Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1967m. 1 Sausis

SAUSIS * 1S67 * JANUARY * Vol. XVIII Nr. 1

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius: Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Birutė Bulotaitė (techninė redaktorė), Gintarė Ivaškienė, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Vaclovas Kleiza, Gintautas Sabataitis, S. J., Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8100 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40?. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

GYVENIMUI TEKANT    * * *    2

KAIP PAVEIKĖ . . .?    Pasisakymai    6

AR DIEVAS YRA MIRĘS?    K. Trimakas, S. J.    8

JĖZUITŲ SUVAŽIAVIMAS    B. Markaitis, S. J.    14

EILERAŠČIAI    Sesuo M. Jurgita    18

DIDŽIOJI MEILĖ    A. Grauslys    20

TVOROS IR UŽTVAROS (ftgr.)    Alg. Kezys, S. J.    21

PER DAUG PARAKO?    K. Trimakas, S. J.    28

NAUJO POBŪDŽIO PARAPIJOS    A. L.    29

LIETUVIŲ REPREZENTACIJA    G. Sabataitis, S. J.    30

VISŲ ŽMONIŲ BROLIS    A. Grauslys    32

IŠKARPOS IŠ ANAPUS    M. Banėnas    35

KAM VAIKAMS DRAUGAI    G. Ivaškienė    36

PASENOLIAI; NAUJAGIMIAI    Paruošė G. I.    37

TAMSU, TYLU, RAMU    Gabrielė    38

SKAITYTOJO ŽODIS    40

“LAUMĖS JUOSTA” (rec.)    Alė Rūta    41

EKRANO MIRGESY    * * *    42

Tėvų Jėzuitų veikla ir pastangos yra skiriamos lietuviškosios išeivijos labui, pasirenkant darbus, kurie pabrėžia krikščioniškuosius principus ir sukuria galimybes kultūrinei ir tautinei kūrybai.“Laiškai Lietuviams” mums padeda patarnauti daugeliui tautiečių plačiame pasaulyje. Kad tą uždavinį sėkmingiau įvykdytų, mūsų žurnalas turi stiprėti, tapti vis turiningesniu ir patrauklesniu. Čia mums labai svarbi visų pagalba, nes spauda yra brangi, reikalaujanti kompetentingų žmonių ir gausių finansų. Riboti ištekliaididžiausia mūsų kliūtis. Jei “L.L." skaitytojai prisidėtų antra tiek, mes nesiskųstame nedatekliais. Atradę vieną naują skaitytoją ar padvigubinę įnašą prenumeratai, jie mus įgalintų plačiau paskleisti mūsų žurnalą Pietų Amerikoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kitur. Dėkodami mūsų bendradarbiams, rėmėjams ir skaitytojams, visiems geidžiame palaimos ir didžio gėrio.

Tėvas Bruno Markaitis, S. J., Lietuvių Jėzuitų Provincijos Vyresnysis

GYVENIMUI TEKANT

■ Dvasia ir darbai

     Pastebima, kad panaikinus nuodėme baudžiamąjį pasninko įstatymą, tikinčiųjų tarpe, šalia teisingo nusistatymo, pasireiškia ir du kraštutiniai nusiteikimai: atsileidusiųjų ir griežtųjų. Atsileidusieji linksta visai nepasninkauti (anot jų, juk tam ir įstatymas panaikintas), o griežtieji nelanksčiai laikosi pasninko papročio ("kad popiežius ir lieptų nepasninkauti, aš vis vien pasninkausiu"). Ieškant teisingo nusistatymo, ypač dabar besiartinant naujam atgailos laikotarpiui — gavėniai, verta vėl prisiminti apie atgailą, jos dvasią ir darbus.

     1966 II 17 išleistoje apaštališkoje konstitucijoje popiežius Paulius VI nurodė tris faktus atgailos dvasiai žadinti: 1) Bažnyčia ir jos nariai jungiasi su Kristumi jo išganomajame darbe, taigi ir atsiteisiant už blogį; 2) nors Bažnyčia yra šventa pašaukimu, bet dėmėta savo narių žmogiškumu, todėl reikalinga pasikeitimo - atsinaujinimo; 3) Bažnyčios narių uždavinys yra pašvęsti pasaulį, prie jo neprisirišant, bet susilaikant.

     Atsiteisti, atsinaujinti, susilaikyti — šį vidinį nusiteikimą reikia išreikšti išoriniais atgailos ir artimo meilės darbais.

     Apie tuos atgailos darbus užsimena ir vysk. V. Brizgys savo laiške lietuviams laisvame pasaulyje: "Užaugusieji katalikai galėtų visi atsižadėti advento ir gavėnios metu, pvz. rūkymo, alkoholio vartojimo, nebūtinų pramogų, o sutaupas iš to skirti kokiam nors geram darbui. Mums, lietuviams, ypatingai tuo metu dera nuoširdžiau atsiminti, negu kada, kad mes turime svarbių reikalų, liečiančių visą tautą, Lietuvoje vargstančių labui turime Religinę Šalpą ir BALFą, Romoje turime šv. Kazimiero Kolegiją, turime vienuolijas ir jų veiklą, turime savas mokyklas ir jaunimo organizacijas, esame reikalingi pagalbos mūsų lietuviškai liturginei, religinei ir kitokiai gerai spaudai".

     Nereikšmingi yra darbai, jei negyvinami dvasia. Nelieka nei dvasios, jei ji neišreiškiama darbais. Kaip neužtenka užlaikyti pasninką vien iš įpročio be dvasios skatinimo, taip nėra ten dvasios, kur pamirštamas pasninkas ar kiti jo vietoj siūlomi darbai. Dvasios skatinami tevystosi darbai.

■ Ar nereikia vyskupų išeivijoj?

     Kas išlaikys lietuviškas parapijas? Kas steigs lietuviškas pamaldas? Ar nereikia savos bažnytinės vadovybės išeivijoje? Šie klausimai keliami ypač šiuo metu po Moksleivių Ateitininkų Sąjungos viešo kvietimo žygiui pas šv. Tėvą prašyti jo daugiau savų vyskupų.

Skaityti daugiau:

KAIP JUS PAVEIKĖ PASKELBTOJI FRAZĖ, KAD “DIEVAS YRA MIRĘS”?

BEPROTIS: Ar girdėjote apie beprotį, kuris vieną šviesų rytą užsidegė žiburį ir nubėgo į turgų, be perstojimo šaukdamas: "Aš ieškau Dievo! Aš ieškau Dievo!” Tokiuo elgesiu jis sukėlė daug gardaus juoko aplink stovėjusiems žmonėms, kurie Dievu netikėjo. "Kodėl?” — paklausė vienas. — "Ar jis prarastas?” "Ar jis, lyg vaikas, pasiklydo”, pasakė kitas. "O gal jis kur tūno pasislėpęs? Ar jis bijo mūsų? Gal iškeliavo laivu? O gal išemigravo?” Žmonės šūkavo, klegėdami iš juoko. Beprotis šoko į jų vidurį ir pervėrė juos savo žvilgsniais. "Kur Dievas pasišalino?” sušuko jis. "Aš noriu jums pasakyti, Mes jį nužudėm — aš ir jūs. Visi mes esam jo žudikai! Bet kaip mes jį nužudėm? Kaipgi galėjom išgerti visą jūrą? Kas mums davė tokią kempinę nubraukti visą horizontą? Ką mes padarėm, kai atpalaidavom šią žemę nuo saulės? Kurlink dabar ji juda? Kurlink judam mes?

"Tolyn nuo visų saulių? Argi mes nelakstom be perstojimo? Atgal, į šalis, pirmyn, į visas puses? Ar dar tebėra kas viršuj ir kas apačioj? Ar mes neklaidžiojam, tarsi per begalinę tuštumą? Argi tuščia erdvė nepadvelkia į mus? Ar ji netapo šaltesnė? Argi naktis neateina, vis tamsesnė ir tamsesnė?... Dievas yra miręs... Ir mes jį užmušėm! Kaip save guosim, mes — iš visų žudikų didžiausi žudikai...”

Nietzsche, Linksmasis mokslas


Norėdami suprasti ir “Laiškų Lietuviams” žurnale paskelbti, kaip populiarinama frazė, kad “Dievas yra miręs”, paveikia žmones. kai kurių skaitytojų paklausėme: Kokia buvo Jūsų asmeninė reakcija, išgirdus tą frazę? Ar paveikė Jus, ar ne — daug ar mažai, kaip ir kodėl? Žemiau pateikiame kai kuriuos atsakymus.

MATEMATIKOS PROFESORIUS: Pirmoji mintis — kad norime klausytoją pritrenkti ar nustebinti originalumu. Antroji mintis — kad šūkis jau labai senas, nes Nietzsche jį į Zarathustros lūpas įdėjo. Bendras įspūdis: šūkis naudojamas reklamai. Nustembi tiktai išgirdęs, kad jį naudoja teologai — kažkaip sunku įsivaizduoti teologiją be Dievo.

Skaityti daugiau:

Ar Dievas yra miręs

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

     “Dievas yra miręs" — tai yra ir keista, ir kvaila, ir kartu rimta frazė. Savy ji yra kvaila, nes skelbianti kontradikciją: jei Dievas buvo, tai ir tebėra, nes Dievas amžinas, nemirtingas; tuo tarpu frazė implikuoja, kad Dievas buvo (nemirtingas), bet mirė. Visgi ji yra rimta, kaipo žmonių pergyvenimo išraiška apie Dievą; o viskas, kas liečia Dievą, liečia žmogaus gyvenimo prasmę ir dėl to yra rimta. Pagaliau, ta frazė yra keista, nes jungianti ir rimta, ir kvaila.

     Žiūrint į tos frazės kvailystę, būtų galima į ją visiškai nekreipti dėmesio: niekas juk nenori turėti ką nors bendro su tuo, kas kvaila. Visgi, pažiūrėjus į tos frazės rimtąją pusę — į tai, kad frazės žodžiai kristalizuoja bent kai kurių žmonių jausminį pergyvenimą, negalima į tą frazę numoti ranka jos visai nepasvarčius.

     Ta frazė išreiškia kai kurių žmonių pergyvenimą. Žmonių pergyvenimai gali būti neteisingi, netikslūs, bet jie visada yra tikri; tikri ta prasme, kad kas pergyvenama, pergyvenama, t. y. paliečia ir paveikia žmogų, nors ir be pagrindo; pavyzdžiui, kai pergyvenama keleivių panika laive, pasklidus netikram gandui, kad laivas skęsta... Tai tikra baimė, ir, nors be rimto — ar net be jokio — pagrindo, gali būti su labai rimtomis pasekmėmis.

     Taigi ir šios frazės, kaipo kai kurių žmonių tikėjimo "užtemimo" išraiškos, mes negalime ignoruoti. Ji gali mums atrodyti kvaila. Ji gali neturėti tikro pagrindo, bet ji turi savo rimtą pusę. Kai kurie žmonės šiandien taip jaučia, taip galvoja arba bent taip frazuoja. Tai yra dabarties tema. Gyvendami dabarty, ją turime pasvarstyti ir išsiaiškinti.

KAS PRIE TO PRIVEDĖ

     Ta frazė "Dievas yra miręs" yra kai kurių žmonių pasaulėžiūrinės kelionės laikinas galas. Kelionė įvyko Vakarų pasaulio istorijos bėgyje. Nenorėdami tvirtinti, kad viskas prasidėjo nuo Adomo (nors čia daug tiesos), sakysime, kad ta kelionė "prasidėjo" baigiantis Viduramžių laikams, kuriuose vyravo Bažnyčios mokoma krikščioniškoji pasaulėžiūra.

     Apgraibom palieskim tos kelionės kelrodžius: Liuteris paneigė hierarchinės Bažnyčios autoritetą, Renan — Kristaus dievystę, XIX amžiaus ateistai — Dievo buvimą... Nietzsche, žiūrėdamas į išoriškai krikščionybę teišpažįstančią Vakarų Europą, paskelbė, kad "Dievas mirė".

 

Gyvasis Dievas negali būti pražudytas žmonių, sakančių, kad jis yra miręs — lygiai taip pat, kaip jam apginti nereikia žmonių, teigiančių, kad jis gyvas. Juk tikrovė negali būti pažeidžiama ideologinių debatų apie tikrovę.

Christian Century, 1965 XII 1

     Tą pasaulėžiūrinę odisėją protestantų teologas Dietrich Bonhoefferis nupiešė sekančiai: "Sąjūdis link žmogaus autonomijos, prasidėjęs apie XIII amžių,... mūsų laikais pasiekė tam tikrą atbaigimą. Žmogus išmoko "susidoroti" su visais svarbiais klausimais, nepasinaudodamas "Dievu", kaip veiksminga hipoteze. Mokslą, meną ir net etiką liečiančiuose klausimuose tai pasidarė savaime suprantamu dalyku. Tačiau paskutiniojo šimto metų bėgyje taip vis labiau ir labiau atsitiko ir su religiniais klausimais. Darosi aišku, kad viskas gali apsieiti be "Dievo", ir dar lygiai taip gerai, kaip ir anksčiau. Kaip mokslo srityje, taip ir bendrai žmonių reikaluose tai, ką mes vadiname "Dievu", yra vis daugiau išstumiama iš gyvenimo".

Skaityti daugiau:

ISTORINĖS SVARBOS JĖZUITŲ SUVAŽIAVIMAS

Jėzuitų Ordino generolas tėv. Pedro Arrupe ir tėv. Bruno Markaitis.

Interviu su Jėzuitų Ordino generalinėje kongregacijoje dalyvavusiu lietuvių jėzuitų išeivijoje vyresniuoju tėv. Bruno Markaičiu, S. J.

KLAUSIMAS: Kada ir kokiais tikslais yra šaukiamos Jėzuitų Ordino generalinės kongregacijos?

TĖVAS MARKAITIS: Paprastai generalinės kongregacijos šaukiamos. Ordino generolui mirus, naujam tėvui generolui išrinkti. Tai pagrindinis tikslas; tačiau jos taip pat šaukiamos svarbiesiems viso Ordino reikalams svarstyti. Tokios kongregacijos įvyksta maždaug kas dvylika metų. Maždaug kas šeši metai šaukiamos taip vadinamos "prokuratorių kongregacijos", kuriose dalyvauja ne pareigūnai, bet eiliniai Ordino atstovai. Jie sprendžia, ar jau atėjęs laikas šaukti generalinę kongregaciją.

     Dabartinę kongregaciją dviejose sesijose iššaukė dvi priežastys — tėvo generolo Janssens mirtis ir Vatikano II Susirinkimas.

     Kadangi kongregacija buvo paskelbta prieš šešis mėnesius, tai buvo proga pasisakyti tiek atskiriems asmenims, tiek bendruomenėms apie problemas, kurios jiems atrodė spręstinos dabar, neatidėliotinai.

KLAUSIMAS: Kaip vyko generalinės kongregacijos darbas?

TĖVAS MARKAITIS: Į Romoje vykusia generalinę kongregaciją atvažiavo 225 asmenys, kurie atstovavo 36,000 Ordino vyrų. Kongregacija vyko dviejose sesijose — 1965 ir 1966 metais. Pačioje pradžioje išrinktas naujas tėvas generolas — baskų kilmės tėv. Pedro Arrupe, paskutiniu metu buvęs Japonijos Provincijos galva. Jau prieš tėvo generolo išrinkimą buvo aišku, kad šioji kongregacija bus skirtinga nuo kitų, kadangi ji buvo II Vatikano Suvažiavimo šešėlyje. Girdėjosi balsų ir nuomonių, kurių dar prieš penkis metus nebūtų buvę įmanoma užgirsti. Kai kurie iš jėzuitų ekspertų, dalyvavusių Suvažiavime, taip pat dalyvavo ir kongregacijoje, kaip Hirschmann, Smulders, Fransen, Ochagavia ir kt. Jie atnešė tam tikrą naujumą, II Vatikano Suvažiavimo pulsą ir globalinių problemų pajutimą. Kitas aspektas: nevienam delegatui atrodė, kad Tridentino era pasibaigė, kad prasideda nauji laikai. Nebuvo aišku, ką reikėtų daryti, tačiau buvo matyti, kad šiuo metu, kai demokratija viena ar kita forma valdo didesnę pasaulio dalį, tuo tarpu vienuolynų organizacija dar tebėra gerokai feodališka. Nevienam delegatui atrodė, kad ir mūsų Ordino struktūra turėtų būti demokratiškesnė. Tokiu būdu, pavyzdžiui, ir tėvo generolo kadencija neturėtų būti visam amžiui, bet gal ji turėtų būti apribota. Šis klausimas buvo net penkias dienas diskutuojamas iš visų pusių.

Skaityti daugiau:

EILERAŠČIAI Sesuo M. Jurgita

SESUO M. JURGITA

Sesers M. Jurgitos (Saulaitytės) gilios minties lyrikos puokštės buvo atspausdintos lietuvių ir amerikiečių periodinėje spaudoje. 1966 m. “L. L.” straipsnių konkurse ji laimėjo pirmąja vietą.

VAIKYSTĖ

Šiltos vagos žada šiltą rupią duoną.
Alkani nykštukai buria, stebi, laukia
pirmo derliaus
pirmos varpos
kąsnio duonos.

Darbo dainos aidi saulei besileidžiant.
Dar paliksim ir palauksim.
Tik nykštukai
buria, stebi, saugo
pirmos varpos
stebuklingą grūdą.

TIKĖJIMAS

Bedugnės tekančios srove,
bedugnės verkiančios srove...

Beribė pilnatis
sidabro skaistume
ir deimanto skausme
ir deimanto nelūžtančiam skausme...

Skaityti daugiau:

DIDŽIOJI MEILĖ

12 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

     H. Balzakas yra pasakęs, kad, kaip tobuli meno kūriniai, taip ir giliausi meilės jausmai yra retenybė. Šalia šitokios meilės tėra tik apskaičiavimai, praeinantys susijaudinimai, verti paniekos, kaip ir viskas, kas yra maža. Tuo rašytojas pasisako už labai gilią meilę, kuri, tartum kalnų viršūnė, siekia debesis ir kurios nepalyginsi su eiliniais daugumos jausmais. Tai didžioji meilė.

     Niekas iš gyvenimą pažįstančiųjų neginčys, kad meilė meilei nelygi, kad įvairios poros skirtingai meilę išgyvena ir kad todėl savo išgyvenimų intensyvumu ir gilumu yra įvairių meilės rūšių. Nesustodami ilgiau prie visos eilės kūno ir dvasios išgyvenimų meilės įtampos laipsnių (pagal kuriuos būtų galima meilę rūšiuoti), tik suminėsime tris to jausmo pasireiškimus, kurie vadinami meilės vardu: meilė — apsigavimas, tikroji meilė ir didžioji meilė. Meilės apsigavimu arba netikrąja meile vadiname tuos labai skaitlingus atvejus, kai tik geidžiama, o nemylima; kur, kūnui balsiai kalbant, dvasios balso negirdima, nes, dvasiai tylint, jos ir girdėti negalima. Pats gyvenimas skelbia, kad meilės apsigavimų yra daug, nes daug jaunų moterysčių labai greitai suirsta, tuo įrodydamos, kad jos nebuvo pagrįstos abipuse tikra meile. Tikroji meilė, tasai natūralus moterystės pagrindas, irgi per greit atvėsta, nes moterystėj dažnai apsileidžiama ir per mažai rūpinamasi tą meilę ugdyti ir išlaikyti.

     Tokių porų meilę nekartą aptemdo ir tas faktas, kad žmona, tapusi našle, ar vyras, tapęs našliu, per greitai pamiršta buvusią meilę ir tuoj sudaro kitą moterystę. Dar neseniai psichologai yra tvirtinę, kad tikroji meilė tegali gimti vieną sykį gyvenime (šiandien sakoma, kad du, tris sykius). Taip pat pirmieji krikščionybės amžiai nepalankiai žiūrėjo į antrąsias vedybas (gal būt, jų meilės tikrumu netikėdami). Tokie įsitikinimai ir pažvalgos negali bent dalinai neaptemdyti kai kurių porų meilės tikrumo. Iš viso dažni, daug sykių vykstantys, meilės objektų keitimai kelia įtarimą, kad buvusios meilės nebuvo tikros, o vien tik paprasti susižavėjimai.

     Tokių visų meilės pasireiškimų tarpe išsiskiria didžioji meilė, kuri, pasakų žodžiais tariant, tartum milžinas pasijunta liliputų tarpe. Kalbėti tad apie didžiąją meilę, kaip apie labai įdomų reiškinį žmonių dvasios pasaulyje, tikrai verta. Susipažinti su tokios meilės išgyvenimais net ir reikalinga, nes, kaip aštrios regulos atgailos vienuolynai ar pavieniai asketai savo pavyzdžiu stiprina silpnus ir svyruojančius tikinčiuosius jų doroviniame gyvenime, taip ir didžioji meilė ragina mus savo meilę ugdyti, kilninti ir gilinti.

Skaityti daugiau:

TVOROS IR UŽTVAROS (ftgr.) Alg. Kezys, S. J.

Užtvara dažnai saugoja plastikines antis.

 

Bangos pradrėskia ribas ir audros žmogaus širdį.
   -Kartumui spraga ar meilei išlieti?

 

Skaityti daugiau:

KAS PAVARTOJO PER DAUG PARAKO

Popiežius ir spauda apie jėzuitus

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. ].

     De mortuis aut bene aut nihil— pagal šį lotynišką posakį, apie mirusiuosius tegalima sakyti arba gera, arba nieko. Ne taip apie gyvuosius, ypač kai yra reikalas, kai kalbama kam nors jų svarbiam gyvenimo ar veiklos tarpsny. Todėl, rodos, visai nenuostabu, kad, baigiantis jėzuitų atsinaujinimo suvažiavimui Romoje ir prasidedant jų naujam veiklos tarpsniui, popiežius savo kalboje jiems paminėjo vieną kitą taisytiną dalyką. Tai tik rodė, kad kalba buvo ne panegyrika mirusiesiems, bet skatinanti kalba gyviesiems.

     Deja, plačioji spauda, sekdama pirmuosius italų laikraščių pranešimus, pasirinko kitą šūkį: De vivis aut male, aut nihil — apie gyvuosius kalbėk tik bloga, arba nieko: popiežiaus kalba buvo aprašyta kaip jėzuitų išbarimas.

     Visgi neigiamoms pastaboms pats popiežius nedavė tiek daug reikšmės, nei jas pabrėždamas, nei joms daug vietos skirdamas (jos teužėmė vieną šeštadalį kalbos). Savo kalboje jis iškėlė du klausimus, liečiančius Bažnyčios ir Jėzuitų Ordino santykius, ir į abu atsakė teigiamai: tiek kad patys jėzuitai savo suvažiavimo nutarimais įrodė, kad jie nori likti ištikimi savo specialiam pašaukimui, tiek kad pats popiežius Bažnyčios vardu pripažįsta, kad jėzuitai tebėra ištikimi Bažnyčiai.

     Platesniam paaiškinimui dedame popiežiaus kalbos santrauką:

     Primindamas jėzuitų suvažiavimo baigmės iškilmingumą (popiežius ką tik prieš tai atnašavo šv. Mišias koncelebravimo būdu su jėzuitais), popiežius paklausė: "Ar jūs, šv. Ignaco sūnūs,... norite net ir šiandien, ir rytoj, ir visada būti tuo, kas buvote nuo įsikūrimo iki pat šios dienos?... Nebūtų reikalo to klausti, jei mus nebūtų pasiekę tam tikri pranešimai ir gandai apie jūsų Draugiją, o taip pat ir apie kitas vienuolynines šeimas, kas (to mes negalim nutylėti) mus nustebino ir kai kuriais atvejais sukėlė skausmo..."

Skaityti daugiau:

NAUJO POBŪDŽIO PARAPIJOS

• Miesto parapija atsinaujina

     Ką darytumėt, jei jums tektų rūpintis parapija, kurios ribose gyvena 42,000 asmenų? Ar pasiliktumėt klebonijoj ir lauktumėt, kol tie žmonės ateis pas jus? Bet juk ateitų tik dešimtys ar šimtai. O kaip su kitais? Ar tektų juos “palikti ramybėje”?

     Susidūręs su šiuo klausimu, naujai paskirtasis Jėzaus Paaukojimo parapijos Čikagoje klebonas prel. John J. Egan sudarė sekantį planą.

     Pirmiausia reikia atrasti 60 kunigų, seminaristų ir seselių, kurie sutiktų pašvęsti bent dvi dienas į mėnesį darbui parapijos bendruomenėj. Kiekvienas gaus vieną miesto bloką — šiame kvartale jis turės susipažinti su kiekvienu asmeniu ir sužinoti bloko gyventojų rūpesčius: jaunuolių, sergančių, vienišų, bedarbių. Jis turės pamatyti gyvenviečių trūkumus, atrasti pasauliečius vadus, sukurti blokų klubus. Jo blokas bus jo parapija. Šie 60 savanorių bus raginami būti kūrybingi ir drąsūs naujiems bandymams. Iki dabar jau atsirado 36 savanoriai.

     Antrasis žingsnis — atrasti ir išauginti pasauliečius, kurie toliau vystytų šį projektą, kiekvienas savo bloke.

     Trečiasis žingsnis — suvienyti blokų “mažąsias bažnyčas”, kad visa apylinkė taptų krikščioniška bendruomenė.

Skaityti daugiau:

LIETUVIŲ VEIKLOS REPREZENTACIJA AMERIKIEČIŲ TARPE

GINTAUTAS SABATAIT1S, S. J.

     Lietuva yra maža centro Rytų Europos tauta. Bet lietuviai išeiviai Amerikoje, tiek iš Lietuvos išemigravę anksčiau, tiek atvykę po Antrojo pasaulinio karo, sukūrė labai dideli ir turtingą kultūrini įnašą. Labai dažnai nedėkingose sąlygose tiek pavieniai lietuviai, tiek organizacinė jėga atliko nuostabiai didelius darbus. Lietuvių kilmės ir kultūros įnašą į Amerikos gyvenimą dabar tęsia visi lietuviai, tiek čia gimusieji, tiek atvykę iš Lietuvos. Stebint mūsų jaunas jėgas ir naujus talentus, kyla viltys, kad tas įnašas bus dar didesnis.

Gintautas Sabataitis, S. J., šiais metais įsijungia į ‘L. L.” redakcinį kolektyvą. Jis studijuoja psichologiją Lojolos Universitete. Jo šalutinis užsiėmimas — konsultacija Katalikų Šeimų Patariamojoj Tarnyboj Čikagoj.

     Visa tą lietuviškos kultūros įnašą — ar tai jis būtų šimtaprocentinio tik ką iš Lietuvos atvykusio tautiečio, ar amerikiečio, kuris didžiuojasi savo lietuviška kilme — mes turime kelti, pabrėžti ir išryškinti. Pirmiausia tai darome savųjų tarpe, nes mums visiems reikia naujos inspiracijos ir pasiryžimo. Tačiau tą patį turime daryti ir amerikiečių tarpe. Nors esame maža tauta, bet neturime gėdytis parodyti mūsų nemažus atsiekimus amerikiečių plačiajai visuomenei. Be to, ir mūsų tautos dabartinė kančia mus įpareigoja vertinti mūsų praeitį ir kelti Lietuvos vardą visame pasaulyje, nes tautiečiai, gyveną dabar pavergtoje Lietuvoje arba Sibire, negali kalbėti patys už save. Mes galime ir turime kalbėti bent apie jų kančias, jeigu ne ir apie jų kultūrinius atsiekimus, kurie vergijos sąlygose yra verti ypatingo dėmesio.

     Aplinka, kurioje mes gyvename, turi į mus itakos, o taip pat mes turime įtakos į savo aplinką. Amerikos aplinka į mus veikia, ar mes to norime, ar ne. Ji mus dalinai formuoja. Mes negalime paneigti aplinkos įtakos į mus ar nekreipti į ją dėmesio. Taipogi mes turime pozityviai paveikti savo aplinką. Kad galėtume ją paveikti, pirmiau turime ja domėtis.

Skaityti daugiau:

VISŲ ŽMONIŲ BROLIS

Karolio de Foucauld dvasios veidas

ALFONSAS GRAUSLYS

JO ATSIVERTIMAS

     Gimęs 1858 m. aristokratų šeimoje Strassburge, Karolis ankstyvoje jaunystėje nustoja tikėjimo. Tapęs karininku, pasinėręs doroviniu atžvilgiu netvarkingame gyvenime, jis iš kariuomenės atleidžiamas. Tą savo kelių metų nuodėmingo gyvenimo tarpą prisimindamas, jis vėliau tikrai šv. Augustino nuotaikoje rašė: “Aš tolau nuo tavęs, aš tolau vis labiau ir labiau, mano Viešpatie ir mano gyvenime... Aš dariau pikta, bet aš jį peikiau ir jo nemylėjau... Tu leidai man patirti skaudžią tuštumą ir liūdesį, kurių niekada pirmiau nebuvau patyręs”. Jis darė bloga, bet jo dvasia nebuvo pasinėrusi blogyje.

     Prancūzijos kolonijoms sukilus, Foucauld vėl paimamas kariuomenėn ir dalyvauja kovose Alžire ir Maroke. Vėliau, kaip mokslininkas-tyrinėtojas, jis pakartotinai susiduria su Afrika, Maroku. Sacharos dykumų tyla, jos gyventojų musulmonų gilus tikėjimas ir jų reguliari malda pradeda kelti jame kažkokį dvasinį nerimą. Apie tą dykumų įtaką į jo dvasią jis rašė: “Reikia eiti per dykumas ir jose pabūti Dievo malonės gauti, nes tenai nusikratoma viskuo, kas nėra Dievas”. To nerimo ir susimąstymo įtakoje jis pradeda save drausminti.

     Didelės itakos į Foucauld atsivertimą turėjo jo viena artima giminaitė, kuri per dvylika metų prieš jo atsivertimą kas savaitę jam parašydavo po laišką, maldaudama jo dvasiniai ir doroviniai atsipeikėti. Jam atsivertus, ji nenustojo jam rašiusi. Ji supažindino jau nerimaujantį Karolį su Paryžiaus šventuoju kunigu Huvelin, kurio pagalba jis galutinai atsiverčia. Iki pat šio kunigo mirties jie abu susirašinėja. Karolis rašė: “Kunigas Huvelin pasidarė mano antruoju tėvu. Tai yra nepaprasta malonė gyvenime turėti tokį dvasios vadą ir reikia nepabaigiamai už tai dėkoti Dievui”. Jis atlieka išpažintį pačiam savo gyvenimo stiprume, būdamas 28 metų amžiaus. Jei dar prieš atsivertimą jis jau eidavo bažnyčion ir maldaudavo, “Mano Dieve, jei tu esi, leisk man pažinti tave”, tai po atsivertimo jis griežtai pasisako: “Kaip tik aš įtikėjau, kad Dievas yra, aš supratau, kad negaliu kitaip, kaip tik jam vienam gyventi”. Jis tuojau pasiryžta stoti vienuolynan.

PAŠAUKIMO BEIEŠKANT

     Ruošdamasis visai atsiduoti Dievui, kun. Huvelin patariamas, Foucauld vyksta Šventojon žemėn, kur, apčiuopiamiau Išganytoją išgyvendamas, užsidega meile jam. Grįžęs Pran-cūzijon ir norėdamas geriau Dievo valią pažinti, jis atlieka net keturias rekolekcijas: vienerias pas benediktinus, dvejas pas trapistus ir vienerias pas jėzuitus.

Skaityti daugiau:

IŠKARPOS IŠ ANAPUS

MINDAUGAS BANĖNAS

Kaip darbininkams gera dabar

     Sovietinis režimas nuolatos savo darbininkams skelbia: “Esate laimingi, galėdami gyventi ir dirbti komunistinėje santvarkoje. Anksčiau darbininkai ne tik turėjo ponams dirbti už labai menką atlyginimą, bet darbininkai buvo jų visaip išnaudojami. Nebuvo elementariausių darbo saugumo priemonių, niekas nesirūpino, ar darbo sąlygos kenkia darbininkų sveikatai, o ką jau bekalbėti apie paprastą darbininkų patogumą. “Buržuazinėje”, vadinasi, nepriklausomoje Lietuvoje, ponai kapitalistai ir valdžia nesirūpino darbo sąlygomis, svarbu buvo tik kuo daugiau iš darbininkų išspausti. Dabar visa tai yra nesugrąžinamoje praeityje”. Taip garsiai skelbia aukštesni ir žemesni įvairiausių žinybų pareigūnai ir propagandistai Maskvoje. Bet gyvenimas yra tikresnis už propogandą. Suprantama, anksčiau nebuvo taip bloga, o dabar nėra taip gera.

     Prie Alytaus vyksta didelės apimties pramoninė statyba. Dirba daug žmonių, tik, kaip matyti iš “Komjaunimo Tiesos” (1966 m., 231 nr.), trūksta transporto priemonių, mechanizacijos ir minimalių darbo sąlygų. Nenuostabu, kad per paskutiniuosius 10 mėnesių iš statybos pasitraukė 300 darbininkų. Nemaža dalis darbininkų dar prieš darbo pradžią atlieka 5 kilometrų “apšilimą” pėstute iš miesto į statybos rajoną, rudens vėjui pučiant, lietučiui purkšnojant.

     “Iki kaulo įsiėdė tos rytmetinės mankštos, — išspjovė cigaretės nuorūką žilagalvis statybininkas, atvykęs iš Klaipėdos. Sportas — sveikatos šaltinis, bando palaikyti linksmą nuotaiką dvidešimtmetinis montuotojas V. Tuloba.

     Kuo, kuo, o Alytaus pramonės rajono statybininkai “treniruočių” stoka skustis negali. Štai iš šaldytuvų gamyklos statybos darbininkai priversti eiti pietauti už puskilometrio į medvilnės kombinato statybos valgyklą. Nuotolis nedidelis, bet jį įveikti sunku. Vos išsikapstai per ekskavatorių išrautas traušėjas, ateini, o valgykla prisigrūdusi darbininkų.

Skaityti daugiau:

KAM REIKALINGI VAIKAMS DRAUGAI

Draugai yra tam, kad viens kitą suprastų ir papildytų

GINTARĖ IVAŠKIENĖ

     Anksčiau ar vėliau kiekvienas vaikas susiranda neperskiriamą draugą, teisingiau pasakius, bičiulį. Tokia bendraamžių ir tos pačios lyties vaikų bičiulystė yra vienas iš giliausių prisirišimų žmogaus gyvenime. Ji savo intensyvumu ir apimtimi dažnai priartėja prie tikros meilės.

NAUDINGOS DRAUGYSTĖS

     Nors iš paviršiaus nevisuomet pastebima, tačiau dauguma bičiulysčių turi nepamainomai teigiamos įtakos valko dvasiniam susiformavimui. Tame ryšyje vaikas bręsta savo pažiūrose į save patį ir į aplinką. Tad bičiulystės, bendrai imant, yra laikomos labai naudingu reiškiniu.

     Dažnai pasitaiko, kad naujasis vaiko bičiulis yra tėvams nepriimtinas — ar dėl jo būdo, ar dėl nepakankamo socialinio lygio. Net ir tokia draugystė, kaip teigia vaikų psichologė Seimą Freitag, yra abipusiškai naudinga, nes ji bus užsimezgusi kaip tik todėl, kad papildytų abu jos dalyvius.

     Beveik visas vaikų bičiulystes galima suskirstyti į dvi rūšis. Pirmojoje randame gilų ryšį tarp dviejų beveik diametriškai skirtingų vaikų. Jie bus priešingų charakterių, pomėgių, interesų, elgesio ir net iš visai skirtingų šeimos aplinkybių. Šio tipo bičiulystė paprastai užpildo tą spragą, kurią vaikas savyje labiausiai jaučia. Pavyzdžiui, labai gyvas vaikas draugaus su ramiu, užsidarėliu. Pirmojo judrumas atras bičiulyje raminančios įtakos. Antrajam bičiulio gyvumas bus lyg šviežio oro gūsis į jo paties užsidarymą. Kitu atveju susidraugauja protiniai gabus vaikas su mechaninių gabumų vaiku.

Skaityti daugiau:

PASENOLIAI; NAUJAGIMIAI

KAS TIE PASENOLIAI?

     Dvidešimt viename Amerikos mieste visai nauju būdu siekiama atnešti šilimos ir meilės tiems vaikams, kurie neturi nei tėvų, nei patėvių, nei augintojų, o gyvena ligoninėse ar pamestinukų namuose. Jiems yra surandami pasenoliai, t. y. vyresnio amžiaus žmonės, kurie patys neturi anūkų, bet apsiima pabendrauti su institucijose gyvenančiais vaikais. Rezultatai abiejoms pusėms yra labai geri! Vaikai, kurie institucijose buvo tapę mumijomis, pasidaro vėl žvalūs, meilūs, atskleidžia savo gabumus. Vieniši seneliai atranda gyvenime tikslą, kai pamato, kokius vaisius jų meilė gali atnešti.

     Skirtinguose miestuose toje srityje veikiama skirtingai; pavyzdžiui, Akron, Ohio, busimieji pasenoliai lanko dviejų savaičių pasiruošimo kursus ir tada penkias dienas po keturias valandas praleidžia su savo paanūkais. Pasenoliai gauna ir atlyginimą, nes jie būna parinkti iš neturtingesnių tarpo.

     Galėtume tos programos pavyzdžiu pasekti savo tarpe ir mes, lietuviai. Yra didokas skaičius vienišų senelių. Yra nemažai ir šeimų, kurių vaikai niekad nėra pajutę to ypatingo ryšio, kuris atsiranda tarp senelių ir vaikų. O ir paaugliai dažnai reikalingi trečio asmens, kuris nėra nei tėvas, nei brolis.

NAUJAGIMIAI

     Vaikų prigimties tyrimuose šiais laikais vis labiau pasitvirtina dėsnis, jog naujagimis ateina pasaulin su savitu temperamentu. Anksčiau gi buvo galvojama, kad tik aplinka ir auklėjimas suformuoja vaiko charakterį.

Skaityti daugiau:

TAMSU, TYLU . . . RAMU

Miniatiūra

     Laikas bėga. Tamsu... Tylu..

     Mažame kambario kampelyje jau gerą valandą sėdi susimąsčiusi jauna mergaitė. Tamsumoje, mėnulio spinduliais apšviesti jos balti baltutėliai veideliai. Tylumoje, už-simiršiusio galvojimo gilus, gilus alsavimas.

     Mintys lekia...

...................................................................................

     —    Kas aš esu?

     —    Cha! Keistas klausimas. Ar neturi veidrodžio?

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

ALKOHOLIZMAS

     Kiek įstrigo kun. Vaišnio sakinys (“L. L.”, lapkritis, 433 psl.): “Italai, prancūzai ir kiti pietiečiai vartoja visuomet prie valgio šiek tiek vyno, neišskiriant nė vaikų, bet tose šalyse beveik nežinoma alkoholizmo problema”. Sutikdamas su daroma išvada sekančiame sakinyje, visgi norėčiau pastebėti, kad alkoholizmas nėra svetimas nei vienai vakarų civilizacijos įtakoje esančiai tautai (apie kitas nežinau, kaip yra). Pagal statistinius davinius, minėta Prancūzija turi didžiausią procentą alkoholikų iš visų valstybių, priklausančiu Jungtinėms Tautoms. Po to seka J.A.V., Čilė, Švedija, Šveicarija, Danija, Kanada, Norvegija, Suomija, Australija, Anglija ir Italija.

     Pagal šį sąrašėlį, Prancūzija yra pirmoji, o Italija paskutinė, nors, aišku, čia tik sąrašo pradžia. Jei kun. Vaišnys nebūtų paminėjęs tų dviejų valstybių vardais, tai būčiau ir aš tylėjęs, nes ir mano patiektas sąrašėlis paliudija, kad pirmaujančios valstybės, bendrai paėmus, yra ne pietinės, bet daugumoje šiaurinės. Gal ir pačioje Prancūzijoje daugumas alkoholikų yra susikoncentravę šiaurinėje dalyje.

     Tiek dėl alkoholizmo, kuris yra tikrai rimta problema mūsų tarpe.

Romualdas Kriaučiūnas, Brentwood, JAV.

PAŠAUKIMAI

     Tokio teisingo, drąsaus ir gerai pristatyto straipsnio apie pašaukimus, kaip G. Ivaškienės “Tėvų ir dvasiškijos įtaka” (“L. L.”, spalis, 364 psl.), lietuvių spaudoj dar nesu skaičius. Norėčiau prie jos straipsnio pridėti, kad ypač pastaruoju metu atsirado jaunų lietuvių kunigų ir seselių, kurių tvirtas ir entuziastiškas įsijungimas į lietuviškąją visuomenę jau atkreipė į juos jaunimo dėmesį. Šiuose jaunuose dvasiškiuose Dievo meilė ir iš jos išplaukia veiksmai nėra joks “pasiaukojimas”, o džiugus, vertingas, uždegantis darbas. Gal kaip tik jų dėka “pašaukimų bangai netrukus ateis laikas”.

Elona Vaišnienė, New Haven, JAV.

Skaityti daugiau:

“LAUMĖS JUOSTA” (rec.)

Alė Rūta

BR. RAILOS “LAUMIŲ JUOSTA”

     Tai vardas naujos Br. Railos knygos, kurioje, lyg spalvingoje juostoje, išdėstyta keli mūsų raštijai svarbūs vardai ir su tais vardais susijusios idėjos. Br. Raila, puikiu beletristo stiliumi rašąs įvairiomis temomis periodikoje, per pastaruosius kelis metus yra išleidęs dvi knygas politinių straipsnių: “Iš paskendusio pasaulio” ir “Tamsiausia prieš aušrą”. Naujoje knygoje “Laumių juosta” jis davė pluoštą (342 psl.) literatūros kritikos straipsnių. Čia įžvalgiai ir nuoširdžiai bei kritiškai pasisakyta apie tokius mums brangius rašytojus, kaip B. Brazdžionis, Lindė Dobilas, Ignas Šeinius, Vytautas Alantas, Marius Katiliškis, A. Gustaitis ir kiti. Br. Raila įdomus vidine įtampa, plačiu žvilgsniu ir puošniu stilium.

Redakcijos pastaba: Prie šių vien teigiamų pastabų dar pridedame “Drauge” pasirodžiusios platesnės K. Šilinio recenzijos išvadą: “Nepaisant kai kurių “Laumių juostos” autoriaus “ideologinių storžieviškumų”, jis su savo akimirksnių kronikomis pasirodė šauniu stilistu, aptašyto žodžio meistru, nors dar neatsisako nuo kietoko poleminio tono. Tenka laukti, kad kituose savo akimirksnių kronikos tomuose B. Raila save labiau paims į kritiškesnius nagus”.

Ištrauka iš “Laumių juostos”

     Žmogiškoji tragiką yra tas prakeiktas skirtumas tarp pasiryžimo ir jo įgyvendinimo. Rašymo elektronika yra keistas mokslas ir, gal būt, net sunkesnis už branduolinę fiziką. Kiek užsispyrę, šios gali išmokti beveik kiekvienas vidutinių gabumu studentas, bet aukštosios rašymo meno elektronikos ir magiškojo stiliaus tegali pasiekti tik išskirtinų ir dažniausiai tik igimtų gabumų savininkas. Daug kas pyksta už tai, ir labai liūdna su tuo susitaikinti, bet atrodo, kad tai dar nepakeičiama.

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

Šįmet alfabetine tvarka pateiksime bent 100 šiuo metu JAV rodomų filmų trumpų santrau-kinių įvertinimų.


     THE ADVENTURES OF TOM SAWYER.
     Marko Twaino klasikiniai sukurto berniuko Tomo Sawyerio padaužiški “žygdarbiai” Mississippi pakrantės miestelio gyvenimo fone. Šis spalvotas filmas rekomenduojamas visiems.

     AFTER THE FOX. Šioje spalvotoje filminėje komedijoje Peter Sellers vaizduoja Aldo (The Fox, Lapę) Vanucci, italą sukčių, kuris tampa filmų režisorium, kad galėtų įvykdyti suplanuotą piktadarystę. Smagi pramoga suaugusiems, bet nelabai tinkanti vaikams.

     ALFIE. Alfie, savanaudis, neatsakingas donžuaniškas gražuolis plazdena nuo vienos moters prie kitos. Ištikus nelaimei, atsisako vesti mergaitę, kuri pagimdo jo sūnų. Kitai per jį tapusiai nėščiai moteriai parengia abortą. Išryškinamas aborto nemoralumas. Puiki Michael Caine vaidina Alfie vaidmeny. Tik suaugusiems, ne jaunesniems kaip 18 m. amžiaus.

     ALL THE OTHER GIRLS DO. Šioje jautrioje italų dramoje žavi, bet jauna ir neprityrusi besimylinčiųjų pora bandoma sulaikyti nuo vedybų tėvų, kurie nenorom tik sudaro sąlygas jiems nusikalsti. Šis šiaip jautrus filmas apgadinamas per daug ryškios to nusikaltimo scenos. Italų kalba su angliškais užrašais. Tinkamas suaugusiems, bet ne jaunimui žemiau 18 metų.

     ALVAREZ KELLY. Spalvotas filmas apie Civilinį karą, kaip ciniškas bandų varytojas (William Holden) priverčiamas Pietiečių pulkininko (Richard Widmark) padėti jiems. Vulgari kalba ir trumpa prostitucijos scena. Suaugusiems — gera; leistinas tik vyresnysis jaunimas.

     AMBUSH BAY. Apie daug gyvybių pareikalavusią slaptą misiją, rinktinių amerikiečių marinų atliktą kare su japonais priešų laikomoj Filipinų saloj. Gana tinkamas visiems.

     AN AMERICAN DREAM. Supainiota melodrama, pritaikyta iš Norman Mailer romano.

     Televizijos pranešėjas (Stuart Whitman) įsivelia su policija, su gangsteriais ir su seniau jo mylėta moterimi (Janet Leigh). Filmas — spalvotas. Suaugusiems — šiaip sau.

     ... AND NOW MIGUEL. Žavus, spalvotas filmas pagal premijuotą vaikų apysaką apie dvylikametį Miguel, gyvenantį avių piemenų šeimoj šiandieninėje Naujojoje Meksikoje. Labai geras visiems, o ypač vaikams.

     ANY WEDNESDAY. Populiarios teatrinės komedijos spalvotas filminis pastatymas apie svetimoterystės aferą. Paviršutiniškas ir lėkštas, kaip ir pati pagrindinė komedijos veikėja. Vaidina Jane Fondą ir Jason Robards. Suaugusiems, ne jaunesniems kaip 18 metų.

     THE APPALOOSA. Spalvotas vakarietiškas filmas apie buvusio Pietiečio kario (Marlon Brando), perėjusio sieną atgauti meksikiečio bandito (John Saxon) pavogto veislinio Appaloosos eržilo. Geras — suaugusiems; be to, tinka ir vyresniajam jaunimui.

     ARABESQUE. Viena pora (Gregory Peck Ir Sophia Loren) gaudoma Londone ir jo užmiesčiuose dėl slapto hieroglifinio rašto. Išskirtinai vykusiai nufilmuota. Įdomu suaugusiems, leistina ir vyresniajam jaunimui.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

MUZIKOS IR DAILIOJO ŽODŽIO VAKARAS

     “Laišku Lietuviams” tradicinis parengimas įvyks kovo 11 d., šeštadienį, 7 val. 39 min., vakare, Jaunimo Centro didžiojoje salėje Čikagoje. Koncerto programoj: seniai scenoj bematyta ir begirdėta pirmaeilė lietuvių aktorė Birutė Pūkelevičiūtė ir svečiai iš Bostono — smuikininkai Izidorius Vasyliūnas ir kun. Vincas Valkavičius (William Wolkovicli) su jiems akomponuojančiu Vyteniu Vasyliūnu.

     Viršuj: Birutė Pūkelevičiūtė, gerai žinoma aktorė, re-žisorė ir rašytoja, surežisavusi ir pastačiusi išeivijoj pirmąjį spalvota filmą lietuvių kalbą “Aukso žąsį”.

     Apačioj (iš kairės į dešinę): kun. Vincas Valkavičius, priklauięs Brocktono (Orchestrai Society) ir Needham Filharmonijos simfoniniams orkestrams; Vytenis Vasyliūnas, vargonų muzikos virtuozas ir pianistas; Ir Izidorius Vasyliūnas, buv. Lietuvos Valstybinio operos ir baleto ir Cambridge, Mass., simfoniniu orkestru koncertmeisteris. Šis trio išpildys visą eilę kamerinių koncertų Bostone ir Niujorke.

Skaityti daugiau: