Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Pavydo liga

Nina Gailiūnienė

("Laišku Lietuviams" konkurse premijuotas rašinys)

     Mūsų povestuvinė kelionė baigėsi nepaprastai, bet pagal planą. Arūną palikau ligoninėje, o pati parvažiavau namo.

     "Vyras atrakina duris ir įneša savo jauną žmoną į jaunavedžių butą... Gėlių puokštė nematomos rankos padėta... Stalas padengtas dviems... Šaldytuvas pilnas maisto... Pirmoji vakarienė su šampanu prie žvakių ir romantiškos muzikos..." — iškarpa iš filmo prabėgo pro mano vaizduotės ekraną, kai, atidarinėjusi langus, klestelėjau ant sofos.

     Regina, nebūk sentimentali. Čia tau ne filmas. Eik atsinešti daiktų. Ir prezidentas Trumanas susinešė lagaminus, kai iš Baltųjų Rūmų grįžo į eilinio piliečio gyvenimą. Taip subariau save ir išėjau į kiemą iškraustyti automobilio.

     Lauke buvo karšta, o viduje tvanku. Sukabinusi rūbus, jaučiausi kaip šlapia višta, paleidusi sparnus. Kankino troškulys. Atėjusi į virtuvę, automatiškai atidariau šaldytuvą, ieškodama gėrimo. Ant tuščios lentynos raštelis: "Aha!... Sugavau. Nepadėjusi — neieškok. Tai ne pas mamą. Grįždama iš darbo, nupirksiu maisto. Pakentėk".

     Dvi valandas laukti. Atsigėriau vandens ir išsitiesiau ant sofos. Pusantro šimto mylių kelionė pačiame dienos karštyje pribaigė mane. Užmigau greitai ir kietai. Aldona turėjo spirti kelis kartus į duris, kol mane prižadino. Sutikau ją su dviem maisto maišais rankose.

     —    Nupirkau visai savaitei. Meile gyva nebūsi, ypač kai Arūno nėra. Aldona padėjo maišus ant stalo ir, pagriebusi mane, pliaukštelėjo į abudu veidus.

     —    Brangioji, nusivalyk mano lūpų antspaudus ir išvirk kavos. Nubėgsiu atnešti tavo paštą.

     Ji gyveno kitame pastato gale, vienu aukštu žemiau mūsų buto. Vos spėjau išdėlioti maistą, kai Aldona grįžo su ramunių puokšte ir mažu tortu rankose.

     —    O koks dangiškas kavos kvapas! ... Sėsk, jaunamarte, ir būk mano viešnia!... — kreipėsi Aldona dramatiškai į mane, padėjusi tortą ir gėles ant stalo, o popierinį krepšį ant kėdės. Įpylusi kavą, piaustė tortą be nustojimo plepėdama: "Nupirkau septynių-eilių-romo-tortą... Žinai, iš biblijos, kad septyneri metai yra riebūs, septyneri liesi. Pasirink, kuriuos nori turėti pirma. Riebius ar liesus? Bus visokių. Gyvenimas nėra rožėmis klotas. Todėl atnešiau ramunes. Galėsi skabydama lapelius išburti ateitį: gyvensiva-skirsivos; gyvensiva-skirsivos...

     —    Aldona, ar pasiutai! Dar medaus mėnesis nepasibaigė, o tu jau...

     —    Regina miela, tik su Tavim galiu taip juokauti. Nėra abejonės, kad būsite laimingi. Tokia didelė, ugnyje išbandyta meilė. Žėrėte žėri savo laime, kad net karšta darosi! — abi juokėmės, kai ji servietėle mosuodama vėsino mane.

     —    Skubu. Turiu išleisti Mrs. Kelly į ligoninę. Supažindinau su ja, kai atėjai buto pasižiūrėti. Jos vyras gavo širdies priepuolį, gindamas kažkokį vagišių teisme. Tik 39 metų. Man jos taip gaila. Visai pasimetusi. Kaip nesava. Turi dvi mergytes. Žinai, Regina, kartais esu laiminga, būdama viena.

     —    Su keliomis 's' rašai Miss dabar?

     —    Nepakeičiau. Vis su trimis. Dvi 's' reiškia, kad dar tebeieškau vyro, o trečioji 's' rodo, kad dėl atsargos šliejuosi prie Women's Lib. Daviau sau dvejus metus. Jeigu per tą laiką neištekėsiu, tai pasiliksiu amžinai "Ms.", — juokėsi Aldona.

     —    Gausi greičiau negu manai. Ir dar kokį. Vyras kaip vynas: kuo senesnis, tuo geresnis.

     —    Teisingai. Manasis dar fermentuojasi. Kai atrasiu, bus ne tik apdulkėjęs, bet ir apsamanojęs. O kas per aromatas, sakysime, keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų senumo inde!... Tavasis bus tik kaip Manishewitz, palyginus su mano "šampanu"... Turiu eiti. Švieskis — pilnas maišas laikraščių. Tėvai pasirūpino, kad neužmirštumėte lietuviškai.

     Trinktelėjo durys, ir lengvais žingsniais Aldona nuskubėjo prie keltuvo. Įsipylusi antrą puoduką kavos, atsisėdau ant kišenės didumo balkono.

     Iš šeštojo aukšto vaizdas buvo žavingas. Miestas maudėsi kaitros netekusios saulės spinduliuose. Mano mėgstamiausias taškas buvo triaukštė greitkelių sankryža miesto pakraštyje prie upės. Ten siuvo mašinos, kaip bitės apie avilį. Nakties metu jos primins šv. Jono vabalėlius, blykčiojančius tamsoje.

     Pradėjau žiūrėti paštą. Arūno motina sveikina mudu "... perėjusius nuo medaus prie kasdieninės duonos ir druskos dietos"... Mėgstu Arūno motiną. Ji rašytoja. Reikės perskaityti bent vieną jos romaną. Arūnas sakėsi neskaitęs. Bet sūnui bus atleista, o marti turi žinoti savo pareigas.

     Antras laiškas iš redakcijos. Sveikina mus, tėvelio įrašytus į laikraščio prenumeratorių eiles. Po parašu prierašas: "Jūsų vestuvių aprašymas birželio mėn. 27 d. numeryje".

     Mūsų vestuvinė nuotrauka ir pustrečios skilties ilgumo straipsnis apvainikuotas antrašte: "Vedybos, kuriomis džiaugiasi jaunųjų tėvai ir dvi lietuvių kolonijos”. Bakstelėjo į širdį, kaip bitės gylys. Bet tikrą širdperšą pajutau, tik skaitydama straipsnio pabaigą.

     "Inž. Kvėsa ir kap. Švilpa buvo gimnazijos suolo draugai. Jų žmonos iš vienos parapijos. Sena draugystė pavirto į giminystę, kai inžinieriaus sūnus Arūnas vedė kapitono vienintelę dukrelę Reginą. Kap. Švilpa, neturėjęs laimės ginti Lietuvos laisvės karo lauke, ypatingai didžiuojasi savo žentu, Vietnamo karo veteranu. Arūnas Kvėsa, sunkiai sužeistas fronte, buvo apdovanotas keliais pasižymėjimo ordinais... Todėl nesunku suprasti, su kokiu džiaugsmu ir pasididžiavimu kap. Švilpa atidavė prie altoriaus savo jauną dukrą drąsiam Arūnui su viltimi, kad lietuvis žentas eis jo pėdomis. .."

     Pasaldintas sacharinu. Net negalima pykti. Nuėjau šypsodamasi prie telefono.

     —    Labas vakaras, tėveli. Ačiū už laikraštį. Būčiau nežinojusi, kad judu su inžinieriumi seni draugai ir kad tu atidavei mane Arūnui su džiaugsmu ir pasididžiavimu... — kalbėjau kikendama.

     —    Durnius! ... Rašė neišsipagiriojęs...

     —    Nepyk, tėveli. Tau skirta panegyrika virto meškos patarnavimu. Bet negali parašyti laikraščiui: "Prašau atitaisyti Dalyvio korespondenciją. Niekados nebuvome draugais su inž. Kvėsa ir aš visomis jėgomis priešinausi dukters vedyboms su jo sūnumi".

     —    Reginute, žiedai sumainyti... Būk laiminga.

     Mano širdis apsalo, lyg per ją būtų aksomu perbraukta. Tėvas seniai buvo mane vadinęs tuo mažybiniu vardu. Taip ir baigiau pasikalbėjimą, užmiršusi išklausti tėvą, kodėl jis inžinierių pravardžiavo "Kvėša".

     Užsukau muziką ir atsisėdau rašyti padėkos laiškus už vestuvines dovanas. Lietuviškų laiškų rašybą turės ištaisyti Aldona.

     Aldona. Ji už mane gerokai vyresnė, o sutariame, kaip dvi pupos, užaugusios vienoje ankštyje. Ją mėgstu dėl jos saulėtos nuotaikos. Nėra graži, bet turi pavydėtiną figūrą. Plius doktoratas iš klinikinės psichologijos ir gerai atlyginama tarnyba. Įdomi kompanijoje. Rodos, vyras turėtų jai pasipiršti po pirmo pasimatymo. Kad ji neišteka, man rodos, tik patvirtina mano nuomonę. Kiekvienas gauna, kas jam skirta. Aldonai skirtasis, matyt, liko Lietuvoje. Ją tėvai atsivežė į Ameriką devynerių metų.

     Aldona, išklausiusi mano teorijos, kartą pasakė: "Sutinku. Aš turėjau gauti Henry. Kas man buvo skirta, sunaikino komunistai, o kas jam — naciai. Bet nelabasis sumaišė kortas ir jis teko Nancei".

     Tokia yra Aldona. Kadaise jai pavydėjau. Ji visados tokia linksma, lyg neturėtų jokio rūpesčio. O kad ji žinotų, kaip gera mylėti ir būti mylimai!...

* * *

     Pranašavo naują sniego pūgą. Tuo tarpu dar tik pūtė žvarbus vėjas. Parėjau nuo autobuso sušalusi. Normaliai šiltame bute turėjo būti ypatingai jauku. Ne taip buvo tą vakarą. Nenusirengusi stovėjau prie lango ir žiūrėjau į nakties tamsą. Neįmanoma nusakyti, ką jaučiau. Vienintelė vieta gyva mano kūne buvo mano širdis. Ir ją baisiai gėlė...

     —    Aldona, galiu užeiti valandėlei?

     —    Kas čia per klausimas?! Regina, kas atsitiko? Nusirenk.

     —    Mūsų šeimyninė laimė pasibaigė, — pasakiau be jokios įžangos.

     —    Kur Arūnas?

     —    Išvažiavo pas mano tėvą. Kalbės Vasario 16 minėjime.

     —    Kad skaitys paskaitą, g e r a i .  Kad išvažiavo pas tavo tėvus be tavęs, b l o g a i .  Kad stengiasi įsiteikti tavo tėvui, reiškia, Arūnas jaučiasi silpnas ir kovai ieško šalininkų... Tai tiek dėl Arūno. Tuo tarpu leisk man pasirūpinti tavimi. Sušalusi, išblyškusi. Matyt, nemiegojusi, gal ir nevalgiusi. Sėsk prie židinio. Užkursiu ugnį, kad ir dirbtinę, ir išvirsiu kavos. Pamatysi, kad nėra taip beviltiška, kaip šiuo momentu atrodo, — apklojusi mane Aldona išėjo į virtuvę.

     Gerdama kavą, žvilgčiojau į dirbtines liepsnas ir į Aldoną. Kodėl ji nejuokauja? Būtų daug lengviau pradėti. Niekados jos nebuvau mačiusi tokios rimtos ir tylios. Nereikėjo jai net baltos uniformos. Kažkokiu nematomu būdu, ji ne tik pavirto iš linksmos draugės į klinikinės psichologijos specialistę, bet ir mane pavertė į pacientę. Atrodo, kad pradėjau kalbėti prieš savo norą, verčiama tylos.

     —    Tuojau po vestuvių pastebėjau, kad Arūnas labai pavydus. Iš karto mane imdavo juokas. Jis kasdien norėjo žinoti, ką veikiu laboratorijoje, kas yra mano bendradarbiai, su kuo susitinku, su kuo pietauju ir t.t. Juokai pasibaigė, kai pastebėjau, kad Arūnas gaudo mane žodžiuose, mėgina į-vilioti į pinkles. Reikalauja pakartoti, ką buvau pasakojusi: "Regina, šįvakar Robert paminėjai septynis kartus. Jis, matyt, visą laiką tavo mintyse... Jau antra diena, kai negirdžiu John vardo. Anksčiau tu apie jį kalbėdavai laisvai. Dabar vengi jį minėti... Vakar sakei, kad su dr. Lubey neturi jokių tarnybinių reikalų, o šiandien valgei lunch su juo. Iš kur tokia artima pažintis?" Taip diena iš dienos. Jeigu atsisakau duoti apyskaitą, Arūnas pyksta. O duodama ją, esu pavojuje iš naujo pradėti šeimos ginčą. Kiekvienas mano pasakytas ar nutylėtas žodis yra kibirkštis, kuri gali uždegti Arūno pavydą. Ir aš neturiu jokios apsaugos prieš tai.

     —    Turi. Ir labai gerą. Tavo apsauga yra žinojimas, kad jo pavydas yra be pagrindo, — nutraukė Aldona mane pirmą kartą.

     —    Kas iš to, kad be pagrindo? Tik paklausyk. Tu pažįsti dr. Harrigan. Jis tik keli mėnesiai Amerikoje. Sužinojusi, kad jis rengėsi šventes praleisti ligoninėje, paskutinę valandą pakviečiau pietų Kalėdų dieną. Arūnas buvo ypatingai geroje nuotaikoje. Klausinėjo daktarą apie Angliją, jo tėvus, namiškius. Pasakojo pats, kaip jis jautėsi vienišas per Kalėdas, būdamas Vietname, todėl gerai suprantąs daktaro savijautą toli nuo namų. Seniai mūsų šeimoje buvo taip jauku ir miela. Kai dr. Harrigan išėjo, aš impulsyviai apkabinau Arūną ir pasakiau: "O Arūnai, kaip maloniai praleidome laiką! Šitos pirmos mūsų Kalėdos visados pasiliks mano atmintyje".

     —    Su dr. Harrigan paveikslu centre! — atšovė Arūnas sarkastiškai, atstūmęs mane nuo savęs.

     —    Arūnai, aš jį pakviečiau su tavo leidimu, — mėginau teisintis, kaip šaltu vandeniu apipilta.

     —    O ką būčiau laimėjęs, neleisdamas kviesti? Tu su juo susitinki ligoninėje kasdien. Ar ne geriau savo priešą pažinti?

     —    P r i e š ą ? !

     —    Taip. P r i e š ą !  Kiekvienas, kuris griauna mano šeimą, yra mano priešas. Tau, aišku, dr. Harrigan yra draugas. O gal ir daugiau, kaip draugas... Kas žino... — gerai, kad Arūnas paliko mane apstulbusią ir užsidarė miegamajame. Išsiverkusi užmigau ant sofos.

     Kitą rytą Arūnas atsiprašė. Teisinosi buvęs per daug išgėręs. Išsipagiriojęs buvo nuo alkoholio, bet ne nuo pavydo. Ant stalo nebuvo baltos chrizantemos, kurią dr. Harrigan buvo vakar atnešęs. Ją radau ant balkono. Kelias dienas Arūnas paliko mane ramybėje. Maniau, kad kartu su gėle sušalo ir jo pavydas.

     Kur tau. Tikras pragaras užvirė, kai už savaitės gavome formalų padėkos laišką. Padaviau Aldonai laišką, kurį ji perskaitė balsu ir pasakė:

     —    Jeigu šitoks laiškas gali sukelti sceną, tai jo pavydas turi gilesnes šaknis, kaip buvau linkusi manyti.

     —    Aš manau, tai paveldėjimas iš tėvo. Priverčiau kartą tėvelį pasakyti, kodėl jis pravardžiuoja Arūno tėvą "Kvėša".

     —    O kuo tu vadintum vyrą, kuris be jokio pagrindo kelia sceną kiekvienam, kuris tik pažiūri į jo žmoną, ar žmona į jį?! Ieškodama, kaip apsiginti nuo vyro įtarinėjimų, Kvėsienė pradėjo rašyti romanus. Į klausimą, kur buvai šiandien, su kuo susitikai, ką šnekėjai, pakiša pluoštą prirašytų lapų, ir tardymas baigtas. Gudri moteris rado būdą ne tik kaip su kvėša vyru sugyventi, bet dar ir pinigų uždirbti. Jos pirmasis romanas "Su galva į sieną" buvo

     Lietuvoje laimėjęs valstybinę premiją — penkis tūkstančius litų. Kas inžinierių pažįsta, buvo aišku, kad Kvėsienė meistriškai romane atvaizdavo savo pavydų vyrą. Bet kai ji inž. Jurgį Kvėsą perkrikštijo į majorą Joną Burbulą, jo brunetę žmoną Ireną pavertė į blondinę Prudenciją, tai kvėša Jurgis skaitė ir juokėsi. Burbulo asmenyje matė kai kuriuos savo draugus, bet jokiu būdu ne save, — atidengė man tėvelis "Kvėšos" kilmės paslaptį.

     —    "Gudri moteris rado būdą sugyventi" —    gerai pasakyta, — pakartojo Aldona tėvelio žodžius.

     —    Aldona, aš galiu suprasti inžinieriaus pavydą. Irena yra graži moteris net ir dabar. Judri, kalbi, įdomi. O ką jis mato, pasižiūrėjęs į veidrodį? Pilvas nukaręs. Plikė šviečia virš apvalaus, raudono veido. Juda ir kalba lėtai. Alsuoja sunkiai. Juk kiekvienas, juodu palyginęs, turi pagalvoti: ką ta moteris matė jame? Gi Arūnas ir pats nebūtų galėjęs pasirinkti geresnės išvaizdos. Atvirai pasakius, Aldona, aš ir šiandien stebiuosi, kad jis mane vedė — tokią žiurkę. Aš turėčiau jam pavydėti.

     —    Gali. Bet tai būtų envy, kuris anot poeto yra "the sincerest form of flattery". Arūnas yra jealous, ne envious. Nors Shakespeare vadina jealousy "a monster, born on itself", bet tos rūšies pavydo pagrindas yra visados nepasitikėjimas savimi —    insecurity. Kalbant apie Arūną, galimas dalykas, kad jo pavydo jausmas paveldėtas iš tėvo. Bet ir Mr. Amerika gali būti insecure. Jeigu nepaveldėtas, tai galėjo lengvai atsirasti. Dvidešimt ketverius metus Arūnas buvo įpratęs gyventi tarsi graikų dievaičio kūne. Staiga vieną dieną pamatė, kad viena koja gerokai aplamdyta ir ant kairės rankos likę tik pusantro piršto. Tau ir man jis yra tas pats Arūnas, kurį pažinojome prieš sužeidimą. Jam — svetimas. Jam reikia išmokti gyventi kūne, kuris daugiau nėra tobulas.

     —    Tai tu manai, kad jis gali nuo tos pavydo ligos pasveikti?

     —    Yra daug vilčių. Aš jau turiu planą. Baigus veteranų ligoninėje fizinę terapiją kojai, jam mūsų ligoninėje bus pritaikyti hidroliniu būdu kontroliuojami pirštai. (Ar ne ironija, kad dr. Harrigan yra geriausias tos srities specialistas?). Aš pakalbėsiu su daktaru, kad jis patartų Arūnui psichologinę konsultaciją. Esu tikra, kad Arūnas sutiks, nes niekas taip nenori būti fiziškai tobulas, kaip jis. Bet reikės daug laiko. Nepatariu pačiai pradėti rašyti romanus, kaip Arūno motina darė. Bet kuo nors turi užsiimti, kad neįpultum į desperaciją.

     —    Pavydus vyras labai panašus į girtuoklį. Girtuoklis išsipagiriojęs nekenčia pats savęs ir nesupranta, kodėl pasigėrė. Jeigu mato žmoną tyliai kenčiančią, dar labiau jaučiasi kaltas. Tu taip pat kankinės tipas. Žinau, kad arba mėgini "atversti Arūną į protą", arba tyliai priimi jo užgauliojimus. Negerai nei tau, nei jam. Geriau barkis. Atsikalbėk. Vadink jį kankintoju, inkvizitorium, persekiotoju. (Baigęs teisę, jis toks ir bus teisme, šyptelėjo Aldona). Tik, Regina, niekad o niekad nepavadink jo invalidu, berankiu ar panašiai. Sudaužei žmogaus ego, ir baigta. Tu greičiausiai negali suprasti, bet taip jau yra. Galvok apie brangią vazą, sudužusią į tūkstančius mažyčių gabaliukų.

     —    Ne tik galiu, bet ir žinau...

     —    Regina, tu verki! ... Ar tu jau tokiu būdu įžeidei Arūną?

     —    Ne. Tie žodžiai buvo kelis kartus ant mano lūpų, bet spėjau jas sukąsti. Gaila, kad Arūnas to nepadarė... Sudaužyto indo nesulipinsi, tai nėra reikalo laikyti šukes. Ar ne tiesa, Aldona?

     —    Gavęs dr. Harrigan laišką, Arūnas paėmė ant drąsos kelis stiklelius ir laukė manęs. "Dėkodamas už Jūsų man parodytą vaišingumą, tikiuosiu, kad Jūs sutiksite būti mano svečiais Regency restorane..." uždegė Arūno liguistą vaizduotę. Kai nesidaviau išprovokuoti į žodžių kovą, Arūnas pradėjo savo sarkastišką monologą: "Pasakyk dr. Harrigan, kad aš būsiu. Man aišku, kodėl aš esu reikalingas judviejų kompanijoje. Ogi pridengti to britų gentelmeno reputaciją. .. Tu, brangioji, kiek prisimenu, nesi tokia jautri... O jeigu ir būtum, tai jau per vėlu. Reikėjo turėti chaperon prieš vestuves. Būtum nepraradusi vainikėlio"...

     —    O, Regina, Ir jis tau dabar prikišo?! Galėjai man to ir nesakyti. Tūkstančiai moterų negali sau tos vienintelės nuodėmės atleisti. Kai akmenis metė kiti, Kristus įstengė nelaimingą moterį apginti. Nuo jos pačios vyro nebūtų galėjęs nė Jis apginti.

     —    Galiu tiek paguosti, kad Arūnas, jausdamas, jog jis fiziškai nėra tobulesnis, nesąmoningai ieško bet kokio netobulumo tavyje. Tavo moralinis suklupimas jam ir yra lygybės simbolis. Jo akyse tu ne žemiau stovi, bet esi lygi su juo...

     Aldona sakė teisingai, kad nebuvo taip beviltiška, kaip tada atrodė. Dr. Harrigan suremontavo Arūno ranką, o Aldona sucementavo mūsų šeimos pamatus.

     Kitas Kalėdas šventėme pas Aldoną ir jos vyrą Dr. Andrew J. Harrigan... Kai Arūnas papasakojo, kaip jis išmetė ant snieguoto balkono baltą chrizantemą, dr. Harrigan juokėsi: "Arūnai, mintis, kad Kalėdas reikės praleisti vienam, buvo tikrai siaubinga. Aš buvau taip dėkingas Jūsų žmonai už pakvietimą, kad norėjau atnešti rožių. Aišku, raudonų, nes Kalėdos... Tik ligoninės gėlių parduotuvėje nebuvo..

     —    Jūsų laimei, daktare. Vietoje gėlės, būtum pats nulėkęs nuo balkono, — pertraukė jį Arūnas.

     —    Aldona mirktelėjo man. Arūnas buvo pilnai pasveikęs nuo tos baisios pavydo ligos, nes tik psichiškai sveikas žmogus gali juoktis pats iš savęs.

 


 

•    Čenstakavą, Lenkijos šventovę, 1974 m. aplankė 1,125,000 maldininkų.

•    Jau 54 centrus globoti mirštantiems ir neturto prislėgtiems Indijoje yra įkūrusi motina Teresė.

•    Motina Marija Martin, Medicinos Marijos misijonierių įkūrėja, mirė Airijoje sulaukusi 82 m. amižaus.

•    Čekoslovakijoje seserims vienuolėms neleidžiama lankyti gail. seserų mokyklų.

•    Švedijoje yra 63,000 katalikų, kuriuos aptarnauja 90 kunigų.