Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1970m. 6 Birželis

1970 m. Birželis-June Vol. XXI, Nr. 6

ATOSTOGOS (I) A. Tamošaitis, S. J:    182

KRIKŠČIONIŠKOSIOS MORALĖS SĄMYŠIS  Ant. Paškus    186

KAIP ATRODĖ KRISTUS?   Dr. Vladas Juodeika    190

JAUNIMO SIMPOZIUMAS   Juozas Vaišnys, S. J.    194

ALGIRDAS GRIGAITIS    199

JAUNAS LIETUVIS UŽ LIETUVOS   Vysk. V. Brizgys    200

EILĖRAŠČIAI   Daiva Karužaitė    202

APIE “LITUANUS” LIKIMĄ   Antanas Klimas    203

MŪSŲ LITERATŪROS ATGARSIAI LIETUVOJE    206

RIMO VĖŽIO ANTITRADICINĖ POEZIJA   Titas Alga    210

ANATOLIJAUS KAIRIO “PALIKIMAS” IR PETRO MALDEIKIO “MEILĖ DVIDEŠIMTAJAME AMŽIUJE”   Alė Rūta    212

GIMTASIS ŽODIS   J. Vaišnys, S. J.    213

FILMAI   Eglė Juodvalkytė   216

Šio numerio iliustracijos (išskiriant 192 psl.) — Algirdo Grigaičio. Užsklandos: 185 psl. — Giedrės Žumbakienės, 193 psl. — Dalios Aleknienės, 215 psl. — Jūratės Eidukaitės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užuba-lienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Algis Grigaitis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

Liūdnieji 1940 metų birželio įvykiai buvo skaudi mūsų tautos auka. Išmokus ją sujungti su Atpirkėjo auka, ir mūsų laisvės kova būtą sėkmingesnė.

ATOSTOGOS (I)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S. ].

     Visų lietuvių girdėta, daugelio skaityta Donelaičio poema Metai. Jos III-ji dalis pavadinta Rudenio gėrybėmis— dėl vasaros pribrandinto ir po to nuimto derliaus turtų, meiliai besišypsančių iš aruodo ir iš puodo. Pažvelkime į vieną gėrybę, kurią ir mūsų daugeliui vasara atneša. Toji gėrybė — atostogos.

     Kai kurie jas praleidžiame išmintingai ir grįžtame prie darbo atsigaivinę kūnu ir dvasia. Kiti išminties parodome mažiau ir tos atgaivos daug neparsinešame. Nestinga ir tokių, kurie po atostogų jaučiasi dar labiau sugižę ir nusilesę, negu buvo prieš jas. Minėtu ūkišku vaizdu, atostogos yra tartum aruodas, iš kurio galime prisipilti geroką maišą kūno ir dvasios jėgų. Tačiau kai kurie jų pasisemia tik menkas rieškučias. O kiti ne tik to neparsineša, bet prie aruodo palieka netgi anksčiau turėtą grūdų atsargą. Nurodysiu keletą dalykų, kuriuos dažnas atostogų metu daro, nors neturėtų, ir kuriuos apleidžia, nors daryti reikėtų. O ką turėtų daryti ir ko vengti, žinoti nesunku. Užtenka pažvelgti į tai, kas kūnui ir dvasiai sveika ir kas ne. Į kūną užmesime akį šiame, į dvasią — kitame straipsnyje.

VALGIO PERTEKLIUS

     Kas sveika kūnui? Jam tikrai nesveika perkrovimas valgiu.Suaugusio žmogaus skrandžio talpa — truputį daugiau, negu viena kvorta. O mes į jį valgydami, ypač svečiuose, dažnai suverčiame po dvi-tris ar net daugiau.

     Savaime aišku, kad, prikimštas ir ištemptas kaip būgnas, skrandis negali darbuotis normaliai ir sveikai. Tai sako ne tik gydytojai, bet ir mūsų pačių savijauta. Užuot buvę maisto atgaivinti, po tokio prisikimšimo kaip tik jaučiamės pavargę ir išsisėmę.

     Be to, valgis skrandyje tam tikrą laiką pasilieka, kol apdorotas išsiunčiamas toliau. Lengvutis maistas lieka jame apie dvi valandas, vidutinis — apie tris-keturias, o sunkesnis — penkias ar net ilgiau. Todėl, kol ten nebaigtas virškinti prieš tai įdėtas valgis, neturėtų būti kraunama naujo. Ar ne taip elgiamės su skalbimo mašina, šiuo požiūriu į mūsų virškinimo aparatą panašia? Argi į ją, kol nebaigti skalbti anksčiau įdėti drabužiai, kas nors maišo naujų? Pirma palaukiama, kol baigiamas skalbimo ciklas, išplauti skalbiniai išimami džiovinimui ir tik po to dedamas naujas krovinys. Kitaip, maišant, ir jau praskalbti dalykai iš naujo sujuodinami, ir nauji gerai neišskalbiami, ir gadinama pačios mašinos aparatūra. Tas pat, ką skalbimo, galioja ir mitimo mašinai, kai, nelaukiant, kol skrandyje baigiamas ir išsiunčiamas ankstesnis davinys, prie jo maišomas naujas.

Skaityti daugiau:

KRIKŠČIONIŠKOSIOS MORALĖS SĄMYŠIS

RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

ANTANAS PAŠKUS

 (Tęsinys)

GERĖJAM AR BLOGĖJAM?

     Vargu ar galima šitokiam klausimui duoti kategorišką, taip ar ne, atsakymą. Prisiminę anskčiau aprašytas moralės plotmes, pamatysime, kad instinktyvinėj etikoj pasipriešinimas įstatymui vyksta savanaudiškais sumetimais. Varžtų atleidimas šitame dorinio gyvenimo laipsnyje reikštų ne ką kita, tik moralinę anarchiją. Priešingai, įstatymų bei institucinių reformų reikalavimas asmeniškos moralės laipsnyje gali rodyti etinę bendruomenės pažangą. Faktai, atrodo, patvirtina ir vieną, ir kitą prielaidą. Šiandien pastebėsime aplink save daug dorinio nuosmukio apraiškų, bet taip pat surasime ir moralinio atgimimo ženklų.

     Yalos universiteto psichologijos profesorius K. Keniston bandė patyrinėti radikaliųjų studentų (protestuotųjų) moralę (The Critic, Sept.-Oct., 1969). Jis pastebėjo, kad maištininkų studentų, priklausančių vadinamajai prieškonvencinei moralei, skaičius yra tris kartus didesnis už neprotestuojančiųjų kolegų skaičių. Vadinas, protestantuojantieji pasireiškia ryškiu etiniu suprimityvėjimu, doriniu nuosmukiu savanaudiško hedonizmo linkme. Tas pats Keniston taip pat patyrė, kad keturis kartus daugiau studentų maištininkų pasiekė personalistinį doros lygį už jų tyliuosius (neprotestantuojančiuosius) draugus. Ši doros pakopa maždaug atitinka mūsų minėtą antrąjį, humanistinį laipsnį. Dorybės, kaip pvz. tiesumas, garbingumas, čia stipriai akcentuojamos. Užtat pvz. tik vienas procentas šios grupės universiteto studentų nusirašinėjo egzaminų metu. Šie daviniai jau kalbėtų už dorinę pažangą.

     Davinių, rodančių moralinį nuosmukį, visur pilna. Pvz. per paskutiniuosius devynerius metus šiame krašte nusikaltimai pakilo 131 procentu, kai tuo tarpu gyventojų skaičius tepakilo 13 procentų. Spėjama, kad praėjusiais metais krautuvėse prekių pavogta už tris milijardus dolerių. Didesnis to grobio kiekis tenka tarnautojams. O kiek prekių pražūva transporto metu! Visuomenė vagystėm yra visiškai apatiška ir be jokių skrupulų perka vogtus daiktus. Kolegijų ir universitetų bibliotekos taip pat kenčia nuo vagysčių. Pražūva ištisi knygų tomai, išplėšiami straipsniai iš knygų bei žurnalų. Tai dažnas reiškinys ir katalikiškose kolegijose. Liūdniausia, kad nė vienas nenori kišti nosies į "kitų reikalus". Nepraneša ir nesudraudžia piktadario. Nenori būti skundikais. "Neįsivėlimo" filosofija kartais pasiekia pasibaisėtinas proporcijas. 38 žmonės žiūrėjo pro langus, kaip užpulta moteris (K. Genovese) šaukėsi pagalbos. Daugiau negu pusė valandos truko žudikui pribaigti savo auką, bet nė vienas iš 38 kaimynų nepakėlė telefono ragelio pašaukti policijai. Aštuoniolikos metų telefonistė, sumušta ir išprievartauta (Bronxe), išbėgo į gatvę kruvina ir nuoga, besišaukdama pagalbos. 40 žmonių būrys stebėjo, kaip prievartautojas ją vėl pasigavęs įsitempė į namus. Niekas piršto nepajudino jai pagelbėti. Arba vėl 17 metų peiliu subadytas berniukas paliekamas mirti tramvajuje. Keleiviai, požeminiam traukiniui sustojus, ramiai pasišalina, net policijai nepranešę. Tokių skaudžių istorijų būtų galima pririnkti daugybę. Dar liūdniau darosi pagalvojus, kad tokių nenorinčių "įsipainioti" žiūrovų tarpe pasitaiko ir ne vienas "geras" krikščionis. Pridėjus prie to dar smurtą mokyklose, brangių elektroninių instrumentų daužymą universitetuose, miestų deginimą, viešųjų įstaigų sprogdinimą, krautuvių plėšimą, gąsdinančią narkotikų epidemiją, panieką autoritetui, tai ir turėsime apytikrį dorinio nuosmukio vaizdą.

Skaityti daugiau:

KAIP ATRODĖ KRISTUS?

DR. VLADAS JUODEIKA

     Nors nuo krikščionybės pradžios ir nuo katakombų laikų poetai ir menininkai visaip bandė atvaizduoti Kristaus veidą ir jo sielos charakterį, bet tai buvo neįmanoma. Iš tikrųjų, ar gali dailininkas, paprastas mirtingasis, nupiešti Gyvojo Dievo portretą? Tur būt, jam tai nepasisektų, jeigu ir pats Kristus pozuotų. Jeigu ir pasisektų nupiešti fizinį Kristaus veidą, tai tikrai nepavyktų atvaizduoti Kristaus dieviškosios dvasios, kuri kalbėtų per jo fizinį veidą. Kyla klausimas, ar yra kokių nors duomenų, nusakančių, kaip Kristus atrodė, koks buvo jo paveikslas.

PUBLIUS LENTULUS LIUDIJA

     Judėjos valdytojas Publius Lentulus, viešpataujant imperatoriui Tiberijui, yra nusiuntęs savo valdovui į Romą gana tikslų Kristaus išvaizdos aprašymą. Šis aprašymas randamas šv. Anzelmo iš Kanterbury raštuose. Lentulus taip rašo:

     "Šiuo metu Judėjoje yra aukštos dorovės vyras. Jo vardas — Jėzus Kristus. Barbarai vertina jį, kaip pranašą, o jo pasekėjai myli ir garbina jį, kaip kilusį iš nemirtingojo Dievo. Jis savo žodžiu ir palietimu prikelia mirusius iš kapų ir gydo visokios rūšies ligas. Jis yra aukšto ūgio vyras, dailaus sudėjimo, malonaus ir pagarbaus žvilgsnio. Jo plaukų spalva vargiai yra panaši į kitų žmonių plaukų spalvą. Plaukai perskirti galvos priešakyje ir gražiomis garbanomis krenta ant pečių, panašiai kaip nazariečiai nešioja. Jo kakta aukšta, didelė ir įspūdinga. Jo skruostai yra rausvi ir gražūs, be dėmių ir be raukšlių. Jo nosis ir burna nepaprastai simetriškos formos. Jo barzda tos pačios spalvos, kaip ir plaukai. Jo akys yra šviesiai mėlynos, aiškios ir ramios, atrodo nekaltos, didingos, vyriškos ir subrendusios. Jo kūno ir rankų proporcija yra visiškai tobula. Jis atsako su didingu kilnumu, pataria švelniai, jo kreipimasis žodžiu ar veiksmu yra rimtas ir iškalbingas. Niekas nematė jo juokiantis, bet jo manieros yra nepaprastai malonios. Jis yra verkęs kitų akivaizdoje. Jis yra kuklus, susivaldąs ir išmintingas. Tai nepaprasto grožio ir dieviškos tobulybės vyras; jis pralenkia žmonijos kartą visais atžvilgiais" ("Twin Circle", 1970, sausio 11).

     Šitoks yra žodinis Kristaus aprašymas. Publius Lentulus yra davęs idealaus žmogaus paveikslą, kuris savo dievišku tobulumu buvo daugiau negu žmogus, jis "pralenkia žmonijos kartą".

TORINO DROBĖ

     Stebėtino grožio paveikslas.Šiaurės Italijoje, Torino mieste, vienoje bažnyčioje yra saugojama Drobė, į kurią buvęs suvyniotas Kristaus kūnas, kai buvo paguldytas grabe. Toje Drobėje yra atspaustas visas Kristaus kūnas. Tai yra lyg Kristaus fotografija, kuri išėjo kaip negatyvas, t. y. tamsios vietos yra šviesios, o šviesios vietos — tamsios. Kitaip sakant, nufotografavus Drobę, gaunasi iš karto filme ar plokštelėje pozityvas.

Torino Drobės Kristaus veido fotografija

     Drobė yra šiurkštaus nebaltinto lino 14 pėdų ilgumo audeklas. Per daugelį šimtmečių audeklas patamsėjo, bet aiškiai matosi atsispaudęs žmogaus išvaizdos šešėlis, geltonos - rudos spalvos, su įvairiomis raudonos spalvos dėmėmis. Šis vaizdas fotografijoje pasidaro dar tamsesnis, nes geltona spalva fotografijoje išeina tamsi.

Skaityti daugiau:

JAUNIMO SIMPOZIUMAS

JAUNIMAS

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     JAV LB Centro valdyba šių metų gegužės mėn. pradžioje buvo suruošusi jaunimo simpoziumą, kuriam vadovavo jaunimo atstovė Audronė Kubiliūtė su specialia šiam tikslui suorganizuota komisija. Buvo sukviesta apie 60 aktyvių studentų iš visos Amerikos. Simpoziumas buvo uždaras, tad šiam rašiniui medžiagos tebuvo galima imti iš labai trumpų, lakoniškų simpoziumo dalyvių paruoštų santraukų, iš kurių kartais net sunkoka susidaryti vaizdą, apie ką ten buvo kalbėta ir diskutuota. Kaip iš kai kurių dalyvių teko nugirsti, šis simpoziumas buvęs tik susipažinimas — ateinantį kartą, jeigu panašus simpoziumas bus suruoštas, jau bus galima ką nors konkrečiau nutarti. Simpoziume buvo nagrinėtos penkios pagrindinės temos, kurios dar buvo suskirstytos į smulkesnes dalis ir pateiktos diskutuoti atskiriems būreliams.

I. DALYVAVIMAS LIETUVIŲ VISUOMENĖS KULTŪRINIAME IR VISUOMENINIAME GYVENIME

     Šios temos diskusinis būrelis nr. 1, kurio moderatore buvo Eglė Juodvalkytė, svarstė galimybes jaunimui įsijungti į lietuvių kultūrinį gyvenimą. Atrodo, kad geriausias šiam tikslui kelias — priklausyti lietuviškoms organizacijoms ir aktyviai dalyvauti so-cialiniame gyvenime, ruošiant įvairius parengimus bei stovyklas.

Algirdas Grigaitis    Mergaitė prie paveikslo

     Diskusinis būrelis nr. 2, kurio moderatorium buvo Algis Makaitis, nagrinėjo lietuvių kultūrinių bei mokslinių pasiekimų iškėlimą ir pristatymą kitataučiams. Čia buvo pabrėžta asmeniškų kontaktų su spaudos atstovais ir kitais įtakingais asmenimis reikalingumas. Taip pat galėtų daug padėti profesinės organizacijos, koncertų, parodų ir kitokių parengimų ruošimas žinomose salėse bei galerijose su gerai organizuota reklama. Buvo pasiūlyta suorganizuoti komisiją, kuri rūpintųsi lietuviškų mokslinių darbų vertimais į svetimas kalbas ir įsteigti lietuviškosios kultūros informacijos centrą, supažindinantį svetimtaučius su lietuvių kultūriniais laimėjimais.

     Diskusinis būrelis nr. 3 kalbėjo apie studentų bendradarbiavimą spaudoje. Moderatorė — Marija Smilgaitė. Buvo pageidauta, kad studentiškasis jaunimas daugiau skaitytų lietuviškąją spaudą. Kai daugiau skaitys, gal bus lengviau jį įtraukti ir į bendradarbiavimą. Aišku, čia didžiausia kliūtis yra daugelio studentų per silpnas lietuvių kalbos mokėjimas. Kaltas yra ir nerangumas. Štai pvz. "Laiškų Lietuviams" kovo mėn. numeryje pateikėme jaunimui eilę klausimų, prašydami parašyti kad ir labai trumpus atsakymus. Iki šiol iš jaunimo neatsiliepė nė vienas. Laiko stoka? Žinoma, to laiko visiems nėra per daug, bet norint jo būtų galima surasti.

Skaityti daugiau:

ALGIRDAS GRIGAITIS

ALGIRDAS GRIGAITIS, nors tik prieš keletą metų pradėjęs puoselėti grožinę fotografiją, jau yra surengęs šešias savo darbų parodas: Čikagos Lietuvių Jaunimo Centre, Balzeko Lietuvių Kultūros muziejuje, Juozo Bačiūno vasarvietėje ir kitur. A. Grigaičio darbai dažnai puošia lietuviškosios periodikos puslapius bei žurnalų viršelius. Jis yra sukūręs viršelį ir Jono Meko poezijos knygai, vardu "Pavieniai žodžiai".

A. Grigaitis į fotografiją žiūri, kaip į savęs išreiškimo priemonę. Tobulesniam šio tikslo pasiekimui jis yra išvystęs keletą savitų nuotraukų apipavidalinimo būdų, kurių kelis pavyzdžius matome šiame "Laiškų Lietuviams" numeryje. Šalia realios fotografijos formos A. Grigaitis yra sukūręs eilę fotografinių abstraktų. Keletas šių abstraktų jau buvo ankstesniuose "Laiškų Lietuviams'" numeriuose.

JAUNAS LIETUVIS UŽ LIETUVOS

VYSK. V. BRIZGYS

     Įvairių tautų mišinyje mažos tautos nariui nesunku prarasti savo tautinės tapatybės ir net savo vertės jausmą ir pasiduoti menkavertiškumo jausmui (minority complex). Šiuo keliu praeityje nuėjo nemažas lietuvių diduomenės skaičius lenkų naudai ir svetur gimusių bei mokslą baigusių daugelis jaunų lietuvių liko be jokios tautinės sąmonės. Jų tėvai, gimę ir augę pavergtoje Lietuvoje, būdami mažai prasilavinę ar net visai neraštingi, mažai ką ar nieko nežiną iš savo tautinės istorijos ir kultūros, negalėjo daug ką pasakyti apie savo tautos praeitį, kultūrą, charakterį. Vaikai taip pat neturėjo iš kur patys tų žinių įsigyti. Todėl seniau svetur gimusių nekaltinkime už lietuviško susipratimo stoką.

     Šiandien tų sąlygų vaizdas yra visai kitoks. Net ir kelintos kartos svetur gimęs lietuvis norėdamas jau gali rasti net ir nelietuvių kalba šaltinių pažinti savo tautos praeičiai. Bent didesniuose centruose, pvz. Čikagoje, galima matyti tokių kultūrinių pasireiškimų, kokių neparodo kitos daug didesnės tautinės grupės. Tokiais pasireiškimais lietuviai yra atkreipę ir kitataučių dėmesį. Kitos tautinės grupės negali pasigirti tokiais epizodais, kaip 1969 m. jaunųjų mokslininkų simpoziumas Čikagoje ir iš jo dabar besivystanti Lietuvių Mokslo Draugija. Aišku, pajėgtume ir dar efektyviau pasireikšti, jeigu didesnis mūsų jaunimo procentas domėtųsi savo tauta.

VYRESNIŲJŲ IR JAUNOSIOS KARTOS SANTYKIAI

     Ne tik tautiniu atžvilgiu, bet ir visais kitais atžvilgiais jaunajai kartai yra didelės reikšmės dalykas, kokie yra jaunimo santykiai su vyresniąja karta. Šiandien labai pabrėžiama skirtumas tarp jaunesniosios ir vyresniosios kartos. Kas galėtų paneigti tokių skirtumų natūralią tikrovę? Tik skelbiamos iš to išvados ne visada sveikos ir teisingos. Mėgstą švaistytis tik neigiamais kaltinimais, o ne pozityviomis mintimis, užmiršta du faktus.

     Viena. Jeigu jaunimas pasisavintų ir pasilaikytų tik tiek, kiek paveldėjo iš vyresniųjų, o neturėtų savo naujų polėkių, tai ne tik mokslas, bet jokia kita gyvenimo sritis nedarytų pažangos. Nuolatinis vyresniųjų dejavimas, kad dabar jaunimas ne toks, koks buvo pirmiau, neturi jokio rimto pagrindo.

     Antra. Jeigu jaunimas visai atmestų praeitį, tai neturėtų net nuo ko pradėti. Matematikos ir kitų sričių aksiomos yra labai seniai surastos, daugybė būtinų formulių įvairiose mokslo srityse yra taip pat labai seniai sukurtos. Be jų negalima apsieiti dabar, nebus apsieita nė už milijono metų. Atmetus praeitį ir jos palikimą, jaunimui tektų pradėti iš laukinio žmogaus stadijos.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

DAIVA KARUŽAITĖ

AMŽINAS KELEIVIS

Keliauk!
Tai lengva sakyti,
Nes nekeliavai.

Vėjo šešėliuos
Slapsčiaus nuo tavęs,
O aidai vis kartojo:
Keliauk, keliauk!

Buvau pasislėpus
Gėlių šaknyse...
Kodėl vis sakai man:
Keliauk!
Jei niekad nebandei?

Tau lengva sakyti:
Keliauk ir keliauk
Amžinai.
O gal jau nuobodu nekeliavus?

MINTYS MIŠKE

Vaikštau ne žemėj,
Bet nuostabiose gelmėse,
Kurias tik čia suprantu,
Kurios tik čia,
Tik dabar yra.
Kvėpuoju ne orą,
Bet ošiančių pušų ramybę
Ir girdžiu gelmių
Svaiginančius atodūsius.

Skaityti daugiau:

APIE “LITUANUS" LIKIMĄ

idėjos ir žmonės

ANTANAS KLIMAS

     Įdomu buvo "L.L." (1970 kovo mėn.) skaityti A. Petraičio rašinį "Lituanus" žurnalo likimas", parašytą Lituanus 15 metų sukakties proga.

     Pirmiausia p. Petraitis atkreipia dėmesį į tai, kad žurnalas vėluojasi. Kai kas gal ir pagalvos, kad tai dabartinių redaktorių kaltė. Deja, vėlavimasis yra paveldėjimas iš ankstyvesniųjų redaktorių, kurį mes esame pasiryžę šiais metais atitaisyti. Šiuo metu žurnalas yra atsilikęs tik 3-4 mėnesius. Tikimės, kad 1970 metais visiškai pasivysime.

     Labai teisingai p. Petraitis pastebi, kad turime nemaža angliškai mokančių lietuvių intelektualų. Deja, iš jų talkos susilaukiama vis dar per mažai. Taigi, iš tikrųjų, kad nors kiek pasivyti uždelstą leidimą, tenka kartais dėti tai, ką per didžiausius vargus išprašome. Vis viliamės, kad ateityje atsikvėpsime ir galėsime darbą planingai dirbti.


A. Grigaitis    Nakties sargai

     P. Petraitis kai kuriais atvejais lyg ir vartoja nevienodą mastą. Jis rašo: "Kai žurnalo numeriai užpildomi vien meno kūriniais ar filosofiniais straipsniais, žurnalas pavirsta chrestomatija ar straipsnių rinkiniu". Bet po to (103 p.) jau yra prisimenama tik 2-sis 1969 metų numeris, kuris, anot p. Petraičio, "deja, nėra jau žurnalas, o ištraukų iš A. Maceinos ir J. Girniaus knygų rinkinys..." Kodėlgi tada p. Petraitis konkrečiai nepamini, kad ir 1967 metais net du pilni numeriai buvo jau, pasinaudojant jo paties išsireiškimu, "deja, ne žurnalas, bet dramų vertimų rinkinys"? 103 puslapyje p. Petraitis pagaliau prirašė dalykų, kurie yra daugiau jo paties išvados ir receptai.

     Pirmiausia, Lituanus nėra taikomas nei vien akademiniams amerikiečių sluoksniams (plg. p. 103), nei vien vidutinio išsilavinimo asmenims (plg. p. 102), nei vien žemesnio išsilavinimo žmonėms (plg. p. 102), o visiems angliškai mokantiems asmenims visame pasaulyje, kurie bent kiek galėtų domėtis mūsų problemomis. Užmiršo, tur būt, p. Petraitis, kad Lituanus yra siunčiamas į 98 valstybes visame pasaulyje, ne vien tik akademiniams amerikiečių sluoksniams. Netoli pusantro tūkstančio egzempliorių yra siunčiama už JAV ribų. Malonu pastebėti, kad vien šiais metais Kanados skaitytojų eilės paaugo visu šimtu procentų.

Skaityti daugiau:

MŪSŲ LITERATŪROS ATGARSIAI LIETUVOJE

iš tėvynės

     Lietuvoje einąs literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas "Pergalė" šių metų 3-čiame numeryje, skyriuje "Iš užsienio lietuvių kultūrinio gyvenimo", įdeda Vytauto Kazakevičiaus straipsnį, vardu "Ryški poezijos persvara", kuriame autorius peržvelgia praėjusiųjų metų išeivijos lietuvių išleistas knygas. Pačioje pradžioje jis pažymi, kad "beletristika skurdi ir menkavertė, tuo tarpu poetinė produkcija gausesnė ir kokybiškai svaresnė". Norėtume mūsų skaitytojus su kai kuriomis ten pateiktomis mintimis supažindinti. Nors visi žinome, kad dabartinėje Lietuvoje, ką berašytum, visuomet turi laikytis tam tikros partijos linijos, bet vis dėlto, atidavus reikiamą duoklę partijai, galima pasakyti ir tiesos. Antra vertus, čia, laisvajame pasaulyje, tos "duoklės" taip pat daug kas reikalauja. Jeigu jos ir nereikalaus kokios nors partijos ar institucijos, tai tikrai jos labai lauks pats kritikuojamasis autorius. Tai ir suvaržo mūsų kritikus — bijomasi nustoti draugų ir įsigyti priešų. Kai mūsiškių kūrybą kritikuoja ten gyvenantieji, tai, žinoma, toji draugo nustojimo ar priešo įsigijimo baimė nėra aktuali, tad kai kuriais atžvilgiais toji kritika gali būti ir objektyvesnė.

Algirdas Grigaitis   Mergaitė lange

     Minėtame straipsnyje V. Kazakevičius pirmiausia gana neigiamai įvertina praėjusių metų beletristiką, mažą išimtį padarydamas tik Mykolo Vaitkaus 1918-1940 m. prisiminimams, paskui ilgiau sustoja ties poezija, taip samprotaudamas:

     Tad liekapoezija. Jeigu ir ji teprilygtų daugumai čia suminėtų žanrų, tektų kalbėti apie visišką išeivių literatūrinio gyvenimo krizę. Laimei, poetai pernai tikrai pasistengė: kelios jų knygos leidžia manyti, jog jie dar gali teikti vilčių ir ateičiai.

     Pernykščių poezijos knygų suradau šias: Vitalijos Bogutaitės - Keblienės "Laikas ir lietus", Vlado Šlaito "Aguonų gaisras", Henriko Nagio "Broliai balti aitvarai", Rimo Vėžio "Raidės laiko griaučiuose", dešimties jaunųjų "Tuneliai ir tiltai", Albino Baranausko "Pasaka ir vyšnios", Leonardo Andriekaus "Po Dievo antspaudais", Vytauto Karoso "Poilsis ant laiptų", Onos B. Audronės (Balčiūnienės - Tamulevičiūtės) "Tik tau ir man", Prano Lamberto "Tau sesute".

     Paskui autorius, pasinaudodamas ir Kazio Bradūno "Drauge" buvusiąja kritika, visiškai nesižavi nei O. B. Audronės, nei P. Lamberto, nei V. Karoso minėtomis poezijos knygomis ir toliau taip kalba apie kitus poezijos leidinius:

     Žinomi vyresnės kartos autoriai ir šį kartą išlieka kūrybiškai pajėgūs, ir drauge jų rinkiniuose randame kai kurių naujų poetinių atspalvių.

Skaityti daugiau:

RIMO VĖŽIO ANTITRADICINĖ POEZIJA

KNYGOS

TITAS ALGA

     Rimo Vėžio poetinis debiutas yra gerokai pavėluotas. Jo eilėraščių periodinėje spaudoje, kad ir retokai, užtinkame jau keliolika metų. Akademinio jaunimo suvažiavimuose, stovyklose bei subuvimuose Rimo Vėžio pasirodymai taipgi laukiami ir mėgiami, nes savo kūrybos skaitymu jis visada įneša šviežio vėjo, lengvos kontroversijos, o svarbiausia — geros nuotaikos, kurios šiandien mums ypač dažnai trūksta. Taigi ir jo pirmosios knygos "Raidės laiko griaučiuose" pasirodymas pernykščių metų gale iš tikrųjų nebuvo staigmena.

     Kuo R. Vėžio poezija skiriasi nuo kitų debiutantų eilėraštinės kūrybos, kurios dar ir čia, išeivijoje, kasmet susilaukiame? Gi, vartojant jau gal net įkyrėjusį terminą — nekonformistiškumu. Tiesa, šis platokas epitetas gal ne mažiau tiktų beveik kiekvienam pastarųjų kelerių metų debiutantui, ypač jeigu tasai debiutantas nesiskaito su mūsų poezijoje nusistovėjusiomis formomis, jeigu jo tematika nėra mums įprasta, jeigu jo eilėraščiai atitolę nuo mūsų literatūrinių tradicijų... R. Vėžio kūrybai visi šie bruožai ne mažiau charakteringi (gal net ta pačia prasme), išskyrus paskutinįjį. Mat, jeigu ne vienam mūsų jaunajam kūrėjui tradicijos nepaisymas išplaukia iš per mažo jos suvokimo, R. Vėžio atveju tai yra sąmoningas noras būti antitradiciniu. Ne veltui originaliame šio rinkinio sumanyme, jeigu ne pirminė antraštė, tai bent žanrinė etiketė turėjo būti "antipoezija".

     Nemanyčiau, kad savo palyginimais ir sugretinimais R. Vėžys siektų (suraukta kakta!) drąstiškai mūsų poetinės tradicijos "pasaulį seną išardyti" ar kitaip išreikšti nepasitenkinimą "establišmentu" (kas šioje sąmyšio gadynėje nebūtų nei nauja, nei stebėtina). Jo eilėraščiuose nėra nė per didelio protesto, nė revoliucijos, o tik noras vadinti daiktus tikrais jų vardais, iškloti nuotaikas ir vaizdus taip, kaip jie atrodo subjektyviai nuogomis akimis, nusiėmus rožinius įprastinio romantizavimo akinius.

Skaityti daugiau:

ANATOLIJAUS KAIRIO “PALIKIMAS” IR PETRO MALDEIKIO “MEILĖ DVIDEŠIMTAJAME AMŽIUJE”

ALĖ RŪTA

ANATOLIJAUS KARIO “PALIKIMAS”

"Gabija: Ir iš musų pačių...
Prasimuš atgimimo versmė."

     Autorius čia įdomiai prieina prie pagrindinės šių dienų (o gal ir visų laikų) ligos — materializmo. Sūnui sukrautas milijonas, o dvasinė anemija... Tikras palikimas vaikams yra tai, ką tėvai rašė krauju... Kas geriau gauti po dėdės profesoriaus mirties: pinigų ar turtingą biblioteką? "Atrasi, kai perskaitysi visas to knygyno knygas..."

     Kokia atgimimo versmė? Kodėl ji prasimuš iš pačių jaunųjų? Sužinosite, perskaitę ar pamatę scenoje Anatolijaus Kairio naują dramą — "Palikimą".

Anatolijus Kairys. PALIKIMAS. Vieno veiksmo, trijų paveikslų drama. Išleido "Laiškai Lietuviams". Kaina 2.50 dol.

PETRO MALDEIKIO “MEILĖ DVIDEŠIMTAJAME AMŽIUJE”

     Tai įžvalgaus pedagogo ir psichologo veikalas, aptariąs meilės sąvokos supratimus ir meilės — sekso, meilės — kūrybos, meilės — mirties problemas šiame moderniame amžiuje. Gausi bibliografija rodo autoriaus platų apsiskaitymą ir įsigilinimą į meilės temą.

     Šis nemažas veikalas (260 p.) nėra ištisai mokslinis meilės, kaip asmens libido, žmogaus psichinės energijos, nagrinėjimas. Tai istorinė (XX a.) ir psichologinė apžvalga įvairių meilės aptarimų, įvairių nuomonių apie meilę santykyje su blogiu ir gėriu. Tai daugiau pritaikomasis veikalas gyvenimui, lengvu stiliumi, gražia literatūrine kalba parašytas, mielas idealistiniu autoriaus žvilgiu į meilę ir į žmogų apskritai. Petro Maldeikio meilės svarstymai yra gilaus ir toleranto krikščionio dvasios veikalas. Jis yra lyg atsvara šių laikų beletristinei ir mokslinei spaudai, trykšte trykštančiai kūnu, o ne dvasia. Nemažai vietos knygoje skirta vaiko ir jaunuolio meilės atsiskleidimui, užtat ji bus naudinga šeimoms ir pedagogams. Kadangi knyga parašyta lengvu stiliumi, reikia tikėtis, kad ji bus prieinama ir jaunimui.

     P. Maldeikis. MEILĖ DVIDEŠIMTAJAME AMŽIUJE. Liet. Knygos Klubo leidinys. Kaina 5 dol.

GIMTASIS ŽODIS

TEIKTI IR TIEKTI

     Šie du veiksmažodžiai yra labai dažnai maišomi arba, gal dar tiksliau sakant, vietoj teikti dažnai vartojama tiekti. Nuolat tenka spaudoje skaityti tokius sakinius: Pirmininkas susirinkimui patiekė (— pateikė) šią darbotvarkę; Laikraštis patiekė (— pateikė) daug įdomių žinių; Jis patiekė (— pateikė) viršininkui prašymą; Paskaitininkas patiekė (— pateikė) daug įdomių minčių. Visuose šiuose sakiniuose, užuot pasakius pateikė, neteisingai sakoma patiekė. Šių dviejų žodžių reikšmė yra skirtinga. Teikti reiškia duoti (angl. to give, to offer, to present, to render, to submit), o tiekti reiškia gaminti, ruošti, parūpinti (angl. to produce, to supply, to prepare, to furnish). Tiekti galima vartoti tokiuose sakiniuose: Šeimininkė patiekė skanius pietus; Miestui vandenį tiekia modernus vandentiekis; Kariuomenei maistą tiekia tiekimo skyrius; Jis prisitiekė visokių gėrybių.

     Žinoma, kartais tame pačiame sakinyje galima vartoti ir vieną ir kitą žodį, žiūrint, kas norima pasakyti. Pvz. vandentiekis gali vandenį patiekti (siurbti iš ežero, filtruoti, valyti) ir paskui jį pateikti (duoti) gerti žmonėms.

     Pirmininkas gali namie patiekti (paruošti) darbotvarkę ir paskui susirinkime ją pateikti (pasiūlyti, perskaityti) susirinkimo dalyviams.

     Gal bus įdomu pastebėti, kad neaiškumas, kada vartoti vieną žodį, kada kitą, kyla tik tada, kai šie žodžiai vartojami su priešdėliu pa (pateikti, patiekti), bet kai jie vartojami be priešdėlio arba su kitais priešdėliais, tai paprastai jokių neaiškumų nekyla. Pvz. sakome: Sodas teikia daug naudos; Suteik man tą malonę; Įteik jam šitą laišką. Niekas šiais atvejais nesuabejos ir vietoje minėtų veiksmažodžių nepasakys: Tiekia, Sutiek, Įtiek.

     Šių dviejų veiksmažodžių reikšmė visiškai yra skirtinga ir tada, kai jie vartojami sangrąžine forma (teiktis, tiektis). Teiktis reiškia malonėti, pvz.: Teikis mane išklausyti; Teikis man tai pasakyti. Tiektis reiškia įsigyti, pirkti, taisytis, rengtis, pvz.: Jis įsitiekė naujus drabužius; Prisitiekiau galybę visokių daiktų; Jis jau tiekiasi į Kauną važiuoti.

DIRBTINIS IR DIRBTINAS

     Savo kalboje mes turime būdvardį dirbtinis (padirbtas, padarytas, netikras) ir reikiamybės dalyvį dirbtinas (kurį reikia dirbti). Neretai šie žodžiai vienas su kitu painiojami, pavartojant dalyvį vietoje būdvardžio, pvz.: Ta jo šypsena yra dirbtina (=. dirbtinė); Jis tai atliko labai dirbtinu (=z dirbtiniu) būdu; Nepakenčiu to jos dirbtino (= dirbtinio) švelnumo. Tačiau reikia įsidėmėti, kad iš būdvardžio dirbtinis padarytas prieveiksmis yra dirbtinai, pvz.: Jis dirbtinai (nenatūraliai) nusišypsojo; Ta užuojauta tau buvo pareikšta visai nedirbtinai (natūraliai, nuoširdžiai).

Skaityti daugiau:

FILMAI

THEY SHOOT HORSES, DON’T THEY?

     Vaidybiniu žvilgsniu šis filmas, galima sakyti, yra bevertis. Visi vaidintojai stumdosi scenoje, panosėje subumbėdami kelis žodžius, lyg norėdami, kad didžioji filmo žvaigždė Jane Fondą galėtų reikšmingiau ištarti vieną kitą sakinį. Keli gražiai pasisekę momentai (pvz. blondinės išprotėjimas) neatsveria aplamai blankios vaidybos.

     Tačiau čia iškyla aktoriaus Gig Young talentas. Gal filmas šiam tikslui ir taikintas — ne Jane Fonda, bet Gig Young vardui garsinti, nes jo vaidmeniu filmas pagristas. Šį filmą verta pamatyti vien dėl jo vaidybos. Be to, jis įdomus ir istoriniu atžvilgiu tiek lietuviškam jaunimui, tiek ir vyresniesiems, kuriems neteko pergyventi Amerikos depresijos. Taigi, nesitikint per daug iš vaidybos, šį filmą vis dėlto būtų verta pamatyti.

ROMEO AND JULIET

     Du vaikai, dar tik pirmą kartą vaidinantieji filmuose, čia pasirodo labai gražiai, puikiai atlikdami savo vaidmenis. Bet ne jų vaidyba suteikia šiam filmui nepaprastumo, o tik spektaklis, panorama. Ekrane taip didingai atvaizduotas garsusis Šekspyro veikalas, kad visi iki šiol matyti šio veikalo scenos vaidinimai visiškai nublunka. Tai tikrai vienas geriausių praėjusiųjų metų filmų.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Dvidešimtmečio proga “Laiškai Lietuviams” skelbia straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiųjų konkursui paskirta tema: KURIUO KELIU PASUKTI Į KŪRYBINGĄ IR VIENINGĄ DARBĄ (socialiniu, kultūriniu ir politiniu atžvilgiu). Jaunimo konkursui skiriama tema: JAUNIMAS DABARTY IR ATEITY (koks mūsų jaunimas yra dabar, ką jis vertina, ko siekia, kokia numatoma jo ateitis).

     Suaugusiųjų konkurse gali dalyvauti visi, o jaunimo konkurse — moksleiviai ir studentai. Konkursui skirti straipsniai turi būti ne ilgesni kaip 3000 žodžių. Autorius pasirašo slapyvardžiu, į atskirą vokelį jdeda savo tikrąją pavardę, adresą ir telefoną, vokeli užlipina ir drauge su straipsniu atsiunčia redakcijai iki šių metų birželio mėn. 30 dienos.

     Suaugusiems yra skiriamos trys premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol. Jaunimo konkursui taip pat skiriamos trys premijos: I — 50 dol., II — 30 dol., III — 20 dol. Žinoma, jaunimas, jeigu nori, gali dalyvauti ir suaugusiųjų konkurse. Abiems konkursams yra sudarytos dvi atskiros vertinimo komisijos. Suaugusiųjų konkursui: kun. Pranas Garšva, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Dalia Šimoliūnienė ir Nijolė Užubalienė. Jaunimo konkursui: Danutė Bindokienė, Jurgis Bradūnas, Eglė Juodvalkytė, kun. Gediminas Kijauskas, S. J. ir Audronė Kubiliūtė.

     Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Nespausdinti straipsniai bus grąžinti autoriams.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Stasys Yla. ŠILUVA ŽEMAIČIŲ ISTORIJOJE. I dalis. Reformacija ir Restauracija. “Krikščionis Gyvenime” knygų serija, nr. 4. Kalbą tikrino Vladas Kulbokas. Įrašus piešė Telesforas Valius. 296 psl, kieti viršeliai, kaina 5 dol.

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO DARBAI. VI tomas. Redagavo A. Liuima, S.J. Išleista Romoje 1969 m. dr. Juozo Kazicko lėšomis. 500 puslapių.

Aloyzas Baronas. DIENA PRIE EŽERO. Eiliuotas pasakojimas. Nijolės Vedegytės-Palubinskienės dviejų spalvų piešiniai. Išleido Terra 1969 m. Didelio formato, kieti viršeliai, 40 psl.

LIETUVA, filatelistų draugijos biuletenis, nr. 5(140).

ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS

Skaitytojų patogumui “L. L.” administracija laikosi tokios tvarkos: skaitytojams žurnalo prenumerata pratęsiama automatiškai, nebent jie iš anksto praneša, kad ateinančiais metais jiems žurnalas nebūtų siuntinėjamas. Kas dar nėra atsilyginęs už praėjusius metus, prašome kaip galima greičiau tai padaryti. Taip pat malonėkite administracijai tuoj pranešti, jeigu pakeičiate adresą.