reikalas. Kito nustatyta pasaulėžiūra yra jam tik pasiūla. Ji tampa jo tik po to, kai pats savo supratimu ją apsprendžia ir nusprendžia savo gyvenimu jos siekti.
Kadangi pasaulėžiūra yra individualus ir intymus reikalas, todėl pašaliečiui stebint sunku yra atspėti tą intymų žmogaus nusistatymą, tą dvasinę sielos būseną. Stebėdami žmogų, mes atpažįstame jį tik dalinai. Didelė sielos gelmių dalis visada lieka stebėtojams paslėpta. Net pats žmogus savęs pilnai nepažįsta. Sielos gelmių ir pasąmonės psichologija rodo, kiek mes patys sau esame svetimi ir paslaptingi. Juo labiau nuošaliai stebinčiam sunku yra atpažinti visas žmogaus sielos gelmes. Dėl to ir dažno pasaulėžiūra lieka pašaliečiui paslaptimi.
Kartais žmogus pats atsiskleidžia kitiems, pasisakydamas apie savo aukščiausią siekiamą vertybę. Kartais ji išryškėja iš pastebėtų darbų, kuriais jis užsiima visa savo būtimi. Kartais pastebime žmogaus intymių dvasinio gyvenimo momentų išreiškimą ir iš to spėjame apie jo pasaulėžiūrą.
Mažas vaikas ir subrendusi beždžionė, bet koks skirtumas! Iš vaiko veido spindi dvasia, o beždžionės žvilgsnis visai bejausmis: vienintelis jos noras ir “idealas” — pasisotinti.
Pasaulėžiūra yra žmogaus giliausių minčių ir jo veikimo kryptis. Jis pagal ją galvoja, pagal ją planuoja, pagal ją sprendžia, pagal ją apsisprendžia ir veikia. Dėl to, norėdami apspręsti žmogaus elgseną, turime atsižvelgti į jo pasaulėžiūrą ir pagal tai ją matuoti ir vertinti. Veikiančiojo pasaulėžiūra dažniausiai nei jo kalboje, nei raštuose, nei paskiruose veiksmuose nėra tiesioginiai išreikšta. Ją reikia mokėti atrasti ne žodžiuose, bet tarp kalbančiojo žodžių, ne parašytose eilutėse, bet tarp rašančiojo eilučių, ne paskiruose darbuose, bet tarp darbų, tikriau sakant, toje kryptyje, kurios pagrindu yra rikiuojami darbai. Nėra lengva ją įžiūrėti ir atrasti. Nepakanka išgirsti vieną kalbą, paskaityti knygos dalį ar tik vieną knygą. Nepakanka pastebėti žmogaus vieną veiksmą ir jau pagal tai spręsti apie jo pasaulėžiūrą. Ne. Tam tikslui reikalinga yra plačiai apžvelgti žmogaus kalbas, raštus, darbus ir visą jo elgseną, surasti visos elgsenos bendrą veikimo kryptį ir pagal tai nustatyti veikiančiojo pasaulėžiūrą. Kadangi žmogus savo pasaulėžiūros paprastai nepasako ir apie ją nekalba, bet, ją suponuodamas, pagal ją veikia, todėl ir sakoma, kad pasaulėžiūrą reikią įskaityti tarp eilučių. Pasaulėžiūrinis veikiančiojo suponavimas, kaipo veikimo raktas, įprasta mokslinėj terminijoj vadinti neišreikštąja prielaida (Voraussetzung). Šios pasaulėžiūrinės prielaidos niekas neįrodinėja, bet perima iš autoriteto. Vaikai perima arba iš tėvų arba iš auklėtojo, o suaugusieji iš genialių mokslininkų arba tiesiog iš apreiškiančio autoriteto.
Pasaulėžiūrinis jausmas yra tiek žmoguje stiprus, kad jis mano visus taip jaučiant ir galvojant, kaip jis pats. Savo matu pradeda matuoti visus kitus. Veikiančiajam jo pasaulėžiūrinė riba esanti ir visų kitų pasaulėžiūrinė riba. Kiekvienas veikiantysis savo pasaulėžiūriniu mastu ima matuoti ir visus kitus. Ši psichologinė savybė yra pagrindas nesusikalbėti su kitais. Žiūrėk, vienas rašo arba kalba savo pasaulėžiūrinio įsitikinimo ribose taip, rodos, aiškiai ir įtikinančiai, kad kitaip negali ir būti. Atsiranda, žiūrėk, oponentas, kuris irgi su ne mažesniu įsitikinimu dėsto savo mintis ir planuoja gyvenimą. Jie nesusikalba. Nesusikalbėjimo pagrindas yra pasaulėžiūrinės ribos skirtumas. Vienaip atrodo pasaulis su jo vertybėmis, žiūrint į jį iš teistinės pasaulėžiūros ribos, kitaip jis atrodo, žiūrint iš idealistinės pasaulėžiūros ribos, dar kitaip jis vertinamas, žiūrint iš vitalistinės pasaulėžiūros taško, arba vėl — iš hedonistinės, ir vėl kitaip atrodys pasaulio vertybių skalė, žiūrint į ją vien materialistinės pasaulėžiūros žvilgsniu. Kas vienam bloga — kitam bus gera, kas vienam nuodėminga — kitam dora ir šventa, kas vienam atrodo kaip siektinas idealas, tas kito įsitikinimu yra vien žmonijos tamsybės liekana, tuštumas ir šalintinas reiškinys.
Skirtingų pasaulėžiūrų asmenų nesutarimas yra greičiau suprantamas. Kitaip, rodos, ir būti negalėtų. Bet nuostabu, kad ir tos pačios pasaulėžiūros žmonės dažnai nesusikalba. Kalba, rašo, išeidami iš tos pačios pasaulėžiūros ir apie tą patį objektą, o vis dėlto nesusikalba. Nuomonių skirtumo pagrindas yra tas, kad vienas iš oponentų galvoja, jog visi žmonės taip pat galvoja ir taip pat jaučia, kaip jis. Kitas oponentas turi prieš akis ne tiktai savąją pasaulėžiūrą, bet ir kitų žmonių. Jis žino, kad pasaulėžiūrų ribos labai įvairuoja. Jei tam tikras gyvenimo planavimas tinka vienos pasaulėžiūros pagrindu, tai tas pats planas visai netinka kitos kraštutinės pasaulėžiūros pagrindu. Bet šią tezę iliustruosime pavyzdžiais, tai daugiau išryškės jos pagrindimas.
Daugumas iš mūsų pamename, kai prieš keliolika metų vienas mūsų žymus mokslininkas, ilgai gvildenęs socialinius klausimus, paleido tiek gyvu, tiek rašytu žodžiu šūkį, kad atėjo laikas mums pasisakyti už nepasaulėžiūrinės politikos santvarką. Tą savo tezę pagrindė labai svariais argumentais, imtais tiek iš istorinių įvykių, tiek iš loginės galvosenos. Jeigu politika yra suplakama su pasaulėžiūra, tai išeina — kieno valdžia, to ir religija. Jeigu dauguma valstybinės valdžios atstovų bus katalikai, jie nubalsuos katalikams palankius įstatymus ir vartos represines priemones prieš kitatikius. Viduramžiais keliose valstybėse katalikiškos valdžios įvestoji inkvizicija prieš kitatikius ir netikinčius buvo pasaulėžiūrinės politikos reiškėjų loginis rezultatas. Tada katalikybei klestėti buvo palankios sąlygos, o kitaip galvojantiems labai žiaurios. Įsigalėjus protestantizmui Vokietijoje ir kitose kaimyninėse valstybėse, pasaulėžiūrinės politikos atstovai pradėjo persekioti katalikus. Juos prievartavo priimdinėti nekatalikų religiją, pagal principą: kieno valdžia, to ir religija. Anglijoje ir daugelyje Vokietijos provincijų katalikai neteko savo kultūrinių institucijų, buvo kalinami ir net žudomi, kad neišpažino valstybinės religijos. Dabar katalikams buvo bloga, o valstybinės religijos išpažinėjams geriau. Bolševistinėj Rusijoj jau kelios dešimtys metų valdžia yra patekus į ateistų rankas. Jie, kovodami su visokios rūšies religijomis, persekioja tiek katalikus, tiek kitatikius, nors ir ne vienodu griežtumu. Ten geriau yra ateistams ir labai bloga tikintiesiems, nes istorijos bėgyje niekados nebuvo išžudyta dėl pasaulėžiūros tiek daug žmonių, kiek bolševistinio teroro metu. Taigi, geriausia yra atskirti politinį momentą nuo pasaulėžiūrinio ir neleisti valdžios vykdytojams kištis į žmogaus įsitikinimą bei pasaulėžiūrinį reiškimąsi. Šis teigimas yra dar logiškai sustiprinamas tuo, kad žmogių jo pasaulėžiūra yra brangesnė už viso pasaulio turtus. Jis jos neiškeis už viso pasaulio brangenybes. Jis verčiau mirs, bet savo pasaulėžiūros neišsižadės, nes tarp dvasinės ir medžiaginės srities negali būti pravesta paralelė. Dvasinės vertybės gali būti medžiaginiais turtais tiktai simbolizuojamos, bet neiškeičiamos. Dėl to ir milijonų žmonių politinis įsitikinimas negali atsverti vieno žmogaus dvasinių vertybių.
Ši pasaulėžiūrinės laisvės tezė, rodos, taip tiesos požiūriu atvira, aiški ir stipriai pagrįsta, kad absurdas būtų mėginti, ginčytis, nesutikti ir ją atmesti. Kitaip galvojant išeitų, kad Dievo malonę ir išganymą galima nusipirkti grynai už pinigus be Išganytojo atpirkimo. O vis dėlto ir ši pasaulėžiūrinės laisvės tezė turi vieną silpną vietelę. Toji silpnybė kyla iš klaidingos prielaidos, kad visos pasaulėžiūros suponuojamos teistinės — humanistinės plotmės ribose. Visas tos pasaulėžiūrinės laisvės pagrindimas statytas ant įsitikinimo, kad visi žmonės turi kilnią pasaulėžiūrą: arba teistinę, arba idealistinę, arba humanistinę. Jeigu taip būtų, tada nepasaulėžiūrinės politikos tezės niekas nepajėgtų, be blogos valios, išgriauti ir kitaip galvoti. Bet, deja, ne visi žmonės turi laimės džiaugtis kilnios pasaulėžiūros įsitikinimu.
Yra dalis žmonijos, kurie savo pasaulėžiūra nepakyla aukščiau medžiagos ir net neprilygsta gyvulio padorumui. Mes pažįstame iš istorijos hedonistus, kurių gyvenimo aukščiausias šūkis buvo: kuo daugiau išgauti geidulinio malonumo šioje žemėje, nes pomirtiniame gyvenime nieko nebūsią. Tokių hedonistų buvo visais laikais. Jų nemaža yra ir mūsų tarpe. Jie lygiai pretenduoja į laisvę savajai pasaulėžiūrai pareikšti, kaip ir teistinės, idealistinės pasalėžiūros atstovai. Davus jiems laisvę reikštis viešai, neįmanoma būtų joks jaunimo auklėjimas, nei moralės palaikymas. Davus laisvę materialistinės pasaulėžiūros nešėjams, nebūtų saugus gyvenimas dėl plėšikų ir gobšiųjų išnaudojimų, apgaulių ir plėšimų. Štai čia ir turi įsikišti valstybinė administracija ir sudrausti baudžiamomis priemonėmis hedonistinės ir materialistinės pasaulėžiūros reiškėjus, kad jie netvirkintų jaunimo ir neskriaustų visuomenės.
Mes lengvai ištariame: viešos tvarkos ardytojai ir jaunimo tvirkintojai turi būti valdžios sudraudžiami. Taip mes sakome dėl to, kad mes esame teistinės — idealistinės pasaulėžiūros atstovai ir galvojame, kad visi kiti tokie patys yra. Bet tuo tarpu anie hedonistai gali drąsiai mums prieštarauti, sakydami, kad leistume ir jiems laisvai elgtis, nes jų tokia pasaulėžiūra. O pagal principą: valdžia neturi teisės kištis į žmogaus pasaulėžiūrą, išeina, kad valdžia neturi teisės sudrausti ištvirkėlių, sukčių, išnaudotojų, kaip kad matome vykstant bolševistinėj santvarkoj valdomųjų klasėje.
Taigi, nepasaulėžiūrinės politikos tezė yra statoma ant kitos problemos, būtent: kuo baigiasi pasaulėžiūra. Jeigu pasaulėžiūros ribas nukelsime iki hedonistinės ir materialistinės pasaulėžiūros kraštutinumo, tada nepasaulėžiūrinė politika yra lygi chaosui. Tada yra atvėrimas durų visiems iškrypėliams, tvirkintojams ir plėšikams laisvai elgtis pagal jų pasaulėžiūrą. Jeigu tas ribas nukelsime tik iki humanistinės pasaulėžiūros imtinai, tada nepasaulėžiūrinė politika galioja, bet už tai žemosios pasaulėžiūros atstovai paliekami už laisvės ribų, nes jų veiksmų laisvę varžo valstybės įstatymai. Jie, elgdamiesi pagal savo pasaulėžiūrą, yra policijos sekami ir teismo baudžiami. Tada negalioja pasaulėžiūrinės laisvės šūkis. Čia yra kertinis akmuo, kurį reikia moksliškai spręsti, o ne tuščiai ginčytis.