Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1970m. 10 Lapkritys

1970 m. Lapkritys -November Vol. XXI, Nr.lO

VEIDMAINIŠKI ŽMOGŽUDŽIAI    J. Vaišnys, S. J.    326

EILĖRAŠČIAI    Vladas Šlaitas    330

KRIKŠČIONYBĖ IR KOMUNIZMAS LIETUVOJE F. Jucevičius    332

SVEČIUOSE PAS PASAULIO LIETUVĮ A. Saulaitis, S. J.    340

EILĖRAŠTIS    A. Baranauskas    343

AR IŠPAŽINTIS PRARAS SAVO VERTĘ?    Stasys Yla    344

KODĖL ŠEIMOS SKIRIASI?    Vijoklė    347

PAULIUS AUGIUS    349

REVOLIUCINIAI SŪKURIAI IR MŪSŲ JAUNIMAS Juozas Prunskis    352

GIMTASIS ŽODIS    354

TĖVYNĖS MEILĖS TESTAMENTAS    D. Bindokienė    356

ATSIŲSTA PAMINĖTI    357

ATGARSIAI    358

“LAIŠKU LIIETUVIAMS” STRAIPSNIO KONKURSAS    360

Visos šio numerio iliustracijos — Pauliaus Augiaus, išskiriant 330 ir 331 psl. S. O. Mikailaitės piešinius.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užuba-lienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Algis Grigaitis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

Ant kapų nuneštos gėlės nuvys ir uždegtos žvakutės užges, bet niekad nenukris mūsų maldos žiedai ir nuolat žėrės meilės spinduliai, uždegti Amžinosios Šviesos.

VEIDMAINIŠKI ŽMOGŽUDŽIAI

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Prieš porą mėnesių Čikagoje buvęs Amerikos Gydytojų Sąjungos (American Medical Association) suvažiavimas daugeliui pasibaigė nemalonia ir sukrečiančia staigmena. Ši garbinga organizacija, gyvuojanti jau daugiau kaip šimtą metų, susilaukė paniekos žvilgsnių ir žodžių iš daugelio dar sąžinės ir Dievo įsakymų klausančių žmonių, nes ji gydytojui leido tapti žmogžudžiu. Šios sąjungos delegatų taryba šimtu trimis balsais prieš septyniasdešimt tris nutarė, kad gydytojui leidžiama daryti abortą ne tik mediciniškais, bet ir socialiniais bei ekonominiais sumetimais. Kad valstybių gubernatoriai pasirašo įstatymus, leidžiančius žudyti negimusius kūdikius, tai ne taip nuostabu, nes visi žinome, kad politikieriai kartais ir per lavonus stengiasi siekti valdžios, bet kad panašiai elgiasi ir gydytojai, tai visiškai nesuprantama. Juk kiekvienas gydytojas Hipokrato priesaika tarp kitko turi ištarti šiuos garbingus žodžius: "Niekam neduosiu mirtinų vaistų, nors manęs ir prašytų, ir niekam to nepatarsiu, ir ypač neprisidėsiu prie aborto (nepagelbėsiu moteriai padaryti abortą).”

     Ar dabar gydytojų jau ši priesaika nesaisto, ar ši žmogaus gyvybę saugojanti profesija jau norima paversti žmonijos žudikais ir duobkasiais? Juk iki šiol kiekvienas garbingas gydytojas prieš abortus kovojo. Prieš kelias dešimtis metų ta pati minėta Amerikos Gydytojų Sąjunga, matydama besiplečiančią abortų epidemiją, pareiškė, kad "kiekvieno gydytojo pareiga imtis visų garbingų ir teisėtų priemonių prieš tokį elgesį”. Dėl ko dabar staiga jau taip viskas pasikeitė? Kokios šio pasikeitimo priežastys? Būtų veidmainiška ieškoti ir stengtis surasti kokių nors tikrai rimtų ir pateisinančių priežasčių, nes tokių priežasčių nėra. Būkime visai atviri — yra dvi pagrindinės priežastys: pataikauti norintiems lytinių santykių, bet nenorintiems vaikų, ir noras pasipelnyti.

P. Augius   Į turgų (1938)

     Žinoma, daugelis gydytojų trimituote trimituoja, kad žmogus tuoj neturės kur nė kojos padėti ant žemės, nes žmonija perdaug greitai dauginasi. Nesijaudinkite — dar per anksti. Jeigu, neduok Dieve, kuri nors valstybė išeitų iš proto ir pradėtų atominį karą, tai tie gydytojai, kurie dar liktų gyvi, laužytų galvas, kaip pagreitinti žmonijos dauginimąsi, kad visa pasaulio kultūra neapaugtų piktžolėmis. Bet ir galvoti, kad jau dabar žemė vos gali išmaitinti esamus žmones, yra naivu. Užuot žudę nekaltus kūdikius, stenkitės sutvarkyti socialinį klausimą, ir žemė dar galės išmaitinti kelis kartus didesnę žmoniją. Prisiminkime tik milžiniškus tuščius plotus Kanadoje ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje. O tokių tuščių, neišnaudotų, bet turtingų plotų rasime beveik kiekviename žemyne. Dėl ko užmirštate technikos pažangą, kuri jau gamina maistingus produktus net iš jūros žolių? Jau žmogus surado, kokią milžinišką jėgą slepia mažutis atomas, gal netrukus suras ir neišsemiamus maisto šaltinius ten, kur dabar dar niekam nė į galvą neateina ieškoti.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

VLADAS ŠLAITAS

APIE ŠVENTUMĄ

Kiekvieną liūdną nusiteikimą
arba kiekvieną nusiminimą
turiu paversti i džiaugsmą,
ir,
gal būt,
ne i džiaugsmą,
bet į taikingą ir palaimingą nusiteikimą,
kuris primena ramų ir saldų rožių dvelkimą.
Reikia gyventi.
Reikia labai gražiai ir taikingai gyventi.
Ir palaimingai gyventi.
Kiekvienas gestas turi būti kilnus.
Kiekvienas kūno apsisukimas
turi būti grakštus ir galantiškas.
Kiekvienas kūno prisilytėjimas
turi būti be mūsų kūniško prakaito nuosėdų.
Taipgi kiekvienas pasibučiavimas
turi slėpti burnoj paskutinę vakaro žvaigždę.
Lygiai kiekvienas mąstymas
turi būti skaistus ir be priekaišto.
Viskas priklauso nuo mūsų mąstymo.
Jisai privalo būti švariai ir gražiai užlaikytas.
Jisai negali būti daiktais užgriozdytas.
Jame negali būti visi daiktai netvarkingai išmėtyti.
Viskas privalo būti savo vietoje:
vienas daiktas
po kito daikto,
o ne dešimt daiktų iš karto.
Kai išmoksiu labai gražiai ir tvarkingai mąstyti,
parašysiu tau savo pirmą meilės eilėraštį.
Nėra nė vieno daikto,
kurį būtu galima iš vietos išjudinti
ir pastatyti į kitą vietą.
Kiekvienas daiktas,
kurį buvau palietęs prieš keturiasdešimt metų,
po palytėjimo pasiliko stovėti buvusioj vietoj,
iki laikas ateis į savo laiko pilnatvę.
Štai kodėl kiekvienas daiktas,
kuris įeina į mano gyvenimą,
yra šventas.
Štai kodėl kiekvienas mano rankų prisilytėjimas
turi būti skaistus ir šventas,
nes mes visi,
mirtingieji,
privalome būti šventi,
nes ir Dievas,
kurio malonėje mes gyvename,
yra šventas.
Visų šventųjų litanijoje
suminėti ir nesuminėti visi šventieji,
prisiminkite ir mane savo meilės malonėje
ir padėkite man,
mirtingajam,
šventai gyventi.

Skaityti daugiau:

KRIKŠČIONYBĖ IR KOMUNIZMAS LIETUVOJE

F. JUCEVIČIUS

     Dievo nebuvimas ir Dievo mirtis yra mūsų kartos mėgstamos temos. Laikraščiai ir televizija jas diskutuoja. Jas kartoja paskaitininkai. Didelė dalis žmonių gyvena lyg Jo nebūtų. Kai kurie filosofai neberanda Jam vietos pasaulyje. Pasitaiko mokslininkų, kurie laiko Jį bereikalinga hipoteze. Nevienas lyrinio plauko metafizikas sutapatina Jį su "pozityvia nebūtimi". Mūsų dienomis "mirusiojo Dievo" tezė turi kaip filosofų, taip ir teologų versiją.

     Nors visais laikais buvo neigiančių ar abejojančių Dievu žmonių, tačiau ateistinis galvojimas yra gana naujas dalykas žmonijos istorijoje. Ateistinis galvojimas kaip pasaulėžiūra siejasi su seguere naturam šūkiu, kurio užuomazgą randame renesanso laikais. Šią mintį populiarino Voltaireas ir enciklopedistai. O romantikai, kaip Rousseau, Vigny, Heine ir Richter, davė jai radikaliai naują prasmę. Nietzsche, Dostojevskis, egzistencialistai papildė ją psichologine analize. Naują turinį šiai minčiai davė "mirusiojo Dievo" teologija. Tačiau teologai skiriasi nuo egzistencialistų. Pastariesiems "mirusiojo Dievo" tezė yra metaforinis teigimas, kad žmonės nustojo tikėti į iliuziją. Dievo mirtis reiškia jiems, ir tai visai nedramatiškai, kad Dievo niekad nebuvo. Gi teologai tenori palaidoti "mirusiojo Dievo", idant vėl galėtų Jį prikelti.

P. Augius   Lietuvos sodžius

     Žiūrint iš toliau, "mirusiojo Dievo" tezė turi metafizinės lyrikos atspalvį. Joje nesimato nei konvulsinio rėksmo, nei ašaringų atodūsių. Tačiau žmogus yra ne tik racionali, bet ir sentimentali būtybė. Štai kodėl "Dievo mirtis" įgauna pamažu tragišką pobūdį. To negali paslėpti egzistencialistinė ir pseudoteologinė "mirusiojo Dievo" isterija. Tai dar akivaizdžiau liudija tikinčiųjų persekiojimai komunistiniuose kraštuose. Dievas "miršta" skausmingai mirtingųjų tarpe. O gal būtų tiksliau sakyti, kad konvulsinga yra žmogaus be Dievo mirtis.

     Savo teigimui patvirtinti nesišauksiu žmogaus be Dievo padarytų koncentracijos stovyklų. Vakarietiškojo žmogaus pasaulis liudija tiek pat iškalbingai tą prarają, kuri atsivėrė su Dievo mirtimi. Vienus apima apatiška nuostaba, kaip jaunąjį New Yorko fotografą Julės Fifferio dramoje "Little Minders". Kiti vieni kitų neapkenčia ar nusigeria, kaip "Who's Afraid of Virginia Wolf" ir "Country Dance" herojai. Dar kiti klajoja prostitučių, homoseksualų ir svetimoterių pasaulyje, kaip piligrimai tų filmų, kurie užplūdo kino ekranus. Nevienas suserga Dievo ilgesiu ir ieško Jo narkotikų pagalba. Šiandien nepaslaptis, kad jau yra "pogrindinis kultūros pasaulis", kurį dominuoja, kaip tiksliai pastebėjo "Life" bendradarbis, "masochistų gauja su sadistu vadu". Kad pasaulį be Dievo sunkiai perneša žmogus, tai geriausiai liudija, kaip visais laikais, taip ir šiandien, žmogus be Dievo. Nietzsche buvo teisus. Dievui mirus, naktis darosi tamsesnė, ir Dievo kapas atsiveria "nesibaigiančia praraja".

Skaityti daugiau:

SVEČIUOSE PAS PASAULIO LIETUVĮ

ANTANAS SAULAITIS, S. J.

     Žmonės įpratę kiekvienai tautybei priskirti jai savitų ypatybių, nors antropologai ir sociologai rečiau drįsta iš pavyzdžių bendrybę išvesti. Lietuviuose Simanas Daukantas apibrėžė senovės "Lietuvių būdą", nesigailėdamas protėvių pagirti ir skatindamas tautiečius sekti jų pėdomis. Jau prieš istoriko laikus, o ypatingai po jų, lietuviai išžygiavo po daugybę pasaulio šalių. Sumetimai įvairūs, sąlygos skirtingos, ir šiuo metu išeivijoje yra nemaža dalis tautos, beveik atskirtos nuo kamieno. Jeigu jau seniau tarme, žodynu ir papročiais skirdavosi žemaitis nuo "lietuvio", tai ką būtų galima pasakyti apie lietuvių net kartų kartas, išaugusias skirtinguose kraštuose?

     Užeikime kartu pas pasaulio lietuvį, į nuosavus jo namus.

     Pasižiūri į tautiniais motyvais papuoštą kambarį: juostas ant staliuko, paveikslus ant sienos, lietuvišką kryželį ar koplytėlę, gintaro išdirbinį lentynoje, jautiesi jaukiai, kaip namuose. Siūlydami ką užkąsti ar išgerti, šeimininkai uždeda lietuvišką plokštelę ar magnetinę juostą. Lietuvių vaišingumas visur yra beveik neribotas — daug kas pasiūlys ir nakvynę ar popietės poilsio. Jeigu pasitaikė pietų ar vakarienės laikas, pavalgai lietuviškų valgių, kartu ir su vietiniais valgiais ar gėrimais, kurie, bendrai paėmus, klimatui geriau tinka, negu lietuvio kaimiečio įsivaizduojamo dangaus "lašiniai su taukais". Kur negalima pirkti raugintų agurkų ar kopūstų, šeimininkė namie juos pataiso, pirkdama ir ruginių miltų ar kitų produktų, reikalingų esminiai lietuviškam valgiui paruošti. Kur jų nėra, pasiilgsta vyšnių, obuolių, žemuogių — bent tokių, kurios, kaip Lietuvoje, kvepia.

P. Augius  Malda

     Pirmiausia pasikalbama apie savo kilmę. "Iš kokio krašto esi?" ar "Iš kur kilę tėvai?" "Kur gyvenai Europoje tremtinių stovyklose?" Beveik be išimties per pasaulio lietuvio keliones po žemę susikryžiavo keliai. O jeigu nei Lietuvoje, nei tremtyje po karo, tai greičiausiai pažįsti gimines ar mokslo draugus kuriame kitame krašte. Gerai pasakyta, kad tauta yra šeimų šeima.

     Toliau tėvai tuojau pasakoja apie savo vaikus, kurie irgi ateina su svečiais pasisveikinti. Lietuvių jaunimas visuotinai siekia mokslo, kaip ir Lietuvoje. Kad vaikui ir reikia dar mokslui ar šeimai uždirbti, namuose kukliau gyventi, veržiasi mokytis profesijų, kalbų. Daug kam labai gerai einasi, ir mielai pažiūri diplomus, pažymėjimus, nuotraukas iš mokyklos. Kartu albume matai įvairias šeimos fotografijas, gimines Lietuvoje, laikraščio iškarpas.

Skaityti daugiau:

Eilėraštis

ALBINAS BARANAUSKAS

SPALIAI

Jie byra ir byra iš kalno liepsnos
Pavėjui į lygumą tarp alksnynų.
Sodus jie prilaisto rausvos sutemos,
O kluonus prikrauna medinių dainų.

Rugienom dar pėdos talkos šnekančios,
O medžių pavėsiuos jau dreba liga.
Keleiviams vėliems išgąstingos šviesos
Ant prieblandos dūžiai įbrėžia staiga.

Geltona naktis juodą vėją išgirdo,
Sulinkusios liepsnos užgrojo aukštai,
Kieme uostinėjantį šunį nugirdė
Prieklėty sudėti kanapių pluoštai.

AR IŠPAŽINTIS PRARAS SAVO VERTĘ?

RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

STASYS YLA

     Viename savo interviu Billy Graham pastebėjo, jog Amerikoje nebekalbama apie mirtį, nenorima jos liesti, lyg toks dalykas nebeegzistuotų. Garsusis pamokslininkas tai sieja su nenoru ką nors žinoti apie pomirtinį gyvenimą, apie kurį taip įsakmiai kalba Šv. Raštas. Panašiai nebenorima kalbėti apie nuodėmę, kaltę, atsakomybę. "Aš nesijaučiu kaltas, mano sąžinė rami. Nekalbėkit apie teismą, bausmę, išpažintį — tokių dalykų nėra. Nebėra nė Dievo — jis miręs!"

     Dievo mirtis nuskambėjo plačiu garsu. Kartu iškilo neįtikėtinas galvojimas, kai kurių teologų tarpe. Dievas netekęs reikšmės praktiškame žmonių gyvenime, nes jie nebejaučia ryšio su juo. Dievas mirė žmonėse, vadinas — daugiau nebeegzistuoja. Taip galvojant, galima nurašyti daug dalykų. Sakysim, kai kurie mūsų istorikai teigia, kad Mindaugo krikštas nepalikęs pėdsakų tautoje, neradęs praktiško tęstinumo, tuo pačiu jis netekęs istorinės reikšmės, atseit — istoriškai neegzistuoja. Šis galvojimo metodas šiandien taikomas literatūroj, menuose, kai kuriuose moksluose, pagaliau perkeliamas į dorinę plotmę.

     Sąžinė nebeugdoma, nebevedama nei autoriteto, nei dorinių normų. Žmogus žmogui negalįs nustatyti elgesio ribų, o Dievas? Kas įrodys, kad jis davė kokias normas, kas pasakys, kad žmonės jų neiškraipė? Ar ne žmonės sugalvojo ir tokį dalyką, kaip išpažintis?

     Jei nėra kaltės, aišku, neturėtų būti nė išpažinties. Tačiau šių dienų psichologai ir psichoanalistai kaltės sąmonę laiko tikroviniu dalyku. Jie patys vartoja išpažinties pakaitą (išsipasakojimus), tačiau susiduria su viena kliūtimi — negali atpalaiduoti žmogaus nuo kaltės jausmo. Dėl to savo pacientams ieško kunigų talkos, tiksliau — sakramentinio atleidimo. Tuo tarpu kunigai, bent tam tikra jų dalis, suabejojo, ar bereikia asmeninės išpažinties ir asmeninio nuodėmių atleidimo. Kodėl? Jiems atrodo, kad asmeninė išpažintis daugeliui žmonių pasidarė nebeveiksminga. Žmonės nemoka savo sąžinės analizuoti, nežino, kaip savo nuodėmes išpažinti, nepaprastai varžosi, išgyvena išpažinties bergždumą. Šiems žmonėms išpažintis nebeturinti praktiškos reikšmės, vadinas — nebetenka ir savo egzistencijos. Tačiau norėdami žmonėms padėti, kai kurie kunigai (sava atsakomybe) duoda bendrą išrišimą be išpažinties.

Skaityti daugiau:

KODĖL ŠEIMOS SKIRIASI?

ŠEIMA

V1JOKLĖ


     Jau praėjusį kartą buvo rašyta, ko. dėl šeimos skiriasi. Buvo nurodytos trys pagrindinės šeimų suirimo priežastys: būdo skirtumai, lytinio gyvenimo nedarna ir priešvestuvinės romantikos palaidojimas. Šiame numeryje Vijoklės slapyvardžiu pasirašiusi moteris kalba apie kitas skyrybų priežastis. Jeigu kas nors nesutiktų tiek su pirmojo, tiek su antrojo straipsnio mintimis bei teigimais, prašytume parašyti redakcijai savo nuomonę. Taip pat gal dar būtų galima surasti ir kitų šeimos suirimo priežasčių. Už jūsų mintis, nuomones ir papildymus būsime dėkingi.

Redakcija

NEATVIRUMAS

     Jeigu yra neginčijama tiesa, kad kartais gyvenime, bendraujant su įvairiais žmonėmis, negalima visko sakyti, o reikia kai ką ir nutylėti, tai, kalbant apie šeimos gyvenimą, visiškas atvirumas yra būtinas. Neatvirumas tarp vyro ir žmonos vieną nuo kito vis tolina, kol pagaliau visiškai išskiria. Jeigu šeimoje įsigali neatvirumas, tai ji pasidaro lyg išdžiūvęs daržas, nuolat belaukiantis lietaus. Neatvirumas šeimoje — tai pats plėšriausias žvėris, kuris, kartą į ją įsibrovęs, palieka kruvinų, sunkiai užgydomų žaizdų.

     Vyras ir žmona turi jaustis vienas kitam savi, atviri ir neturi širdyje nešioti jokios paslapties. Juk juodu turi būti vienas kūnas ir viena siela. Neatvirumas šeimoje gimdo nepasitikėjimą, apgaulę, melą ir veidmainystę. Neatvirumui šeimoje paryškinti paminėsime tik vieną pavyzdį. Vyras ir žmona yra pakviesti dalyvauti savo artimų draugų puotoje. Atėjus tai dienai, žmona pasijunta negaluojanti, bet vyrui nieko nesako, nuo jo slepia. Svečiuose jai pasidaro visai blogai, bet savo "paslapties" vyrui vis tiek neišduoda — pasiryžta pasilikti nugalėtoja. Ji tempia vyrą į šalį ir reikalauja važiuoti namo. Esą jai tas svečiavimasis nusibodęs ir visai neįdomus. Vyras nesupranta tokio jos staigaus pasikeitimo. Nepatenkintas ir susierzinęs išveža ją namo. Draugai taip pat nepatenkinti, užsigavę. Nuotaika ir namie, ir su draugais bloga. O kas čia kaltas? Tik žmonos užsispyrimas ir neatvirumas. Jeigu ji būtų, dar namie būdama, pasisakiusi vyrui apie savo negalavimą, vyras būtų supratęs ir į svečius nevažiavęs. Nebūtų reikėję tos nevykusios, vaikiškos komedijos, kuri daug pakenkė šeimos laimei ir meilei.

Iš pasakos “Voras ir skruzdėlė” iliustracijų (škicas)   P. Augius

     Panašių pavyzdžių kai kuriose šeimose pasitaiko labai dažnai. Kai kam tai gali atrodyti dėmesio nevertos smulkmenos, bet šios smulkmenos, lyg maži akmenukai, nugrindžia kelią į šeimos skyrybas.

     Kaip neatvirumas yra vienas didžiausių šeimos priešų, taip visiškas atvirumas sucementuoja šeimą vieningam ir laimingam gyvenimui. Gali praeiti grožis, jaunystė, patrauklumas, bet jeigu pasiliks atvirumas, tai šeima nesuirs, bet nugalės visus pavojus ir audras.

EGOIZMAS

     Egoizmas — tai tik savęs mylėjimas, dėmesys, skiriamas tik sau pačiam. Egoistas paprastai nėra kitų mylimas, jis yra tik savimi "apakęs", neturįs jokių kilnesnių idealų. Niekam jis negali suteikti nė mažiausios kibirkštėlės laimės ar džiaugsmo. Egoizmu sergąs žmogus niekam nesistengs padėti, neatsižvelgs į kitų reikalus, nes jo širdyje nėra vietos jokiai artimo meilei. Egoizmas padaro žmogų labai nelaimingą ir dažnai skaudžiai nubaudžia. Jis yra viena svarbiausiųjų skyrybų priežasčių. Vedusiųjų gyvenime bet kokiam egoizmui neturėtų būti vietos. Šeimos gyvenime nėra "aš", o tik "mes". Mes džiaugiamės, mes liūdime, mes kenčiame. Vedusiųjų gyvenime visi rūpesčiai, skausmai ir vargai turi būti nešami bendrai, turi būti pasidalomi lygiomis dalimis.

Skaityti daugiau:

PAULIUS AUGIUS (1909-1960)

     Dailininkas, grafikas Paulius Augius gimė Žemaičių Kalvarijoje. 1935 m. baigė Kauno Meno Mokyklą, o 1938 m. Paryžiaus Ėcole Nationale Supėrieure des Beaux-Arts ir Conservatoire Nationale des Arts et Metiers. Nuo 1933 m. jaunųjų lietuvių menininkų "Formos" narys, nuo 1935 m. Lietuvos Dailės Instituto narys. Taip pat priklausė Lietuvių Dailininkų Sąjungai ir Austrų Dailės Institutui (Innsbrucke). Nuo 1935 iki 1960 m. dalyvavo keliose dešimtyse meno parodų Lietuvoje, įvairiose kitose Europos valstybėse, Amerikoje ir Kanadoje.

     1937 m. Paryžiaus Pasaulinėje Meno ir Technikos parodoje gavo garbės diplomą. 1938 m. už iliustracijas gavo valstybės premiją. 1936 m. medžio raižiniais iliustravo Žemaitės Petrą Kurmelį, 1937 m. Valančiaus Žemaičių vestuves, 1947 m. Salomėjos Neries Žalčio pasaką ir spalvotomis iliustracijomis Pupos pasaką bei Žemaitijos Simfoniją. Ypač nepaprastai gražios yra Pupos pasakos spalvotos iliustracijos. Ši iliustruota pasaka šiomis dienomis turėtų išeiti iš spaudos. Ją išleido dailininko žmona vyro mirties dešimtmečiui paminėti. Spaudė Saleziečių spaustuvė Romoje.

     Augiaus darbų yra Kauno Kultūros muziejuje, Vilniaus Meno muziejuje, Čikagos Meno Institute ir kitur. Jis taip pat bendradarbiavo ir spaudoje, rašydamas meno kritikos klausimais Vaire, Naujoje Romuvoje, Aiduose, žiburiuose ir kituose žurnaluose bei laikraščiuose. Vokietijoje redagavo anglų kalba išeinantį Lithuanian Art in Exile.

     Paulius Augius mirė 1960 m. gruodžio mėn. 7 d. Čikagoje. Paminėdami jo mirties dešimtmetį, šį Laiškų Lietuviams numerį iliustruojame jo grafikos darbų nuotraukomis.

REVOLIUCINIAI SŪKURIAI IR MŪSŲ JAUNIMAS

JAUNIMAS

JUOZAS PRUNSK1S

     Mūsų jaunieji lietuviai, iš lituanistinių ir parapinių mokyklų išėję į aukštesniąsias mokyklas ir kolegijas bei universitetus, randa visai kitokias nuotaikas. Čia varo savo propagandą įvairūs maištingi revoliuciniai sąjūdžiai, pvz. Students for Democratic Society ir kiti. Čia kursuoja vadinamoji pogrindžio spauda ir net revoliucines idėjas peršančios knygos.

RAUDONIEJI VIESULAI TUŠČIOSE GALVOSE

     Apie tai, ko tie sąjūdžiai siekia, galima rasti dviejų mokytojų paruoštoje antologijoje "The High School Revolutionaries", kur yra surinkta gausybė aukštesniąsias mokyklas ir jaunių kolegijas lankančio radikalaus jaunimo straipsnių. Viena 16 m. moksleivė rašo, kad bus riaušių ir maištų, popieriaus dėžių padegimų, užraktų išsprogdinimų, bereikalingų ugniagesių šaukimų. Septyniolikmetis Madison universiteto studentas rašo, kad beveik visi jo pažįstami naudoja narkotikus ir skelbia moralinių nuostatų atmetimą. Pasisako, kad jo nusistatymas yra komunistiškas. Tuose studentų pareiškimuose cituojami Mao Tsetungo ir kitų revoliucionierių posakiai.

     Niujorko studentas J. Mamis sako, kad revoliucija yra neišvengiama. Kitas Niujorko studentas skatina, kad būtų įvestos marksizmo pamokos. Čikagietė Paula Smith prisipažįsta priklausanti revoliucinių socialistų sąjūdžiui. Niujorko studentas T. Lindsay ragina sukilti "prieš šią nesveiką visuomenę". Pasisako, kaip jis pradėjo rūkyti, girtauti, metė bažnyčią, ėmė merginėti ir apsileisti moksle bei naudoti narkotikus. Paskui jis pradėjo leisti slaptą laikraštį. Slaptojo laikraščio "New York Herald - Tribune" redaktorius T. Mamis ragina ugdyti revoliucinį sąmoningumą, kad žmonės pajustų, jog "yra prispausti ir išnaudojami, kad jie sukiltų ir kovotų". Savo maištais tokie studentai norėtų priversti, kad jiems būtų duotas balsas mokyklų kontrolėje, kad būtų palaikomi ar naujai priimami jų pažiūrų mokytojai.

RAUDONOJO KOLONIALIZMO GINKLANEŠIAI

     Apskritai, jaunuoliai yra idealistai. Jie lengvai patiki laisvės, lygybės ir žadamos gerovės šūkiais. Tačiau mūsų lietuviškasis jaunimas turėtų būti blaivesnis ir galvoti realiau. Tie maištininkai nori nušluoti vadinamąjį "establišmentą", bet ką geresnio siūlo jo vieton? Kokią programą jie pateikia ateičiai? Oficialiai — beveik nieko; neoficialiai — aišku, kad tie maištautojai, kurie sau įkvėpimo semia kelionėse į Kubą ar komunistinį Vietnamą, ruošia dirvą raudonajai diktatūrai.

Skaityti daugiau:

GIMTASIS ŽODIS

APIE ŽODŽIO  S E K A N T I S  VARTOJIMĄ

     J. Jablonskis taisydavo posakius sekantį kartą, sekančią savaitę, sekančiais metais. Jis sakydavo, kad gali būti tik sekantis kumeliukas, kuris seka paskui kumelę, o aukščiau minėtais atvejais reikią vartoti kitą arba ateinantį, pvz. ateinantį kartą, ateinančią (arba kitą) savaitę, ateinančiais (arba kitais) metais. Kai kurie mūsų kalbininkai dar ir dabar mano, kad gal taip ir reikėtų sakyti, bet daugumas kalbininkų minėtais atvejais jau leidžia vartoti ir sekantį. Vis dėlto yra atvejų, kuriais joks kalbininkas neleis vartoti to sekančio. Labai dažnai, ypač susirinkimų protokoluose, yra parašoma: Į valdybą išrinkti sekantys asmenys, kurie pareigomis pasiskirstė sekančiai. Buvo sudaryta sekančios sudėties komisija. Šiam klausimui ištirti pirmininkas paskyrė sekančius narius. Šiuose sakiniuose visiškai nevartotinas žodis sekantis. Juos reikėtų taip pataisyti: Į valdybą išrinkti šie asme. nys, kurie taip pasiskirstė pareigomis. Buvo sudaryta tokios (arba šios) sudėties komisija. Šiam klausimui ištirti pirmininkas paskyrė šiuos narius.

KĄ REIŠKIA PRAVESTI?

     "Lietuvių kalbos vadove" šio žodžio visiškai nėra, o "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" pamini šias jo reikšmes: 1. vesti — Arklį pravedė pro šalį. 2.    nutiesti — Kelią pravedė per mišką. 3.    įvykdyti, atlikti — Pravedė savo pasiūlymą. Tai ir viskas. Tad atrodo, kad visai nevykusiai vartojamas šis veiksmažodis tokiuose sakiniuose: Kviečiu poną Jonaitį pravesti susirinkimą. Laužą puikiai pravedė skautininkas Petraitis. Jam buvo pavesta pravesti švaros savaitę. Šiuos sakinius taip reikėtų taisyti: Kviečiu poną Jonaitį vadovauti susirinkimui (arba vesti susirinkimą). Laužui puikiai vadovavo (arba laužą puikiai vedė) skautininkas Petraitis Jam buvo pavesta organizuoti švaros savaitę.

Skaityti daugiau:

TĖVYNĖS MEILĖS TESTAMENTAS

KNYGOS

D. BINDOKIENĖ

     Dažnai tenka išgirsti nusiskundimų iš lietuvių tėvų ir lituanistinių mokyklų mokytojų, kad mūsų atžalynas nedaug domisi garbingąja Leituvos istorija, nereiškia per daug pagarbos kunigaikščių žygdarbiams ar nepriklausomybės kovų didvyriams, nes visa tai atsitikę taip neįsivaizduojamai, jų manymu, seniai. Tie tautos didvyriai gyvenę tokiais skirtingais laikais, tad jaunimas negali su jais identifikuotis. Visa, kas atsitiko prieš 50 metų, jaunuoliams jau yra senųjų amžių istorija. Tačiau mūsų tautoje apstu modernių, šiuolaikinių didvyrių, kurių karžygiškumas ne tik prilygsta, bet dažnai prašoka senųjų kartų žygdarbius. Su jais turėtų būti supažindintas kiekvienas lietuviškos kilmės jaunuolis. Tie moderniškieji didvyriai — tai mūsų partizanai, kovoję, kentėję ir mirę be laisvojo pasaulio paramos, be vilties, kad jų kova kada nors baigsis pergale.

     Daugelio jų net vardai šiandien nebežinomi, daugelio nuslinks užmarštin su metų eiga, todėl reikia ypatingai džiaugtis, kad atsirado išeivijoje žmogus, kuris ėmėsi rinkti medžiagą iš įvairiausių šaltinių, pasinaudodamas net okupantų išleistais duomenimis ("Faktai kaltina" VIII rinkinys), ir dviejose "Kritusieji už laisvę" knygos dalyse pateikė lietuviškajai visuomenei nors dalį tos beviltiškos kovos. Abi knygos — tai ne vien šiurpių faktų rinkinys, bet išsamus tėvynės meilės testamentas, baksteliąs į kiekvieno, laisvėje gyvenančio, lietuvio sąžinę.

     "Kritusieji už laisvę" knygos autorius Vladas Būtėnas-Ramojus skaitančiajai visuomenei pažįstamas iš įžvalgių žurnalistikos straipsnių ir literatūrinių kūrinių. Vis dėlto "Kritusiuosius už laisvę" reikia laikyti jo svarbiausiu kūriniu, išliksiančiu ateinančioms kartoms istoriniu liudijimu.

Skaityti daugiau:

ATSIUSTA PAMINĖTI

Antanas Maceina. BAŽNYČIA IR PASAULIS. Bažnytinio gyvenimo kaita po II Vatikano Susirinkimo. Išleido Vakarų Europos Lietuvių Sielovada 1970 m. Aplankas K. Veselkos. Galima gauti “Drauge”. 158 psl., kaina 2 dol.

Bronys Raila. VERSMĖS IR VERPETAI. Akimirksnių kronikos 3. Broniaus ir Antaninos Budginų leidinys 1970 m. Viršelis dai. Kosto Jezerskio. Galima gauti “Drauge”. 350 psl., kaina 5 dol.

Antanas Škėma. RAŠTAI II. Julijana, Živilė, Pabudimas, Vienas ir kiti, Žvakidė, Kalėdų vaizdelis, Ataraxia. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas 1970 m. Redagavo A. Landsbergis, A. Nyka-Niliūnas, K. Ostrauskas. 440 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta.

J. Augustaitytė - Vaičiūnienė. RŪPESTIS. Eilėraščiai. Išleido J. Karvelio Prekybos Namai Čikagoje 1970 m. 130 psl., kaina nepažymėta.

Česlovas Grincevičius. GEROJI VASARA. Mozaikinis romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas 1970 m. Aplankas N. Vedegytės - Palubinskienės. Gaunama “Drauge”, 4545 W. 63rd St. Chicago, Ill. 60629. 262 psl., kaina 5 dol.

Danutė Brazytė - Bindokienė. MIESTE NESAUGU. Premijuota apysaka jaunimui. Viršelis ir iliustracijos Jūratės Eidukaitės. Išleido JAV LB Kultūros Fondas 1970 m. 170 psl., kaina 3 dol.

O. Nendrė. ANTROJI BANGA. Romanas. Viršelį ir aplanką piešė P. Jurkus. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. 202 psl., kaina 3.50 dol.

Hermann Sudermann. LIETUVIŲ APYSAKOS. Aplankas Marijos Ambrozaitienės. Išvertė V. Volertas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas 1970 m. 132 psl., kaina 3 dol.

Antanas Baranauskas. THE FOREST OF ANYKŠČIAI. “Anykščių Šilelio” lietuviškas tekstas ir Nado Rastenio angliškas vertimas su Juozo Tininio įžanga. Antroji laida. Išleido “Lietuvių Dienos” 1970 m. Iliustruota J. Kuzminskio raižiniais. Kaina: minkštais viršeliais — 3 dol., kietais viršeliais — 4 dol.

Vladas Ramojus. KRITUSIEJI UŽ LAISVĘ, II dalis. Į Laisvę Fondo Lietuviškajai Kultūrai Ugdyti leidinys 1969 m. Iliustracijos P. Lapės. 195 psl., kaina nepažymėta.

Vilniaus vyrų choro “VARPAS” plokštelė “SODAUTO”. Išleido KRIVŪLĖ, 5260 10th Ave., Montreal 405, P. Q., Canada. Plokštelė gaunama pas platintojus arba užsisakoma paštu, prisiunčiant 5.55 dol. 1969 m. vasarą Vilniaus “Varpo” choras laimėjo dvi pirmąsias vietas tarptautiniame chorinės muzikos festivalyje Italijoje. Plokštelėje yra 13 dainų (5 dainuotos Italijoje). Plokštelė RCA gamybos, gražiai išleista, viršelį piešė Ansas Lyman-tas, įvadą lietuviškai parašė V. A. Jonynas, angliškai — V. Peteraitls.

 

ATGARSIAI

PATIKO A. KARVELYTĖS EILĖRAŠČIAI

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Tamstos redaguojamas žurnalas “Laiškai Lietuviams” darosi kaskart įdomesnis ir patraukia skaitytojo dėmesį. Šis gabiai redaguojamas Tėvų Jėzuitų leidinys yra visų susipratusių lietuvių pasididžiavimas. Prisipažinsiu, labai mėgstu poeziją. Esu sužavėta Ados Karvelytės eilėraščiais, buvusiais rugsėjo mėn. numeryje. Tai nedirbtinė, jautri, išgyventa poezija, kuri skaitytoją bematant pagauna. Tai gilios, laisvai išreikštos mintys. Reikėtų išleisti ne vieną poetės eilėraščių rinkinį, nes tikros poezijos mums labai trūksta. Šiandien yra apsčiai prirašyta visokių “sapalionių”, kurios brukamos skaitytojui poezijos vieton.

“L. L.” skaitytoja ir rėmėja

MOTINŲ KLUBO PASTABOS

     Rugsėjo mėn. numeryje (270 psl.) yra pavienio asmens neapgalvotas ir lengvai nusviestas išsireiškimas: “... yra mokyklą lankančių vaikų motinų klubas, bet jų susirinkimai yra be galo nuobodūs — tai tik laiko leidimas veltui”.

     Motinų klubas gali didžiuotis savo vertingais darbais: mokykla praturtėjo moderniai įrengta skaitykla, knygomis ir šiais metais jau rengiamu fizikos-gamtos kambariu vyresniųjų klasių mokiniams. Susirinkimo metu galima visuomet iškelti mokyklą liečiančius klausimus. Valdyba ir visos klubo narės yra tvirtai įsitikinusios šio darbo prasmingumu ir našumu.

     Labai pageidautume, kad klausimai, kurie liečia paskirų vienetų ar organizacijų veiklą, būtų atstovaujami ir tų vienetų veikliųjų narių, kurie yra tikrai susipažinę su pozityviu darbu. Spauda tebūna pagalba tiems, kurie ryžtingai dirba.

Valdyba:

Bronė Barakauskienė (pirm.),
Stasė Bacevičienė,
Stella Minieka,
Karen Zay,
Albina Paškienė,
Aleksandra Dėdinas,
Zita Rosko,
G. Valiulienė

Skaityti daugiau:

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” STRAIPSNIO KONKURSAS

     Skelbiame konkursą parašyti “Laiškų Lietuviams” žurnalui tinkamą straipsnį. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus pavardę bei adresą užklijuotame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1971 m. vasario mėn. 16 dienos. Konkurse gali dalyvauti visi — ir vyresnieji, ir jaunimas. Skiriamos keturios premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol., IV —- 25 dol. Konkursui parinktos šios temos:

     1.    Ko aš laukiu iš religijos?

     2.    Ar mūsų moralė kyla, ar smunka?

     3.    Kas mūsų spaudoje girtina ir kas peiktina?

     4.    Dabartinio mūsų jaunimo charakteristika.

     5.    Antrajam Jaunimo Kongresui ruošiantis:

          a.    Kongreso programa, jos lygis ir kokio amžiaus jaunimui taikoma.

          b.    Koks turėtų būti pagrindinis kongreso aspektas: akademinis, kultūrinis, socialinis, politinis?

          c.    Kaip sudominti jaunimą kongresu, kokios turėtų būti paskaitų temos, kokio pobūdžio linksmoji dalis?

     Kiekvienas konkurso dalyvis gali rašyti kelias temas ir laimėti kelias premijas. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe. Nepremijuoti ir nespausdintini straipsniai bus grąžinami. Premijos bus įteiktos “L. L.” metiniame parengime 1971 m. kovo mėn. 27 d. Jaunimo Centre. Mecenatus ir vertinimo komisiją paskelbsime vėliau.

Paskutinis lapas

LABAI PASISEKĘS DVIDEŠIMTMEČIO MINĖJIMAS

     Spalio 17 d. minėjome “Laiškų Lietuviams” dvidešimt metų sukakti. Ta proga buvo surengta koncertas — vakarienė. Prisirinko tiek daug žmonių, kad buvo net sunku sutalpinti į didžiąją Jaunimo Centro salę. Visiems atsilankiusiems esame nuoširdžiai dėkingi.

     Pirmiausia buvo įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Suaugusiųjų konkurse II-ją premiją laimėjo Lilė Gražulienė iš Detroito, o III-ją — Vacys Kuprys iš Cicero. Jaunimo konkurse II-ji premija teko Gabijai Juozapavičiūtei iš Hamiltono. Sveikiname laimėtojus ir dėkojame mecenatams: S. Semėnienei (100 dol.), V. Kuliešiui (100 dol.) ir S. Rudokienei (50 dol.).

     Meninę programą puikiai atliko Janučio Puodžiūno baleto studija ir tautinių šokių ansamblis “Grandis”, vadovaujamas Irenos Smieliauskienės. “Grandis” ruošiasi vykti į Australiją, kviečiame visus paremti jų gražias pastangas. Programai vadovavo Nijolė Užubalienė. Šviesas tvarkė V. Zygas. Daug pagelbėjo J. Paronis ir kiti jo šeimos nariai. Visiems didelė padėka.

     Prie skanios vakarienės paruošimo įvairiais būdais prisidėjo šios ponios ir panelės: M. Ročkuvienė, B. Kazlauskienė, O. Kanišauskienė, M. Jonikienė, G. Meiluvienė, E. Abelkienė, A. Rūgytė, A. Jankauskaitė, O. Rozniekienė, K. Petreikienė, I. Kairytė, B.     Paronienė, R. Vaitkevičienė, I. Laučienė, D. Kurauskienė, A. Rimienė, S. Stakienė, B. Vindašienė, O. Joteikaitė, J. Jankauskienė, J. Smilgienė, G. Musteikienė, L. Lazauskienė, V. Sakalienė, E. Tamošiūnienė, O. Tamulionienė. Visoms labai nuoširdi padėka. Taip pat dėkojame Putnamo seselių rėmėjoms už staltieses, Baltic Bakery, Brighton Bakery ir Lithuanian Bakery už dovanas; “Draugui”, “Margučiui” ir S. Barčus radijui už skelbimus. Esame dėkingi mergaitėms, patarnavusioms prie stalų. Už visus bendradarbius bus atlaikytos šv. mišios.

NAUJA KNYGA

     Iš spaudos išėjo nauja A. Kezio, S. J., nuotraukomis iliustruota knyga “I fled Him, down the nights and down the days”. Tai religinio pobūdžio knyga, tinkama padovanoti draugams Kalėdų švenčių proga. Leidėjas — Loyola University Press. Kaina — 3.35 dol. Galima gauti “Laiškų Lietuviams” administracijoje.