Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1967m. 6 Birželis

Vol. XVIII. 1367. Nr. 6. BIRŽELIS / JUNE

GYVENIMUI TEKANT    * * *   222

LAISVALAIKĮ PRAŠVILPTI AR PRASMINGAI PRALEISTI?    K. Trimakas, S. J.    227

ATOSTOGOS, VASARA (eil.)    D. Sadūnaitė    232

TARNAUJANTI BAŽNYČIA    P. Rabikauskas, S. J.    234

POEZIJA IŠ LIETUVOS    Mažoji Sesuo    237

DIEVAS YRA MEILĖ    J. Dupay (paruošė J. Sav.)    238

ŠVIESOS ŠEŠĖLIAI TAMSOJ — II    J. Ignatonis    245

KUO KALTAS? Ponia M., A. Liaugminas, J. Vaišnys, S. J.    250

ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ: Dokumentai apie gimimų kontrolę    A. L.    252

VAIKAI APIE SUAUGUSIUS    G. Juozapavičiūtė    254

IR VĖL STOVYKLA!    A. Saulaitis, S. J.    256

SAUJA TĖVIŠKĖS ŽEMĖS (rec.)    D. Bindokienė    257

KNYGOS ATOSTOGŲ SKAITYMUI    A. Liulevičius    258

IŠKARPOS IŠ ANAPUS    Paruošė M. Banėnas    259

SKAITYTOJO ŽODIS    262

EKRANO MIRGESY: Blow-up    D. Lukienė    263

Filmus suglaustai vertinant    * * *    263

Šio numerio iliustracijos: Alg. Kezio, S. J., fotografijos tema “Laisvalaikis” (221, 224, 227, 228, 229, 231, 233, 258); J. Dovydėno fotografijos tema “Poilsis” (241 — 244); Z. Sodeikienės iliustracijos (232, 245, 247, 260); vysk. Pr. Brazio, M.I.C., atvaizdas (nuotr. Alg. Kezio, S. J.).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Gintautas Sabataitis, S. J., Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

ŠisLaiškų Lietuviams numeris (ne vienam prisidėjusiam sutrumpinęs laisvalaikį) kaip tik svarsto, kaip laisvalaikį sutrumpinti. Gal daugeliui, kurie skaitys prof. dr. Ant. Sužiedėlio ir K. Trimako, S. J., straipsnius, atrodys, kad jie, tampydami šią temą nuosekmadienio neurozės ikidvasinės kultūros, tampo patį laiką, jį ilgindami (224-231). Bet tai tik įsivaizdavimas. Jie laisvalaikį tikrai jums sutrumpins. Jei tų pastangų dar kam neužtektų,dėl viso ko A. Liulevičius atostogautojams įdeda keletą knygų į “bagažą” (258), o D. Sadūnaitė skelbia atostogas pievoj (232)... Visi leidžiam laisvalaikį žiūrėdami su A. Keziu, S. J., kaip kiti jį leidžia (224-231). Galų gale (jei neskaitytume A. Saulaičio, S. J., prisipažinimo, kad jis mėgsta stovyklaskas to nežino?! 256), nueinam ilsėtis su J. Dovydėno poilsio mėgėjais... (241-244). Tada jau keltis atsikeliam tik karštyje atsigertitoks troškulys! Rodos, išgertum visą jūrą.

 

GYVENIMUI TEKANT

■ Kokia pažanga?

     Ar Vatikano Suvažiavimo dokumentų tekstai yra paskleisti jūsų krašte? Kaip buvo priimti liturginiai pakeitimai? Ar tikintieji pilnai suprato liturginio atsinaujinimo ir reformos dvasią? Ar po Suvažiavimo parapijų gyvenime yra pastebimų pakeitimų? Ar parapijos komitetai yra įsteigti ar pagal Suvažiavimo dvasią atnaujinti? Ar yra pastebima pažanga pasauliečių sąjūdžiuose? Ar buvo gerai suprasti Suvažiavimo nurodymai apie ekumenizmą (t. y. sąjūdį ieškoti sugyvenimo ir vienybės tarp skirtingų krikščionių — Red.)?

     Tai dalis svarbias sritis liečiančių klausimų, pasiųstų po visą pasaulį, ruošiantis Pasauliečių Apaštalavimo Pasauliniam Kongresui Romoje, spalio 11-18 d. Kongresas rengiamas paremti pasauliečių pastangas "sužinoti, suprasti ir įgyvendinti Visuotinio Bažnyčios suvažiavimo nutarimus, tema "Dievo tauta žmogaus kelionėje". Programa susideda iš dviejų dalių: pirma, apie šiandieninį žmogų, jo galvoseną ir konkrečias jo situacijas; antra, apie pasauliečio, kaipo Bažnyčios nario, vietą parapijoj, vyskupijoj, Bažnyčioj ir pokalby su nekatalikais.

     Kaip mes, lietuviai, turėtume atsakyti į tuos anketos klausimus, kiek pas mus padaryta pažangos skleidžiant, studijuojant ir įgyvendinant Bažnyčios Suvažiavimo nutarimus?

     Dokumentai lietuvių kalbon išversti, bet dar neatspausdinti; apie sistematingą jų studijavimą dar niekur neteko girdėti (tik neseniai sužinota, kad vysk. V. Brizgys ruošiasi sudaryti tokių studijų būrelį). Prie naujų liturginių pakeitimų "su šlubavimais" prisitaikoma, bet ar persiimama atsinaujinimo dvasia? O kur — pagal Bažnyčios suvažiavimo dvasią — parapijų komitetai, kur pažanga pasauliečių sąjūdžiuose, kur siekiama sugyventi su kitais krikščionimis?

     Rudenį bus rengiamas Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos Tarybos suvažiavimas Čikagoje. Ne viską toks suvažiavimas gali padaryti, bet šį tą gali, ko nė nesistengė tokie didesni susibūrimai, kaip Lietuvių Katalikų Religinis Kongresas Washingtone. Mums atrodo, kad jis turėtų būti rengiamas Pasauliečių Apaštalavimo Pasaulinio Kongreso pavyzdžiu bei dvasia — ir geriau tuoj po jo, kad būtų galima pasinaudoti jo gairėmis.

Skaityti daugiau:

Psichologų rūpesčiai dėl laisvalaikio

PROF. DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS

     Psichologijos literatūroje yra žinoma "sekmadienio neurozė", kurią aptarė ir aprašė vienas iš psichoanalizės šulų — Ferenczi. Žmogus, regis, visą savaitę tvarkoj, ir sveikas, ir laimingas, o ateina sekmadienis — tai diegia skilvis, tai neaiškios baimės kyla, depresija užeina, gyventi nevyksta. Kai visos rolės išvaidintos, pareigos išpa-reigotos, reikalavimai patenkinti, vaikai papenėti — kam tuomet esi žmogus reikalingas ir ko bevertas?

     Jei anuomet, Ferenczi laikais, reikėjo rūpintis tik dėl sekmadienio, tai daugeliui žmonių dabar jau esti galimos bent dvi "neurozės dienos", ir vis dar siekiame trumpinti darbo valandas, kad būtų laisvalaikio daugiau. Kurlink tas viskas veda?

     Susirūpinimo tuo dalyku daug, ir rimtuose sluoksniuose. Štai Amerikos psichologų sąjunga turi specialų komitetą: laisvalaikiui ir jo vartojimui. To komiteto pirmininkas nuogąstauja, kad "laikas ir išoriniai ištekliai kur kas viršija mūsų vidinius išteklius tą laiką ir turtą sunaudoti". Iškeliama pora įdomių minčių. Jo nuomone, laisvalaikiui — konstruktyviam laisvalaikiui — visų pirma gresia šiandien taip peršamas glaudumas, sugyvenimas (togetherness). Esą, mes vengiame trinties, pabrėžiame bendrumus, vengiame konflikto su kitu, siekiame, kad viskas eitų sklandžiai ir slidžiai. Bet kai viskas eina slidžiai — tąsyk iš tiesų nebeaišku, kur ir kur kitas. Pačią pirmą pamoką apie save kaip tik gavome į ką nors atsimušdami: vaikas bumpteli į kampą stalo ir jau aiškiau, kur ir kur ne aš. Be trinties nesą savęs išskyrimo, indivi dualumo. O jei laisvalaikis paverčiamas vien glaudumo ieškojimu, tai jis ir darosi nereikšmingas ir žmogų nuindividualinąs.

Skaityti daugiau:

Laisvalaikį PRAŠVILPTI AR PRASMINGAI PRALEISTI?

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S.J.

     Kodėl iš viso kalbėti apie laisvalaikį? Ar tai ne laikas, kuriuo mažiausiai turime rūpintis? Juk tas laikas tam ir yra — nesirūpinti nei jo metu, nei apie jį.

     O visgi moderniais amžiais laisvas laikas ima užimti vis svarbesnę savitą vietą. Jo vis daugiau atsirandant, galvojančiųjų žmonių idėjose pradeda ryškėti jo savitas veidas, jo reikšmė ir užduotis. Apie tai kalba ir trys neseniai spaudoj pasirodžiusios knygos: Josef Pieper Leisure, The Basis of Culture, Richard P. Frisbie How To Peel a Sour Grape, David Riesman The Lonely Crowd. Kiekviena jų savaip sužadina minčių virtinę apie brangų, bet daugelio taip nerūpestingai prašvilpiamą laisvalaikį.

Lupant žievę nuo rūgščių vynuogių
Laisvalaikis kaipo nepasisekimas

     Tas, kuris savo knygą pavadina Kaip lupti rūgščios vynuogės žievę arba Nepraktišku vadovu į sėkmingą nepasisekimą, be abejo, į gyvenimą žiūri iš linksmosios pusės. Visgi ir iš linksmosios pusės galima įžvelgti svarbių dalykų. Suminėtos knygos autorius Richard P. Frisbie joje pasvarsto apie sritis, kuriose amerikiečiams dažnai nenusiseka, kaip darbas, šeimyninis gyvenimas, vaikų auklėjimas. Prie tokių nepasisekusių sričių jis priskiria ir laisvalaikį.

     Ar to laisvalaikio yra, ar nėra — vis vien nepasisekimas. Pirmiausia, Frisbie įtikina, kad to laisvalaikio netaip daug yra. Remdamasis Dvidešimtojo Amžiaus Fondo tyrinėjimų daviniais, jis nurodo, kad šiais laikais amerikietis turi mažiau laisvo laiko, negu viduramžių baudžiauninkas, kuris vidurkiu tedirbo maždaug 45.6 val. į savaitę. Mat, anais laikais buvo begalės švenčių — be 52 sekmadienių dar 115 šventadienių. Tuo tarpu dabar fabriko darbininkas savaitėj turi apie 60.7 nelaisvų valandų: be įprastinio 45.2 val. darbo, sugaištama važinėjant į darbą ir iš darbo apie 8.5 val., o apsipirkti ir žmonai padėti — dar kokias dvi valandas (egzekutyvo gi nelaisvos valandos padidėja iki 70.5 val., nes jojo darbo laikas yra apie 55 val.). Kad ir atskaičiavus metines atostogas, šiandieninis amerikietis pralaimi viduramžių baudžiauninkui.

Skaityti daugiau:

ATOSTOGOS, VASARA

DANGUOLĖ SADŪNAITĖ

ATOSTOGOS

1.

Nekantriai laukiu atostogų
Atsakau pieną;
Laikraštį, kuri teskaitau
Sekmadieniais.
Išvažiuoju.
Labai mažai su savim tepasiimu.

Stalą,
Patogų krėslą,
Kuriuos įtaisau verandoje
Ir knygą.

Kasmet tą pačią
Eilėraščiu knygą.

Nuo pirmo šviesos kritimo
Visa esu dėmesys
Žolei.
Vabzdžiams, kurie vaikšto
Ant mano kojų,
Ir saulei

Saulei
Ugnies apskritime.

2.

Nekantriai laukiu atostogų.
Atsakau pieną;
Laikraštį, kurį teskaitau
Sekmadieniais
----

Metai po metų,
Diena iš dienos
Visa esu dėmesys
Tau žolėje,
Vabzdžiuose, kurie vaikšto
Ant mano kojų.
Saulėj

Ugnies apskritime.

3.

Nekantriai laukiu atostogų.

Susidūrimai su Tavimi
Krėslo ir stalo
Trumpuose šešėliuose
Trina mane ir dildo.
Kol pamažu

(Čia turiu šoktelėti
Iš aštraus džiaugsmo!)
Virstu į mažą dulkių gauburėlį.
Ir tada

Tampi man artimesnis už ranką.

Skaityti daugiau:

TARNAUJANTI BAŽNYČIA

Daugelis įsivaizduoja sau idealią padėtį, kurioje žmonės nežinotų, kas yra skurdas, ir kurioje iš viso nebūtų beturčių. Komunizmas ir liberalusis Vakarų pasaulis, atrodo, čia pilnai sutaria: reikia kelti gyvenimo lygį, ir skurdas, vargas savaime išnyks. Gyvenimo tikrovė tačiau neteikia vilčių, kad tai galėtų kada nors išsipildyti. Nežiūrint to, sunku šiandien rasti žmonių, net ir tikinčiųjų tarpe, kurie gilintųsi į krikščionišką reliatyvią būtinybę, kad šiame pasaulyje turi būti beturčių.

Krikščionybės uždavinyspagal Bernanosnėra išnaikinti turtuolius ir vargšus padaryti turtingus, nes ne jos tikslas išbraukti iš istorijos gimtąją nuodėmę. Ne tai svarbu, kad beturčiai vien įgytų turtų, nes tokiu būdu tik padidėtų nesąžiningų turtuolių skaičius. Daug svarbiau, kad žmogus būtų vertinamas ne pagal jo turimas medžiagines vertybes, bet jam teikiama pagarba dėl jo dvasinio kilnumo.

Todėl ir mūsų laikais svarbiausias Bažnyčios uždavinys nėra kova už turtų padalinimą (nors ji negali tylėti, kai šioje srityje daromos aiškios neteisybės), bet ji turi dėti visas pastangas pakelti beturčius dvasiškai ir suteikti jiems priklausančią vietą Bažnyčioje irvisuomenėje. Kristus atėjusiam prašyti: "Mokytojau, pasakyk mano broliui, kad jis pasidalintų su manimi tėviške" teatsakė: "Žmogau, kas mane pastatė jūsų teisėju ar dalintoju?" (Lk. 12, 13-14). O beturčių atžvilgiu ne tik išaukštino jų būvį, skelbdamas: "Palaiminti beturčiai, nes jų dangaus karalystė" (Mt. 5, 3), bet ir save sutapatino su visais, kurie randasi jų padėtyje: "Aš buvau išalkęs ir jūs mane pavalgydinote, aš buvau ištroškęs ir jūs mane pagirdėte,buvau nuogas ir jūs mane pridengėte,buvau ligonis ir jūs mane aplankėte, aš buvau kalėjime ir jūs atėjote pas mane ... Kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" (Mt. 25, 35-40). Nėra jokios abejonės, kiekvienas geras darbas, padarytas ar tai alkstančio, ar trokštančio, ar nuogo, ar ligonio, ar neturinčio pastogės, ar įmesto į kalėjimą žmogaus naudai yra padarytas pačiam Kristui, net jo kaip tokio nepažįstant. Kristus save sutapatina su vargo ištiktuoju.

Skaityti daugiau:

MIRĖ VYSKUPAS PRANAS BRAZYS

Birželio 9 d. rytą, Romoje, nuo širdies smūgio mirė vysk. Pranas Brazys, M.I.C. Jis buvo gimęs 1915 m. vasario 18 d. Balsupiu kaime, netoli Marijampolės. 1932 m. įstojo i marijonu vienuoliją. Kunigu buvo įšventintas 1942 m. 1946 m. gavo teologijos, o 1948 m. filosofijos daktaro laipsnius. Pastoracini darbą dirbo tarp lietuviu Vokietijoje ir Argentinoje. 1957 m. buvo išrinktas marijonu vienuolijos vicegenerolu. 1965 m. vasario 4 d. buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Europos lietuvių sielovadai. Pasižymėjo Vatikano II suvažiavimo krikščioniška dvasia, pagal kurią buvo pradėjęs planuoti pastoracinę veiklą. Jo mirtis lietuviams yra didelis smūgis.

RELIGINĖ POEZIJA IŠ LIETUVOS

MAŽOJI SESUO

ŽYDĖK, BALTOJI GĖLE!

Ant žemės Ostija baltąja žydi Meilė,
Nebodama žiauriausių uraganų ir šalnų.
Bet kur ji gautų užvėją sukrauti žiedui,
Jei nebebūtų kunigo pašventintų delnų?!

Be joską duotume Švenčiausiajai Trejybei?
"Garbė" ir "ačiū" kas ištartų Viešpačiui už
mus?
Nusilpęs nuo žaizdų, išalkęs pakeleivis
Ar bepasiektų dangiškosios tėviškės namus? ...

Kokia palaima žemei, kad yra dar rankų,
Kurioms pats Dievas patiki išganymo turtus.
Tai jos suklupusius mus prikelia ir veda
Ir dovanom brangiausiom apdalina nevertus..

Žydek, nepaliesta šalnų, tyroji Gėle!...
Kiekvieno Tavo žiedo ilgis žemė ir dangus!
Šventuose gojuos atžalų kol nepritrūko.
Lai užvėja ir prieglobstis Tau būna čia jaukus!

Šie eilėraščiai buvo visai neseniai, dar šimet, sukurti religinę priespaudą kenčiančioje Lietuvoje asmens, kuris tepasirašo slapyvardžiu.

Skaityti daugiau:

DIEVAS YRA MEILĖ

Dainininkės Jaqueline Dupuy išpažintis

Šaukiau savo dainas i mikrofoną iki trijų valandų ryto. Man akompanavo su gitaromis mano ilgaplaukiai draugai. Bet mano viduje buvo tik skausmas ir tamsa.

     Buvau nusistačiusi protestuoti prieš viską, sutraukyti bet kokius ryšius drausmės, dienotvarkės, pareigų, atsipalaiduoti nuo saviškių, kad nematyčiau skausmo, kurį jie jautė dėl mano elgesio, negalvoti apie nieką, nesirūpinti nieku, gyventi atsitiktinumu... Tikėjau, kad tokiame gyvenime atrasiu laisvę... Deja...

     Prieš du metu, kada mano draugai sutvėrė savo orkestrą, aš buvau laiminga, kad jie mane pakvietė dainuoti jų sukurtas dainas, ir mes įsikūrėme viename moderniame lokale. Taip radau galimybę nusikratyti studijomis arba dešimties valandų darbu įstaigoje prie nepakenčiamos rašomosios mašinėlės. Tokiu būdu nusikračiau tėvo nuolatinių moralės pamokų, tos moralės, kurios jis savo asmeniniame gyvenime nesilaikė, sesers ir jos politikos, motinos ir jos skudurų...

     Pirmaisiais mėnesiais dainuodama ant scenos dūmų debesyse, pilname lankytojų lokale turėjau Įspūdžio, kad aš šaukiu panieką senajam veidmainiškam pasauliui su jo senaisiais papročiais, su jo kompromisais.

     Prabėgo taip dveji metai; aš šaukiau tuštumai... O tuštuma, kuri mane supo, pagaliau įsiskverbė ir į mano vidų.

     Artėjo vasara. Svetimšaliai turistai grūdosi į mūsų lokalą. Jie per naktį klajodavo po Paryžiaus gatves, o paskui ateidavo pas mus pasižiūrėti ir pasiklausyti paskutinės mados. Nepaisant, kad atmosfera buvo slegianti, salėje beveik dusdavau, niekad nesu patyrusi tokio vidinio šalčio, tokio žiauraus kitų indiferentiškumo. Kiekvieną naktį slinko pro mano akis vis nauji veidai, bet atrodė, kad vis tie patys.

     Aušra manęs laukdavo išeinančios iš lokalo. Pažinau jos pirmuosius raudonus spindulius tarp požeminio traukinio arkų. Paskubinau žingsnius ne dėl to, kad bijočiau nemalonių susitikimų: jau buvau įpratusi vaikščioti viena. Kas bus iš manęs po keleto metų, kai nauja mada išstums mūsiškę, kada publikos susidomėjimas nusikreips į kitas aukas? O tuo tarpu šaligatviais besisiūlančios senesnės už mane moterys atrodė liudininkės to, kas bus iš manęs.

Skaityti daugiau:

JONAS DOVYDĖNAS

JONAS DOVYDĖNAS

Jonas Dovydėnas, rašytojo Liudo Dovydėno sūnus, gimęs 1939 m. Lietuvoj. Pradėjo domėtis fotografijos menu tarnaudamas amerikiečių aviacijoj. Studijavo anglų literatūrą, braižybą, fotografiją įvairiuose Amerikos universitetuose. Nuo 1966 metų dirba Čikagos Urban Renewal departamente, kaipo fotografas. Čikagos Meno Institutas suruošė jo darbų parodą š. m. gegužės 27 — liepos 23 d. Šio "Laiškų Lietuviams” numerio 241-244 psl. iliustruojami fotografijomis iš tos parodos; tema — poilsis.

 

Skaityti daugiau:

ŠVIESOS ŠEŠĖLIAI TAMSOJE

FELJETONAS (Tęsinys iš praėjusio numerio)

JERONIMAS IGNATONIS

     Vaikštau visą dieną išdidžiai ir laukiu reakcijos. Jeigu ne žmonės, tai bent šunys atsilieps. Ir tikrai.

     Antrą dieną grįžtu iš darbo, šeimininkė, vėl persisvarinusi per langą, šaukia:

     — Tik tu užeik. Aš nebežinau kas daryti!

     Iš tikrųjų sunku apsipręsti, kas daryti. Šeimininkė paskendusi laiškų krūvoje. Atsiliepė šimtas su viršum. Įvairaus rango žmonių. Neišskiriant ir profesorių. Daugiausia namų savininkų.

     Ištraukiau iš vidurio vieną laišką be atrankos, praplėšiau ir skaitau. Rašo universiteto sociologijos profesorius.

     “Užjaučiu tamstą labai. Be šuns žmogaus gyvenimas neįmanomas. Žmogus, bendraudamas su šunimis, pats priartėja prie šuns. Žmogus greičiau pasisavina šunišką kultūrą, negu šuo žmogaus. Per ilgą savo amžių studijuodamas žmonių ir šunų bendravimą, įsitikinau, kad žmogui šuns kultūra yra būtina. Tik, tamstele, pamanyk, kas atsitiktų pasaulyje, jeigu žmonės neturėtų šuniškumo! Kiek tada bedarbių rastųsi! Visi policininkai, kariuomenės daliniai, teismai, teisėjai, advokatai, teisminių Įstaigų tarnautojai, kongresmanai, senatoriai ir dvasiškiai netektų darbo. Jie visi — milijonai jų! — vieną dieną išeitų į gatvę duonos prašytį. Netektų duonos ir kiemsargiai, įmonių budėtojai, darbų prižiūrėtojai ir visa tirada tvarkos saugotojų. Visa šių dienų pažanga, civilizacija, teisminiai kodeksai, konstitucijos būtų nubraukta. Kai žmonės gyvena su šunimis ir šunes su žmonėmis, gyvenimas juda. Iš čia ir vystosi gyvenimo pažanga ir civilizacija. Iš tamstos pavardės sprendžiu, kad tamsta jau buvai priartėjusi visiškai prie šunų giminės. Todėl tamsta be šuns gyventi nebegali. Ir jeigu neatsiras tamstos Snukis, kaip jį vadini, nusipirk kitą. Kad ir iš Sibiro. Visuomeninis mokslas tvirtina, kad Sibiro šunes patys šuniškiausi. Ir jei tamsta tuo domiesi, patariu kreiptis į to krašto atstovybę”.

Skaityti daugiau:

KUO KALTAS, KAD NEMOKA GINTIS?

     Mano problema pradžioje buvo tik mažas grūdelis, kuris vėliau, laikui bėgant, išaugo į nepalaužiamą medį ir nepajėgiu jo išrauti. Kad aiškiau savo problemą išdėstyčiau, imu kaip pavyzdį vaikus.

     Petras pajėgus, didelis. Jonukas lėtas, mažas. Jonukas sėdi ramiai užsiėmęs savo reikalais. Petras, eidamas pro šalį, neiškenčia ir užgauna Jonuką; greičiausia, dėl to, kad rado už save silpnesnį ir kad parodytų, kad jis esąs galingesnis. Jonukui skauda, bet jis tik pykteli savyje ir Petrui nieko neatsako. Petras dabar pasidrąsina ir, radęs tame malonumą, pradeda vis dažniau užkabinėti Jonuką, tai pašiepimu, tai užgauliojimu. Į jo žaidimą įsijungia kiti, ir taip vienas po kito sudaro Jonukui nepakenčiamas sąlygas.

     Jonukas pradeda nebeapkęsti visų. Jis eina išpažinties, iš pradžių apgailėdamas savo pyktį, bet, matydamas, kad Petras nesiliauja, kad jis nelaiko tai nuodėme, bet jaučiasi smagus ir, jo nuomone, jis tik juokauja, tad nėra ko terliotis tokiais dalykais Išpažintyje, Jonukas suabejoja, ar jis turi prisipažinti užpykęs, juk jis užgaunamas ir kenčia, tai jau savaime jam atleista, bet neramumas užlieja jį, kai jis būna kitų apkaltintas blogu charakteriu ir net kitokiais neteisingais išgalvotais kaltinimais, nes jam taip gerai limpa. Nuo to nukenčia ne tik Jonukas, bet ir jo šeima, kuri pradeda taip pat Jonuką apkaltinti blogu charakteriu, lyg jis būtų kaltas dėl susidariusios situacijos.

     Jonukas kartą per išpažintį išpasakoja savo problemas. Kunigas teatsako: “Bandyk atleisti ir melskis”, bet tas Jonukui nepadeda. Savyje jis jaučia kartumą ir linki savo priešams to, ką jie jam padarė. Jis mėgina būti malonus, prisitaikyti prie visų, bet palaikomas už kvailą, būna stumdomas ir pajuokiamas dar labiau.

     Jonukas suabejoja, ar iš viso jis gali eiti sakramentų, ar jam nepasišalinus iš Bažnyčios, nes atrodo, kad ir Dievas jį atstūmė. Kai kurie pradeda įtarti, kad Jonukui reikia gydimo, kad nusikratytų neapykanta ir savo keista elgsena, bet kas iš to. Jonukas niekada nepajėgs pilnai išsigydyti, jei bacilas nešiojęs Petras ir kiti su juo nuolat iš naujo jį užkrečia. Ar neturėtų Petras ir kiti jo draugai išsigydyti pirma? Tada Jonukas išgis savaime.

     Dažnai girdima pamoksluose ir laikraščiuose, kad šeima ir visuomenė kenčianti nuo tokių, kaip Jonukas. O ką jis jiems blogo padarė? Jis vienas likęs su savo jėgomis prieš jį nusistačiusią minią nieko negali padaryti, o tie, kurie jį užkabinėja, dar drįsta sakyti, kad jie kenčia.

Skaityti daugiau:

Dokumentai apie gimimų kontrolę

     Vatikano II susirinkimo metu Paulius VI sudarė komisiją gimimų kontrolės klausimui studijuoti. Į komisiją įėjo teologai, biologai, gydytojai. Komisijos apimtį parodo ir faktas, kad paskutinėje komisijos sesijoje Collegio Spagnolo, Romoje, dalyvavo šešiasdešimt penki asmenys. Komisijos atstovai įteikė popiežiui du dokumentus 1966. VI. 26: pirmasis jų yra komisijos daugumos nuomonė gimimų kontrolės klausimu; antrasis — konservatyviosios mažumos komentarai bei įrodinėjimai, kodėl daugumos priimtos išvados netikslios ir pavojingos.

     Apie dokumentų turinį nieko nebuvo žinoma iki šių metų balandžio mėnesio vidurio: tuo metu prancūzų žurnalui “Le Monde” pavyko gauti autentiškus dokumentų tekstus, kurie ir buvo jame atspausdinti balandžio 17 d. Už dviejų dienų anglišką dokumentų vertimą atspausdino JAV einąs savaitraštis “The National Catholic Reporter”.

     Nors tie komisijos pranešimai turėjo būti slapti, tačiau dabar, pasidarius jiems per spaudą visiems žinomu faktu, norisi juos dėl jųjų svarbos, santraukiniai aprašius, trumpai apibūdinti. Apibūdinimui pasinaudosime vienu iš žymiausių amerikiečių katalikų teologų John C. Murray, S. J., taip pat viešais pasisakymais.

     Daugumos pranešimas skiriamas į dvi dalis: pirmojoje svarstomi pamatiniai principai; antrojoje žvelgiama į pastoracijos reikalavimus. Svarstymui medžiagos duoda Vatikano II susirinkimo pastoracinė konstitucija “Gaudium et spės” apie Bažnyčią moderniajame pasaulyje, kurios skyriuje apie šeimą ir vedybas kalbama apie tėvu atsakingumą. Dabartinis dokumentas tęsia minti: “Ši pastovi vyro ir moters bendruomenė, ugdoma vedusiųjų meile, yra tikrasis žmogaus vaisingumo pagrindas. Šioje bendruomenėje asmuo save atranda, atsiverdamas kitam; ši bendruomenė yra geriausia aplinka, kurioje vaikai gali būti išauklėti pilnais žmonėmis. Vedusiųjų pora, ugdydama bendravimą ir intymumą visuose gyvenimo aspektuose, gali sudaryti tą meilės, savitarpio supratimo ir nuolankaus priėmimo aplinką, kuri būtina autentiškam auklėjimui ir brendimui”. Dokumento redaktoriams atrodo, kad šių dienų sąlygose gimimų kontrolės klausimas neišvengiamas: “Atrodo, kad daugeliui porų šių dienų sąlygose reikia reguliuoti vaisingumą, jei jos nori tapti atsakingais, atvirais ir išmintingais tėvais. Vedusieji yra reikalingi padorių ir žmogiškų priemonių apvaisinimo reguliavimui, jei jie nori puoselėti pagrindines vedybų vertybes. Čia jie turi galėti tikėtis visų bendradarbiavimo, ypatingai mokslo žmonių talkos, kad jie turėtų po ranka priemones, kurios būtų vertos žmogaus, siekiančio tapti atsakingu tėvu”.

Skaityti daugiau:

VAIKŲ NUOMONĖS APIE SUAUGUSIUS

Pagal šešiamečių - aštuonmečių diskusijas ir dešimtmetės dienoraštį    

Gabija Juozapavičiūtė

     Gana sunku sužinoti vaikų nuomonę apie suaugusiųjų pasaulį. Vaikas jaučiasi menkesnis už kiekvieną, kuris bent kiek didesnis ar vyresnis už jį. Dėl to iš pradžių labai nenoromis, nedrąsiai atsakinėja į klausimus. Norint iš vaiko išgauti teisingą, atvirą atsakymą, pirmiausia reikia laimėti jo pasitikėjimą, nes vaikas žino, kad yra prašomas kritikuoti klausinėtojo pasaulį, ir iš pradžių jaučiasi nesmagiai. Paėmus vaikų grupę, vieni joje greičiau atsiveria, kitų reikia maldauti ir tiesioginiai klausinėti, norint gauti atsakymą ar sužinoti jų nuomonę. Tik po kiek laiko jie įsidrąsina.

     Rašysiu, ką vaikai galvoja apie suaugusiųjų pasaulį, pasiremdama trijų vaikų grupių nuomonėmis. Pirmiausia, dešimties metų mergaitė man rašė dienoraštį, per tris mėnesius stebėdama suaugusius ir jų pasauli. Ji atsakinėjo į klausimus, kuriuos buvau jai surašiusi. Taip pat prašiau jos laisvai iš savo patirties parašyti, ką ji galvoja apie kasdieninius suaugusiųjų džiaugsmus, ginčus ir t. t. Antrasis mano šaltinis yra diskusijos, kurias pravedžiau šešiamečių - aštuonmečių grupėje per vieną jų susibūrimą vienoje lietuviškoje parapijoje. Trečia, naudojausi knyga “Exploring the Child’s World”, parašyta Helen Parkhurst, vedusios radijo programas vaikams ir su vaikais.

     Įdomu pastebėti, kad žmogui, kurį mes vadiname “vaiku”, tarp šešių ir aštuonių metų amžiaus “suaugęs” yra kiekvienas už jį aukštesnis arba trylikos su viršum metų amžiaus asmuo.

KĄ MANO DEŠIMTMETĖ

     Dešimtmetė mergaitė savo dienoraštyje rašė, kad jinai negalinti suprasti suaugusiųjų. “Suaugę kartais labai nuobodūs žmonės, bet kartais gali būti labai įdomūs. Jie yra įdomūs ir linksmi, kada gerame ūpe, bet kartais, be jokios priežasties, staiga pradeda pykt ir rėkt ant tavęs. Ir vėl atsiranda gerame ūpe”, — taip ji rašė savo dienoraštyje. Vienas berniukas, cituojamas H. Parkhurst knygoje, pasakė: “Aš tikrai nesuprantu suaugusiųjų, nes aš niekad nesu buvęs suaugęs”.

Skaityti daugiau:

IR VĖL STOVYKLA!

ANTANAS SAULAITIS, S. ].

     Jokiu modernaus laikotarpio metu nebuvo tiek stovyklaujama, kiek dabar, o ypatingai Šiaurės Amerikoje plintančiuose viešuose miškuose, bei įvairiose stovyklavietėse.

     Reikšminga, kad lietuvių tarpe stovyklavimas, prasidėjęs kariuomenėje ir skautų sąjūdyje, išeivijoje daugėja ir auklėjimo požiūriu užima jau nebe antraeilę vietą. Visuomenė stovyklas remia dėl jų bendruomeninio vaidmens.

     Šeima kiekvienam yra pilniausia lietuviškoji bendruomenė. Iš šio saugaus ratelio vaikas tiesia ranką ir pamažu išeina į kitas mažas bendruomenes — draugų būrelį, mokinių klasę, organizacijos vienetą, kol paaugęs giliau įsijaučia į tautinę, valstybinę, profesinę, religinę bendruomenę ir subrendęs kuria savo šeimą.

     Išeivijos sąlygos riboja lietuviškųjų bendruomenių apimti, nes aplinka skiriasi. Net lituanistinė mokykla, lietuviškumo nugarkaulis, tėra keleto valandų įvykis. O vasaros stovykla tada tampa bendruomeninio lietuviškojo gyvenimo mokykla bei pergyvenimas kaip tik tuo jautriu brendimo metu, kai pirmą kartą kiti žmonės, jų rūpesčiai, ypatybės, artumas pasidaro labai svarbus.

Skaityti daugiau:

SAUJA TĖVIŠKĖS ŽEMĖS

     Šešioliktasis “Draugo” romano konkursas padovanojo lietuviui skaitytojui saują gyvos, derlingos ir žydinčios tėviškės žemės. Autorius Pranas Naujokaitis premijuotame romane “Žydinčios dienos” pateikia ją tokią artimai mielą, prakaitu ir krauju nulaistytą; tokią savą, kad tą nuostabią jos šilimą gali pajusti kiekvienas skaitantis — nesvarbu, ar jis gimęs Lietuvoje, ar niekuomet jos nematęs.

     Suprantama, romanas nėra parašytas tik apie žemę. Jame maišosi ir žmonės. Jų net per daug — trys kartos su marčiomis, žentais, anūkais, bernais ir mergomis... Tačiau jie žemdirbiai ir taip artimai su savo maitintoja žeme suaugę, kad sunku pasakyti, kas romanui svarbiau, žemė ar žmogus. “Jaučia Algirdas, kad jis įaugęs į visą aplinkumą, Į banguotų lygumų medžiais, sodybomis ir miškeliais išmargintą peisažą. Tai jo vidaus pasaulio neatskiriama dalis. Be jos negalėtų gyventi, bet ir norėdamas negalėtų išmesti iš širdies” (141 psl.).

Skaityti daugiau:

KNYGOS ATOSTOGŲ SKAITYMUI

     Tur būt, kiekvieno mūsų svajonė yra pabėgti nuo vasaros karščių kur nors prie ežero, išsitiesti ant vejos medžio pavėsyje, atsileisti nuo darbų, kurie visą žiemą persekiojo, ir pasinerti į įdomią knygą. Štai čia keistu sutapimu mes turime visą glėbi knygų, kurios tiktų vasaros laisvalaikio skaitymui.

     Neseniai pasirodė Antano Vaičiulaičio “Gluosnių daina” — tai dailiai apipavidalintos vinjetės iš paprastų ir nepaprastų lietuvių gyvenimo įvykių. Akiai ir ausiai maloni Nelės Mazalaitės knyga “Miestelis, kuris buvo mano” — čia su pasakotoja ir jos palydovu lūkuriuodami atvažiuojančių namiškių, pamažu einame nuo geležinkelio stoties į miesteli — o pakeliui, atrodo, kiekvienas akmuo turi savo istoriją, kurią šneki pasakotoja gyvai apsako tylinčiam palydovui.

     Turim ir du romanus, kurie mus nukelia i netolimą praeitį: “Draugo” premiją laimėjęs Prano Naujokaičio “Žydinčios dienos” sukasi apie tarpkarių metus ir žemės reformą. Aloyzo Barono “Trečioji moteris” (atžymėta “Giedros” premija) prasideda ten, kur Naujokaičio knyga baigiasi — su pirmaisiais karo metais. Knyga greitai skaitoma, betgi priverčia skaitytoją susimąstyti.    

Skaityti daugiau:

IŠKARPOS IŠ ANAPUS

Nustemba, kad mokam lietuviškai

     Atsilankantieji iš okupuotosios Lietuvos labai nustemba išgirdę lietuvius išeivius kalbant lietuviškai. Kodėl? Ogi todėl, kad ten plačiai varoma propaganda, jog lietuviai išeivijoj yra visai nutautėję ir nebemoka kalbėti lietuviškai ne tik eiliniai, bet net ir didieji visuomeninkai, "lietuvybės skleidėjai". Štai kad ir tokiame laikraštyje kaip "Literatūra ir Menas" (1967, 13 nr.) rašoma:

     “Žymus mūsų veikėjas (pavardės prašė neskelbti), viešėdamas JAV, susitiko su dipukų veikėju — lietuvybės skleidėju. Galėjęs būti įdomus pokalbis neįvyko — sutrukdė staiga iškilęs kalbos barjeras. Dipukas jau nebemokėjo lietuviškai, o mūsiškis dar nebuvo išmokęs svetimu kalbų”.

Neturėtų teršti

     Iš mokyklos suolo daug kas pamena lietuvių poeto S. Stanevičiaus eilutes “Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną dvarą savo vandenį čystą į Nemuną varo...” Šios eilutės tai didžiulis kaltinimas civilizuotam šio šimtmečio žmogui, pavertusiam Nevėžį dvokiančia arterija. Apgailėtinas jo vaizdas žemiau Panevėžio atbaido turistus, poilsiautojus, žvejus. Beje, pastariesiems čia nėra kas ir veikti — žuvys iš kart “reagavo” į miesto įmonių “dovanas”.

     Panaši padėtis yra ir su Šešupe žemiau Kapsuko (Marijampolės), Kulpe žemiau Šiaulių, Nerimi ir Nemunu žemiau Vilniaus ir Kauno. Apie 100 įmonių įvairias atliekas, tepalus, nuodingus chemikalus suleidžia į vandens baseinus. Ir upės kas parą gauna įmonių bei miestų “duoklę” — 2,15 bilijono kubinių metrų užteršto vandens.

     Didžiausiais vandenų teršėjais paprastai tampa mėsos ir pieno kombinatai, chemijos gamyklos, auto remonto dirbtuvės. Pastaruoju laiku vis griežčiau kontroliuojami ir kolūkiai bei tarybiniai ūkiai. Dėl jų kaltės į upelius ir ežerus patenka nerūpestingai saugomas amoniako vanduo, trąšos, traktorių kuras ir tepalai, fermų srutos.

     Nerūpestinga gręžinių eksplotacija ir priežiūra daug žalos padarė požeminiams vandenims. Nemažas vandens atsargas gali sunaikinti ir melioracija. Dėl nepakankamai gerai apgalvotų projektų sausinant apyžerius išnyko Biržulio ežeras Telšių rajone, bala pavirto Korkavo ežeras Lazdijų rajone.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

RELIGINĖMIS TEMOMIS

     Aš žinau, kad Jūs turit prisitaikyt prie daugumos skaitytojų, taip daro ir visa kita spauda. Užsakydama Jūsų žurnalą, tikėjausi gauti daugiau dvasinio peno — religinių straipsnių -— Kristaus mokslo, jo gyvenimo smulkmenų. Tai niekada nesensta. Deja, čia, kaip ir visoj kitoj spaudoj, daugiausia visokių profesorių ir mokslo žmonių įrodinėjimai, kad “balta yra tikrai balta”.

     Lai Viešpats Jums padeda sumegzti tampresnį ryšį tarp žmogaus ir Dievo.

Ona Eižinienė, Torontas

     Grynuoju bažnyčios mokslu besidomintieji pamokslų pasiklausyti vaikšto bažnyčion arba skaito specialius, tikybinės minties leidinius. Tokių išeivijoje iš tiesų netrūksta. Juk čia pat  Londono Nidoje spausdinamas “Šaltinis” yra “tikybinės minties”, o JAV lietuvių jėzuitų leidžiamieji “Laiškai Lietuviams” yra kultūringumu ir aktualumu pasižymėję ir ateistų mielai skaitomi.

R. Maziliauskas, "Europos Lietuvyje",V. 2

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

BLOW-UP

     Filmas “Blow-up”, gal būt, daugiausia pasižymi savo gera fototechnika ir originalumu statant veikalą. 1966 metais jis laimėjo pirmą vietą National Society of Film Critics įvertinimu, taip pat Didžiąją Premija Cannes filmu festivalyje. Tačiau reikia perspėti, kad šis filmas yra vienas iš moderniųjų, kuris nesilaiko įprastų temos vystymo taisyklių ir susideda iš fragmentinių vaizdelių, kurių suma palieka tam tikrą bendrą mintį.

     Filmo veikalą parašė ir režisavo Antonioni, o pastatė Carlo Ponti. Veiksmas vyksta Londone, kur ypač atkreipiamas dėmesys į jo ilgaplaukę jaunuomenę, gyvenančią džiazo muzikos ir abstraktų bei pop meno šešėlyje. Susitinkama ir su taikos plakatus nešiojančių demonstruotojų minia ir su klykiančiu jaunuolių būriu, kuris pajaclškai ištepliotais veidais beprasmiškai siaubia miesto gatves. Neaplenkiamas ir progresyvaus baliuko vaizdas, kur šalia rimtų diskusijų rūkoma ir marijuana.

     Svarbiausias filmo veikėjas yra fotografas | (David Hemmings), kuris šalia nuolatinio darbo, modelių fotografavimo savo studijoje, taip pat ieško įvairių vaizdų išleisti fotografijų knygai. Jo modeliai egzotiški, o jų rūbai dar keistesni. Jį persekioja jaunos mergaitės, kurios nori tapti modeliais, įveldamos jį į fantastiškas situacijas. Kai kurios scenos abejotinos vertės, bet gali būti priimtinos, kaipo dalis to didelio beprasmiškumo ir banalumo tokio tipo vedamame gyvenime.

Skaityti daugiau:

FILMUS SUGLAUSTAI VERTINANT

KHARTOUM. Generolo Gordono 1884 m. susikirtimas Sudane su fanatiko Mahdi daliniais. Ieškota sensacingų vaizdų, ne charakterių gelmės. Pastatymas spalvotos Cinerama ekrane. Patiks karo vaizdų mėgėjams.

KISS THE GIRLS AND MAKE THEM DIE. Amerikiečių ir anglų agentai išgelbsti žmoniją iš visuotinio sterilizavimo. Filmas spalvotas. Tinkamas visiems.

LA GUERRE EST FINIE. Prancūzų gamybos filmas pavaizduoja profesionalą revoliucijonierių, priverstą pergalvoti savo įsipareigojimą padėti nuversti Ispanijos Franko režimą. Paraštės anglų kalba. Filmas gali būti įdomus suaugusiems, bet netinka nei jaunuoliams, nei vaikams.

THE LIQUIDATOR. Nekaltai atrodantis kvailius pasamdomas anglų slaptosios policijos padėti išnaikinti šnipus. Filmas vietomis pramoginis, vietomis be skonio. Netinka nei jaunuoliams, nei vaikams.

THE LOVEMAKERS.Nauja italų filmo “La Viaceia” laida. Filmas vyksta realiame 1885 m. Florencijos fone, kuriame šeima veda ginčus dėl paveldėjimo. Nepastovų sūnų vaidina Jean-Paul Belmondo, jo pamėgtą prostitutę Claudia Cardinale. Filmas netinkamas jaunesniems kaip 18 metų.

LOVES OF A BLONDE.Čekoslovakų gamybos komedija apie lengvapėdiškai romantišką mergaitę, kuri netikėtai atsilanko sutikto muziko namuose. Paraštės anglų kalba. Filmas vidutiniško lygio ir tinka tik suaugusiems.

MADE IN ITALY.Šis itališkas filmas trumpų pasakų ar pagautų vaizdų pagalba humoristiškai tiria modernią moralę. Paraštės anglų kalba. Savotiško tipo filmas, tinkamas tik suaugusiems.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

JAUNIMO CENTRO STATYBOS VAJUS

Jaunimo Centras Čikagoje pasidarė per ankštas. Juo naudojasi tūkstančiai lietuvių, bet pastaruoju metu jau nebegali sutilpti. Todėl planuojama nauja statyba. Tam reikia lėšų. Tėvai Jėzuitai paskelbė Jaunimo Centro statybos vajų. Vajaus talkininkams pramatomos dovanos: automobilis, spalvota televizija, geras šaldytuvas, komplektas baldų, gyvas šuo ir brangus kailis. Atspausdinta

50.000 knygučių su bilietais. Kiekvienoje knygutėje bus 5 bilietai po $1.00. Jas galima užsisakyti žemiau nurodytu adresu. Laimėjusio bilieto išplatintojas gauna 100 dol.

Visi Amerikos ir Kanados lietuviai yra labai prašomi įsigyti kuo greičiausiai JC statybos vajaus bilietus, nes šių metų rugsėjo-spalio mėn. yra pramatomas JC statybos žemės prakasimas. O gruodžio mėnesi bus jubiliejinė 10 metų vakarienė, kurios metu bus įteiktos laimėtojams JC statybos vajaus dovanos. Kas nusipirks 10 knygučių, galės dalyvauti jubiliejinėje vakarienėje nemokamai.

Skubiai kreipiamės į savo geradarius ir JC statybos rėmėjus, nes norime 1968 metų ankstyvą pavasarį pradėti statybą, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 50 metų sukakties proga galėtume padovanoti mūsų tautai Jūsų visų sudėtas aukas, įkūnytas naujame Lietuvos kultūros švyturyje.

Paaukojusieji $1.000 bus ypatingi JC geradariai, kurių vardai bus įrašyti į marmurinę lentą, kad ir ateinančios kartos žinotų jų pasišventimą tautai.

Bilietų užsakymus ir aukas siųsti: Rev. J. Kubilius, S. J., 2345 West 5Sth Street, Chicago, Illinois 60636.

SIBIRO LIETUVIŲ PAVEIKSLAS

Sibiro Kankinių Motinos paveikslas, kurį paprastoje skardoje iškalė nežinomas vilnietis, Sibiro tremtinys, po ilgametės kelionės pasiekė Jėzuitų Namus Čikagoje. Jis vaizduoja Aušros Vartų Marijos atvaizdą (žr. “L. L.”, vasaris, 49 psl.); iš Sibiro išgabentas tremtinių, vykstančių generolo Anders armijon, Lenkijos ambasadoriaus Beirute dr. Zawadskio perduotas Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjungai, kuri savo ruožtu pavedė jį Lietuviams Jėzuitams. Tėvai Jėzuitai, pritariant lietuviškajai visuomenei, ruošiasi sukurti pastovią šventvietę šiam paveikslui savo koplyčioje Čikagoje. Tad prašo visų pagalbos. Aukas prašome siųsti: Jesuit Fathers, (Sibiro paveikslo šventvietei), 2345 W. 56th St. Chicago, 1Ill 60636.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

THE SEASONS by Kristijonas Donelaitis. Rendered from the Lithuanian into English verse by Nadas Rastenis. Introduction and editing by E. Tumas, Ph. D. Dail. V. K. Jonyno viršelio aplankas ir keturių metų laikų vinjetės. Išleido “Lietuvių Dienų” leidykla, 4364 Sunset Blvd., Los Angeles, Calif. 90029. 128 psl. Kaina: minkštais viršeliais — $3.00, kietais — $4.00. Pirmą kartą anglų kalbon išversti K. Donelaičio “Metai” yra didelis lietuvių kultūrinis laimėjimas.

Stasys Yla. MODERNI MERGAITĖ. Knyga bręstančiai mergaitei, gyvenimiška, konkreti, pačių mergaičių mėgiama (pirmoji laida išpirkta). Antroji laida — 1967. Iliustravo N. Vedegytė-Palubinskie-nė. Išleido ir spaudė Immaculata Press, Putnam, Conn. 352 psl. Kaina — $4.00