Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1970m. 11 Gruodis

1970 m. Gruodis - December Vol. XXI, Nr. 11

RAMYBĖ IR GERA VALIA    Redakcija    362

KAD TYLIOJI DAUGUMA PRABILTŲ... L. Gražulienė    363

KALBAS IR DARBUS BAIKIME GARBINGAI L. K. Koplyčios Kom.    367

AUŠRA RYTUOSE — JAPONU POEZIJA Sesuo O. Mikailaitė    368

EILĖRAŠČIAI    Sesuo O. Mikailaitė    371

KODĖL ŠEIMOS NESISKIRIA?    Ištekėjusi Moteris    372

EILĖRAŠTIS    Ada Karvelytė    373

J. JASAIČIO STRAIPSNĮ PERSKAIČIUS  Kazys Almenas    374

NESUSIKALBAME DĖL PASIMETUSIŲJŲ  J. Jurevičius    375

NEPALIKITE MŪSŲ VIENŲ!    E. Šulaitis    380

FILMAI    382

GIMTASIS ŽODIS    385

MIESTE NESAUGU    V. Kasniūnas    388

LIETUVOJE IŠLEISTI SKAITINIAI VAIKAMS  N. Jankutė    389

ATGARSIAI    391

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” STRAIPSNIO KONKURSAS    393

1970 m. TURINYS    394

Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio. 361 ir 373 psl. piešiniai — P. Augiaus. 370 psl. piešinys — Sesers O. Mikailaitės. 378, 379 ir 390 psl. nuotraukos — V. Kauliaus, S.J., 381 ir 382 psl. nuotraukos

— J. Grikienio. 393 psl. užsklanda — Jūratės Eidukaitės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užuba-lienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Algis Grigaitis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

LINKSMŲ ŠVENTŲ KALĖDŲ IR LAIMINGŲ NAUJŲ METŲ VISIEMS MŪSŲ SKAITYTOJAMS, BENDRADARBIAMS IR BIČIULIAMS!

RAMYBĖ IR GERA VALIA

Šv. Raštas sako, kad, Kristui gimus, angelai giedojo: "Garbė Dievui aukštybėse, ir žemėje ramybė geros valios žmonėms!" Ramybė ir gera valia yra charakteringi kalėdiniai žodžiai, bet juos reikėtų prisiminti ne tik per Kalėdas. Kristus atėjo į pasaulį, kad atneštų ramybę jos ištroškusiai žmonijai. Visi nori ramybės, bet jai pasiekti reikia geros valios. Erodas taip pat norėjo ramybės, bet jos nepasiekė, nes jam trūko geros valios. Išgirdęs iš išminčių apie kažkokio naujo karaliaus gimimą, jis labai susijaudino, nusigando, prarado ramybę. Jis buvo pilnas puikybės, išdidumo, troško garbės. Jis bijojo, kad jo valdžios kitas nepaveržtų, bijojo konkurencijos.

Vargšas Erodas! Jeigu jis būtų turėjęs bent kiek geros valios, būtų galėjęs pasiteirauti ir sužinoti iš išminčių, kad tam gimusiajam karaliui visai nerūpi nei žemiška valdžia, nei žemiška garbė. Jis lieps paklusti žemiškai valdžiai, jis lieps atiduoti ciesoriui tai, kas yra ciesoriaus. Jis jokiam žemiškam valdovui nebus konkurentas, nes jo karalystė ne iš čia.

Vargšai tie žmonės, kuriems trūksta geros valios ir išminties! Jie niekad neturi ramybės. Jie mato priešus kiekviename žingsnyje. Be reikalo jaudinasi, eikvoja energiją ir kovoja, lyg Don Kichotas prieš vėjo malūnus. Jie nori viską ir visus reformuoti, išskiriant save. Bet kiekvieną reformą reikia pradėti nuo savęs. Kito akyje kiekvienas tuoj pamato mažiausią krislą, bet savo akyje nepastebi nė milžiniško balkio.

Tolerancija, pagarba žmogui ir jo nuomonei yra geros valios ženklai. Kiekvieną žmogų reikia imti tokį, koks jis yra. Kiekviename mes turime ir galime pamatyti ką nors gero. Jeigu net žiburį užsidegęs ieškosi visur tik blogio ir, suradęs jo trupinėlį, pradėsi garsiai visam pasauliui apie tai trimituoti, tai dar tau labai toli nuo geros valios. O kur nėra geros valios, nėra ramybės. Žmogus, norėdamas smerkti ir bausti kitus, skaudžiausiai pasmerkia ir nubaudžia pats save.

Kito mintį girdėdami ar skaitydami, tuoj neklauskime save, kur ir prie ko galėtume prikibti, bet verčiau pažiūrėkime su gera valia į tas mintis ir pasistenkime jas suprasti pozityvia prasme. Vaikiškai prie visko kabinėtis, užmiršus bet kokią gerą valią ar logiką, yra nerimta. Tą vaikiškumą, nerimtumą ir geros valios stoką tenka dažnai girdėti mūsų susirinkimuose, suvažiavimuose, posėdžiuose ir tenka tai matyti mūsų spaudoje. Būtų labai naudinga ir gražu, kad organizuotume ne tik spaudos platinimo, bet ir spaudos švarinimo mėnesius. Kai čia bus daugiau geros valios, tai tuoj visi pajus daugiau ramybės. Ramybė geros valios žmonėms!

REDAKCIJA

KAD TYLIOJI DAUGUMA PRABILTŲ . ..

LILĖ TUMOSAITĖ-GRAŽULIENĖ

 ("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

     Jau dvidešimt metų mūsų namus lanko "Laiškai Lietuviams". Per tą dvidešimtį teko peržengti vaiko, jaunuolio ir studento metų slenksčius. Dabar, auginant savo šeimą, ciklas jau prasideda iš naujo. Nueitame kelyje matėme savo tėvus, besikuriančius naujam krašte, aukojančius visas savo pastangas vaikų mokslinimui, lietuviškam auklėjimui ir įleidimui šaknų naujajame krašte, kurio svetima kalba ir dar svetimesni papročiai visus skatino burtis į savuosius getus. Juose susikūrė gal dažnai dirbtinis, bet raminąs saugumo jausmas: gatvėje girdėjai lietuvių kalbą, vaikų draugai beveik visi buvo lietuvių šeimų vaikai; restoranų, salių, krautuvių ir smuklių pavadinimai ne mažiau persodinti iš Lietuvos, kaip ir žmonės, kurie tas įstaigas ištikimai lankė. Mes, vaikai, pėsti ėjome į lietuvių parapijines mokyklas, kuriose dažnai ir lietuvių kalbos pamokos buvo dėstomųjų dalykų dalis.

     Pamažu tėvų padėtis gerėjo. Finansinis stovis, ypač profesionalų žmonių, greitai pralenkė tuos, kurių garantijomis pasiekėme šį kraštą. Kartą praradus viską, mūsų ateivija nebijojo rizikos ieškoti geriau apmokamo darbo, aukštesnio pragyvenimo lygio ir laimingesnio rytojaus savo vaikams. Vardan tų vaikų atgijo organizacijos, šeštadieninės mokyklos, leidyklos, įvairūs jaunimo kursai, stovyklos ir stovyklavietės, kultūros centrai ir pagaliau kultūriniai užsimojimai, pvz. lietuvių opera ir lietuvių kultūros fondas. Visa tai įvyko per tą dvidešimtmetį, kuriame išaugome iš gaunančiųjų ir imančiųjų į duodančiųjų kartą.

     O kokia išaugom karta mes, kurie stovime tarp mūsų tėvų, čia persikūrusių, ir tarp tų, kurie gimė jau po Amerikos dangumi? Kai pasidairau po savo kartą, vis labiau įsitikinu, kad mes esame chroniškai depresyviųjų karta. Mes buvome vaikai po karo dangumi; vaikai, kuriuose telkėsi pyktis prieš nesuprantamas sąlygas. Mums liko nesuprantamos tos politinės priežastys, kurios visą mūsų vaikišką pasaulį apvertė aukštyn kojom ar net visai jį panaikino, palikę tik baisų netikrumo ir visiško chaoso jausmą. Prieš pasiekdami jaunuolio metus, mes perslinkom per dvi ar net tris skirtingas kalbas ir kultūras: vokiečių, amerikiečių, o tie, kurie į JAV atvyko per Pietų Ameriką ar Australiją, dar susidūrė ir su ispanų, portugalų ar anglų kalbomis bei kultūromis.

Skaityti daugiau:

KALBAS IR DARBUS BAIKIME GARBINGAI

     Nelabai seniai, tik prieš trejus metus, išgirdome, kad atsiradusi galimybė lietuviams įsiruošti paminklinę koplyčią Šv. Petro bazilikoje, Romoje. Žinia sudomino visuomenę. Jeigu džiaugiamės išsikovoję kuriame nors mieste Lietuvos vardui nors ir nuošalią gatvę, kelias pėdas žemės kur nors miesto parke, tai kaip nesidomėsi vieta, kuri visame pasaulyje yra labiausiai lankoma, kurią kasmet pereina milijonai žmonių iš visų pasaulio kraštų.

     Kaip buvo neseniai priminta spaudoje, laisvosios Lietuvos vyskupai seniai svajojo turėti Šv. Petro bazilikoje kokį nors Lietuvos vardo priminimą. Nereikia abejoti, kad tokią galimybę būtų finansiškai parėmusi ir Lietuvos valdžia, nepaisant, kokios kada ji būtų buvusi krypties. Deja, tada galimybės nerasta. Ta privilegija teko svetimuose laisvuose kraštuose dabar gyvenantiems lietuviams Lietuvos vergijos metais.

     Ištyrę galimybes ir lietuvių nuotaikas, pirmą viešą žingsnį šiuo reikalu padarė — pasirašė prašymą Šv. Petro bazilikos administracijai du lietuviai vyskupai: P. Brazys ir V. Brizgys. Teigiamas atsakymas gautas, jau vysk. P. Braziui mirus, ir sutartį su Šv. Petro bazilikos administracija teko pasirašyti vienam vysk. V. Brizgiui.

     Kam nors gali atrodyti, kad šią koplyčią kurti buvęs sudarytas gana siauras komitetas (tik 9 asmenų). Tačiau jame nariais yra įvairių generacijų ir organizacijų asmenys. Visus lietuvius apimąs yra Garbės Komitetas. Komiteto veikla buvo tyli. Tenkintasi asmeniškais pasitarimais su istorikais ir menininkais. Visuomenė buvo informuojama per spaudą. Nebuvo jokių vajų nei susirinkimų. Komitetas manė, kad palyginti nedidelę sumą koplyčios įruošimui lietuviai lengvai suaukos. Visuomenės atsiliepimas iš tiesų buvo gražus, nors retai kur buvo lietuviai paraginti savose parapijose ir ne visos organizacijos savo nariams priminė šį reikalą. Trumpais atsišaukimais spaudoje paraginti atsiliepė tikrai visų kraštų laisvojo pasaulio lietuviai. Taip pat ir iš Lietuvos gautos vertingos dovanos — gintaro dirbiniai. Po trumpo dvejų metų laikotarpio koplyčia jau įruošta, ir yra likusi tik nedidelė skola.

Skaityti daugiau:

AUŠRA RYTUOSE - japonų poezija

SESUO ONA MIKAILAITĖ

     Vakaruose populiarėja kai kurie japonų menai — škicai vandeniniais dažais, gėlių sudėstymas į skulptūrines puokštes, haiku eilėraščiai. Tai gana įdomus reiškinys — ne tik kad priartėja tolimieji rytai, ta egzotiška pasakų šalis, bet ir kad mūsų jaunieji menininkai (kai kurie) žavisi griežtų estetikos dėsnių apvaldoma kūryba ir deda rimtas pastangas pasisavinti gerokai skirtingos kultūros pasaulėjautą, įsišaknijusią šimtmečių tradicijoje.

     Stebėtinai didelį vaidmenį japonų socialiniame gyvenime vaidina poezija. Ji yra beveik išimtinai grynoji lyrika — mažai tėra epų, dramatinių poemų ir panašiai. Japonų poezijos temos taip pat ribotos — gamta ir romantika. Tačiau, jau nuo ankstyvųjų amžių (kada Europa skendėjo barbarizmo rūkuose) japonai poezija lipdė socialinius santykius, ja užsiiminėjo įvairiuose susibūrimuose, ja reiškė subtilius, amžiais sunkiai beišreiškiamus jausmus, kuriais norėjo pasidalinti su savo draugais. Kaip lietuviui beveik įgimta savo išgyvenimus išlieti dainoj — taip japonui visai natūralu rašyti eilėraščius. Jam poezija ne vien poetų karalystė, o tikra demokratija. Ir negirdėtas dalykas, kad japonas šauktųsi mūzos įkvėpimo — jam nereikia kokių nežmoniškų padėjėjų, užtenka realaus gyvenimo. Dešimtame šimtmetyje Ko no Tsurayuki poezijos antologijos įžangoje rašė: "Japonų poezijos sėkla — tai žmogaus širdis, kuri išdaigina daugybę lapų — žodžių. Kuris nerašo, išgirdęs lakštingalos balsą gėlyne ar varlių kurkimą prūde?..." Čia būtinai reikia pridėti, kad japoniškos varlės žymiai labiau rafinuotos negu mūsiškės — jos turi tikrai muzikalius balsus, ir ne vienam atnešė neeilinį įkvėpimą su neeiliniais poetiniais rezultatais.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

SESUO ONA MIKAILAITĖ

              š k i c a i

juoda ant balto — balta ant juodo
varnas ant eglės
eglė ant tako--

miško gėlės žavios kvapios
žemėn žiūriu — ieškau —
pėdsakų...

balti sparnai — švyst —
oi aštri šviesa
sužaibavo valanda -- --

linija švelni
kiekviena šakutė aiški grakšti —
kaip nutapyti — šešėli?

vakare už sienos
lapai šnara — nedyla plytos
nors jau daugelis vakarų...

              i š t y š k ę   d a ž a i

nežinau ar patinka —
voratinkly žaidžia keista šviesa
iš kairės — paroda —

Skaityti daugiau:

KODĖL ŠEIMOS NESISKIRIA?

ŠEIMA

IŠTEKĖJUSI MOTERIS

     "Laiškų Lietuviams" spalio mėn. numeryje Išsiskyrusios Moters slapyvardžiu pasirašytas straipsnis "Kodėl šeimos skiriasi" prašyte prašosi, jeigu jau ne atsakymo, tai bent patikslinimo ar papildymo. Jeigu tikrai jis rašytas moters, kuriai teko patirti skyrybų siaubą, tai straipsnį ir jame atsispindintį kartėlį beveik būtų galima pateisinti. Kitu atveju, į šeimyninį gyvenimą vertėtų pažvelgti objektyviau. Autorė teigia, kad šeima, tuoj po vedybų buvusi rojaus kampeliu, ilgainiui pavirsta tikru pragaru, kuriame ne tik nėra bendros kalbos, jaukumo ir poilsio, bet kiekvienas šeimos narys turi eiti savais keliais, nes negali ilgiau tokios padėties pakęsti.

     Perskaičius straipsnį, nenoromis peršasi mintis, kad šeimų suirimo priežastimi autorė dažniausiai laiko vyrus, o moterys yra tik nekaltos aukos. Ta galvosena populiari ne tik lietuviuose. Amerikos skyrybų teismai ją taip pat praktikuoja, apkraudami išsiskyrusį vyrą įvairiais, ypač finansiniais, įsipareigojimais, o vaikus palikdami motinoms. Tačiau tokia galvosena yra tragiškai klaidinga.

     Savo straipsnyje autorė sukuria atšiaurų, savanaudį vyrą ir kenčiančią, neįvertintą, tik pasitenkinimo įrankiu virtusią moterį. Aišku, su tokiu nusistatymu žvelgiant į šeimyninį gyvenimą ir jame atsirandančias problemas, nieko kito nelieka, tik skirtis.

     Beskaitydama straipsnį, prisiminiau vieną atsitikimą iš netolimos praeities. Dvi kaimynės nutarė įsitaisyti darželius. Įdėjo daug darbo, lėšų ir rūpesčio, kol plikos lysės apsidengė žiedais. Visa apylinkė sustodavo pasigėrėti gėlių margumu. Savaitėms slenkant, vienos kaimynės darželis ėmė menkėti, blukti, džiūti, piktžolėmis apželti, o antrosios, rodos, vis gražėjo. Pirmoji keikė oro užteršimą, karštą vasarą, blogas sėklas ir žemę, o antroji, beveik nepakeldama galvos nuo darbo, laistė, ravėjo, prižiūrėjo gėles. Ji suprato, kad gražus darželis reikalauja nuolatinės priežiūros ir dėmesio — dūsavimais ir piktais žodžiais jo neužauginsi. Nuvytusio darželio savininkę reikia palyginti su ne viena moterimi, kuri, vedyboms iširus, priežasčių ieško visur, o pati į save nepažvelgia.

Skaityti daugiau:

Eilėraštis

ADA KARVELYTĖ

IEŠKAU KŪDIKIO ŠYPSENOS

Nemoku apgauti
Varganos savo širdies
Kalėdų džiaugsmo žvilgesiu,
Nes mano dienos
Pabiro kaip karoliai.

Veltui čia ieškau
Suskirdusių motinos rankų,
Vėjo dainos
Ir eglėšakėm
Kvepiančio kiemo.

Graudu, labai graudu,
Nes mano dienos
Pabiro kaip karoliai.

Atsiminimuose,
Tartum baltam sapne,
Rankioju palaimintas valandas
Ir ieškau Kūdikio šypsenos,
Kuri būtu panaši
Į žvaigždę...

JONO JASAIČIO STRAIPSNĮ PERSKAIČIUS

idėjos ir Žmonės

KAZYS ALMENAS

     Pono J. Jasaičio išdėstytos logikos ("L. L." rugsėjo mėn.) nekomentuosiu. Ne dėl to, kad ji nebūtų to verta. Anaiptol. J. Jasaitis savo straipsnyje išlaikė santūrų toną ir savo argumentus stengėsi pagrįsti istorija motyvuotam tezėm. Komentatorių tom tezėm atsiras. Noriu jam padėkoti už kultūringą jų pristatymą.

     Nekomentuosiu jo argumentų už tai, kad ši "bendravimo" problema pirmoje ir pagrindinėje vietoje niekada nebuvo "logiška". Pastangos ją tokia paversti užtemdytų pačią pagrindinę šios problemos šaknį, būtent tai, kad ji buvo ir lieka "jausminė". Šio žodžio jokiu būdu nenaudoju negatyviąja prasme. Jausmai yra pagrindinė žmogaus veiksmus motyvuojanti jėga. Be tokių jausmų, kaip meilė, drąsa, pyktis, neapykanta, nėra nei gyvenimo, nei veiksmo. Tiesa, šitame amžiuje jausmas yra įgavęs ne visai gerą vardą, ir už tai dažnai jausmo motyvuotą veiksmą stengiamės įvilkti į logikos rūbus. Bet tos pastangos esmės nepakeičia. Pirma buvo jausmas ir veiksmas, o tik po to abiems buvo audžiama logikos skraistė.

     Šitaip yra (ir tai iš abiejų argumento pusių) taip pat ir su iškilusia "bendradarbiavimo" problema. Užtat, tik atsižvelgdami į tą "jausminį podirvį", sugebėsime šią problemą suprasti.

Skaityti daugiau:

NESUSIKALBAME DĖL PASIMETUSIŲJŲ

JUOZAS JUREVIČIUS

     Šių metų "Laiškų Lietuviams" rugsėjo mėn. numeryje buvo du skirtingi straipsniai — J. Jasaičio "Kelias į kultūrinį bendradarbiavimą" ir H. Žemelio "Kodėl mes nesusikalbame?" Redakcija mano, kad dėl tų abiejų pasisakymų išsivystys naudingos ir kultūringos diskusijos. Dėl H. Žemelio keliamų minčių noriu ir aš pasisakyti. Trumpas atsakymas būtų — nesusikalbame dėl pasimetusiųjų.

     H. Žemelis ir "Akiračiuose" (birželio mėn.) parašė panašų straipsnį. Juos abudu čia ir paliesiu. Jis rašo, kad nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos visokie komitetai nepadarė nė vieno teisingo politinės padėties įvertinimo. Man atrodo, kad mūsų veiksnių pirmasis uždavinys yra ne tik tarptautinės politikos įvykių vertinimas, bet išlaikyti gyvą Lietuvos bylą. Pagal turimas galimybes jie tą darbą atlieka. Štai, Vokietijai pasirašius su Sovietų Sąjunga nepuolimo paktą, Vlikas pirmasis pasiuntė raštą ir gavo atsakymą, kad Lietuvos reikalas nepamirštas. Tą patį padarė ir Alto žmonės. Ar tai nėra tarptautinės politikos įvertinimas? Priekaištauja, kad veiksniai bereikalingai eikvoja energiją ir pinigus. Ar "Eltos" biuletenių leidimas, radijo stočių išlaikymas, genocido parodos surengimas yra tik bereikalingas energijos ir pinigų leidimas?

     Toliau H. Žemelis rašo, kad lietuvybės išlaikymo pastangos susilauks naujų sunkumų, nes jaunoji karta stokos to tautinio entuziazmo, kurį atsinešė jų tėvai iš gimtosios žemės. Taip iš tikrųjų nėra. Bereikalingai nuvertinamas jaunimas ir jo darbai. Tikrovė visai ką kita rodo. Pacituosiu kelis jaunimo pasisakymus.


“Grandies” šokėjai ir šokėjos.

 

     Pirmojo pasaulinio lietuvių jaunimo kongreso šūkis buvo: "Mūsų jėgos, mūsų žinios laisvai Lietuvai Tėvynei!" Reikia tikėtis, kad ir II-jo jaunimo kongreso bus panašus šūkis. Kanadoje jaunimo kongrese A. Bušinskaitė pareiškė: "Lietuvių tautos neatsižadėsime; skirtumas tarp mūsų ir vyresniųjų ne turinyje, bet formoje". Daina Danilevičiūtė Čikagoje vasario 16-tosios proga taip kalbėjo: "Dirbame ir mokomės Lietuvai. Mokomės, kad geresniais Lietuvos atstovais ir užtarėjais galėtume būti. Pati galiu savo parašu tvirtinti, kad lietuvybės nei aš, nei visas šio krašto lietuviškasis jaunimas nepamiršime!" Vanda Gelbuogytė, gyvenanti Anglijoje, taip savo mokytojui rašo: "Skaudi praeitis išblaškė lietuvių tautą po visą pasaulį. Tos didingos tautos vaikus jungia jų kalba. Ji palaiko ryšį tautoje ir tą tautinį gyvastingumą. Ar netekimas tėvynės ir svetima krašto aplinka mus šiandien suskaldė, kad visi, siekdami to paties tikslo, suskilome į grupių grupeles, neapkęsdami vienas kito. Kur yra mūsų vienybė? Kur tolerancija?" ("Laiškai Lietuviams" rugsėjo mėn.).

Skaityti daugiau:

NEPALIKITE MŪSŲ VIENŲ!

IŠ TĖVYNĖS

EDVARDAS ŠULAIT1S

     Daugeliui išeivijoje gyvenančių tautiečių šiandieninė Lietuva dar tebėra kaip labai tolimas ir mažai pažįstamas kraštas. Nors daug kas apie ją kalba bei rašo, tačiau be gilesnio pažinimo ar supratimo. Daugumas pokalbiuose ar straipsniuose naudoja savo vaizduotę ar jausmus, bet ne konkrečią medžiagą.

     Ypatingai tokia yra Lietuva išeivijos jaunimui. Jam mėnulis gal daugiau pažįstamas, negu tėvų gimtasis kraštas. Jeigu ir jis ką nors sužino, tai tik apie senąją romantiškąją Lietuvą, kuri šiandien jau neegzistuoja.

     Taip, Lietuva šiandien jau yra kita. Ir ji yra netoli mūsų, čia pat. Iš Niujorko išskridus vakare su pusdienio sustojimu Londone, kitą vakarą jau nusileidi Vilniaus aerodrome. Dvidešimt šešerius metus puoselėta mintis sugrįžti į savo gimtinę tapo realybe. Tai buvo ašarą išspaudžiantis įvykis, anksčiau tik sapnuose sapnuotas.

     Turiu pasakyti, ką pamačiau Lietuvoje, nenusivyliau. Aš žinojau, kad ten mūsų tautiečiams dar vis trūksta geresnio drabužio ir skanesnio duonos kąsnio (nors gal ne visiems). Man nebuvo naujiena, kad ten laisvas žodis ar kūrybiniai polėkiai yra varžomi. Aš įsivaizdavau, jog religiniai pasireiškimai nėra skatinami. Tačiau aš nemaniau, kad ten sutiksiu puikių, lietuviškai kalbančių, lietuviškai šokančių ir dainuojančių jaunuolių.

 

Nepalikite mūsų vienų...

J. Grikienio nuotr.

     Liaudies meno ansamblių vakaras, dainų šventė ir tautinių šokių šventė sutraukė apie 30 tūkstančių aktyviai pasireiškusių jaunuolių iš visos Lietuvos. Pamačius jų pasirodymus, entuziazmą bei lietuvišką nusiteikimą, negalėjo širdis iškęsti, nepradėjus smarkiau plakti. Jeigu anksčiau, vaikams paklausus, ar jaunimas Lietuvoje taip pat šoka ir dainuoja, kaip ir čia, tekdavo duoti tik trumpą atsakymą — taip, tai dabar jiems galiu atsakyti, kad pats savo akimis mačiau ir ausimis girdėjau tų mažųjų sugebėjimus.

     Vilniuje teko sutikti ir kelis jaunuolius, atvykusius pasisvečiuoti iš Amerikos. Jie po 10 dienų, praleistų tėvų žemėje, išvyko su tokiu lietuvišku nusiteikimu, kad jo gal jiems pakaks visam gyvenimui. Dabar jie ne patys tėvus klaus, kur ta Lietuva, bet jiems, tur būt, pasakos, kad verta mokytis lietuvių kalbos, nes yra trys milijonai žmonių, kurie vien tik lietuviškai kalba.

Skaityti daugiau:

FILMAI

APIE RAUDONĄ LIETUVĄ, POEMĄ BE ŽODŽIŲ IR KITKĄ

(Įspūdžiai filmą “Dvylika” pamačius)

     Kun. A. Kezio, S.J., vadovaujamas ir lietuvių jėzuitų globojamas Lietuvių Foto archyvas paruošė trečiąjį lietuvišką filmą “Dvylika”. Tikriau sakant, to filmo pirmąją dalį, nes į filmą įtraukti šeši iškiliųjų lietuvių veidai, charakteringesni jų bruožai ir gyvenimo vaizdai. Antrajai šio filmo daliai dar priklausys šeši veidai, ir tada pilnai įsikūnys užsibrėžtas “Dvylikos” filmo ciklas, kurio kainą ir istorinė vertė kiekvienais metais vis didės, ilgainiui filmui liekant unikumu.

     “Dvylikos” filmo premjera įvyko lapkričio 1 d. Jaunimo centre. Lietuvių visuomenė tą dieną neparodė reikiamo susidomėjimo, ir žiūrovų nebuvo tiek, kiek tikėtasi. Bet dėl to nėra ko nusiminti, nes filmo vertę iškels istorija ir augančios ar busimosios kartos, o tuo pačiu tikimės, kad ir mūsų dabartinė gyvoji išeivija tai greit pajus ir ateinančiuose spektakliuose publikos skaičius žymiai didės. O naujų spektaklių reikia greit, kol penki pagrindiniai šio filmo veikėjai dar yra gyvųjų tarpe, kol jie su mumis gyvena, nors jau persiritę per 70 metų amžiaus ribą.

     Filmas “Dvylika” prasideda simpatinguoju “atsiskyrėliu” kan. Mykolu Vaitkum. Jį surandam vieno Rhode Island amerikiečių vienuolyno sode. Tai tarsi tas “mistinis sodas”, apie kurį kanauninkas yra tiek rašęs. Toliau matome kanauninką, suklupusį trumpai maldai, o po to jis kalba Romunei Kviklytei: “Visada ieškojau širdies giedros ir džiaugiausi jos sulaukęs...” Varto glėbius jo parašytų ar išverstų knygų. O tokių veikalų keliasdešimt jo lentynose. Tai ilgo ir kruopštaus kanauninko gyvenimo kūrybinio darbo vaisius.

“     Ką aš dar gyvenime mylėjau?” — pasakoja kanauninkas. “Labiausiai lietuvišką jaunimą, ir džiaugiuosi, kad turėjau progos jo dvasią formuoti, ypač būdamas Meno mokyklos kapelionu ir kitose pareigose”.

     Toliau kanauninkas pasakoja, kaip jo vadovaujama šv. Kazimiero draugija Kaune išleido apie 300 veikalų, kaip jam miela yra poezija. Ir kai kanauninkas iš savo darbo kambario vėl išeina į didingų gamtos vaizdų foną, jis kalba apie užgesiančią liepsnelę...

Skaityti daugiau:

GIMTASIS ŽODIS

AE VARTOTINAS ŽODIS SANTARYBA?

     Seniau šis daiktavardis kai kurių istorikų vartotas bažnytiniams susirinkimams vadinti. Jei neklystu, jį dar vartojo ir A. Alekna savo Bažnyčios istorijos vadovėliuose. Pažymėję senžodžiu (veraltet), jį su A. Sennu įdėjome ir į mūsų lietuviškai - vokišką Lietuvių rašomosios kalbos žodyną, išleistą C. Winterio leidyklos Heidelberge (5 tomai, 1932-68).

     Panašios darybos yra gyvi liaudiniai vedybiniai terminai sąvedybos ir sanderybos, kada jaunus žmones suveda susipažinti ir kada susiderama vestis. Taip pat lažybos, kada susilažinama, vadinamos sąlažybomis. B. Sereiskio žodyne yra dar sąvadybos (sąvada, sąvadautojas, ang. procurer, pander, pimp). Naujas vedinys yra vienaskaitinė ..sąskaityba — sąskaitų vedimas ir tos rūšies mokslas. Taigi santaryba turėtų reikšti tarimąsi ir susitarimą. O bažnytiniam susirinkimui, lot. concilium (iš veiksmažodžio calare — sušaukti), gr. synodos, vok. Konzil, ang. (church) council, šis terminas imtas vartoti, supainiojus su lot. consilium, reiškiančiu tarimąsi, pasitarimą (plg. ir anglų council).

     Bažnytiniam reikalui palikime dabar vartojamą susirinkimą (pvz. Vatikano arba ekumeninis susirinkimas) Jei kas norėtų ir atitinkami veiksniai susitartų, tai būtų galima pasigaminti daugiskaitinę lytį santarybos.

DAR DĖL FOTO IR KITU NELINKSNIUOJAMU DAIKTAVARDŽIU

     Daugelio kalbų vartojamas (plg. ang. ir pr. photo, vok. Photo ir Foto, rus., ček. foto) ir į lietuvių kalbą besibraunąs nelinksniuojamas foto yra fotografijos santrumpa, kurią žodynai paprastai apibūdina kaip šnekamosios kalbos liaudinę, tarminę lytį (ang. informal, vok. volkstümlich, rus. razgovornoje). Čekai gretimai su nekaitomu foto turi ir linksniuojamą fota bei mažybines fotka, fotočka. Plg. ir Lietuvoje gimnazistų tarpe paplitusią fotkė, kuri bus kilusi iš lenkiškosios miesčioniškosios fotka.

Skaityti daugiau:

MIESTE NESAUGU

KNYGOS

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Kiekvienos naujos knygos pasirodymas mums suteikia didelio džiaugsmo, nes gerai, kad dar turime kas rašo ir atsiranda leidėjų. Bet kad jų tiražas tik retais atvejais pasiekia 2000, tai reikia apgailestauti. Tad Lietuvių Bendruomenės žygis lapkričio mėnesį skirti knygų ir periodinės spaudos platinimui yra sveikintinas ir reikalaujantis visuotinės paramos. Tiesa, gal tam reikalui geriau tiktų gruodžio mėnuo, nes su juo rišasi kalėdinės dovanos ir metų pabaiga — labai tinkamas laikas spaudos užsiprenumeravimui. O kad lietuviškai knygai dar yra daug vietos mūsų šeimų bibliotekose, tai rodo mažos ir skurdžios knygų lentynėlės daugelio namuose.

     Todėl nenuostabu, kad išleistai knygai mes norime suteikti tartum gyvastingumo ženklų, kad ji galėtų eiti, belstis į gyvenamųjų namų duris, prašyti, kad ją priimtų ir suteiktų kampelį. Kas taip bandė daryti, tokiu būdu platino knygas, tai ištuštino jų sandėlius. Ypatingai būtų gera, kad jaunimas išeitų su knygomis pasivaikščioti ir, jas platindami, papuoštų savo tėvų draugų bei giminių liesokas bibliotekų lentynėles.

     Ir vėl reikia grįžti prie žodžio džiaugsmas, kai paimi į rankas rašytojos Danutės Brazytės-Bindokienės knygą "Mieste nesaugu", išleistą JAV LB Kultūros Fondo 1970 metais. Atvertęs knygos viršelio užlankos dalį, skaitai: "Apysaka jaunimui 'Mieste nesaugu' buvo premijuota 1969 m. skelbtame jaunimo literatūros konkurse. Čia pasakojama apie penkiolikmečio jaunuolio Arūno-Aro Varnaičio ir jo sesers Gailės nuotykius didžiulio Amerikos miesto priemiestyje, į kurį jų tėvai persikėlė, norėdami vaikus užauginti saugesnėje ir sveikesnėje aplinkoje. Tai, ką vaikai pirmaisiais metais priemiestyje pergyvena, didmiesčio neramumus ir pavojus paverčia visai nereikšmingais".

     Tai tiek apie turinį. O apie knygos vertingumą pasako paaiškinimas, kodėl ji buvo premijuota: "Knyga parašyta, atsižvelgiant į dabartinio lietuviško jaunimo (paauglių) sugebėjimą lietuviškai skaityti — nevartojant sunkių, nesuprantamų žodžių ir apsieinant be perdėtai ilgų aprašymų. Veiksmas labai greitas, įvykiai sukelia įtampą, kuri iki pat apysakos galo skaitytojo dėmesį išlaikys. Aplinka, kurioje Arūnui ir Gailei tenka gyventi, yra pažįstama kiekvienam didmiesčio vaikui, todėl ir jų problemos bei nuotykiai bus suprantami, savi bei įdomūs".

Skaityti daugiau:

SUSIPAŽINIMUI: PLUOŠTAS 1970 M. LIETUVOJE IŠLEISTŲ SKAITINIŲ VAIKAMS

NIJOLĖ JANKUTĖ

** Ramutės Skučaitės “KIŠKIŲ TROLEIBUSAI”.

     Nuotaikingi eilėraštukai ir vienas kalėdinis (naujametinis) vaidinimėlis pirmaskyriams. Knygutė sužavės ir darželio pipirus, kai mama ar mokytoja paskaitys, pvz. "kiškis veda troleibusą... kyšo ausys, kyšo ūsai... iš gražiausios pasakėlės pas vaikus keliauja lėlės".

     "Kiškių troleibusuose" autorė lengvai ir žaismingai eiliuoja apie "tetą Samanę", apie aidą miške, apie tinginius pingvinus, sviedinuką, vorą ir ajerus.

     Ados Skliutauskaitės iliustracijos, lengvos kaip snaigių ir lapų mezginiai, puikiai tinka žaismingai knygelės nuotaikai.

** Sigito Gedos “UŽMIGĘ ŽIRGELIAI”.

     Eilėraščiai, kaip autorius pirmame puslapyje sako, "...vaikams dideliems ir mažiems, apie žirgelius, kurie miega, gaidelius, verkiančius po vandeniu... ir jūrų paukščius geltonom kojom".

     Šios knygutės eilėraštukai — liaudies dainų motyvais. Jų veikėjus, vaikui gerai pažįstamus vyturėlius, gaidelius, vėžius, žirgelius, autorius apvilko turtingais fantazijos drabužiais. Ne tik jų išvaizda "supasakinta", bet ir veiksmai fantastiški. Čia akmenys "gieda", mažos mergelės "po dangų lekioja", jūrų žuvelės "sėdi susikūrę ugnį", o tėvas ir motutė "skraido". Autorius kviečia vaikus į rūtų darželį, kur "išdygo arkliukas", pasakoja apie vaikus, "baltą ir žalią", žvaigždeles klausinėjančius: "... kas pasėjo bulveles? Kas pasėjo žmogelius? Kur mes būsim, kai pasensim? Kur po šimto metų būsim?"

Konkurso premijų įteikimas “Laiškų Lietuviams” metinės šventės proga. Kalba mecenatė S. Semėnienė. Toliau matyti mecenatas V. Kuliešius, “L. L.” redaktorius, N. Užubalienė, L. Gražulienė ir V. Kuprys.

 

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

BŪKITE ŽIBURIAIS IR DRUSKA

Gerbiamieji,

     Jau kuris laikas, kai “L. L.” nustojo man būti tuo, kuo jie, kaip sakote, daugeliui yra. Esu drąsaus ir tiesaus žodžio šalininkas. Tiek religiniuose, tiek tautiniuose rūpesčiuose randame problemų, kurios nestatomos liaudies balsavimui; kad ir tokio su kraštu bendradarbiavimo klausimu bijotės vado vaidmens. Čia drungnumui vietos negali būti. Jis ir Šv. Rašte yra pasmerktas. Taip pat ir Bažnyčios atsinaujinimo procese “L. L.” šliejasi prie tų reformatorių, kurie Kristaus kryžių nori tiek palengvinti, kad ir modernus žmogus galėtų jį prisiimti be kančios. Tas kryžius tempiamas Golgotos viršūnėn visokių ekumeninių motoriukų pagalba... Čia ir Dale Carnegie per “L. L.” prabyla: “Taigi pagrindinė taisyklė laimingam šeimos židiniui yra — skaityti gerą knygą apie lytinę vedybų pusę!”

     Iš jėzuitų leidžiamo laikraščio ir ateityje lauksiu daugiau ne laiko vėjų, o krikščionybe apspręsto gyvenimo problemų nagrinėjimo. Jūs ir pašaukti, ir išrinkti būti kalno žiburiais ir žemės druska.

     Ta prasme visada su Jumis

Pr. Razgaitis

Gerbiamas p. Razgaiti,

     Dėkojame už Jūsų nuoširdų laišką. Mums labai malonu, kad esate drąsaus ir tiesaus žodžio šalininkas. To drąsaus ir tiesaus žodžio mes šiandien labai pasigendame ir spaudoje, ir privačių asmenų viešuose pasisakymuose. Gal pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės bijo visokių represijų ir persekiojimų iš kitaip manančių ir netoleruojančių skirtingos nuomonės.

Skaityti daugiau:

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” STRAIPSNIO KONKURSAS

     Skelbiame konkursą parašyti “Laiškų Lietuviams” žurnalui tinkamą straipsnį. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus pavardę bei adresą užklijuotame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1971 m. vasario mėn. 16 dienos. Konkurse gali dalyvauti visi — ir vyresnieji, ir jaunimas. Skiriamos keturios premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol., IV — 25 dol. Konkursui parinktos šios temos:

     1.    Ko aš laukiu iš religijos?

     2.    Ar mūsų moralė kyla, ar smunka?

     3.    Kas mūsų spaudoje girtina ir kas peiktina?

     4.    Dabartinio mūsų jaunimo charakteristika.

     5.    Antrajam Jaunimo Kongresui ruošiantis:

          a.    Kongreso programa, jos lygis ir kokio amžiaus jaunimui taikoma.

          b.    Koks turėtų būti pagrindinis kongreso aspektas: akademinis, kultūrinis, socialinis, politinis?

          c.    Kaip sudominti jaunimą kongresu, kokios turėtų būti paskaitų temos, kokio pobūdžio linksmoji dalis?

     Kiekvienas konkurso dalyvis gali rašyti kelias temas ir laimėti kelias premijas. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe. Nepremijuoti ir nespausdintini straipsniai bus grąžinami. Premijos bus įteiktos “L. L.” metiniame parengime 1971 m. kovo mėn. 27 d. Jaunimo Centre.

     Konkurso premijų mecenatai: Stefanija Rudokienė ir Vincas Kuliešius. Vertinimo komisiją paskelbsime vėliau.

1970 METŲ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
ŠEIMA
 
 
JAUNIMAS
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
IDĖJOS IR ŽMONĖS
 
 
IŠ TĖVYNĖS
 
 
KNYGOS
 
 
“LAIŠKAI LIETUVIAMS” Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kulturos mėnesinis žurnalas. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Ill. 60636. Tel. 737-8400.
 

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Vytautas Alantas. NEMUNAS TEKA PER ATLANTĄ. Novelės. Išleido Nida. Viršelį piešė dail. J. Paukštienė. Kaina nariams: minkštais viršeliais — 2.50 dol., kietais viršeliais — 3 dol. Nenariams: minkštais viršeliais — 3 dol., kietais viršeliais — 3.50 dol.

Vanda Frankienė-Vaitkevičienė. ŠOKOLADINIS KIŠKELIS. Pasaka mažiesiems. Iliustravo ir viršelį piešė Jūratė Eidukaitė. Išleido Kazys Vaitkevičius. Kaina 1.50 dol. Gaunama pas platintojus.

PUPOS PASAKA. Pauliaus Augiaus spalvotos iliustracijos. Išleido Augių šeima 1970 m. dail. Pauliaus Augiaus mirties dešimtmečiui paminėti. Spaudė Saleziečių spaustuvė Romoje. Kaina 4 dol.

Dr. Kostas R. Jurgėla. LIETUVOS SUKILIMAS 1862-1864 metais. Sukilimo šimtmečio sukakčiai pagerbti. Išleido Lietuvių Enciklopedijos Leidykla 1970 m. Kieti viršeliai, 720 psl., kaina nepažymėta.

Stefanija Rūkienė. GRĮŽIMAS Į LAISVĘ. Sibiro tremties užrašai.

II dalis. Mecenatas — Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos St. Louis skyrius ir jo nariai. Išleido Viltis 1970 m. Iliustracijos — Vidos Stankuvienės. 526 psl., kaina: minkštais viršeliais — 5 dol., kietais — 6 dol.

ŠV. KAZIMIERO LIETUVIU ROMOS KATALIKŲ PARAPIJA (Delhi, Ontario). Pirmojo dešimtmečio istorija. Išleido Šv. Kazimiero parapija. Redagavo: kun. dr. J. Gutauskas, dr. B. Povilaitis, P. Augaitis, V. Miceika, V. Gamelienė, O. Šiumienė. Viršelis — T. Valiaus.

LIETUVIU SPAUDOS METRAŠTIS 1968 m. Išleido JAV LB Kultūros Fondas. Metraštį paruošė Užsienio Lietuvių Bibliografijos Tarnyba: dr. Z. Ašoklis, J. Švedas ir J. Valaitis. Redagavo J. Švedas, 1516 S. 49th Avė., Cicero, Ill. 60650. Kaina 2 dol.

LITUANUS, 1970 m. 1 ir 2 nr. Redaguoja: A. Klimas, I. K. Skrupskelis, padedant J. Bagdonui, J. Kučėnui ir Z. Morkūnienei.

ŠVIETIMO GAIRĖS. Lietuviškojo ugdymo žurnalas. Nr. 3(7). Leidžia JAV LB Švietimo Taryba. Išeina du kartus per metus. Redaguoja P. Maldeikis. Prenumeratos kaina metams 2 dol., atskiras numeris — 1 dol. Užsisakyti šiuo adresu: J. Tamulis, 7031 S. Maplewood Ave., Chicago, 111. 60629.