Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1970m. 2 Vasaris

1970 m. Vasaris-February Vol. XXI, Nr. 2

AR JIE BESUPRANTAMI MUMS?    Redaktorius    38

STABAI IR TIESA    B. Markaitis, S. J.    39

BAŽNYČIOS VIENYBĖ PO II VAT. SUSIRIN.        Kard. Suenens    42

EILĖRAŠČIAI    Marija Saulaitytė    47

ATEISTAI    A. Tamošaitis, S. J.    48

BANGPŪTYS IR GINTARĖ                         V. Frankienė-Vaitkevičienė    52

MONTESORINIS AUKLĖJIMAS    D. Petrutytė    60

SENELIAI — ŠEIMOS TURTAS    Gailutė Valiulienė    64

KNYGA SU APGAULINGU PAVADINIMU           D. Bindokienė    65

GIMTASIS ŽODIS    67

FILMAI    S. Semėnienė    69

LIETUVIŲ KATALIKŲ CENTRAS    J. Vaišnys, S. J.    70

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS    72

Šio numerio viduriniai puslapiai iliustruoti Algimanto Kezio, S. J., nuotraukomis iš neseniai pasirodžiusios knygos “Sidewalk”. 37 psl. — Jaunimo Centro praplėtimo projektas. Užsklandos — Jūratės Eidukaitės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užuba-lienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Uosis Juodvalkis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

Išbėgę iš gimtosios tėviškės namų,
Paklydome pasaulio Babilone,
Kur lekiam, skubam, ieškome,
Bet kur ir ko — dažnai nežinom patys.
Iš didmiesčio klaidžių ir suraizgytų gatvių,
Kur tiek tamsos, ir triukšmo, ir klastos,
Nelengva bus išeit i šviesų kelią,
Jei mūsų mintys ir troškimai
Nekils aukštyn nuo žemiškos traukos
Ir nežiūrės į galutinę pergalę,
Kuri užbaigs šią skaudžiąją Golgotą.

AR JIE BESUPRANTAMI MUMS?

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?

Maironis

Kai Vasario Šešioliktosios proga susirenkame į sales ir užgiedame Tautos himną,
ne vienam vyresniosios kartos lietuviui per veidą ašara nurieda.
Jaunimas žiūri, stebisi ir nesupranta, kam ta ašara, kam čia jaudintis.
Juk ir jie mokykloje dažnai Amerikos himną gieda, bet niekad giedodami neverkia.
Kai Čikagoje prie Laisvės Kovų paminklo susirinkę Marija, Marija užgiedam,
žiūrėk, koks buvęs pulkininkas ar generolas pravirksta, lyg motiną laidodamas.
Dėl ko tie mūsų tėveliai ar seneliai tokie jautrūs, sentimentalūs?
Juk ir mes drauge su jais giedam, o nei čia mums taip jau graudu, nei ką.
O ar žinote, dėl ko jiems tokiomis progomis per veidą ašaros rieda?
Tautos himnas jiems primena tėvynę, kurios laisvė buvo taip brangiai išpirkta.
Jie ten gimė, augo ir gyveno, planuodami savo ir savo vaikų laimingą ateitį,
bet staiga buvo priversti palikti tėvynę ir bėgti svetur, kur viskas taip svetima.
Marija, Marija prie paminklo išgirdę, jie prisimena Karo muziejaus sodelį Kaune.
Jie lyg mato išblyškusiais veidais, tyliai atžygiuojančius karo invalidus.
Jie lyg girdi liūdnus trimito garsus, skelbiančius sunkias praeities kovas,
pralietą kraują, žuvusius brolius, dar gal ne visai užgijusias žaizdas.
Jau ir tada tie vakarai muziejaus sodely būdavo toki melancholiški, liūdni...
Bet liūdesys maišėsi su džiaugsmu, nes laisvė buvo atgauta, atkovota, laimėta.
O    dabar... Dabar vėl prarasta viskas, kas buvo taip brangu ir brangiai kainavo.
Jūs, jaunieji, ten nebuvote, to nematėte, nepergyvenote, tad negalite suprasti.
Jūs gal niekada visiškai nesuprasite tų karių, karininkų ir savanorių.
Jums bus svetimi jų sentimentai, jų liūdesys, ašaros ir ilgi pasakojimai.
Ir jūs subręsite, pasensite. Pasakosite ir jūs savo vaikams ar anūkams,
kas jus jaunystėje žavėjo, jaudino, dėl ko džiaugėtės ar liūdėjote.
Manote, kad jauniesiems bus tai įdomu? Manote, kad jus įvertins ir supras?
Jie stebėsis, traukys pečiais, kad jums tai įdomu
jiems bus nuobodu.
Kiekviena karta yra skirtinga ir skirtingus dalykus skirtingai pergyvena.
Pergyventi linksmi ar liūdni įvykiai greitai neišdyla, jie ilgai pasilieka.
Plyšys tarp kartų buvo ir bus, bet jo nereikia gilinti ir platinti.
Į tą plyšį dėkime supratimą, įvertinimą ir pagarbą, tada jis nebus toks gilus.

Redaktorius

STABAI IR TIESA

B. MARKAITIS, S.J.

(Ištrauka iš pamokslo, pasakyto mokslininkų suvažiavimo proga)

     Istorija liudija, kad žmogus linkęs statyti stabus įvairiose gyvenimo srityse. Jis prisistato stabų tiek tiksliuosiuose, tiek metafiziniuose moksluose. Jo gyvenimo kelias abiejose pusėse nustatytas stabais. Nuostabu, kaip lengvai jis juos stato ir kaip nepaprastai sunkiai griauna. Kaip lengvai žmogus leidžia įstatymus ir kaip sunkiai juos keičia. Net dalykams nustojus prasmės ir svarbos, žmogus juos konservuoja. Atrodo, kad jis nelinkęs iš savęs mokytis. Tai viena priežastis, dėl ko mus supa stabai. Mes, katalikai, esame įpratę tyčiotis iš stabmeldžių, bet kiekvienas žmogus apokaliptinėje žmonijos istorijoje yra ir, turbūt, pasiliks stabmeldys.

     Ir į mokslą žmogus žvelgia stabmeldžio akimis, bet kas gi yra mokslas, jei ne smalsumas sužinoti tikrąją dalykų prigimtį ir jų paskirtį? Pastovus ir aktyvus smalsumas virsta žinojimu, o žinojimo galutinė išvada yra tiesa. Net antgamtinė tiesa yra šio smalsumo ir dieviško apreiškimo bendrinis rezultatas. Klydome manydami, kad mums iš dangaus duota pilnutinė, išbaigta, visais atžvilgiais išsemta tiesa, kad žmogui tenka ant kelių ją priimti, kad jis daugiau nieko jai nebegali pridėti. Toks tiesos ir jos ieškojimo supratimas, kai jis pritaikomas visoms gyvenimo sritims, yra nuolatinis nesusipratimų ir klaidų šaltinis. Šiandien matome, kad niekas neturi monopolio nei tiesai, nei žinojimui, nei žmogaus pažinimui, o tuo labiau Dievo pažinimui.

     Mes, katalikai, kartais per drąsiai paneigdavom kitiems tą, ką sau per lengvai pripažindavom. Kiekvienas ieško tiesos ir kiekvienas šiek tiek jos randa. Vienas daugiau, kitas mažiau. Visas gyvenimas yra nuolatinis tiesos ieškojimas. Ir pagaliau, kokia ta tiesa bebūtų: religinė, empirinė, metafizinė, politinė ar ekonominė, ji yra ilgų ieškojimų rezultatas. Šie ieškojimai papildo tiek atskiras tiesas, tiek bendrinės tiesos konglomeratą. Bet kiekviena pastanga sužinoti naują tiesą ar naują senos tiesos bruožą liudija, kad nei tiesai, nei jos ieškojimui negalime nustatyti ribų. Ir šiandien gyventume urvuose, jei nebūtų atsiradę drąsių, smalsių žmonių. Ir šiandien tebekalbėtume apie kelionę į mėnulį, jei nebūtų atsiradę žmonių su vizija, drąsa, smalsumu.

Skaityti daugiau:

BAŽNYČIOS VIENYBĖ PO II VATIKANO SUSIRINKIMO

 (pagal kard. Suenens)

     Tęsiame kardinolo Suenens interviu metu pareikštas mintis apie Bažnyčios vienybę po II Vatikano susirinkimo. Praėjusiuose "L. L.” numeriuose buvo kardinolo pasisakymai apie dvi skirtingas Bažnyčios vienybės sampratas, apie popiežiaus ir vyskupų santykius, apie vyskupo santykius su Dievo tauta, apie Bažnyčios įstatymų keitimą po II Vat. susirinkimo ir apie popiežiaus rinkimą. Šiuose puslapiuose bus kardinolo aiškinimas, kaip popiežius yra apkrautas daugybe pareigų, kurios dažnai nustelbia jo pirminius uždavinius.

G.K.K.

6. APKROVIMAS PAREIGOMIS

     "Savo knygoje (Coresponsibility in the Church) jūs sakote: 'Po II Vatikano susirinkimo popiežystė nekatalikų pasauliui atrodo kaip absoliuti monarchija, nesuderinama su bet kokia kolegiališkumo forma’. Koks yra popiežiaus vaidmuo kolegiališkumo atžvilgiu po II Vat. susirinkimo? Ką galvojate apie pageidavimus turėti neitalą popiežių? Ar tai padėtų kolegiališkumui?”

     Pirma atsakysiu į paskutinįjį klausimą. Ne tiek svarbu, ar italas, ar ne, daug svarbiau pats popiežiaus vaidmuo Bažnyčioje ir pasaulyje naujose posusirinkiminėse aplinkybėse. Klausimas apie popiežiaus tautybę yra antraeilis.

     Grįžtu prie klausimo apie įvairias popiežiaus pareigas. Atsivertę popiežiaus metraštį, pastebime, kad jis yra Romos vyskupas, Romos provincijos arkivyskupas ir metropolitas, Italijos primas, Vakarų patriarchas, visuotinės Bažnyčios galva ir taip pat Vatikano valstybės galva.

     Čia pagrindinis klausimas yra, kurios iš visų šių pareigų plaukia iš dieviškojo įstatymo, o kurios remiasi tik istoriniu atsitiktinumu. Yra svarbu pabrėžti dvi pagrindines, dieviška teise paremtas funkcijas: kiekvienas popiežius būtinai turi būti Romos vyskupas ir vyriausias visos Bažnyčios ganytojas.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

MARIJA SAULAITYTĖ

DAR VIENA PASAKA NEIŠSAKYTA

Kuo remti tylų žvilgsnį
pasaulio, dar vieną kartą
apsisukančio ir randančio
pirmąją saulę,
įbridusią į vakarykštį
sapną?

Juk ten ir man
dar vieną kartą veriasi
neišsakyti toliai,
bet ten ir man nebėra vietos,
kol šviesos vakarykštės
paliečia mano slenkstį
ir lūžta per anksti.

Skaityti daugiau:

ATEISTAI

ANICETAS TAMOŠAITIS, S. J.

     Iš visų dalykų, kuriuos randame evangelijoje, vienas krinta į akį savo dažnumu — žmonių tikėjimas arba netikėjimas. Kristus ne kartą prikiša savo mokiniams jų menką tikėjimą. Ištraukęs iš vandens skęstantį Petrą, jį apibara: "Mažatiki, kodėl suabejojai?” Tomui liepia dėti pirštus į savo žaizdas ir ne abejoti, o tikėti. Vadina palaimintais tuos, kurie, nors nematė, įtikėjo. Atnešamus pas save ligonius klausia, ar tiki, kad galėtų būti jo pagydyti. Išlaisvinęs juos iš kūno ar dvasios ligų, paprastai atleidžia, sakydamas: "Tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Žengdamas į dangų, siunčia apaštalus į pasaulį šiais žodžiais: "Kas tikės, bus išgnytas; kas netikės, bus pasmerktas”. Tikėjimas iš tikrųjų yra krikščionybės pamatas. Todėl, nuėję sekmadienį į bažnyčią ir išklausę evangelijos, vieningai ir iškilmingai drauge su kunigu tariame: "Tikiu!”

     Mes tikime. Bet yra daug žmonių pasaulyje, gal būt, net mūsų kaimynų ir draugų, kurie netiki. Netikinčius Dievu vadiname ateistais. Žodis kilęs iš graikų kalbos: neigiamos dalelės a"ne” arba "be” ir teos"Dievas”. Lietuviškai jį esame tiksliai išsivertę žodžiu "bedievis”. Bet šio žodžio čia nevartosime, nes yra įgavęs niekinantį ir žeminantį atspalvį.

     Regėdami aplink save ateizmą, galime imti manyti, kad visada daugiau ar mažiau taip buvo. Toks galvojimas suvis klaidingas. Vienoje prancūzų katalikų intelektualų savaitėje istorikas Daniel-Ropsas pagrįstai nurodė: "Ateizmas žmonijoje, ypač Vakarų kultūros istorijoje, yra perdėm naujas reiškinys. Prieš septynetą šimtų metų ateistinis nusistatymas būtų buvęs tiesiog neįmanomas. Tada tikėjo kiekvienas. Visi, nuo didžiausio iki mažiausio, nuo mokyčiausio iki didžiausio nemokšos, ne vien tikėjo Dievo buvimą, kaip to moko krikščioniškoji dogma, bet be atvangos visa gyvenime matavo vertybių mastu, kuriame Dievas buvo visko priežastis ir tikslas... Yra įvykęs radikalus perspektyvos pakitimas, sukrėtęs pačius religijos pamatus”.

Skaityti daugiau:

BANGPŪTYS IR GINTARĖ

JAUNIMAS

VANDA FRANKIENĖ-VAITKEVIČIENĖ

    Nuo seniausių laikų buvo graži Baltijos jūra, graži ir didinga! Prie jos įsikūrė miestai, miesteliai, žvejų sodybos ir ištisi kaimai.

     Smiltynėje (taip vadinosi vienas pajūrio kaimas) gyveno nuo senovės tik žvejai. Jų mažos trobelės ant smėlio kalvų buvo senos, palinkusios, šiaudiniais stogais, paveldėtos nuo tėvų ir senelių. Jose gimė, augo ir paseno žvejai, jų žmonos, vaikai ir anūkai. Smiltynės vietovė su kaimu buvo seniai žinoma ir mėgiama žvejų, nes buvo garsi žvejais milžinais, kurie mylėjo labiau už viską Baltijos jūrą.

     Visų vyriausias žilabarzdis žvejys Rimtautas ir jo žmona Vandenė buvo seniausi Smiltynės gyventojai. Jie turėjo tris sūnus: Gintarą, Audrį ir Laimį. Visi jie buvo jauni ir tvirti vyrai, kaip girios ąžuolai, ir puikūs žvejai. Prie jūros visi trys gimė, prie jūros užaugo, todėl galėjo nardyti vandenyje, kaip žuvys. Visas žuvingiausias jūroje vietas žinojo ir nebijojo nei vėjų, nei audrų. Jie patys pasidirbo stiprias valtis, tvirtus irklus, turėjo motinos rankomis nunertus nesudraskomus tinklus ir laimingi jūroje žvejojo.

     Senis Rimtautas pasižymėjo rimtumu ir protingumu. Jis sugebėjo visus kaimynų ginčus spręsti, susipykusius sutaikinti ir mergaitėms gerus vyrus pripiršti, todėl visų buvo mylimas ir gerbiamas. Na, ir drąsesnio, ir geresnio žvejo visoje apylinkėje nebuvo. Jo žmona buvo nepaprasta verpėja ir puiki tinklų nėrėja. Suverpusi kanapių siūlus, ji tokius gražius ir stiprius tinklus savo vyrui ir sūnums nunėrė, kad ir jūros banginiai, į juos įkliuvę, nepajėgtų jų sudraskyti nei ištrūkti. Pamatę jos darbo tinklus, veik visi Smiltynės žvejai prašė jiems nunerti. Iš tolimų pajūrio vietovių atėję žmonės atnešdavo druskos, medaus ar kitokių gėrybių, kad galėtų gauti jos darbo puikų tinklą. Visa šeima savo darbu ir sumanumu tapo turtingiausia Smiltynėje. Niekas dėl to nesistebėjo ir niekas nepavydėjo. Juk visi dirbo ir ilgainiui sąžiningai praturtėjo. Ir štai nauja didoka troba šalia senutės trobelės, lyg Smiltynės kaimo papuošalas, atsirado. Džiaugsmas ir laimė toje troboje, toje šeimoje gyveno. Tiktai motina Vandenė turėjo rūpestį paslėpusi savo širdyje. Ji labai mylėjo savo vaikus ir pastebėjo, kad jauniausias sūnus Laimis nebuvo tikras žvejys, nors neišsidavė ir kartu su broliais žvejojo. Ji matė, kad jos jauniausiajam rūpėjo jūros grožis, o ne žuvavimas. Jį viliojo gamtos stebuklai ir dievai — Saulė, Mėnuo, žvaigždės ir šventi medžiai, o labiausiai vandens grožis. Motina rūpinosi ir nemiegojo naktimis, todėl juto, kaip Laimis šviesiomis mėnesienos naktimis, tylutėliai išslinkęs iš namų, skubėjo prie jūros. Ji pasekė sūnų ir matė, kaip jis suposi valtelėje ir gėrėjosi, džiaugėsi dangaus dievais: Mėnuliu, žvaigždėmis ir jų nuostabiais atspindžiais vandens paviršiuje. Paskui sveikino deivę Aušrinę, nužengiančią iš dangaus aukštybių, ir tada vėl paslapčiomis tylutėliai ėjo namo poilsiui.

Skaityti daugiau:

MONTESORINIS AUKLĖJIMAS IR JO PRINCIPAI

ŠEIMA

D. PETRUTYTĖ

"Idėjos, jei didžios, nemiršta, kaip žmonės;
Tik neina, kaip saulė, ramiai
be karionės".
   ...

Maironis

     Jau prabėgo daugiau kaip pusšimtis metų nuo to laiko, kai Marija Montessori atidarė pirmąjį eksperimentinį židinėlį mažiems vaikams, skurdžiame Šv. Lauryno rajone, Romoje. Nors tuo metu šis istorinis įvykis ir nesusilaukė ypatingo visuomenės dėmesio, tačiau šiandien jis yra laikomas gana svarbiu posūkiu ne tik auklėjimo teorijoje, bet ir praktikoje. Apie 1960-sius metus visame pasaulyje (išskyrus komunistinius kraštus) veikė šimtai židinių arba vaikų namelių Montessori vardu. Juos lankė tūkstančiai ikimokyklinio amžiaus vaikų 2-7 m. amžiaus. Šioje srityje Jungtinės Amerikos Valstybės buvo labai atsilikusios. Montesorinis sąjūdis arba, kaip amerikiečiai jį vadina, "Montessori renesansas" JAV teprasidėjo tik 1958 m. Jo pradininkė buvo ponia N. Rambusch. Baigusi Londone tarptautinius Montessori kursus ir grįžusi į Niujorką, atidarė siaurutį Montessori židinėlį. Tais pačiais metais pedagogė M. Varnienė drauge su šių eilučių autore atidarė montesorinį židinėlį Čikagoje lietuviukams ir įsteigė "Amerikos Lietuvių Montessori D-ją".

     Šiuo metu JAV jau priskaitoma apie 400 montesorinių židinių mažiesiems ir veikia 10centrų, kuriuose paruošiamos montesorinės auklėtojos. Jau yra įsisteigusios ir kelios montesorinės pradžios mokyklos. Krašte veikia daugybė studijinių grupių, kuriose tėvai ir motinos gilinasi į montesorinio auklėjimo principus, kad išmintingiau galėtų auklėti savo vaikus namuose. Čikagoje ir jos apylinkėse veikia apie 50 Montessori Vaikų Namelių. Montessori savo įstaigas ikimokykliniams vaikams yra pavadinusi "Vaikų Nameliais", nes juose viskas pritaikyta psichofiziniam mažo vaiko pajėgumui. Niujorke veikia Amerikos Montessori D-ja (AMS), o Vašingtone veikia Tarptautinės Montessori Sąjungos skyrius (AMD.

MONTESSORI METODAS IR SOCIALINĖS REFORMOS

     Marija Montessori, kaip gydytoja, dirbdama psichiatrinėje Romos ligoninėje, susidūrusi su atsilikusiais vaikais, susidomėjo jų auklėjimu. Padirbėjusi keletą metų su protiniai atsilikusiais vaikais, ji priėjo nuomonės, kad nenormalių vaikų gydymas labiau priklauso pedagogikai, negu medicinai. Marijos Montessori susidomėjimas auklėjimu buvo toks stiprus, kad ji, palikusi mediciną, perėjo į pedagogiką ir ilgainiui išvystė naują auklėjimo metodą normaliems vaikams. Jos auklėjimo teorija, kuri remiasi prigimtiniais vaiko plėtros dėsniais, yra visiškai skirtinga nuo senosios pedagogikos. M. Montessori, kuri nepaprastai vykusiai suderino laisvę su gerai ir išmintingai organizuotais užsiėmimais bei pratimais, buvo pirmoji pradininkė, iš esmės pakeitusi senąsias auklėjimo sąvokas ir metodus, vakariečių vartotus mokymo praktikoje.

Skaityti daugiau:

SENELIAI - ŠEIMOS TURTAS

GAILUTĖ VALIULIENĖ

     Kas domisi ar dirba su mūsų jaunuoju atžalynu, pastebi labai retai užsimenamą senelių įtaką mūsų jaunoms šeimoms. Ypač kai seneliai gyvena ne tik tame pačiame mieste, bet tame pačiame name ir jaunojo prieauglio valandos praleidžiamos dažnoje jų draugystėje. Nebandysim aiškinti apie vyresniojo asmens pagalbą ligos ar nelaimės atveju. Vyresniųjų patirtis tuomet tampa antrosios rankos ir neįkainojamas turtas šeimos gyvenime. Norisi tik paminėti pažįstamą sritį, su kuria susiduriame, mokydami vaikus lietuvių kalbos. Pasitaiko sunkiai užmirštamų atsitikimų. Jie ir negali būti pamiršti, nes vyksta dabar, mūsų tarpe, kiekvieną rudenį atvykstant vaikams iš naujo registruotis į lituanistines mokyklas.

     Iš mašinos išsirita dvi garbanuotos galvos, ir stipri senelio ranka juos atveda prie registracijos stalo. Senelio žingsniai tiesūs, nors žili plaukai ir veido raukšlės kalba apie nueitą gyvenimo dalį. Su kokiu pasididžiavimu senelis tampa savaitgaliais savųjų anūkų tėvas! Ar pragyventų metų įtaka jam išryškino lietuviškojo auklėjimo ir savo kalbos perdavimo vertę? Sunku būtų įsigilinti į visas atskirų šeimų priežastis, kurios veda prie savų mokyklų. Tačiau viena yra svarbiausia, kad pajėgus senelis laiku supranta anūkų paruošimą. Ateina laikas, kad vien tik pabendravimas ir pasikalbėjimas jau nėra pakankamas. Reikia sukurti aplinką, kurioje su kitais drauge praleistų mokymosi valandas. Pašnekesių ir pasakų karalystė užleidžia vietą raidėms ir linksniams.

Skaityti daugiau:

KNYGA SU APGAUNANČIU PAVADINIMU

KNYGOS

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Ne vienas lietuviškų knygų skaitytojas, pamatęs ant platintojo stalo vėliausią kun. Vytauto Bagdonavičiaus kūrinį "Kultūrinės gelmės pasakose", praslįs pro jį akimis vien iš pavadinimo susidaręs nuomonę, kad knyga yra mokslinis veikalas, pritaikytas ta sritimi besidomintiems, o paprastam, eiliniam skaitytojui nelabai įkandama. Ir labai gaila. Nežiūrint perteikiamos medžiagos gilumo ir mokslinės vertės, "Kultūrinės gelmės pasakose" yra įdomesnė ir lengviau skaitoma už ne vieną romaną. Jau pačiais pirmaisiais puslapiais autorius skaitytoją "pagauna" ir jo dėmesį išlaiko iki pat pabaigos.

PERSEKIOJAMOS MERGAITĖS GLOBĖJU VARIANTAI

     "Kultūrinės gelmės pasakose" yra antroji tautosakinės - teologinės studijos ciklo knyga (viso jų bus keturios dalys) apie įvairių tautų pasakas ir jų nagrinėjimą, ieškant kultūrinio bei religinio susiformavimo užuomazgų. Šioje dalyje autorius gilinasi į pasakos herojės - persekiojamos mergaitės, karalienės arba karalaitės — globėjų variantus. Pateikiamos daugelio tautų, kaip Arabijos, Turkijos, Romos, Škotijos, Lietuvos ir t. t., pasakos panašia tema. Pasakas nagrinėjant, nurodoma, kaip jos keitėsi pagal pasakojančios tautos savitumus, religines įtakas, papročius bei kultūrą. Nežiūrint įvairių variantų, sutinkamų skirtingose tautose, pasakos branduolys apie kurį sukasi variantų pasakojimas, liudija, kad tos pasakos ėję iš vienos tautos į kitą, net iš vieno kontinento į kitą.

RELIGINIS ELEMENTAS SENOSIOSE PASAKOSE

     Pasakos yra taip senos, kaip sena žmonija. Jos buvo mėgiamos visais amžiais ir visose tautose. Net dabar, kai savo pramogas siūlo pažangioji XX-jo šimtmečio technika, pasakų mielai tebesiklauso ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Nenuostabu, kad talentingi pasakų sekėjai senovėje buvo taip gerbiami, o pasakų sekimas buvo iškeltas į religinių apeigų aukštumas.

     Kun. Vyt. Bagdonavičius ieško tų religinių elementų senosiose pasakose ir randa juos pagoniškųjų, islamo bei krikščionybės religijų junginyje. Religinis pradas ir motyvas yra ryškūs beveik visose pasakose. Pačiuose seniausiuose variantuose yra užsilikę pagoniškojo tikėjimo bruožai. Spėjama, kad seniausia žmonijos religija buvo Mėnulio religija. Ji tikrai senesnė už Saulės garbinimo kultus ir su jais iškilusias kultūrų bei papročių apraiškas. Mėnulio religija — tai atsinaujinimo, grožio ir švelnumo religija; tai vitalistinė daržininkiškų tautų religija. Ji neturėjo kruvinų aukų bei žiaurumo. Į mirtį buvo žiūrima tik kaip į pasikeitimą iš vienos gyvybės formos į kitą. Mirtis reiškė atgimimą ir atsinaujinimą. Konfliktas tarp Mėnulio ir Saulės religijų atstovų, t. y., tarp augalinės kultūros šalininkų ir vėlesnių laikų gyvulių augintojų taip pat iškeliamas ir parodomas nagrinėjamose pasakose.

Skaityti daugiau:

GIMTASIS ŽODIS

NETIKSLUS VIETININKO VARTOJIMAS

     Labai dažnai spaudoje užtinkame neteisingai pavartotus kai kurių daiktavardžių vietininkus. Apskritai, pasekdami svetimų kalbų išsireiškimais, daug kur pavartojame vietininką, kur jo nereikia. Pvz.: Vakaras praėjo liūdesio ženkle. Naujuosius metus pradėjome susikaupimo ženkle. Jis labai prityręs teniso žaidime. Jonas turi nemažą patirtį laikrodžių taisyme. Medžiotojas labai pasižymėjo stirnų šaudyme. Fiziniai nesveikam žmogui yra sunku būti stipriu dvasioje. Kai kurie šių pavyzdžių gal galėtų būti kartais pateisinami tik grožinės literatūros kalboje, bet paprastai jų reikėtų vengti. Minėtus sakinius taip būtų galima atitinkamai pataisyti: Vakaras praėjo labai liūdnai. Naujuosius metus pradėjome labai susikaupę (arba: su dideliu susikaupimu). Jis labai prityręs teniso žaidėjas. Jonas turi nemažą laikrodžių taisymo patirtį. Medžiotojas labai pasižymėjo, šaudydamas stirnas. Fiziškai nesveikam žmogui yra sunku būti stiprios dvasios.

     Neteisingai pavartotas vietininkas ir šiuose sakiniuose: Visumoje (= Apskritai) jis yra geras žmogus. Tikrumoje (= Iš tikrųjų) aš ten visai nebuvau. Namai čia daugumoje (— daugiausia) nauji. To pasėkoje (= Dėl to, dėl tos priežasties) įvyksta dažnos nelaimės. Pirmoje eilėje (= Pirmiausia, visų pirma) norėčiau jį paminėti. Tai buvo laike pirmosios dainų šventės (— pirmosios dainų šventės metu arba per pirmąją dainų šventę). Tokius pasakymus, kaip laike pietų, laike pamokos, laike posėdžio galima kad ir taip pataisyti: per pietus, per pamoką, per posėdį arba pietų metu, pamokos metu, posėdžio metu.

KADA VARTOTI PRIELINKSNI PAS

     Prielinksnis pas mūsų bendrinėje kalboje gana retai vartojamas. Jis tevartojamas su galininko linksniu tokiuose sakiniuose: Aš gyvenu pas uošvę. Jis eina pas kaimyną. Ateik pas mus į svečius. Šnekamojoje kalboje, o taip pat ir spaudoje pasitaiko nemaža šio prielinksnio vartojimo klaidų. Pvz.: Jis prašė pagalbos pas Joną (- prašė Joną pagalbos). Jis prašė pas mane valgyti (= manęs, mane). Prašyk pas Dievą (- Dievą) šios malonės. Jis prašė grūdų pas dvarininką (— iš dvarininko). Aš pasiskolinau pas tavo tėvą (— iš tavo tėvo) kirvį. Kreipkis pas (= į) advokatą.

Skaityti daugiau:

FILMAI

THE MADWOMAN OF CHAILLOT

     Smarkiai išreklamuotas filmas “The Madwoman of Chaillot” yra save girian-čios ir tuo būdu nusipiginusios prekės pavyzdys. Aplamai, scenos veikalą perkeliant į ekraną, jis dažnai nukenčia ir pasimeta kažkur pakeliui. Panašiai ir šiuo atveju režisierius Bryan Forbes paėmė Jean Giraudoux seną 1940 m. scenos veikalą, apkaišė šių laikų plunksnom — posakiais apie atominius bandymus bei kalbomis apie radikalius studentus — ir mėgino pakišti žiūrovui kaip kokį labai reikšmingą veikalą.

     Filmo įžangoje pasakyta, kad čia gėris nugali blogį, todėl tai ir yra fantazija. Prie fantazijos reikėjo ir pasilikti, bet vis dėlto režisierius pradėjo fotografuoti realistiškai tikrame šių dienų Paryžiuje. Dėl to ir išėjo tikra kakofonija.

     Filmas labai turtingai pagamintas, sunkte persunktas žvaigždėmis iki ekstravagantiškumo, kad net suklumpa po savo sunkia našta. Du fotografai, Claude Renoir ir Burnett Guffey, vienas su kitu lenktyniaudami, lyg pagal tą posakį apie dvi aukles ir kūdikį, stengėsi pralenkti vienas kitą efektais. To lenktyniavimo pasekmė aiški — baisus perkrovimas (panašiai, kaip ir jų fotografuojamos beprotės apsirengimas).

     Turinys paprastas: beprotė suseka suokalbį pustuzinio gobšių turtuolių, norinčių pradėti gręžti alyvos šulinius po Paryžiumi. Senoji moteris naiviai griebiasi teisingumo, tikėdama pati viena sužlugdyti tarptautinių vagių gaują.

Skaityti daugiau:

LIETUVIŲ KATALIKŲ CENTRAS

idėjos ir Žmonės

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Po visą pasaulį išsisklaidę lietuviai katalikai, dažnai gyvendami tarp nelietuvių ir tarp nekatalikų, nori išlikti lietuviais ir katalikais. Tam tikslui jie steigė ir tebesteigia lietuviškas parapijas, organizacijas, draugijas. Tokią veiklą skatino ir tebeskatina Šventasis Sostas, nes kiekvienas žmogus turi teisę garbinti Dievą sava kalba. Praktika rodo, kad ilgesnį laiką kuriai nors tautinei grupei išeivijoje neturint savo kunigo, galinčio į juos prabilti gimtąja kalba, žmonės pamažu visiškai nutolsta nuo religijos. Tokiai veiklai pritaria ir vietinės valdžios atstovai, nes jie žino, kad kiekviena tautinė grupė savo kalba, kultūra ir papročiais praturtina tą šalį, kurioje gyvena.

     Laimingi tie lietuviai katalikai, kurie priklauso tikroms, gerai suorganizuotoms lietuviškoms parapijoms su tikrais lietuviais kunigais, kuriems lietuvybė nėra tik malum necessarium — būtina blogybė, kurią dar šiek tiek reikia toleruoti, bet taip pat reikia stengtis, kad toji "blogybė" kaip galima greičiau pasibaigtų, kad visi susilietų į vieną masę su čiabuviais. Taip, jie tikrai yra laimingi, bet tokių laimingųjų nėra jau taip daug. Daugiausia lietuvių gyvena arba diasporoj, arba pusiau lietuviškose parapijose, kur nuolat reikia kovoti už savo prigimties teises. Vieni dar ilgiau sugeba pakovoti, kiti tuoj nelygioje kovoje palūžta su dideliais nuostoliais ir lietuvybei, ir katalikybei.

     Taip pat įvairiose šalyse turime ir lietuviškas bei katalikiškas organizacijas, bet dažnai ir jų veikla merdi, nes trūksta gerų vadovų, trūksta tarp įvairių skyrių koordinacijos, trūksta paskatinimo, pagalbos, informacijos. Bet gana didelė lietuvių katalikų dalis yra visiškai neorganizuota. Jų padėtis visais atžvilgiais yra dar blogesnė.

     Neturime pamiršti ir mūsų brolių bei sesių katalikų, gyvenančių Lietuvoje, kur nėra religinės laisvės, kuriems taip pat reikalinga pagalba, o ją suteikti yra be galo sunku. Tačiau organizuota veikla ir čia galėtų padėti.

Skaityti daugiau:

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Dvidešimtmečio proga "Laiškai Lietuviams" skelbia straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiųjų konkursui paskirta tema: Kuriuo keliu pasukti į kūrybingą ir vieningą darbą (socialiniu, kultūriniu ir politiniu atžvilgiu). Jaunimo konkursui skiriama tema: Jaunimas dabarty ir ateity.

     Suaugusiųjų konkurse gali dalyvauti visi, o jaunimo konkurse — moksleiviai ir studentai. Konkursui skirti straipsniai turi būti ne ilgesni kaip 3000 žodžių. Autorius pasirašo slapyvardžiu, į atskirą vokelį įdeda savo tikrąją pavardę, adresą ir telefoną, vokelį užlipina ir drauge su straipsniu atsiunčia "Laiškų Lietuviams" redakcijos adresu iki šių metų birželio mėn. 30 dienos. Suaugusiems yra skiriamos trys premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol. Jaunimo konkursui taip pat yra skiriamos trys premijos: I — 50 dol., II — 30 dol., IU — 20 dol. Abiems konkursams bus dvi atskiros vertinimo komisijos, kurios bus paskelbtos vėliau. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose Lietuviams". Nespausdinti straipsniai bus grąžinti autoriams. Jau turime šiuos premijų mecenatus: S. Semėnienė — 100 dol., V. Kuliešius — 100 dol. ir S. Rudokienė — 50 dol. Tad premijoms dar trūksta 75 dol., bet tikimės, kad ir šiam trūkumui užpildyti atsiras mecenatas.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

LIETUVIŲ KALBOS PASKAITOS ČIKAGOS UNIVERSITETE

Jau susitarta su Čikagos universiteto humanitarinių mokslų fakultetu, kad nuo ateinančio rudens bus įvestos lietuvių kalbos paskaitos. Lietuvų Fondas prižadėjo šiam tikslui skirti po 5000 dol. per trejus ateinančius metus. Tikimės, kad bus ne tik elementarinės paskaitos lietuvių kalbos visai nemokantiems svetimtaučiams, bet aukštesnis lietuvių kalbos kursas mūsų lietuviams studentams. Iš tų elementarinių paskaitų, be abejo, mums nebūtų daug naudos, nebent tik tiek, kad jau būtų į šį žinomą universitetą įkelta koja su viltimi ateityje pasiekti daugiau. Jeigu viskas gerai seksis, jeigu nepritruks studentų, tai universiteto vadovybė po trejų metų jau nereikalausianti iš lietuvių tos metinės 5000 dol. paramos. Šio kurso studentai gaus pilnus kreditus, tad manome, kad mūsų studijuojantis jaunimas mielai imsis lituanistinių studijų Čikagos universitete.

ATSIUSTA PAMINĖTI

Vaižgantas. RIMAI IR NERIMAI. Išleido Čikagos Pedagoginis Lituanistikos Institutas, sakydamas, kad šis leidinys bus “mažas paminklas dideliam žmogui Vaižgantui jo gimimo šimtaisiais metais”. Knygą redagavo Domas Velička. Žodynėlį sudarė Rimas Černius. Apipavidalinimą prižiūrėjo Adolfas Valeška. Spaudos darbus atliko Morkūno spaustuvė. Knygos mecenatas — Lietuvių Tautinės Sąjungos Cicero skyrius. 56 psl., kaina 2 dol.

Vaižgantas. TIESIANT KELIĄ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBEI. Redagavo Domas Velička. Išleido Čikagos Pedagoginis Lituanistikos Institutas. Mecenatė — Asta Veličkaitė. 40 psl., kaina 1 dol.

Rimas Vėžys. RAIDĖS LAIKO GRIAUČIUOSE. Humoristiniai eilėraščiai. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas 1969 m. Aplankas Vytauto Virkau. Kieti viršeliai, 96 psl., kaina 4 dol.

LITUANUS, Vol. 15, No. 2. Redaguoja Antanas Klimas ir Ignas Skrupskelis. Šiame numeryje rašoma apie mūsų filosofus: Antaną Maceiną ir Juozą Girnių.

MŪSŲ SPARNAI, Nr. 27. Lietuvių evangelikų reformatų žurnalas. Redaguoja Jokūbas Kregždė, 2439 W. 51 St., Chicago, Ill. 60632.

SVEČIAS, Nr. 6. Lietuvių evangelikų liuteronų laikraštis. Redaguoja kun. Ansas Trakis, 6620 S. St. Louis Ave., Chicago, Ill. 60629.

TAUTINĖS STOVYKLOS FILMAS

Algimanto Kezlo, S. J., susuktas V-tosios skautų tautinės stovyklos filmas bus pirmą kartą rodomas Čikagoje, Jaunimo Centre, kovo 14 d. 7:30 val. vak. Vėliau filmas bus rodomas ir kitose lietuvių kolonijose.