Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1967m. 8 Rugsėjis

Vol. XVIII Nr. 8  RUGSĖJIS / 1S67 / SEPTEMBER

GYVENIMUI TEKANT    ***    310

APIE DVASINIUS PAŠAUKIMUS    Pasisakymai    312

PERSKAIČIUS ANKETOS 54 ATSAKYMUS K. Trimakas, S.J.    313

SITUACINĖ MŪSŲ SAVIJAUTA    Stasys Yla    323

SAVOS ŠIRDIES DAINAS KUŽDĖTI (eil.) Nerimą Narutė    326

ESU GIRDĖJĘS ŽEME ŠNEKANT SU DANGUM P. Gailius    328

TAGORĖS MEILĖS POEZIJA    A. Grauslys    341

PIRMIEJI ŽINGSNIAI MOKYKLON    G. Ivaškienė    346

IŠTIESIANT ARTIMUI RANKĄ    Ant. Saulaitis, S. J.    347

IŠKARPOS IŠ ANAPUS    Paruošė M. Banėnas    348

ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ: Popiežius ir patriarchas B. K.    350

“PILNUTINIS KRISTUS” (rec.)    A. Grauslys    351

EKRANO MIRGESY: A Man and A Woman D. Lukienė    352

Filmus suglaustai vertinant    ***    352

Šio numerio iliustracijos: Alg. Kezio, S. J., fotografijos (339, 322, 324), Z. Sodeikienės piešinys (326), dail. Pr. Gailiaus atvaizdas (328, nuotr. Alg. Kezio, S. J.), Pr. Gailiaus grafikos darbų serija “La suite Lithuanienne” (331-340).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Gintautas Sabataitis, S. J., Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. arid additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

 

KIEK DALYKŲ šiame pasaulyje nusipelno mūsų lojalumo? Iš tikrųjų, labai maža. Manau, kad reikia būti lojaliam nemirtingumui—• tai kitas žodis vietoj gyvybės, stipresnis žodis. Reikia būti ištikimam nemirtingumuiištikimam Kristui... Tik po Kristaus atėjimo žmogus galėjo laisvai kvėpuoti. Žmogus nebemiršta griovy, kaip šuobet namie, istorijoj, kada pilnai vyksta darbas mirčiai nugalėti.

Borisas Pasternakas, Daktarus Živago

GYVENIMUI TEKANT

■ Dvasiniai pašaukimai

     Idėja nepasklinda, darbas nevykdomas, nebent tai idėjai skleisti ar darbui vykdyti yra pasišventusių žmonių. Tokių žmonių reikia ir krikščionybei, kuri yra ir darban skatinanti Kristaus idėja ir tos idėjos įkvėptas gyvenimas.

     Krikščionybei pasišvęsti galima pasaulietišku, kunigišku arba vienuolišku gyvenimu. Pasauliečių reikšmė po Vatikano II susirinkimo ypač pabrėžiama (nors, kard. Suenens tvirtinimu, dar pilnai nesuprasta nei neįgyvendinta — žr. sekantį psl.). Tačiau svarbi yra ir dvasiškių vieta dėl jųjų specialių uždavinių — pačios kunigystės ir viso gyvenimo pašventimo vienuolių įžadais. Visgi dabar, kai. Bažnyčiai atsinaujinant, dvasinių pašaukimų labiausiai reikia, jų stokojama. Stokojama jų ir lietuvių išeivijoj.

     Šio "L. L." nr. vedamuoju straipsniu "Peržvelgus 54 anketas apie dvasinius pašaukimus" (312 psl.), svarstomos dvasinių pašaukimų stokos priežastys bei būdai jiems ugdyti.

■ Nugalėti barjerus

     Iš aukščiau minimos pašaukimų ankstos davinių peršasi dvi išvados: reikia 1) kunigams ir vienuoliams artimiau bendrauti su jaunimu ir 2) lietuvių visuomenėj puoselėti gilesnį religinį dvasingumą.

     Teko patirti, kad antruoju klausimu ruošiamasi plačiau svarstyti spalio mėnesį Čikagoj įvyksiančiame Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos suvažiavime. Linkėtina, kad būtų nutarta ir vykdoma kas konkretaus ir praktiško.

     Su jaunimu gi bendraujančiųjų yra per maža. Ne tik jaunimas gerokai vengia dvasiškių, bet ir dvasiškiai jaunimo. Vieni kitų vengia, nes vieni kitų nesupranta: dvasiškiai, kaipo vyresnieji, yra įsitikinę, kad jaunimas yra tiek pasikeitęs, kad su jais nebegalima susikalbėti; jaunimas gi galvoja, kad dvasiškiai juos tevaržys. Dvasiškiams, kaip ir kitiems vyresniesiems, teisingiau jaunimą įvertinti padės po 3 metų pertraukos savotiškai jaunimo tarpe pasijutusio kun. St. Ylos išvedžiojimai, kad, nors gyvenam didelėj kaitoj, jaunimas esminiai nepasikeitė (žr. jo str. šio "L. L." nr. 323 psl.).

Skaityti daugiau:

Apie dvasinius pašaukimus

IŠEIVIJOS ĮTAKA ŠEIMOMS

Bėgimas, netikrumas, kūrimosi įtampa naujoje žemėje, naujos sąlygos ir aplinkybės, nauji papročiai, gyvenimo aukštas standartas, išmušė iš vėžių šeimas, ypač tėvus... Jie susikoncentravo daugiau į fizinės egzistencijos išlaikymą, dvasines vertybes užmesdami. O po to, kai tos duonos jau pasidarė ir per daug, tas rūpestis pasikeitė didesniais objektaisnamais, apartmentais, bizniais ir t. t. Imta gardžiuotis gerove. Dvasinei pusei buvo skiriama tik trupiniai ir tai nesąmoningai, be jokio plano ar noro. Imli vaiko siela girdėjo ir matė, kas tėvų akimis ir širdimis yra svarbiausias rūpestis ir tikslas gyvenime. Kuo jie buvo maitinami, tuo jie brendo, tai įaugo į jų jausmus ir protą... Reikia kalbėti tėvams, auklėti ir sudaryti sąlygas, kad bent dabar gimstantieji ir au-gantieji vaikai nebūtų panašiai dvasiniai skriaudžiami.    Danutė Augienė

LIETUVIŠKOS VEIKLOS GYVASTINGUMAS

pareis nuo to, kiek sugebėsime patraukti jaunimo į visas mūsų organizacijas, vyčius, chorus, sporto ratelius ir kt. Mums reikia pasišventusių žmonių, bendraujančių su jaunimu, drauge nejučiomis skiepijančių meilę lietuvių kalbai, kraštui ir, svarbiausia, tikėjimui ir Bažnyčiai.Sesuo Marija Magdalena, S.J.C.

KAIP JAUTĖSI KUNIGO-VIENUOLIO MOTINA

Kuomet aš sužinojau (jam pačiam man pasakius), kad sūnus apsisprendė tapti kunigu ir dar vienuoliu, labai išsigandau. Atrodė, kad jis išslydo iš mano rankų, lyg ir mirė. Buvo labai sunku, nes įsivaizdavau, kad jis bus už grotų, šaltoj celėj ir t. t. Po ilgesnio laiko, matydama ir suprasdama jo atsiskyrimą nuo mūsų medžiaginio pasaulio ir jo aukos gyvenimą, įsitikinau, kad dvasiškis yra ryšininkas tarp dangaus ir žemės, kad jis gyvena ne sau, kad jo tikslas visokiais būdais patraukti žmogų prie savęsprie Dievo. Mano nuomonė liko visuomet ta pati ir didelė meilė sūnui, einančiam gražiausiais šio gyvenimo keliais. — Motina

Skaityti daugiau:

PERSKAIČIUS ANKETOS 54 ATSAKYMUS

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

     1966 m. "Laiškų Lietuviams" spalio numerio vedamoji tema lietė dvasinių pašaukimų klausimą lietuvių išeivių tarpe. Ten pat 377 psl. buvo atspausdinta anketa apie pašaukimus. Iš patirties žinant, kad į tokią anketą spaudoj nebus gausiai atsiliepta, paštu buvo išsiuntinėta apie 100 anketų kai kuriems tuo klausimu besidomintiems asmenims, o taip pat išdalinta lietuvių išeivių vienuolijų atstovams.

     Redakciją pasiekė 54 atsakymai: 6 — iš  kunigų (jų tarpe 3 vienuolių), iš vieno vienuolio - brolio, 14 — iš vienuolių-seselių ir 33 — iš pasauliečių (jų tarpe 25 moksleivių ir studenčių iš Putnamo mergaičių bendrabučio, dėka to bendrabučio vedėjos sesers M. Jurgitos iniciatyvos).

     Kaip vertinti tuos anketos atsiliepimų rezultatus? Žinant kaip lietuvių visuomenė yra nepapratusi tokias anketas atsakinėti, šiuos rezultatus tenka laikyti patenkinamais. Šia anketa nebuvo siekiama išsamios studijos, bet daugiau iliustracinės medžiagos surinkti ir pavaizduoti tam klausimui bendras ar ryškesnes nuomones, nuotaikas ir nusistatymus, svarstant apie pašaukimų stokos priežastis bei galimybes pašaukimams pagausinti. Tikimės, kad šia anketa surinkta medžiaga dės pamatus tolimesnėms diskusijoms bei praktiškoms išvadoms.

Pašaukimų stokos priežastys: dvasiškiai ir tėvai

VISIEMS: 1. KLAUSIMAS: Kokia, Jūsų nuomone, yra svarbiausia pašaukimų stokos priežastis lietuvių visuomenėje?

     Atsakymuose pastebimas skirtumas tarp suaugusiųjų ir jaunimo: suaugusieji atsakė daugiau "objektyviai", kalbėdami apie neigiamą laiko dvasią, kunigus, vienuolius ir tėvus. Tuo tarpu jaunimo atsakymuose pastebimas didesnis subjektyvumas, lyg tai tas klausimas tiesiogiai liestų juos pačius, jų draugus ar bent jaunimą bendrai.

     Suaugusieji suminėjo neigiamybes (kai kurie daugiau negu vieną): šių laikų dvasioj bendrai (10), kuniguose ir vienuoliuose (10), tėvuose ir šeimose (9), visuomenėje (3) ir svetimo krašto aplinkoj (3).

     Šiuose laikuose, vieno dvasiškio apibūdintuose, kaip "pakrikimo laikai", vyrauja; "permenkas pažinimas savo religijos", "stoka gilaus tikėjimo" ir "negyvenimas tikėjimo dvasia". Pastebima "gyvenimo aplinkos žema moralė ir prabanga", turinti "didesnės įtakos negu dvasiniai idealai". Tad, nesant "stiprios dvasinės atmosferos", jaučiamas "pasišventimo trūkumas", kuris reikalingas tiek dvasiniam pašaukimui atrasti, tiek atradus juo gyventi.

Skaityti daugiau:

SITUACINĖ MUSŲ SAVIJAUTA

Žvilgsnis į visuomeninius reiškinius

STASYS YLA


     Vasarą stovyklavę, rudeniop pradėsime posėdžiauti, ruošti minėjimus, klausytis koncertų. Judame panašiu būdu metai iš metų ir atrodo, lyg nebebūtų didesnių problemų, nebent kaip ką suruošti, ką pakviesti, kam ir kiek apmokėti. Tai vadiname visuomeniniu darbu ir dalis mūsų jaučiamės jame visai gerai. Bet kita dalis iš to veikimo traukiasi, nebesiima atsakingų pareigų, vengia talkinti jaunimo organizacijoms, atsisako būti globėjais vienetuose, patarėjais, vadovais jaunimo stovyklose. Kodėl?

     Šis traukimosi reiškinys senokai pastebėtas ir publicistai dėl to skundžiasi, patriotai ir aktivystai piktinasi, humoristai ir "moralistai" plaka. Daugiausia kalbama ir rašoma apie tokių "pabėgėlių iš visuomenės" išponėjimą, sumaterialėjimą, atsakomybės praradimą, sutingimą, nerangumą, egoizmą — norą gyventi tik sau ir savo šeimai. Nors moralinės bei socialinės priežastys turi savo reikšmę, tačiau plakanti rykštė klausimo nepraskaidrina. Ji užmiršta teisę pirmon eilėn rūpintis savimi ir savo šeima, ir toji teisė bei pareiga negali būti pakeista pareigomis tarnauti tik kitiems. Dirbant visuomenei galima perdaug įsibėgėti, tiesiog paskęsti nebaigiamų reikalų mariose, nuskriausti šeimą, pervarginti save fiziškai ir išsisemti dvasiškai. Argi nėra pareigos balansuoti asmeninius ir bendruomeninius reikalus, o taip pat gauti atostogų net iš viešosios tarnybos?

Kun. Stasys Yla — produktyvus, gilios įžvalgos, temų atžvilgiu bene pats įvairiausias knygų ir straipsniu autorius išeivijoj. Su džiaugsmu pranešame, kad nuo rudens jis įsijungia į “L. L.” redakcini kolektyvą. Šio žurnalo puslapiuose svarstys tautines ir krikščioniškas išeivijos aktualijas.

NAUJA SITUACIJA — KAITA

     Šis reiškinys, manding, turi žymiai gilesnes šaknis. Viena, pati mūsų veikla — vis labiau fasadiška ir ekstravertiška — dalies gilesnių žmonių pradeda nebepasotinti. Antra, toj veikloj, šalia įprastinių žmogiškų nesutarimų, rungtynių, intrigų, pradeda įsiterpti svetima drumstis, skaldymas ir tai ne vieną ramesnės, lygesnės natūros žmogų verčia geriau pasitraukti į šalį. Svarbiausia, kas šiuo rašiniu norima pabrėžti, tai nauja psichologinė situacija, kuri ne vieną tiesiog paraližuoja visuomeninėj veikloj, o ypač darbe su jaunimu.

Skaityti daugiau:

SAVOS ŠIRDIES DAINAS KUŽDĖTI

NERIMĄ NARUTĖ

KELIU TAURĘ

Keliu sklidiną taurę
Prie lūpų savų,
Kad galėčiau nuplovusi troškulį
 Žvelgti drąsiai į jūsų akis.
Trapi, tyra rasa,
Sielos išpažintis.

Dedu savo skausmą
Virpantį gyvą,
Kad skaitydami justumėte
Tragedijos pulso tekėjimą,
Sudėtas valandas.
Tie, kurių tikėjausi artumos ir draugystės.
Tų, kurių netekau pati nutolėjusi.

VALANDOS

Mano valandos vargo seserys,
Darbo drobėn įaustos.
Nupūsti žiedalapiai pavasarį,
Prisiglaudę ant žemės apsiausto.

Mano valandos miesto mergaitės,
Nuskubėjot šviesiais bulivarais,
Nes sekundes jau laikas suskaitęs
Nebe grįžtamais žingsniais nuvarė.

Mano valandos kankinės tylios,
Kartais džiaugsmą kančia padalinat,
Kai šiandieną dažnai apsivylus
Aš geriu laiko nuodytą vyną . . .

ESU AŠ NUBAUSTA

Esu aš nubausta didžiajam ilgesiui
Svajonių, meilės nuostabios sapnu aš neturiu.
Negeidžiu jų, bijau tos pasakos paliesti.

Nepajėgi esu pakelt taurės gyvybę,
Virpančios sklidinos.
Vien tolumoj laimingus išorėj stebėti...
Ir džiaugtis jų džiaugsmu.
Kartu apsvaigti su jais ir taip savos širdies dainas
Kuždėti ir išsilieti didžiajam nenurimstančiam troškimui...

Skaityti daugiau:

ESU GIRDĖJĘS ŽEMĘ ŠNEKANT SU DANGUM

Pasikalbėjimas su Pranu Gailium

Šį žurnalo numerį iliustruojame dail. Prano Gailiaus grafikos ištisos serijos La Suite Lithuanienne (Lietuviškoji suite) darbais. Ši serija yra ypatinga tuo, kad joje pinasi ir abstraktus menas ir lietuvių dailės motyvai. Pats autorius taip atsiliepia apie šią savo kūrybą:

     "La Suite Lithuanienne" yra mano gana senas projektas, kuris laiks nuo laiko iškildavo į paviršių, bet kurio vis nepavykdavo padaryti. Pagaliau šią 17 lapų seriją baigiau. Ji buvo pirmą kartą išstatyta Göteborge gegužės 20birželio 9.

     "La Suite Lithuanienne" norėjau padaryti tokioj nuotaikoj ir tokioj sąvokoj, kaip kadaise tėvynėj raižydavo klumpes, drožinėdavo įrankius. Tikiuosi, kad mano raižyti raštai ir formos savo prasme turi tą patį, ką ir tie raštai mūsų liaudies mene, raštai kaimo įrankiuose, per kuriuos mes dažnai išmokdavom mūsų estetikos pagrindus.

     Iki šiol dauguma tautiečiųgaliu sakyti, beveik visilietuviškumo mano darbuose nerado. Man labai įdomu, kokia būtų publikos reakcija į darbą, kuris ne tik vidiniai, bet ir išoriniai pastatytas ant liaudies elementų.

     Bedarant darbą priėjau išvadą, kad mūsų liaudies raštai abstraktaus dailininko prašo išlaisvinimo iš dekoratyvinio siaurumo į plastiką. Jie savyje turi apėmę labai įdomią kompozicinę galimybę, kurią, aišku, reikia bedirbant užmiršti. Čia, kaip su tikrove, naudotis, bet ne išnaudoti!

Pranas Gailius yra ne tik kūrybingas dailininkas, bet ir įdomus kalbėtojas, kaip yra patyrę visi su juo susitikusieji — ar tai 1963 m. Čikagoje jo JAV atsilankymo metu, ar tai jo nuolatinėje gyvenvietėje Paryžiuje. Čia dedame jo pokalbį su "Laiškų Lietuviams" redaktoriumi Kęstučiu Trimaku, S. J. Pašnekesio metu išryškėja dailininko pažiūros į abstraktųjį mena. Pokalbį pradeda redaktorius:

KLAUSIMAS: Mane, kaip ir daugelį kitų, domina šių laikų abstraktus menas. Vieni ji supranta vienaip, kitikitaip, o treti jos nesupranta, visai nevertina. Jūs gi tuo menu gyvenate. Tad būtų labai įdomu išgirsti iš Jūsų, kaip iš abstraktaus meno atstovo, kokios priežastys jį iššaukė, kas juo siekiama ir kaip Jūs pats reiškiatės šioje dailės pakraipoje.

DA1L. PRANAS GAILIUS: Kad tarp mūsų dialogas būtų įmanomas, turiu prisiimti abstraktaus dailininko etiketę; šnekant ji manęs nevaržys; priešingaipadės. Bet dirbant, tokį ribotumą sunku įsivaizduoti.

     Man abstraktyvizmas įsirašo normaliai į meno evoliuciją,... abstraktyvizmas su visomis savo šakomiskadangi idėja, kaip sėkla, išėjusi į paviršių, susikaupia stuomenyje ir vėliau išsiskleidžia šakomis.

     Paprastai dailininkas nenori daryti to, ką kiti darė. Nori daryti kitaip. Kartais tas noras yra gilus, bet dažniausia jis yra paviršutinis. Laužoma tiesiog iš desperacijos padaryti ką nors naujo. O su naujumu yra taip: Cezanne, būdamas jaunas, norėjo Louvrą (1) sudeginti, o senas, beeidamas pro šalį, tam pačiam Louvrui nusiimdavo kepurę.

(1) Louvras yra didžiu'is muziejus Paryžiuje. Jame yra išstatyta labai daug ankstyvesniųjų amžių dailės darbų.        — Red.

Skaityti daugiau:

TAGORĖS MEILĖS LYRIKA

18 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLY S

     1961 m. šio žurnalo puslapiuose ("L. L.", 4 ir 5 nr.) esu dviem straipsniais paminėjęs Rabindranath Tagorę, tą visur ir visiems žinomą indų rašytoją, jo šimtmečio gimimo sukakties proga. Tuose straipsniuose esame pažvelgę į jo kūrybą ir jos pagrindines temas. Šiame straipsnyje pasvarstysime jo meilės poeziją.

     Šiuo metu Upsaloj, Švedijoj, gyvenanti talentinga latvė rašytoja Zenta Maurina vokiečių kalba parašytoje savo knygoje "Nord-und südliches Gelände — Schwedische Tagebücher" Tagorės meilės lyriką charakterizuoja kaip pačią švelniausią visoje jai žinomoje meilės poezijoje. Spręsti gi šį klausimą ji turi teisę, nes savo skaitlingose knygose ji labiausiai domisi pasaulio literatūra.

     Norėdami susipažinti su R. Tagorės meilės poezija, turime prieš tai mesti žvilgsnį į tas pagrindines rašytojo nuotaikas, kurios tą poeziją įkvėpė, būtent, į jo pagarbą grožiui ir moteriai, nes tik tada labiau paaiškės ir jo meilės poezijos turinys.

GROŽIS

     R. Tagore yra didelis grožio mylėtojas ir todėl to grožio perlų yra pilna jo visa kūryba. To grožio ypač apstu jo poezijoje; grožis — tos poezijos dvasia ir gyvybė. Todėl į klausimą "kas yra poezija?" jis atsako: "Viskas, kas man duoda estetinio pasigėrėjimo,... yra poezija".

     Net nedaug nusimanąs apie grožį negali jo nepastebėti R. Tagorės kūryboje, kai ją paskaitęs pamato, kokį didelį vaidmenį vaidina joje gėlės. O juk gėlės — tai pats charakteringiausias, greičiausiai pastebimas grožio pasireiškimas gamtoje. Tų gėlių ypač daug jo poezijoje; gėlių, kurios, anot jo, siunčia į pasaulį jau nebegrįžtančius pas jas kvapus, kurios dejuoja ir kvėpuoja, renka rasą ir panardina sielą svajonėse. Nenuostabu, kad to susisvajojimo dėka jam besijuokiančios ir besibučiuojančios lūpos panašios į gėles, kad moters švelnios rankos jam lotosai, kad besišypsančios akys — tai pražydusios akys, o pavasaris — tai mergaitė, kurios sari sterblėje pilna gėlių... Jis norėtų, kad ir jo širdis virstų gėle, kuria jis galėtų jos plaukus papuošti, kad jo tariami žodžiai žydėtų tartum gėlės...

     Savo ilgesniuosiuose straipsniuose "Grožis" ir "Grožis ir literatūra" vertindamas grožį, jis gretina jį su gėriu, nss juodu vienas kitą atbaigia. Grožis yra Dievo turtų gamtoje apsireiškimas... Tas grožis veikia ir doroviniai, nes jis silpnina mūsų dvasią pančiojantį geidulingumą, neleisdamas jam virsti mūsų vienintele dievybe... Be to, kasdienių būtinų reikalų tenkinime yra ko tai, kas žemina mus, bet, kadangi grožis yra virš būtinumo, jis saugo mus nuo to pažeminimo... Grožis moko mus susilaikyti. Jis duoda jėgų nugalėti kūno palinkimus... Meilės ištikimybė reikalauja susilaikymo, bet tik to susilaikymo dėka galima pasiekti slaptą meilės grožį... Tik švarios sielos žmogui leista grožį matyti... Jei nori gėrėtis grožiu, slopink savyje malonumų geismą... Susilaikymas paruošia mus grožiui suvokti.

     Čia suminėtame antrame straipsnyje apie grožį R. Tagore tvirtina, kad grožio suvokimas mums paverčia tiesą džiaugsmų šaltiniu. Anot jo, grožis visuose jo pasireiškimuose yra įamžintas literatūroje. Tasai grožis mūsų laikinume mums padvelkia amžinybe, mūsų kasdienybėje — stebuklu, jo dėka pasaulio daina skamba mūsų sielose ir grožis padeda mums giliau įsiskverbti į tiesą. Mes tiesiogiai nematome grožio kaipo tokio, bet per jį matome visą pasaulį: švelni grožio melodija skamba vandenyje, sausumoje, danguje ir visatoje... Tai, kas įprasta, atrodo mums paprasta, bet, rašytojui nušvietus tai menišku gabumu, mes pradedame suprasti, kad tai nepaprasta: jo grožis ir vertingumas išreiškiamas gražiu įrėminimu... Esu tvirtai įsitikinęs, kad grožio suvokimas mums duotas tam, kad sujungtume savo sielą tvirtu ir amžinu ryšiu su tiesa... Mes pažįstame žmogų ne iš to, ką jis moka, bet iš to, kuo jis džiaugiasi...

     Tai vis R. Tagorės samprotavimai ir mintys, rodantys jo grožio branginimą.

MOTERIS

     R. Tagore labai gerbia ir kone garbina moterį bendrai, o taip pat ir moterį kaip žmoną ir motiną.

     Nepamirškime, kad tais laikais, kada R. Tagore kūrė, Indijos moteris buvo pavergta ir sukaustyta visokių tradicijų. Tagore gi visokiais būdais ją aukština prozoje ir poezijoje, pabrėžia jos prigimties dvasios turtus ir net kelia jos pranašumą prieš vyrą.

Skaityti daugiau:

PIRMIEJI ŽINGSNIAI MOKYKLON

GINTARĖ IVAŠKIENĖ

Kaip padėti vaikams drąsiau mokyklon žengti

     Tūkstančiai berniukų ir mergaičių ši rudeni pradės pirmuosius mokslo metus. Visi jie su žingeidumu žengs ši žingsnį. Mokykla — gi dar visai nepažįstama aplinka. Visai svetima aplinka. Kai kurie jų bus girdėję šį bei tą iš vyresnių draugų.

MOKYKLOS BAIMĖ

     Bus tokių vaikų, kurie per visą vasarą drebėjo ir skaičiavo, ar dar pakankamai dienų likę iki to baisaus įvykio. Jiems mokykla — tai atsiskyrimas nuo tėvų, tiksliau pasakius — nuo mamų.

     Nevien pirmamečiai bijo mokyklos. Yra vaikų ir trečiame ir ketvirtame skyriuje, kurie prašosi nesiunčiami mokyklon. Jie kartais net fiziniai suserga iš tos baimės. Nepaslaptis, kad yra tokių, kuriems kas rytas skauda vidurius, darosi bloga. Galvotumėm, kad vaikas pamokos nemoka, todėl jaudinasi. Bet kai taip darosi diena po dienos ir kai mokinys tikrai gerai mokosi, tada kyla klausimas — kodėl?

     Nenoras eiti mokyklon gali atsirasti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji — vaikas tikrai nemėgsta pačios mokyklos, mokytojų ar pamokų. Tada jis bando simuliuoti ir net nuo tėvų nuslepia tai, kad kartais, vieton mokyklon nuėjęs, jis atsiranda mieste ar parke.

     Antroji mokyklon nėjimo priežastis (ją iškelia dr. Wiener viename straipsnyje) yra taip vadinama “mokyklos fobija”. Vaikas ne tiek bijo mokyklos, kiek paties atsiskyrimo nuo motinos. Jis bijo, kad jam nesant namie, kas nors blogo neatsitiktų jai. Iš tikrųjų, jei toks vaikas ir galėtų neiti mokyklon, jo fobija pasiliktų ir iškiltų kiekviena proga, kai reikėtų atsiskirti nuo tėvų. Tokia baimė yra gana komplikuotai susivijusių jausmų padarinys. Vaiko tėvai turi užtikrinti jam, kad jie jį myli, juo pasitiki ir jo niekad nepaliks. Bet tuo pačiu turi neleisti jam pasilikti namuose. Jei tokia problema atrodytų neišsprendžiama savomis jėgomis, tada reikia kreiptis į gydytoją patarimo.

Skaityti daugiau:

IŠTIESIANT ARTIMUI RANKĄ

ANTANAS SAULAITIS, S. J.

Tikėjimas yra atsakomybė už kitus

    Tikėjimas yra proto veiksmas, kuriuo pritariam tiesai, kadangi Dievas ją apreiškė.

    Tikėjimas yra visa būtybe pritarti išganymo istorijos vyksmui savo gyvenime.

    Tikėjimas yra atsakomybė už kitus Dievo akivaizdoje.

*  *  *

    Tikėjimas kiekvienam žmogui yra gilus dvasios dalykas. Kiekvienas tad tikėjimą supranta ir pergyvena savaip. Žmogaus ryšiai su kitais asmenimis ir su asmeniniu Dievu yra tam žmogui saviti ir begaliniai brangūs. Panašiai yra ir su tikinčiųjų bendruomenėmis.

    Kai žmonės senovėje spietėsi apie imperatorius ir išminčius, būrėsi tikintieji Kristaus vardu. Viduramžiais tikėti galėjo reikšti remti kryžiaus karus ir juose žūti už Šventąją žemę. Šio šimtmečio pradžioje iš naujo atgaivinus šventraštinę teologiją, dėmesys atkreiptas į išganymo istoriją — į Dievo žodžius ir veiksmus žmonių tarpe, kai modernių laikų karai ir kiti įvykiai pasidaro nebeišaiškinami kitaip.

    Tikėjimas dabar yra atsakomybė už kitus Dievo akivaizdoje.

Skaityti daugiau:

IŠKARPOS IŠ ANAPUS

Pagarbiai prisimenant Putiną

    Prof. V. Mykolaičio-Putino mirties proga literatūros kritikas Jonas Lankutis "Pergalės" žurnalo 7 nr. rašo:

    Dar visai neseniai su pasididžiavimu galėjome galvoti, kad gyvename kartu su Putinu. Jautėme betarpiška, kontaktą su ta kūrybinės inteligentijos karta, kuri dar šio šimtmečio pradžioje nepaprastai aukštai iškėlė lietuvių dvasinę kultūrą, išvedė ją į XX amžių, išugdė joje europietiškus užmojus. Buvo ryšys, kuris jungė epochas, jungė skirtingas kūrybos kryptis ir humanitarinės minties tėkmės, jungė dabarties literatūrinį procesą su vertingomis praeities tradicijomis, su daugelio dešimtmečių mūsų nacionalinės inteligentijos dvasine patirtimi. Su Putinu atsruveno į mūsų laikus visa tai, ką vertingiausio humanistinėje kultūroje sukūrė, pažadino ir puoselėjo Maironis, Vaižgantas, Čiurlionis, Krėvė, Sruoga...

    Pirmaisiais pokario metais prof. V. Mykolaitis - Putinas skaitė specialius kursus apie daugelį įžymiųjų lietuvių rašytojų. Tai buvo didelė literatūrinių pažiūrų, skonių ir analizės mokykla, palikusi neišdildomus pėdsakus tiems, kas šių kursų klausė. Šių dalykų studijavime jokio vaidmens nevaidino įprastiniai egzaminai. Studentams užtekdavo gauti semestro gale įskaitą (iš esmės gana formalią). Tačiau šioms įskaitoms visada būdavo ruošiamasi dešimteriopai stropiau, negu pačiam sunkiausiam egzaminu. Kiekvienam buvo didžiausia gėda eiti pas prof. V. Mykolaitį-Putiną ir pliaukšti apie literatūrą banalybes.

    Manau, kad tokį jausmą išgyveno ne vienas poetas, kuriam, prisiminus Putiną ir jo kūrybą, darėsi gėda rašyti lėkštus eilėraščius. Nesmagu buvo rodytis profesoriaus akysna, jaučiant savo straipsnių ir recenzijų trūkumus. Šios gėdos jausmas vertė pasitempti, galvoti apie aukštesnius kriterijus, žvelgti giliau. Tai buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, padėjusių daugiau ar mažiau išlaikyti pusiausvyrą net pačiais sunkiausiais literatūrinio gyvenimo momentais.

    Savo kūryba V. Mykolaitis-Putinas mokė ir moko mus žvelgti į gyvenimą su gilia rimtimi, didžio poeto - filosofo žvilgsniu. Paprasta kasdieninė buitis ir istoriniai žygdarbiai, pergalės džiaugsmas ir kentėjimo skausmas, meilė ir mirtis jo raštuose atsiskleidė kaip rūsti ir graži būties valanda, kurią suvokęs, žmogus turi siekti prometėjiško heroizmo ir laisvės, turi prilygti amžinybei.

Skaityti daugiau:

Popiežius ir patriarchas

     Liepos 25 - 26 d. aplankydamas Turkiją, popiežius Paulius VI siekė trigubo tikslo. Visų pirma jis norėjo aplankyti tas vietas, kur šv. Povilas skelbė Evangeliją ir kur, pagal senus padavimus, Marija praleido paskutiniąsias gyvenimo dienas. Antra, jis norėjo pasitarti su Turkijos prezidentu ir ministeriu pirmininku, kaip būtų galima išlaikyti taiką Artimuosiuose Rytuose. Trečias ir svarbiausias tos kelionės tikslas — Konstantinopolio patriarcho aplankymas.

     Konstantinopolio patriarchas Atenagoras yra didelis žmogus ne tik kūnu, bet ir savo dvasia. Gyvendamas ilgus metus Amerikoje, jis turėjo progos stebėti, kaip skirtingų kalbų, rasių, tautų ir tikybų žmonės gali sugyventi ir rasti bendrą kalbą. Tapęs patriarchu ir nuvykęs į Konstantinopolį, jis pasijuto visiškai kitoje atmosferoje. Turkijoje ir Artimuosiuose Rytuose tautiniai, religiniai ir kultūriniai skirtumai taip skaldo žmones, kad jie, gyvendami kaimynystėje, neranda jokios bendros kalbos ir žvairuoja vienas į kitą. Suprasdamas vienybės vertę, jis tos vienybės ypač trokšta krikščionių tarpe. Tad, sveikindamas popiežių, Atenagoras taip išsireiškė: “Atstatykime Kristaus Kūną — Bažnyčią — sujungdami, kas buvo atskirta, ir surinkdami, kas buvo išblaškyta”.

Skaityti daugiau:

PILNUTINIS KRISTUS


     Emile Guerry, PILNUTINIS KRISTUS. Iš prancūzų kalbos vertė tėv. Kęstutis Marija Butkus, O.F.M. Vertimo kalbą peržiūrėjo Vladas Kulbokas ir dr. Antanas Kučas. Išleido Agota Mikulėnienė. Spaudė Lietuvių Enciklopedijos spaustuvė Bostone. 1967 m. Atspausdinta gelsvame popieriuje. Kieti viršeliai. 328 psl. Kaina 5 dol.

     Tai knyga, kuri padeda įsimąstyti į vieną gražiausių krikščionybės tiesų — apie nepaprastai glaudžią artimybę, kuri yra tarp Kristaus ir krikščionių ir kuri vadinama Kristaus Mistinio Kūno tiesa. Per tą artimybę krikščionys drauge su Kristumi sudaro Pilnutinį Kristų. Tai tiesa apie krikščionio didybę ir garbingumą Kristuje.

     Kad tikintieji tą svarbią tiesą geriau pasisavintų, knygos autorius, Cambrai arkivyskupas, trijose knygos dalyse (Asmeninio Kristaus paslaptis, Gyvoji Mistinio Kūno narių bendruomenė, Katalikų Bažnyčios paslaptis) išdėsto tą tiesą 104 apmąstymuose, kurių kiekvienas tėra 2-3 psl. ilgio, susideda iš dviejų dalių ir baigiasi malda, sukurta pagal to apmąstymo turinį.    

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

A MAN AND A WOMAN

     Prancūzų filmų gamintojai išleido jauno režisoriaus Claude Lelouch gabiai Ir jautriai paruoštą filmą “A Man and A Woman”. Filmas mėgina perduoti besivystančią dviejų žmonių, vyro ir moters, meilę. Tema yra sunki, ypač sunkiai apibūdinama filmo ekrane. Režisorius, norėdamas būti originalus, temai vystyti nevartoja nusibodusių romantiškų banalybių, paprastai surištų su įsimylėjusių nuotaika. Jis stengiasi išryškinti tų dviejų žmonių vidinį pabudimą. Atgyvėjimas dvasioje, vienas kito įtakoje, juos traukia ir riša. Susižavėjimas auga pažinčiai stiprėjant. Veikalas tyčia nekomplikuotas ir plėtojasi pamažu.

     Filme apsukriai įterpti vyro ir moters prisiminimai, būdingi tematikos vystomai minčiai, vaizdžiai veikia ir padeda atkurti jųdviejų asmenybes. Abu, vyras ir moteris, našliai: ji (Anouk Aimee) filmų tekstų redaktorė; jis (Jean - Louis Trintignant) automobilių lenktynininkas. Ji augina mažą dukrytę, jis sūnų. Vaikai jiems sudaro pradini bendrą ryši. Abiejų atmintyje pasilikę gražūs pirmykštės vedybinės meilės vaizdai. Ypač ji taip stipriai prisirišusi prie savo tragiškai žuvusio vyro atminties, kad jai sunku persilaužti į naują realybę, į gyvą meilę dabartyje.

Skaityti daugiau:

FILMUS SUGLAUSTAI VERTINANT

THE RETURN OF THE SEVEN. Nevykusiai režisuota, banali tąsa ankstyvesniojo filmo “The Magnificent Seven” apie Meksikos kaimiečių gynėjus. Filmas — šiaip sau.

RIOT ON SUNSET STRIP. Policininkas (Aldo Ray) draugiškumu bando laimėti jaunuoliu pasitikėjimą, bet, patyręs, kad jo duktė jų išniekinama, juos apmuša ir laiku sutvarko dėl “policijos brutalumo” planuojamas riaušes. Filmas -— silpnokas, moralizuojantis; moralė stipriau nepagrindžiama.

ROMEO AND JULIET. Fokuse -— Anglijos karališkojo Baleto šokančios žvaigždės Rudolph Nureyev ir Margot Fonteyn. Meniškai puikus filmas.

RUN LIKE A THIEF. Intriga sukasi apie deimantų vagystę. Gražiai nufilmuoti spalvoti Brazilijos gamtovaizdžiai. Neblogas filmas, tik nelabai tinkamas vaikams.

THE SAILOR FROM GIBRALTAR. Niaurus įstaigos tarnautojas iš Anglijos, atostogaudamas Italijoje, atsikrato sugulovės ir susiranda sau našlę. Šiaip sau. Netinkamas nei jaunimui, nei valkams.

Paskutinis lapas

IŠLEIDŽIAMOS LIETUVIŠKAI GIEDAMOS MIŠIOS

1966-1967 m. “Laiškų Lietuviams” paskelbtame konkurse buvo premijuotos lietuviškai giedamos kompoz. Broniaus Budriūno Mišios, pavadintos “Garbė Viešpačiui”, vėliau skirtos šv. Kazimiero garbei. Autoriui jas pakeitus pagal naują Romoj patvirtintą tekstą, jos baigiamos spausdinti “L. L.” leidėjų Tėvų Jėzuitų Čikagoje. Konkurso sąlygose buvo parašyta: “Mišios turi būti vienbalsės, bendram giedojimui, patogios eilinio balso apimčiai, bet taip parašytos, kad galėtų būti giedamos ir su mišriu choru, jei toks choras yra. Tačiau tiek choro partija, tiek vargonų palyda turi būti nesudėtingos ir nesunkiai išpildomos”. Konkurso jury komisijos vienbalsiai buvo atrinktos kompoz. Br. Budriūno Mišios. Apiejas prof. J. Žilevičius rašė: “Br. Budriūnas puikiai pažįsta religinės muzikos dvasią, tai rodo ir konkursą laimėjusios jo Mišios... Premijos įteikime pagiedotos jaunimo choro trys jų ištraukos aiškiai liudijo gražiai išplaukiančias, religinės nuotaikos kupinas melodijas, besireiškiančias negirdėtomis ir nenunešiotomis savybėmis. Visa tai ir nauja ir sklandu. Savo melodijų plaukiančiu ramumu ir dainingumu Mišios atitinka lietuvių būdą, todėl, reikia tikėtis, jos bus greit pasisavintos” (“Drauge”, 1967. IV. 15).

Premijuotos Mišios yra labai parankios: jos tinka ir bendram žmonių giedojimui, ir chorui su vargonais. Gaidos spausdinamos dviem atskirais leidiniais: chorams — didelio formato, su vargonų palyda (1 egz. — $2.00; perkant bent 10 egz., 1 egz. — $1.75); bendram žmonių giedojimui—nedidelio formato, 1 arba 2 balsams: (1 egz.—30 c.; perkant 10 egz. ar daugiau, 1 egz. — 25 c.). Nors skirtos jaunimui, šios Mišios tinka visiems. Tikimasi, kad jos pasklis po visas lietuvių parapijas ir bus giedamos įvairiomis progomis. Užsakymus siųsti: “Laiškai Lietuviams” (Mišių gaidos), 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636, U.S.A.

Sunku viską pramatyti, tačiau leidėjai kaip ir nesitiki gaidų pardavimu padengti visų spausdiniman sudėtų išlaidų. Galintieji prašomi šių gaidų spausdinimą paremti auka. Jau prieš kiek laiko buvo gauta piniginė auka su sekančiu laišku: “Mes, šv. Antano parapijos Detroite choristai, sužinojom, kad Jūs spausdinsite lietuviškųjų Mišių gaidas. Priimkite mūsų kuklią auką spaudos išlaidoms sumažinti. Kartu prašome, jeigu įmanoma, nors vienam balsui Mišių gaidų”.

APEIGYNAS

Ką tik atspausdintas Romos Kataliku Apeigynas, skirtas Lietuvos vyskupijoms ir lietuvių bažnyčioms už Lietuvos. Tekstas dviem spalvom (juoda ir raudona). Labai patogaus, nedidelio formato (4X6% in.), kietais raudonais viršeliais. Kaina 10 dol. Galima užsisakyti sekančiu adresu: Jesuit Fathers, 2345 W. 56th Street, Chicago, Ill. 60636, U.S.A.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Emile Guerry. PILNUTINIS KRISTUS. Iš prancūzų k. vertė Kęstutis M. Butkus, O.F.M. Knyga suskirstyta į tris dalis: Apie asmenini Kristų, Mistinio Kūno galvą, Gyvoji bendruomenė iš Mistinio Kūno narių ir Bažnyčia kaip Mistinis Kristaus Kūnas. Atspausdino Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. Knygos leidėja — A. Mikulienienė. 328 psl. $5.00.

Owen J. C. Norem, B. D., L.L.D. TIMELESS LITHUANIA. Lietuvos istorija anglų k., parašyta JAV ministerio Lietuvai. Antroji laida, išleista Vilties 50 m. Lietuvos nepriklausomybės atgavimo proga. 300 psl. Kaina $4.00.