iš tėvynės
Čia, išeivijoje, mes sielojamės, kad lietuvių kalbos reikalai ne gerėja, bet vis blogėja. Ir nenuostabu — gyvenamojo krašto kalba daro neigiamą įtaką ne tik jaunimui, bet ir vyresniesiems. Atrodo, kad Lietuvoje turėtų būti geriau, juk ten yra gimtojo žodžio lopšys, tačiau, kaip matyti iš spaudos, ir ten tie patys vargai. Amžiais Lietuva nešusi svetimųjų uždėtą vergiją, negalėjo apsisaugoti ir nuo svetimybių, kurios nuolat brovėsi lietuvių kalbon. Tų svetimybių neįstengta nusikratyti nė per dvidešimt nepriklausomo gyvenimo metų. Dabar, vėl atėjus rusams, tos svetimybės veržte veržiasi pro visokius plyšius ir kliudo lietuvių kalbos pažangą.
Jeigu mes, gyvendami svetimuose kraštuose, stengiamės švarinti savo kalbą (tam tikslui ir į "Laiškus Lietuviams" įvedėme "Gimtąjį žodį"), tai ir mūsų broliai tėvynėje ne mažiau šiuo reikalu sielojasi. Jau yra nemaža universitetą baigusių jaunų lituanistų, kalbos klausimais rašoma įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, leidžiamos knygos, žodynai, bet ypač daug praktiškų patarimų duoda jau nuo 1961 m. leidžiami sąsiuviniai, pavadinti "Kalbos Kultūra". Tai yra žurnaliukas, panašus į mūsų buvusią "Gimtąją Kalbą". Šiuo leidinuku ir mes dažnai pasinaudojame, ruošdami "Gimtojo žodžio" skyrių.
Šių metų kovo mėn. "Pergalėje" rašoma, kad neseniai pradėta kova už gražesnę ir taisyklingesnę lietuvių kalbą tęsiama toliau. "Kalbinis sąjūdis apėmęs visą respubliką. Vilniuje, Kaune, Kapsuke, Šiauliuose, Anykščiuose įsikūrusios lietuvių kalbos sekcijos su savo konsultaciniais punktais vadovauja šiam darbui. Kalbininkams aktyviai talkininkauja įvairių profesijų žmonės, ypač daug padeda studentai".
Toliau aprašo, kaip Kauno Politechnikos instituto ir Vilniaus universiteto studentai eina į krautuves ir į įvairias įstaigas, klauso, kaip ten žmonės šneka, taiso jų kalbos klaidas, renka medžiagą, kurią paskui panaudoja lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinių parengimui. Kalbinio sąjūdžio centras — Vilniaus universitetas. Kalbininkai čia nagrinėja įvairius teorinius kalbos klausimus, diskutuoja, aiškinasi, normina kai kuriuos kalbinius dalykus ir plačiajai visuomenei jau pateikia neabejotinus kalbos faktus.
"Taigi, kalbos klausimas šiandien visiems aktualus; taisyklingai kalbėti ir rašyti stengiasi ne vien mokytojas, žurnalistas, bet ir inžinierius, parduotuvės darbuotojas, autobuso vairuotojas, aktorius, dailininkas ir t. t. Tai rodo ir kalbininkų apsilankymai tose vietose, kuriose prieš metus buvo kalbama ir rašoma bet kaip. Štai pasiekimais džiaugiasi "Šviesos" vyr. redaktorė D. Galnaitytė, tikrinusi Kauno autobusų ir geležinkelių stoties kalbą, kuri jau "darosi" panaši į lietuvių kalbą. Sumažėjo kalbos klaidų ir kai kuriose Vilniaus maisto bei pramoninių prekių parduotuvėse.
Žinoma, dar ne viskas ištaisyta. Kauniečiai susirinkime minėjo Kauno Muzikinio teatro aktorių blogą kalbą, taip pat verta susirūpinti Palangos kurorto rašytine bei šnekamąja kalba. Vilniškiai apgailestavo, kad mokyklose nepaprastai blogai kalba ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Tai, ką mokytojai lituanistai padaro, kitų specialybių mokytojai dažniausiai pagadina. Todėl čia kalbininkų laukia dar daug darbo.
Deja, nė mes, išeiviai, negalime per daug pasigirti savo lituanistinių mokyklų mokytojų kalbos taisyklingumu. O ką jau bekalbėti apie laikraščius ir radijo pranešimus! Čia reikėtų kokių nors sankcijų. Skaitytojai turėtų rašyti redaktoriams, kad daugiau neskaitys jų laikraščių, jeigu nepagerins kalbos. Reikėtų rašyti ir radijo bei televizijos vedėjams bei pranešėjams, kad daugiau jų nesiklausys, nežiūrės ir nerems, jeigu ir toliau bus kalbama tokia darkyta lietuvių kalba.