Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ATOSTOGOS (II)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S. ].

     Palyginome atostogas su aruodu, iš kurio išmintingi žmonės prisipila maišą kūno ir dvasios jėgų. Kiti jų tepasisemia tik menkas rieškučias. Nestinga ir tokių, kurie ne tik to neparsineša, bet dargi prie aruodo palieka ir jau turėtą grūdų atsargą, tai yra iš atostogų grįžta dar labiau pavargę, negu buvo prieš jas. Ta maža atostogų nauda kyla iš to, kad jų metu daroma ne kas kūnui ir dvasiai pravartu, bet kas slogu. Praėjusiame straipsnyje žvilgtelėjome į kūną, šiame pakalbėsime apie dvasią.

DVASIAI SVEIKI DALYKAI

     Klausėme, kas sveika kūnui. Jam tikrai nesveika judėjimo stoka. Ir nesveika perkrovimas valgiu. Bet ką daugelis atostogų metu daro? Ogi kaip tik šiuos du dalykus. Užuot daugiau judėję, ilgas valandas sėdi. Užuot mažinę skrandžiui plušą bei metę šalin žalingą svorį, sėdi svečiuose prie valgiais apkrauto stalo. Dabar panašiai paklausime, kas sveika dvasiai. Jai tikrai sveika gerai išmiegoti. Ir tikrai sveika klausytis, ką kalba gamta. Bet ar daug randame žmonių, kurie atostogų metu su miegu ir gamta išmintingai bendrauja, semiasi iš jų dvasiai atgaivos?

     Bene visi žinome Maironio eiles, kuriomis pradeda VII-ją Jaunosios Lietuvos giesmę: "Ir kas do naktis!... / Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę / Septyni antai šienpiūviai! / Aukščiau dar šviesiau, Grigo ratai apvirtę / Ant kelio, išgrįsto blaiviai”. Žiburiais nusėtas nakties dangus nuo pat žilos senovės traukė žmonijos akį ir skatino mintį. Miesto žmogui šiandien jį biauriai temdo ir gatvių šviesos, ir susikimšę pastatai, ir pramonės dūmų teršiamas oras. O kur daugelis atostogauja, gamtoje, toji dangaus skliautų panorama atsiskleidžia visa savo didybe ir žava. Bet ar daug kas ten sutemus grožisi tais gamtos stebuklais? Mieliau drybso prieš televizijos dėžę, iš kurios dažnai bliūvauja ir skeryčiojasi koks apžėlęs žmogpalaikis.

     Arba vėl, kokia grožybe, saulei tekant, vasaros gamta, rasos prausta, pakyla iš miego! Žinome vyskupo Baranausko Anykščių šilelio žodžius: "Kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta, / Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta, / Tada šilas nubunda... Vis kitokios bylos: / Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čyžylos. / Skamba, ūžia per krūmus, ir vis kitaip mainos, / Ir vis dūšion įsmenga — lyg Lietuvos dainos”. Bet daugeliui ir tas bundančio ryto žavesys, su savo spindinčia rasa ir dingstančia migla, savo paukščių giesmėmis ir galvas tiesiančiomis gėlėmis, lieka svetimas. Kaipgi neliks? Juk jei ir keliamasi, tai su užgriuvusiomis akimis, nes per vėlai eita gulti, arba net su sopančia galva, nes per uoliai vakare myluotas stiklas svaigalų. Miego dvasiai nešamos gaivos dar šiek tiek pasigriebiama, nors irgi nelabai sveiku būdu. Bet gamtos gaivinamai šnekai daugelis šiandien tapę kone kurti, jos knygai skaityti — kone akli.

Skaityti daugiau:

ŠIŲ DIENŲ AUKLĖJIMO PROBLEMOS ŠEIMOSE

ŠEIMA

DR. A. LIAUGM1NAS

     Žmogus, kaip ir pavienė organizmo ląstelė, gyvena ne sau ir ne savo paties dėka. Ląstelė tarnauja organizmui tam, kad ji pati galėtų išlikti gyva. Taip yra ir su žmonėmis. Jau pačiam žmogaus atsiradimui reikalingas dviejų asmenų bendravimas. O ką jau bekalbėti apie tolimesnę jo raidą: jis kaskart vis labiau įsijungia į platesnę žmonių bendruomenę ir joje tarpsta fiziškai bei dvasiškai.

     Pati pirmoji ir intymiausioji žmonių bendruomenė yra šeima. Jos įtaka naujojo individo visapusiškam formavimuisi yra nepaprastai didelė (bent taip būdavo ir turėtų būti). Yra sakoma, kad vaikas per pirmuosius penkerius metus daugiau žinių ir patyrimo įgyja, negu per penkerius metus aukštojoje mokykloje. Ir kas svarbiausia — per tuos penkerius metus yra nuliejami pagrindiniai jo charakterio bruožai. Tad šeima yra pirmoji mūsų mokykla ir perdavėja socialinių, etinių bei religinių vertybių, kurios yra įliejamos į besiformuojančio charakterio struktūrą.

     Pamažu į šeimos auklėjamąją veikmę įsilieja aplinka: draugai, kitos šeimos, mokykla, spauda, kinas, radijas ir kiti, auklėjamosios įtakos turį veiksniai. Tačiau šeimos reikšmė normaliose sąlygose tęsiasi pagrindiniu raudonu siūlu iki visiško individo subrendimo. Taip bent buvo senos kultūros kraštuose. Ten auklėjimo vyksmas ėjo visai natūraliai be ypatingų iš anksto suplanuotų pastangų. Tik mokyklos rūpinosi metodais, kaip lengviau ir prieinamiau pateikti mokslo žinias ir išugdyti intelektualinius bei techninius sugebėjimus.

     Šiame moderniame krašte, kur civilizacija perima kultūros vaidmenį, kur doleris dievaitis pasidaro gyvenimo tikslu, kur gėris matuojamas nauda, kur aplinkos veikmė nustelbia tradicinę šeimos įtaką, iškyla eilė auklėjimo problemų. Mes nebegalime suprasti savo vaikų, o jie nenori suprasti mūsų. Vaikai bėga iš namų. Dabar jau nebe madoj, baigus viduriniąja mokyklą, tęsti studijas tame pačiame mieste, reikia "būtinai" išsikelti kuo toliausiai nuo tėvų, į kitą miestą ar net į kitą valstybę. Maža to, dideli jaunuolių būriai siekia visiško atsipalaidavimo nuo bet kokių visuomeninės santvarkos varžtų ir jungiasi į hipių eiles. Su likusiais namie taip pat sunku susikalbėti. Tad kur visa to šaknys, ir kokių priemonių reikėtų imtis tėvams, kad nenustotų paskutinės įtakos vaikams?

     Sprendžiant šį gyvybinį klausimą, reikia pasvarstyti du veiksnius: sustiprėjusią socialinės aplinkos įtaką ir reikalą peržiūrėti mūsų pačių auklėjamąją taktiką bei veiklą.

Skaityti daugiau:

LIETUVYBĖS IŠLAIKYMAS ATSINAUJINANČIOJE BAŽNYČIOJE

RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

KUN. PR. GEISČIŪNAS

     Pažvelgę į lietuvybės gyvavimo praeitį Amerikoje, matysime, kaip ji rėmėsi bažnytiniu vienetu — parapija. Iš tikrųjų lietuvybė labai dažnai augo ar vyto proporcingai su parapijos pažanga ar smukimu. Ten, kur buvo pažangios ir veiklios parapijos, ir lietuvybė klestėjo, o kur parapijos apmirė, išblėso ir lietuviškoji veikla.

     Ryšys tarp lietuvybės ir parapijos galioja ir dabar, nors kai kurios aplinkybės jau gerokai pakitusios. Anais laikais, kaip visą parapijos tvarkymo naštą ant savo pečių nešdavo klebonas, taip dažniausiai jis būdavo ir lietuvybės išlaikymo pagrindinis veiksnys. Taip būdavo dėl to, kad anuomet Amerikos lietuvių parapijose dirbą kunigai daugiausia būdavo gimę ir mokslus išėję Lietuvoje. Jie suprato išeivių reikalus, jais rūpinosi ir jiems vadovavo.

     Dabartinės aplinkybės yra skirtingos. Šiandien daugumai lietuviškų parapijų vadovauja Amerikoje gimę ir mokslus išėję kunigai. Jie niekad nėra Lietuvos matę ir nepergyvenę jos tragedijos. Jiems nėra lengva suprasti pabėgėlių sunkumus ir įvertinti jų atsineštus dvasinius lobius. Kartais jiems net nėra suprantami naujųjų ateivių idealai ir siekiai. Tai primename ne tam, kad norėtume juos apkaltinti, nes dažniausiai tai ne jų kaltė. Norime tik pabrėžti, kad yra didelis skirtumas tarp praeities ir dabarties lietuviškųjų parapijų Amerikoje.

     Būtų netikslu, jeigu nepaminėtume ir tų čia gimusių lietuvių kunigų, kurie niekad Lietuvos nėra matę, bet puikiai kalba lietuviškai ir yra susipažinę su Lietuvos istorija bei jos dabartiniais vargais. Jie uoliai rūpinasi lietuvybės išlaikymu išeivijoje ir dirba Lietuvos išlaisvinimui. Tai yra šviesios asmenybės, kurių, deja, yra nedaug.


Perėjimas  L. Urbonas

     Tokiai padėčiai esant, daugelis susipratusių lietuvių kuone beviltiškai žvelgia į ateitį. Tačiau gyvenime neretai taip atsitinka, kad, kai žmogus, atrodo, stovi prieš nenugalimą kliūtį, dieviškoji Apvaizda vienu mostu viską pakeičia gerojon pusėn. Panašiai yra ir mūsų atveju. Popiežius Jonas XXIII, Šv. Dvasios vadovaujamas, sušaukė II Vatikano Susirinkimą. Jo pagrindinis tikslas buvo Bažnyčios atsinaujinimas. Pažadindamas naujas jėgas Bažnyčioje, jis drauge paskatino ir tautinės dvasios atgaivinimą bei palaikymą. Tačiau geriau tai suprasime, pažvelgę, kaip II Vatikano Susirinkimas paveikė pačią Bažnyčią.

Skaityti daugiau:

LIETUVIŠKUMO PRIEMONĖS IR KLIŪTYS MŪSŲ PARAPIJOSE

AGNĖ KIZIENĖ

     Esame lietuviško medžio šakos. Pavergėjas bando mūsų medį kirsti ir atskiras šakas sunaikinti. Pasilikusieji savoje žemėje sakosi pražiūrėję akis į vakarus. Prašo mūsų poetus rašyti jų mirštančiųjų krauju, prašo muzikus kurti simfonijas, kurios verktų, kurios neleistų mums akių sumerkti, prašo dailininkus nepalaidoti jų kančių savo žaižaruojančiose spalvose. O pažvelgę į mus visus, gimines ir artimuosius, mato, kaip mūsų laikas čia prabėga, o prisiminimai darosi kaskart vis blankesni. Jie sakosi, kad maldoje šaukiasi mums pagalbos, bet pastebi, kad mes jai priimti laiko nebesurandame.

     Tai perduotas mūsų brolių šauksmas Mykolo Vilties "Neparašytuose laiškuose". Jie šaukiasi maldoje pagalbos mūsų išlikimui žaliuojančiomis lietuviško medžio šakomis. Deja, kaip jie sako: "Laikas jums ten prabėgs, prisiminimai kaskart vis blankesni", nors tų lietuviško medžio šakų laisvajame pasaulyje niekas per prievartą nebando kirsti ar palaužti. Tačiau jos džiūsta. Džiūsta kartais dėl mūsų pačių nesugebėjimo ar nenorėjimo išlaikyti jas gyvas.

     Kad jos žaliuotų ir klestėtų, mes priemonių turime. Viena tokių priemonių — lietuviška parapija ir prie parapijos veikianti lietuviška mokykla mūsų atžalynui auklėti ir mokslinti. Taigi, parapija — lietuviškumo židinys, iš kurio turėtų sklisti lietuviška dvasia į parapijiečių širdis. Jeigu vyresnieji pasitenkiname vienomis kitomis lietuviškomis mišiomis bažnyčioje, tai mūsų vaikai, lanką parapijines mokyklas, iš parapijos ir mokyklos nejaučia dvelkiančio lietuviško oro, kurį kvėpuodami jie galėtų jaukiai jaustis lietuviais esą, ir tėvams nereikėtų nuolatos kovoti už lietuvišką žodį jų lūpose.

 

L. Urbonas Ciklas A, Nr. 76

     Mes patys turime tuo židiniu rūpintis, jį išlaikyti, aktyviai veikti. Jeigu nepajėgiame įpūsti, kad iš jo sklistų jauki lietuviška šilima, iš dalies esame kalti mes patys. Mūsuose jau taip esti, kad didelė žmonių grupė užmerkia akis anam brolių šauksmui: "Išlikite!" Jeigu ir visai lietuviškų pamaldų nebūtų, daug kas jų visai nepasigestų, nes ir dabar nesiteikia į jas ateiti. Tačiau nebūtų taip blogai, jeigu jie gyventų savo gyvenimą. Nudžiūvusių šakų visada buvo ir bus. Bet kaip būtų gerai, kad jie netrukdytų tiems, kurie jaučia pareigą pasinaudoti galimomis priemonėmis, taigi ir parapijomis, mūsų ateinančių kartų lietuviškumui išlaikyti. Yra nepateisinamas tėvų trukdymas su savo vaikais melstis lietuviškai, sakysime, jų pirmosios komunijos metu. Juk jie gali eiti su angliškai kalbančiųjų grupe, jeigu jiems taip geriau patinka. Teisingai latvių rašytojas Lacis savo veikale "Žvejo sūnus" rašė: "Gyvenime visada taip esti, kol vieni eina kovodami prieš srovę ir šioje kovoje išeikvodami savo jėgas, kiti pasiduoda srovei ir šypsodamiesi plaukia kartu su ja — kur nuplaukia, koks likimas jų laukia — tai jų nedomina. Nuo kalno visada lengviau riedėti, negu lipti į kalną".

Skaityti daugiau:

BAŽNYČIA IR LIETUVYBĖS IŠLAIKYMAS

JUOZAS MASILIONIS

     Katalikų Bažnyčia savo esme yra tarptautinė. Jai neturėtų rūpėti nei lietuvybės, nei lenkybės, nei airiškumo išlaikymas, o tik tikybinių ir moralės tiesų mokymas. Tai teorija. Ir ši teorija liktų gyvenimo tiesa, jei jos skelbėjais būtų angelai, o ne žmonės, priklausą kuriai nors tautai ir kalbą kuria nors kalba. Arba kad tikybinių ir moralės tiesų skelbėjai turėtų apaštalų, gavusių Šv. Dvasią, galią: jie kalbėtų tokia kalba, kurią geriausiai moka arba kuri jiems labiausiai patinka, o klausytojai girdėtų savąja kalba. Tada nekiltų jokių problemų.

     Iš tikrųjų vaizdas visai kitoks. Tiesa, kad Katalikų Bažnyčia yra tarptautinė, skiriama visoms tautoms, betgi ir taip pat tiesa, kad ją reikia skelbti tam tikra kalba. Jei tikėjimas skelbiamas žmonių vartojama gimtąja kalba, tai jau tuo pačiu stiprinamas ir jų tautiškumas, tautinė savigarba; jei svetima kalba, jau tuo pačiu pažeminama gimtoji kalba ir iškeliama tikėjimo skelbėjo vartojama.

     Todėl praktikoje pasidaro ne Bažnyčios santykis su bet kokia tauta, o jos tarnų, jos mokslo skelbėjų santykis. Užtat tiksliau kalbėti ne apie "Bažnyčią ir lietuvybės išlaikymą", o apie "Kunigus ir lietuvybės išlaikymą".

     Beveik visų tautų literatūra prasideda religiniais raštais, religinėmis knygomis. Ne išimtis ir lietuviai. Pirmąsias knygas gamino protestantų kunigai ar dar į juos besiruošią — Mažvydas, Vilentas, Bretkūnas, katalikų — Daukša ir Širvydas. Atimk visą tą religinę literatūrą, pagamintą 16, 17 ir 18 a. kunigų, ir nebeturėsi labai vertingų lietuvių kalbos paminklų. Gerai, kad 16 a. pabaigoj ir 17 a. pradžioj turėjom šviesų žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, gerai kad 19 a. pradžioje turėjome kitą šviesų vyskupą Juozapą Arnulpą Giedraitį, kuris pats vertė Šv. Raštą į lietuvių kalbą, ragino kunigus steigti parapines mokyklas, rašyti joms vadovėlius. Geriausia, kad 19 a. viduryje turėjome vyskupu lietuvybės ąžuolą Motiejų Valančių. Jis savo pečiais atlaikė didžiausius lietuvybei pavojus.

Skaityti daugiau:

AMERIKOS LIETUVIŲ MOKYTOJŲ SĄJUNGOS NUTARIMAI

     Praėjusį pavasarį Amerikos Lietuvių Mokytojų Sąjunga buvo suruošusi Čikagoje simpoziumą panagrinėti parapijų vaidmenį lietuvybės išlaikyme. Pagrindine tema "Lietuvybės išlaikymas atsinaujinančioje Bažnyčioje" kalbėjo kun. Pranas Geisčiūnas. Jo šiek tiek sutrumpinta paskaita yra šiame "L. L." numeryje. Trumpesniais pranešimais paskaitininko mintis papildė Juozas Masilionis, Agnė Kižienė ir kiti. Šių dviejų simpoziumo dalyvių mintis taip pat čia išspausdinome.

     Išklausius ir išdiskutavus minėtas paskaitas, buvo padarytos tokios išvados:

     I.    Visais mūsų tautos laikais tikėjimas buvo lietuvių stiprybės šaltinis ne tik sunkiuose gyvenimo momentuose, bet jis buvo ir tautinio išlikimo pagrindas. Ir šiais laikais tautinis bei religinis jaunosios kartos auklėjimas yra ypatingai svarbus. Jo įgyvendinimui turi būti įjungtos visos jėgos.

     II.    Tiek tautinio, tiek religinio auklėjimo teisė ir pareiga priklauso šeimai. Visi auklėjimo veiksniai, pvz. mokyklos, bažnyčia, spauda, organizacijos ir kt., turi padėti auklėti jaunąją kartą taip, kaip siekia sąmoninga, tautiniai susipratusi, lietuviška, krikščioniška šeima.

     III.    Lietuvių tauta jau ne vieną kartą patyrė kitų įvairius įtaigojimus ir mėginimus tikėjimo pagalba nutautinti lietuvius. Gyvenimo patirtis, Dievo įsakymai ir Vatikano nutarimai rodo, kad kitataučiai ar nulietuvėję dvasininkai neturi teisės vykdyti mūsų jaunosios kartos nutautinimo darbo.

     IV.    Laikome, kad sąžiningi ir pagal evangelijos mokslą veikią dvasininkai turi pareigą be jokių išsisukinėjimų mokyti lietuvių vaikus tikėjimo tiesų ir sakramentų praktikos ta kalba, kurios pageidauja lietuvių šeimos.

     V.    Šiuo atveju negalimi jokie kompromisai, bet kokie išeities iešką bėdos susitarimai laikomi nepriimtinais ir pragaištingais, pvz. dalinis vaikų paruošimas lietuviškai maldai.

Todėl susirinkimas pateikia šiuos nutarimus:

     I. Reikalaujame, kad INSTRUCTIO DE PASTORALI MIGRATORUM CURA (migrantų sielovados globos instrukcija), Popiežiaus Pauliaus VI patvirtinta 1969 m. rugpiūčio 15 d., nedelsiant būtų vykdoma visiškai ir ištisai.

Skaityti daugiau:

RELIGINĖS PROŠVAISTĖS SOVIETŲ SĄJUNGOJE

JUOZAS PRUNSKIS

     Niekas ir niekada žmonių istorijoje nekovojo prieš religiją taip brutaliai, taip žiauriai, taip rafinuotai, panaudojant visas diktatūrinės valstybės policines priemones, įjungiant valstybinio ūkinio monopolio priespaudą ir mobilizuojant visas technikinės ir mokslinės pažangos galimybes, kaip Sovietų Sąjunga. Gal čia, šioje srityje, konkuruoja tik raudonoji Kinija, ilgiau užtęsusi egzekucijų kelią ir mažiau maskuodamasi klastinga religinės tolerancijos skraiste.

     Ir vis dėlto kaip kartais pro kietos, slegiančios uolos plyšį prasiskverbia koks žalias daigas, taip ir priešreliginio siautėjimo nualintuose Sovietų Sąjungos tyrlaukiuose tai šen tai ten pavienių gilesnės gyvenimo prasmės beieškančių žmonių ar masinio viešosios opinijos spaudimo dėka prasimuša, kad ir gležnas, religinės minties daigas.

RELIGINĖS UŽUOMINOS RAŠYTOJUOSE

     Prieš keletą mėnesių iš spaudos išėjo M. Haywardo ir W. C. Fletcherio redaguotas veikalas "Religion and the Soviet State: a Dilemma of Power" (išleido Praeger leidykla Niujorke, 200 p., $6.50). Čia rusų literatūros profesorius Queen's kolegijoje, Niujorke, Albert C. Tod duoda straipsnį tema: "Dvasiniai elementai naujoje Sovietų literatūroje". Jis pažymi, kad viešoji nuomonė ima, kad ir atsargiai, maištauti prieš partijos liniją ir jau tokia poetė, kaip Bela Achmadulina galėjo sukurti eilėraštį, vardu "Dievas", ir tas eilėraštis nėra nei ironiškas, nei piktžodžiaujantis prieš tikėjimą. Evtušenko jau galėjo rašyti apie Kristų su pagarba. Vinokurovas panaudoja pirmojo žmogaus — Adomo — sąvoką, išryškindamas jo nekaltumą ir panaudodamas tai kaip perspektyvą, padedančią suvokti Auschwitzo krematoriumų baisumą. Voznesenskis jau gali savo kūriniuose panaudoti stačiatikių maldos formas, pamaldų temas ir veiksmingai bei pagarbiai paminėti galingą nukryžiavimo vaizdą.

     Michailo Bulgakovo apysaka "Mokytojas ir Margarita," kur literatūriškai pavaizduojamas Kristaus susitikimas su Pilotu, nebuvo išspausdinta autoriui dar esant gyvam, bet ji buvo išspausdinta žurnale "Moskva" 1966 ir 1967 m.

Skaityti daugiau:

IR TEN TIE PATYS VARGAI

iš tėvynės

     Čia, išeivijoje, mes sielojamės, kad lietuvių kalbos reikalai ne gerėja, bet vis blogėja. Ir nenuostabu — gyvenamojo krašto kalba daro neigiamą įtaką ne tik jaunimui, bet ir vyresniesiems. Atrodo, kad Lietuvoje turėtų būti geriau, juk ten yra gimtojo žodžio lopšys, tačiau, kaip matyti iš spaudos, ir ten tie patys vargai. Amžiais Lietuva nešusi svetimųjų uždėtą vergiją, negalėjo apsisaugoti ir nuo svetimybių, kurios nuolat brovėsi lietuvių kalbon. Tų svetimybių neįstengta nusikratyti nė per dvidešimt nepriklausomo gyvenimo metų. Dabar, vėl atėjus rusams, tos svetimybės veržte veržiasi pro visokius plyšius ir kliudo lietuvių kalbos pažangą.

     Jeigu mes, gyvendami svetimuose kraštuose, stengiamės švarinti savo kalbą (tam tikslui ir į "Laiškus Lietuviams" įvedėme "Gimtąjį žodį"), tai ir mūsų broliai tėvynėje ne mažiau šiuo reikalu sielojasi. Jau yra nemaža universitetą baigusių jaunų lituanistų, kalbos klausimais rašoma įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, leidžiamos knygos, žodynai, bet ypač daug praktiškų patarimų duoda jau nuo 1961 m. leidžiami sąsiuviniai, pavadinti "Kalbos Kultūra". Tai yra žurnaliukas, panašus į mūsų buvusią "Gimtąją Kalbą". Šiuo leidinuku ir mes dažnai pasinaudojame, ruošdami "Gimtojo žodžio" skyrių.

     Šių metų kovo mėn. "Pergalėje" rašoma, kad neseniai pradėta kova už gražesnę ir taisyklingesnę lietuvių kalbą tęsiama toliau. "Kalbinis sąjūdis apėmęs visą respubliką. Vilniuje, Kaune, Kapsuke, Šiauliuose, Anykščiuose įsikūrusios lietuvių kalbos sekcijos su savo konsultaciniais punktais vadovauja šiam darbui. Kalbininkams aktyviai talkininkauja įvairių profesijų žmonės, ypač daug padeda studentai".

Skaityti daugiau:

DAILININKAS LEONAS URBONAS

Dailininkas su žmona

     DAILININKAS LEONAS URBONAS gimė 1925 m. Zarasų apskrityje. 1946-48 m. studijavo meną Stuttgarto valstybinėje akademijoje. Dabar gyvena Sydnėjuje, Australijoje. Šis "Laiškų Lietuviams" numeris yra iliustruotas jo kūrinių nuotraukomis.

     Nuo 1964 iki 1970 m. jau jis yra suruošęs apie 15 savo individualių parodų įvairiuose Australijos miestuose, Niujorke, Čikagoje, Toronte ir kitur. 1967 m. pakviestas dalyvavo tarptautinėje iškiliųjų dailininkų parodoje ("The Thirty Five") Palm Springs, Calif. Nuo 1958 m. yra narys Contemporary Art Society of Australia ir aktyviai dalyvauja Australijos meno pasaulyje, iš statydama s savo kūrinius grupinėse parodose ir meno konkursuose.

     Už savo kūrinius, atliktus aliejaus, plastikos, pastelės ir grafikos technika, dailininkas yra laimėjęs eilę medalių, premijų bei pagyrimo lapų. L. Urbono darbų yra Australijos valstybinėje kolekcijoje, bet jų yra įsigiję ir privatūs kolekcionieriai Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Amerikoje ir Kanadoje.

VERTA PRALEISTI DIENĄ SU “DIENA PRIE EŽERO”

KNYGOS

NIJOLĖ JANKUTĖ

 (Apie patrauklią knygutę mažiesiems)

     Nedaug išeivijoj išleidžiama knygų, todėl kiekviena nauja susilaukia dėmesio iš skaitančiųjų, kurių "gretos šiek tiek retos". Bet gal kaip tik todėl tie skaitantieji labiau reiklūs ir labiau suineresuoti.

     Žinoma, daugiausia reikalavimų statoma vaikų knygai. Ji irgi reta, kaip reti jos skaitytojai. Kodėl taip yra, atsakymą dalinai slepia tas užburtas ratas: svetimo krašto kalba vis labiau išstumia lietuviškąją iš kasdienio vartojimo, siaurindama vaiko žodyną. Menkas žodynas riboja vaiko skaitybą, kurią dažnai jam apsunkina dar ir autoriaus atitolimas nuo dabartinio vaikų pasaulio. Taigi, išeivijos lietuviukams parašyti taip, kad jie skaitytų — sunkus ir ne visiems autoriams pavykstąs menas.

     Tačiau Aloyzui Baronui pavyko. Jo "Diena prie ežero" bus mažųjų noriai skaitoma, o mažiausiųjų, mamai skaitant, mielai klausoma.

     "Diena prie ežero" — berniuko Gintarėlio, gyvenančio šio krašto didmiestyje, vienos dienos nuotykiai. Tie nuotykiai maži, kaip ir pats Gintarėlis: plaukiojimas laiveliu, gąsdinanti audra, pasimetimas paplūdimyje, žodžiu, pagal Jurgį ir kepurė. "Diena prie ežero" — labai tikra didmiesčio vaiko diena. Ji prasideda su pamėgta televizijos programa ir mamos pažadu vežtis mažąjį herojų prie ežero. Toliau — kelionė paežerėn autobusu, kasdieniai gatvių vaizdai ir garsai, pagaliau — tipingas didmiesčio paplūdimys, kur

"...ant kranto žmonės kepa,
Tepalais viens kita tepa.
Jei lapu neužsiklosi.
Tuoj nudegsi saulėj nosį!"

(24 psl.)

L. Urbonas    Iškyla

     Čia ir prasideda Gintarėlio nuotykiai, kai, netikėtai sutikto draugo tėtė pavėžina laiveliu, kuris — o kaip baisu! — sugenda. Kaip tyčia — dar baisiau! — pakyla vėjas ir bangos, ir net keli lašai nukrinta iš apsiniaukusio dangaus! Kai galų gale Gintarėlis laimingai grįžta į krantą, čia jo laukia kita staigmena: paplūdimio garsiakalbis šaukia, kad pradingo mažas berniukas. Gintarėlis baisiausiai nustemba, kai

"...sargybinis didžiulis
Capt Gintuką už peties:
—    Ar ne tu tasai berniukas.
Kurs pradingo, net baisu?
—    Aš,atsakė Gintariukas,
Aš nedingęs, aš esu!

(31 psl.)

Skaityti daugiau:

KELIOS PASTABOS APIE ATEISTŲ RŪŠIS

idėjos ir Žmonės

MYKOLAS ]. DRUNGA

     Ateizmo ir jį palaikančių argumentų atrėmimas visuomet buvo didelis krikščioniškųjų filosofų rūpestis. Nenuostabu, kad ne visi bandymai šia prasme buvo lygiai sėkmingi ir taikomajam objektui — bedievybei — lygiai pavojingi. Tik kartais kiek gaila, kad kai kurie silpnoki priėjimai išsilaiko ilgiau, negu to būtų verti, ir sunkina kelią efektyvesnių ir įžvalgesnių priėjimų išbandymui.

     Pvz. krikščioniškuose mąstytojuose ypač šiame šimtmety išsiplėtė toksai, mano nuomone, į tikslą nepataikantis galvojimas, kurį trumpai ir aiškiai išreiškė Anicetas Tamošaitis, S. J. (L.L., 1970 m. vasario mėn.): "Ateizmas beveik visada prasideda ne nuo proto, o nuo valios... Šią taisyklę remia svaraus kalibro autoritetas — Maritenas... Pats užaugęs be Dievo ir religijos, vėliau glaudžiai draugavęs su įvairiausių pažiūrų žmonėmis, gerai žino, apie ką kalba. Kokiu būdu, jis klausia, ateizmas gimsta žmogaus dvasioje? Neprasideda nuo kokio nors teorinio svarstymo apie Dievą. Be abejo, ateistas godžiai kreipia dėmesį į Dievą neigiančią filosofiją. Neaplenkia jis ir senos, apdėvėtos frazės, jog mokslinis apsaulio aiškinimas išmetė Dievo buvimą lauk. Tačiau ir toji filosofija, ir toji frazė yra antrinė teisinimosi priemonė, o ne pirminis žmogų nustatęs motyvas. Tą filosofiją ir frazę jis priima kaip įrodytas. Jomis tiki. Kodėl? Todėl, kad jau prieš tai yra apsisprendęs eiti į tą, o ne į kitą pusę... Taigi ateizmo bazė yra ne protas, o valia".

L. Urbonas    Ab initio

     Šitaip ar panašiai samprotauja ne tik Tamošaitis su Maritainu, bet ir daugelis (nors jokiu būdu ne visi, pvz. Lonerganas) kitų apologetų. Cituotuose žodžiuose yra tiesos ta prasme, kad iš tikrųjų esama ateistų, kurie ieško savo poziciją tvirtinančių filosofinių ar šiaip teoretinių argumentų tik po to, kai jau už savo poziciją yra tvirtai apsisprendę. Tačiau, mano manymu, nėra teisinga apibendrinančiai teigti, kad "ateizmas beveik visada prasideda ne nuo proto, o nuo valios", ar kad "ateizmo bazė yra ne protas, o valia". Ne tik neteisinga, bet ir kiek žalinga: koncentruojantis ties vieno pobūdžio ateistais, pamirštami kiti, t. y., tie, kurie nuoširdžiai įsitikinę, kad ateizmas yra racionalių argumentų išdava ir kurie nebūtų buvę ateistais, jei būtų manę, jog protu bedievybės pagrįsti negalima. Kad tokio pobūdžio ateistų iš tiesų esama, akivaizdžiai rodo filosofijos istorija.

Skaityti daugiau:

Eilėraštis

VLADAS ŠLAITAS

GAILA

Gaila poetų.
Ypač tų,
kurie poezijoj ieško išganymo.
Lyg poezija galėtų atnešti išganymą!
Daugių daugiausia
jinai gali atnešti paguodos.
Nei daugiau, nei mažiau.
Tik paguodos.
Ypač man gaila Bodlero.
Ir Rilkės.
Piktybių gėlės ir Duino elegijos.
Kodėl gi tiek daug širdžių sutriuškina sunkūs gyvenimo ratai?
Ogi todėl,
kad nėra nieko lengvesnio,
kaip pasimest ir prarasti Dievą
(per išdidumą ir per kūno įstatymą).
Nesakykit,
kad aš šneku, lyg piemens botagėliu pliaukščiau į orą.
Nesakykit.
Nes ir aš buvau kūdikis.
Ir basakojis berniūkštis buvau.
Ir užtai aš tvirtinu,
kad ankstyvoj vaikystėj
aš turėjau mielą ir,
sakyčiau,
apčiuopiamą Dievą savo širdy.
O,
Dievulėli Tu mano!
Šitaip aš Ji vadindavau.
Ir Jisai niekados nepalikdavo man neprieinamas ir nepasiekiamas.
Tai,
kas liečia mane,
lygiai liečia visus, kurie gimė iš moteriškės.
Och,
kaip man baisiai gaila visų poetu,
kuriuos vieną po kito sutraiško gyvenimo ratai.

GIMTASIS ŽODIS

KADA DALELYTĖ  N E  RAŠOMA DRAUGE, IR KADA SKYRIUM?

     Vartojant neigiamąją dalelytę ne, dažnai kyla abejonės, ar ją su norimais paneigti žodžiais rašyti drauge, ar atskirai. Vienoks ar kitoks rašymas priklauso nuo to, kas norima šia neigiamąja dalelyte pasakyti. Kai kuriais atvejais ji žodį tik neigia, tarsi išjungia iš pasakytos minties, bet jo reikšmės nekeičia. Pavyzdžiui, J. Jablonskio pateiktame sakinyje Ne mokslas dabar jam rūpi dalelytė ne nepakeičia žodžio mokslas reikšmės, o tik parodo, kad kalbamajam asmeniui dabar rūpi visai kas kita, tik ne mokslas. Kitais atvejais dalelytė ne, virsdama priešdėliu, pakeičia buvusią žodžio reikšmę, pvz.: laimėnelaimė, malonumasnemalonumas, mažasnemažas, tolinetoli ir t. t. Paprastai šios aplinkybės ir nusprendžia dalelytės ne rašybą: kai ji su kitu žodžiu nesudaro vienos sąvokos (naujos neigiamos sąvokos), tai rašoma skyrium, o kai ji pakeičia buvusią žodžio reikšmę ir su juo sudaro naują sąvoką reiškiantį žodį, tai ji rašoma drauge.

     Dalelytės ne rašymas drauge ar skyrium daug priklauso nuo to, kurią kalbos dalį ja neigiame. Tik pirmiausia reikia pabrėžti, kad visuomet priešpriešiniuose sakiniuose dalelytė ne su visais žodžiais yra rašoma skyrium, nes naujos neigiamos sąvokos su jais nesudaro. Pvz.: Jis ne lietuvis, bet lenkas. Jis ne išmintingas, bet kvailas. Ne tinginiauti, bet dirbti čia atėjau. Jei ne laisvu noru eisi į kariuomenę, tai būsi priverstas eiti.

L. Urbonas    Ciklas A, Nr. 304

     Paprastai dalelytė ne drauge yra rašoma su veiksmažodžiais, su jų išvestinėmis formomis (dalyviais, pusdalyviais, padalyviais), su ryškios veiksmažodinės kilmės daiktavardžiais, su būdvardžiais ir su būdvardiniais prieveiksmiais. Atskirai yra rašoma su daiktavardžiais, skaitvardžiais, įvardžiais, daiktavardiniais ir įvardiniais prieveiksmiais, prielinksniais, jungtukais. Tai yra tik bendra taisyklė, bet nemaža yra ir išimčių. Taip pat su kai kuriomis kalbos dalimis dalelytės ne rašymas nėra galutinai nusistojęs: vienur rašoma vienaip, kitur kitaip. Dėl to gal bus naudinga pažvelgti atskirai į kiekvieną kalbos dalį.

     1. Su daiktavardžiais. Paprastai su daiktavardžiais, kaip jau minėta, dalelytė ne rašoma atskirai, pvz.: Ne vėjai pūtė, ne sodai ūžė, ne lelija lingavo (liaudies daina). Čia dalelytė ne nekeičia su ja einančių žodžių reikšmės, o tiktai juos neigia. Bet kai ne eina žodžio priešdėliu, tai, be abejo, rašoma drauge. Yra tokių daiktavardžių, kurie tik su šiuo priešdėliu ir tevartojami, pvz.: nenuorama, nemokša, nerimas, nemiga, neapykanta, nebylys, neregys ir kt. Bet kai kurie priešdėliniai daiktavardžiai gali būti vartojami ir be priešdėlio, pvz.: nelaimėlaimė, nedarbasdarbas, neteisybė teisybė, netaupumastaupumas ir kt. Čia kartais galėtų būti rašybos neaiškumų, bet vis dėlto neturėtų būti sunku atskirti paprastą sąvokos neigi-mą nuo neigiamąją sąvoką reiškiančio žodžio, pvz.: Darbas — ne vargas, tinginystė — ne laimė (priežodis). Jam šokiai, ne darbas rūpi. Šiuose sakiniuose yra išreikštas paprastas neigimas. O štai pora sakinių, kur tie patys žodžiai su priešdėliu ne išreiškia neigiamą sąvoką: Kokia nelaimė ji ištiko! Po karo Amerikoje buvo didelis nedarbas.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

PAGEIDAVIMAS KNYGŲ RECENZUOTOJAMS

     Ne kartą spaudoje teko skaityti nusiskundimų, kad lietuviška knyga vis sunkiau randa kelią į lietuvių namus, kad knygų skaitytojai vis retėja ir retėja. Kad taip yra, tai faktas, bet ar mes patys kartais to knygos kelio į šeimas nepasunkinam? Jau daug kartų buvo rašyta ir prašyta, kad knygų recenzijose būtų pažymėta knygos kaina ir kur tą knygą gauti, bet dažnai į šiuos prašymus nekreipiama dėmesio.

     Skaitydama “L. L.” vasario mėn. Danutės Bindokienės straipsnį “Knyga su apgaunančiu pavadinimu”, tiek ja susidomėjau, kad labai panorau įsigyti. Bet autorė kažkodėl teikėsi tik pažymėti, kad “knyga yra Liet. Knygos Klubo leidinys, spausdinta “Draugo” spaustuvėje 1969 m.” Ačiū už tokią “tikslią” informaciją! Pirmiausia nežinau nei Liet. Knygos klubo, nei “Draugo” adreso. Na, bet norėdama tuos adresus galėsiu surasti. Tačiau jiems teks rašyti du laiškus: pirmame užklausiu, kokia knygos kaina, o antrame ją užsisakysiu, nusiųsdama pinigus. Jie taip pat man turės parašyti vieną ar du laiškus. O kam visa to? Kam bereikalingai gaišinti laiką? Be abejo, atsiras tokių, kurie nepanorės rašyti tų laiškų su klausimais, bet visiškai pamirš apie tas knygas. Argi nebuvo galima toje recenzijoje pažymėti knygos kainos? (Bet turite žinoti, gerbiamoji ponia, kad labai dažnai ir knygų autoriai ar leidėjai nesiteikia savo knygose pažymėti kainos. Red.).

     Kitame “L. L.” numeryje vėl “pasitar-navimas” visuomenei, ypač tiems, kurie gyvena toliau nuo lietuviškųjų kolonijų. Čia taip gražiai buvo aprašyta mūsų poeto B. Brazdžionio “Poezijos pilnatis”, na, bet kur ją gauti? Žinau, redakcija atsakys, kad tai buvo paskelbta naujų knygų sąraše. Bet čia taip pat maža paslauga, nes žmonės paprastai knygomis susidomi, perskaitę jų recenzijas.

     Dovanokite, gerbiamasis Redaktoriau, kad rašau pakeltu tonu, ir labai maloniai prašau to tono nesušvelninti, nes man nusibodo lietuviškosios knygos medžioklė. Gal šį kartą rėkiant toliau girdėsis.

Įtūžusi skaitytoja iš Kanados

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Kai kuriems asmenims prašant, mūsų paskelbtas konkursas pratęstas iki liepos mėn. 30 dienos. Sakoma, kad ypač jaunimui buvo sunku suspėti iki birželio 30 d., nes buvo mokslo metų pabaiga, egzaminai ir kt. Pažiūrėsim, ar bus lengviau atostogų metu — liepos mėnesi.

     “Laiškų Lietuviams” metinė šventė šiais metais bus spalio mėn. 17 dieną Jaunimo Centre. Šių metų konkurso premijų mecenatai yra: S. Semėnienė (100 dol.), V. Kuliešius (100 dol.), S. Rudokienė (50 dol.). Tad numatytoms premijoms dar trūksta 75 dolerių.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

LIETUVIŲ ŠVIETIMAS VOKIETIJOJE. Redagavo Vincentas Liulevičius. Vaikų darželių, pradžios mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, specialinių mokyklų ir kursų, veikusių 1944-1950 m., apžvalgos su žemėlapiu bei 252 nuotraukomis. Priede — lietuvių švietimas Austrijoje su 10 nuotraukų. Išleido Kultūrai Remti Draugija. 7026 S. Claremont Ave., Chicago, Ill. 60636. Kieti viršeliai, 640 psl., kaina nepažymėta.

MŪSŲ KRAITIS. Čikagos Kristijono Donelaičio Aukštesniosios Lituanistinės Mokyklos 1969-1970 mokslo metų moksleivių metraštis. Didelis formatas, 100 psl.

VYTURĖLIS. Čikagos Marquette Parko Lituanistinės Mokyklos mokinių metraštis.

Aloyzas Baronas. IŠDŽIŪVUSI LANKA. 18 novelių. Išleido Liet. Knygos Klubas, 4545 W. 63rd St., Chicago, Ill. 60629. Aplankas K. Veselkos. 234 psl., kaina 4.50 dol.

P. Celiešius. AR BAŽNYČIA GALI KLYSTI? 32 psl. brošiūrėlė. Išleido Vakarų Europos Lietuvių Sielovada. Kaina nepažymėta.

Gražina Krivickienė-Gustaitytė. VILNIUS LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOSE. Kalbą redagavo ir žodynėlį paruošė dr. P. Skardžius. Išleido Liet. Knygos Klubas 1970 m. Aplankas Marijos Žymantienės-Biržiškaitės. 384 psl., kaina 5 dol.

LITUANUS, Vol. 15, No. 4. Redaguoja Antanas Klimas ir Ignas K. Skrupskelis. Šiame numeryje rašoma apie “Gedimino laiškus” ir Mačernio “Vizijas”, taip pat paduotas 1954-1969 m. turinys. Adresas: Lituanus, P. O. Box 9318, Chicago, 111. 60690.