Gerbiamas Redaktoriau,

    Nepasidomėjusi recenzijom, esu pataikiusi į tikrai nuostabiai nuobodžius ir nevykusius filmus. Man tad svarbu, ką “Laiškai Lietuviams” sako apie filmus. Ir va, “L. L.” turi labai palankų vertinimą “Blow-up” (birželis, 263 psl.).

    Kiekvieną penktadieni gaunu mūsų vyskupijos laikrašti “Catholic Universe Bulletin”. Ten yra toks skyrius, kur įdedami National Catholic Office for Motion Pictures (anksčiau vadinosi Legion of Decency) filmų vertinimai. Čia mano anksčiau minėtas filmas yra po “Condemned” klasifikacija.

    Man gal ir norėtųsi pažiūrėti tą “condemned” filmą, bet, kartą į metus bažnyčioj prisiekus į blogus filmus neiti, lyg ir galvodavau, kad NCOMP geriau žino, kas moralu, o kas ne, ir reikia jų sugestijomis vadovautis. “L. L.” gi šį filmą užgiriant, pasidaro truputį neaišku, kuo reikia vadovautis. Gi “L. L.” lietuviški, jėzuitų leidžiami, žino, ką sako.

Aušra Barzdukaitė

Miela Aušra,

    “Filmas yra gražus, keistas ir jaudinąs. Tai Antonini savo pačioj aukštumoj. NCOMP su tuo nesutiko. Ji pasmerkė “Blow-up”... dėl kai kurių scenų, kurios, įstaigos nuomone, peržėngė viešosioms pramogoms priimtinas moralės ribas”, taip rašo Jane Gibson katalikų mėnesiniame žurnale “Jubilee” (February, 1967, 46 psl.). Palankiai — vieni aiškiau, kiti santūriau — šį filmą vertino bent keli kiti filmų kritikai katalikų žurnaluose.

    Visgi amerikiečių filmų sąjunga “Motion Picture Association” šiam filmui nesuteikė “pritariamo antspaudo” (seal of approval), o po to ir amerikiečių katalikų filmų įstaiga NCOMP paskyrė ją į C kategoriją.

    Kaip išaiškinti skirtumą vertinant šį filmą? Pirmiausia tenka pastebėti, kad šis filmas savyje yra vertingas, vaizduojąs tam tikrą šių laikų tikrovės praradimo dvasią, tik jame pasitaiko viena kita filmo temos vystymui daugiau ar mažiau reikalinga pusnuogumo scena, parodanti, kad, praradus tikrovės pajutimą, ir lytis tampa beprasmė. Kuo remiasi katalikų filmų įstaiga, pasmerkdama tokį filmą, ir kuo remiasi tie filmų kritikai, tą filmą palankiai vertindami? Ogi katalikų filmų įstaiga atkreipia dėmesį į nuogumo scenas, o tie filmų kritikai — į filmo bendrą vertę.

    Apie katalikų filmų įstaigos nusistatymą nuogumo scenų atžvilgiu jau buvo minėta šiame žurnalo numeryje kitoje vietoje (žr. 394 psl.). Ši įstaiga yra nusistačiusi užkirsti bet kokį kelią nuogumui viešai filmuose rodyti ir taip, jį moralės sąskaiton išnaudojant, pasipelnyti. Filmų, kaip pvz. “The Pawnbroker”, su tokia trumpa scena paskyrimas į C kategoriją yra nukreiptas daugiau į filmų gamintojus, negu į žiūrovus: ne tai, kad viena trumpa scena pakenks žiūrovų moralei, bet kad filmų gamintojai tą sceną išimtų ar pakeistų, taip kad nuogumo scenos nesibrautų į filmus.

    Tuo tarpu filmų kritikai vertina filmą bendrai subrendusiai žiūrovų publikai. Taip vertino ir Dalė Lukienė: paminėjusi, kad filme yra “abejotinos vertės” scenų, ji filmą laikė tinkamu “subrendusiems jaunuoliams virš aštuoniolikos metų ir suaugusiems”.

    Ar eiti į tokius filmus? (Čia įsidėmėtina, kad kalbama ne apie visus C filmus, bet tik apie vertingus filmus, patekusius į C kategoriją dėl vienos kitos trumpokos nuogumo scenos). Lengvai paveikiamiems ir tokie filmai gali būti netinkami. Subrendusiems, t. y. sugebantiems nepasimesti, bet žiūrėti į filmo esmę, tokie filmai gali būti vertingi. O kaip, jei esi davęs priesaiką? Žiūrint kokią ir kaip. Sprendžiant ar eiti, visiems, bet ypač prisiekusiems, reikėtų ir savęs paklausti: Ar asmeninė nauda iš to ėjimo atsvertų tą faktą, kad aš tą filmą “remiu” eidamas?

Redaktorius