Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1975m. 7-8 Liepa-Rugp.


1975 / LIEPA - RUGPIŪTIS / VOLUME XXVI, NO. 7-8

VYSK. M. VALANČIAUS VEIKLOS AIDAI

219

Prel. Pr. M. Juras

SENATVĖ — TAI DAR NE KARSTAS

221

Juozas Prunskis

KONRADAS ADENAUERIS — VOKIETIJOS

STEBUKLADARIS

225

J. Venckus, S.J.

EILĖRAŠČIAI

230

Danguolė Sadūnaitė

SPALVOTO ŽMOGAUS DIEVAS

231

Vytautas P. Zubas

VAIKAI IR NAMŲ RUOŠA

233

A. Augustinavičiūtė

VYRAS IR MOTERIS ŠEIMOJE

237

J. Miškinis

TOS PAČIOS MOTINOS SŪNŪS

239

Eglė Juodvalkytė

KALBA

240

J. Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

242

D. ir G. Vakariai

TRUMPAI IŠ VISUR

245

Parinko J. Prunskis

FILMAI

250

J. Prunskis

Inž. Romas Bartuška pernai suruoštoje Lietuvių Foto Archyvo fotografijos parodoje laimėjo pirmąją premiją. Šio “Laiškų Lietuviams” numerio iliustracijos yra perfotografuotos iš jo spalvotų skaidrių.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

     Šv. Raštas sako, kad Dievas, per šešias dienas sukūręs pasaulį, septintąją ilsėjosi. Dievui, be abejo, poilsis nebuvo reikalingas, tik Jis norėjo žmogui duoti pavyzdį, kad reikia ne tik dirbti, bet ir pailsėti. Žmogus nėra mašina, jis negali be pertraukos dirbti. Jeigu kas giriasi, kad jau daug metų neturi jokių atostogų, tai jį reikėtų labai rimtai perspėti, jog čia nėra ko girtis. Jis turėtų tuoj keisti šį savo netikusį gyvenimo būdą, kol dar visiškai nesugadino nervų sau ir kitiems. Kažin ar ir mūsų visuomenės veikėjams, kurie vienas prieš kitą kovoja, skaldydami ir taip jau nelabai stiprias mūsų jėgas, nebūtų naudingiausias vaistas geros atostogos? Kartais tikrai sunku suprasti, kaip suaugęs inteligentiškas žmogus nesuvokia, jog niekindamas mūsų organizacijas ir prieš jas kovodamas, ne tik jokio patriotiškumo neparodo, bet tarnauja tik mūsų tautos priešams. Kažin ar tai nėra nuo sunkaus darbo nusilpusios sveikatos ir nuo įvairių skaudžių pergyvenimų pairusių nervų pasekmė? Tad tikrai nuoširdžiai visiems linkime šią vasarą smagiai paatostogauti, pailsėti,o rudenį, sugrįžę iš atostogų, gal galėsime lengviau suvaldyti savo nervus ir sutilpti toje pačioje bendruomenėje. Kokie būtume laimingi, jeigu ir apie mūsų išeiviją būtų galima pasakyti taip, kaip dažnai sakoma apie Šveicariją: "Ji neturi armijosji pati yra armija".

VYSK. M. VALANČIAUS VEIKLOS AIDAI ŠVENTAISIAIS METAIS

PREL. PR. M. JURAS

     Popiežius Paulius VI, 1975 metus paskelbdamas Šventaisiais metais, nurodė labai svarbų jų tikslą: susitaikyti su Dievu ir su artimu, kad žmogus, gyvendamas pagal Kristaus evangeliją, galėtų tiksliai atlikti savo paskirtį religinėje ir tautinėje bendrijoje ir platinti Kristaus karalystę žemėje.

     Dievas sutvėrė žmogų ne ką menkesnį už angelus ir apdovanojo brangiausiomis gėrybėmis. Todėl pirmoje vietoje jo gyvenimas turi būti skirtas Dievo garbei ir sielos labui. Vaikystėje žmogaus reikalais rūpinasi Dievo įgalioti gimdytojai. Kai jaunuolis suaugęs gali jau savarankiškai gyventi, išeidamas iš gimdytojų auklėjančios globos, pereina į dangiškojo Tėvo direktyvas, gaunamas per Kristų. Tada daugelis klaidingai suprasta laisve apsvaigsta ir pasimeta. Nutolsta nuo gimdytojų, nustelbia Dievo žodį, paskęsta žemiškuose rūpesčiuose ar gėrybėse ir supasaulėja. "Kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybe" (1 Jn 2, 16) jį užliūliuoja. Amžinasis priešas "kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti" (1 Pt 5, 8). Ateistinio komunizmo platintojai paruoštus agentus siunčia į ramių kraštų mokyklas, į universitetus, į darbininkų unijas ir į valdiškas įstaigas; skleidžia pragariškus nuodus, narkotikus; niekina autoritetą, tokiu būdu įnešdami į žmonių gyvenimą vaidus, nesantaikas, chaosą ir chuliganizmą.

     "Bažnyčia, į kurią visi esame Jėzaus Kristaus šaukiami ir kurioje Dievo malone pasiekiame šventumo", mato ir supranta daromą žmonijai skriaudą. Ji paskelbė Šventuosius metus ir kviečia visus geros valios žmones susitaikyti, susivienyti su Dievu, kad, "apsiginklavę visais Dievo ginklais, galėtume išsilaikyti prieš velnio klastas ir grumtumės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, su tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte blogą dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stokite į kovą, apsijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite taipgi išganymo šalmą ir dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį" (Ef 5, 11-17). "Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis" (Žyd 4, 12).

Skaityti daugiau:

SENATVĖ — TAI DAR NE KARSTAS

JUOZAS PRUNSKIS

     Jau 30 metų sueina, kai dešimtys tūkstančių lietuvių, atūžiant raudonajai lavai, turėjo palikti savo tėvynę ir bėgti į vakarus. Bėgo į nežinią, bet daugelis dabar yra gerai įsikūrę ir materialiai neblogai apsirūpinę. Tačiau pridėtieji trys dešimtmečiai prie jau subrendusių pabėgėlių amžiaus atvedė daug tūkstančių mūsiškių prie senatvės slenksčio. Kai žmogus peršoka kapą metų, tolimesnieji metai pašėlusiai greit bėga ir atneša naujų problemų. Daugelis tampa pensininkais, kurių ne vienas atsidūsta, kad jau nebėra ko laukti. Seniau buvo laukiama, kada bus atostogos, kada nebereikės dirbti. Dabar atėjo nenutraukiamos atostogos, ir ne vienas ima jaustis, kad jis jau niekam nebereikalingas...

ATVIRAS KŪRYBAI KELIAS

     Šitoksai jausmas yra žmogų žlugdantis, ir iš tokio pesimizmo reikia išsinerti. Nors ir silpstant kūno jėgoms, dar pasilieka labai platus veiklos ir kūrybos laukas. Jonas Miltonas, vienas iš didžiausių anglų poetų, šalia rašytojo Šekspyro, didžiuosius savo kūrinius parašė paskutiniaisiais dviem savo gyvenimo dešimtmečiais, kada jau buvo visiškai aklas. Liudvikas Beethovenas, vienas iš didžiausių kompozitorių muzikos istorijoje, tęsė savo muzikinę kūrybą net ir visiškai apkurtęs. Jeigu tie didelio amžiaus vyrai būtų nuskendę pesimizman, mes nebūtume turėję nei Miltono "Prarastojo rojaus", nei Beethoveno devintosios simfonijos.

SUMAŽĖJĘ KLYSTKELIŲ PAVOJAI

     Metų krūvis žmogui atskleidžia naujus horizontus. Prancūzų rašytojas Paul Claudel savo dramoje "Šilkinis batelis" vaizduoja jėzuitą, vienintelį išlikusį gyvą piratų išnaikintame laive, kurio burių stiebas nulaužtas, laivas audros bangų blaškomas. Tas nelaimingasis, pririštas prie išlikusio stiebo kamieno, jausdamas artėjančią mirtį, kalba:

     — Viešpatie, dėkoju tau... Kartais man tavieji įsakymai atrodydavo taip sunkūs ir manoji valia laisvėje pasinešdavo prieš tave, bet dabar aš nebegaliu būti arčiau tavęs pritvirtintas, kaip esu. Kaip smarkiai mano sąnariai bandytų pajudėti, jie negali nė per colį nutolti nuo tavęs. Ir taip aš esu pritvirtintas prie kryžiaus...

     Kai senatvėje mūsų gyvenimo laivas sudūžta, mes galime pasiguosti su tuo jėzuitu, kad dabar mums taip sumažėjusios galimybės nutolti nuo mūsų laimės šaltinio — Viešpaties.

Skaityti daugiau:

KONRADAS ADENAUERIS — VOKIETIJOS STEBUKLADARIS

J.VENCKUS, S.J.

     Adenaueris buvo Apvaizdos skirtas žmogus atgaivinti smarkiai sumuštą, suniekintą Vokietiją. Viskas atrodė taip neįprastai. Kai baigėsi II pasaulinis karas, Adenaueris buvo jau 70 m. amžiaus. Jis buvo katalikas, o tokiame protestantiškame krašte kaip Vokietija sunku katalikui ilgiau išbūti valdžioje. Taip pat jis priklausė Katalikų partijai — Centrui, kurią Hitleris buvo sunaikinęs. Niekas nesitikėjo, kad ši partija galės turėti reikšmės naujos Vokietijos politikoje. Tada jau buvo stipri Socialistų partija su Kurt Schumacheriu priešakyje. Ji turėjusi atkurti Vokietiją. Anglija jau 1946 m. buvo susitarusi jam perleisti Vokietijos vadovybę. Amerikai iš pat pradžios Adenaueris patiko. Kai 1945 m. užėmė Koelną, tuoj pakvietė jį burmistro pareigoms. Amerikai jis patiko dėl to, kad išliko visiškai nesusidėjęs su naciais, jiems nenusileido nė per plauką, nors dėl to turėjo daug kentėti. Dvylika metų (1933 -1945) buvo gąsdinamas, kratomas, sekamas, porą kartų į kalėjimą pasodintas, net jo vardas buvo patekęs į baisųjį sąrašą tų, kurie turėjo būti išvežti į Buchenwaldą, iš kur tik retas beišliko gyvas ir tik tada, kai atėjo amerikiečiai.

ADENAUERIO JAUNYSTĖ

     Adenaueris tikėjo, kad žmogaus asmenybė susiformuoja tėvų namuose. Žmonai ir vaikams jis buvo labai atsidavęs. Padėdavo vaikams ruošti pamokas, drauge sodindavo medžius ir gėles savo sode. Buvo didelis rožių specialistas, visada sakydavo, kad kas myli gėles, myli ir savo vaikus.

Konradas Adenaueris

     Jis gimė 1876 m. sausio 5 d. Koelne. Šis miestas, trečias didumu Vokietijoje, yra labai katalikiškas, garsus savo meniška katedra ir sena krikščioniška kultūra. Tėvas buvo paprastas teismo valdininkas. Pirmieji du vaikai, Augustas ir Jonas, jau buvo universitete. Augustas vėliau tapo garsiu advokatu, daug pasitarnavusiu žmonėms ypač Hitlerio laikais, gelbėdamas juos iš visokių nelaimių. Jonas tapo kunigu, vėliau buvo paskirtas prelatu prie katedros. Tėvas pasiūlė Konradui tapti kokiu valdininku, nes jau nebegalįs jo leisti į universitetą, turėdamas jau už du daug išlaidų. Konradas, baigęs gimnaziją, gavo tarnybą banke. Pilnam ambicijų berniukui darbas nepatiko. Tėvas tai pastebėjo ir, gailėdamasis vaiko, išrūpino stipendiją studijuoti universitete. Vokietijoje buvo įprasta eiti iš vieno universiteto į kitą pasiklausyti garsių profesorių paskaitų. Konradas studijavo Freiburge, Muenchene, Bonnoje. Stipendija buvo nedidelė, tėvas taip pat negalėjo daug pridėti, tad reikėjo gyventi su 90 markių (21.50 dol.) mėnesiui. Jis labai uoliai mokėsi ir priklausė tik prie kuklesnių korporacijų, nes priklausyti toms vokiečių studentų korporacijoms, kurios dėvėdavo prašmatnias uniformas su baltomis kelnėmis, ilgais batais ir špagomis, jis negalėjo. Jis neturėjo laiko nei flirtams, nei visokioms studentiškoms išdaigoms. Rimtai ir daug studijavo. Kad studijuodamas neužmigtų, kišdavo kojas į šaltą vandenį. Vokietijos studentai mėgdavo atostogų metu daug keliauti. Keliaudavo pėsti. Aden-aueris taip pat apkeliavo daug kraštų: Šveicariją, Austriją, Italiją. Apie jo asmenišką gyvenimą daug žinių neturime, nes buvo labai užsidaręs, apie save daug nekalbėdavo. Gavęs universiteto diplomą, apsistojo Koelne ir ten advokatavo. 1911 m. tampa burmistro padėjėju. 1917 m. jau tampa burmistru ir šiose pareigose išbūna iki 1933 metų. Jis pasižymėjo kaip geras administratorius, įsteigė universitetą, panaikino senuosius sutvirtinimus aplink Koelną, įruošė gražių parkų. Jo gyvenime viskas pasikeitė, kai prez. Hindenburgas Hitlerį paskyrė kancleriu 1933 m. sausio 30 d.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Danguolė Sadūnaitė

VASARA

1.

Upė siaura, kaip riešas.
(Žemė plačiabrylė,
obuoliais kvepianti).
:       :       :       :       :
Kalbėsiu tau tyla medžio.
Kalbėsiu tau tyla žolės...

2.

Palauk!
Ateis rugpiūčio mėnuo.
Įgels tave savo mėlynumu...

PRIE VANDENS

1.

Pieva, kaip mergvakaris —
ir bijai, kad saulės aromatas
suteps
tavo drabužį...

Skaityti daugiau:

SPALVOTO ŽMOGAUS DIEVAS

 (Įspūdžiai iš Okeanijos)

VYTAUTAS P. ZUBAS

     Kasdienėj aplinkoj daugelio dalykų nepastebime. Vienas tokių dalykų yra religija, apie kurią žmonės tarpusavy retai kalba. Dažnai žmogų pažįstam ilgesnį laiką, bet retai žinom, kurią religiją jis išpažįsta. Tai kyla greičiausiai iš to, kad krikščioniškoje Amerikoje religija laikoma privačiu asmens reikalu. Užtat šito kontinento katalikas, patekęs į kurį nors besikuriantį kraštą, randa daug jam neįprastų apraiškų. Jam yra nauja pajusti misijų dvasią, nes čia krikščionybės šaknys tesiekia 3 ar 4 kartas. Tos naujos apraiškos nėra atstumiančios. Anaiptol — jos imponuoja savo nesavanaudišku tyrumu. Vaizdas dar įdomesnis, jei tokio misijų krašto gyventojai yra rasių ir religijų mišinys. Mums teko reta proga tokią padėtį artimai stebėti, trejus metus gyvenant Fidži salose, Okeanijoje.

     Naujam atvykėliui pirmą kartą užėjus į bažnyčią, labiausiai ir krenta į akis šis rasinis įvairumas: tarp įvairių atspalvių Okeanijos gyventojų maišosi baltieji, indai ir kiniečiai. Tik ilgiau pagyvenęs, pastebėsi, kad balta odos spalva nėra jau tokia graži, kaip mes manome. Stebins ir aprangos neįprastas įvairumas: auksu ir šilkiniais sari puošiasi indės, pigūs spalvingi sulu (ilgi sijonai) dengia daugumą fidžiečių, paprastos, tropikams tinkamos suknelės yra baltųjų, kiniečių ir dalies saliečių apranga. Vyrai vienmarškiniai, bažnyčioje dažniausiai ilgom kelnėm, tik fidžiečiai dėvi rudą ar pilką sulu.

     Gyvenom sostinėje ir pamaldas lankėme katedroje, miesto centre. Apie 50% Fidži gyventojų yra indai, daugiausia nekrikščionys, išpažįstą hinduizmą arba islamizmą. Kaip ir į kitas kolonijas, taip ir į čia juos atvežė britai darbams. Fidžiečiai jau išimtinai krikščionys, daugiausia metodistai. Katalikų yra tik apie 10% visų krašto gyventojų. Gal dėl misijų dvasios, o gal dėl religinio ir rasinio įvairumo religinis gyvenimas yra intensyvus.

     Okeanijoje katalikų įtaka, nežiūrint mažo skaičiaus, yra didelė. Vienuolijų išlaikomos mokyklos yra geriausios, jos atviros visiems. Jas lanko net nekrikščionys. Tad jaunoj valstybėj aukštus postus užimančių vietinių tarpe ne tik šias mokyklas lankiusių, bet ir katalikų nuošimtis yra didelis. Didžiausio Okeanijos krašto, išskyrus Australiją, Papuos - Naujosios Gvinėjos ministeris pirmininkas Michael Samare, tik pernai trims milijonams gyventojų išgavęs nepriklausomybę, yra katalikas. Katalikas ir Fidži ministeris pirmininkas Ratu Sir Kamisese Mara, kraštui iš britų nepriklausomybę iškovojęs 1970 metais ir populiarus visoje Pietų Okeanijoje.

Skaityti daugiau:

Vaikai ir namų ruoša

Aušra Augustinaviciūtė

     Kai kuriose šeimose tėvai skundžiasi, kad vaikai nieko nenori padėti, išsisukinėja, atsikalbinėja. Tai gana dažnas reiškinys, tačiau jo priežastis — ne vaiko išlepimas, tingumas ar blogas charakteris, o tik tėvų klaida, kad jie laiku neskyrė pakankamai dėmesio vaiko "aš pats" ir tuo sutrukdė jo vystymosi procesą. Kai vaikas ištiesia ranką į šaukštą — "aš pats", vadinasi, atėjo laikas tolesniam jo rankutės ir su jos veikla susijusių psichinių procesų vystymuisi — reikia duoti jam tą šaukštą, nesijaudinti dėl drabužėlių, kuriuos suteps bevalgydamas. Tas pat pasakytina apie norą pačiam rengtis, pačiam praustis. Vaiko "aš pats" — tai instinktyvus tolesnio organizmo ir psichikos vystymosi poreikis. Jei neduosime vaikui savarankiškumo, tą vystymąsi stabdysime. Nuostoliai vėliau beveik nepataisomi. Vaikas lieka tingesnis, mažiau iniciatyvus. Ypač vaiko savarankiškumas padidėja, prieš sukankant trejiems metams. Supraskime jo norą būti savarankišku ir padėkime vaikui tik ten, kur jam pagalba reikalinga. Nieko nedarykime už jį, o pabandykime kartu su juo išspręsti "problemą", kodėl susisuko kojinaitės arba susipynė batų raišteliai. Vaikas turi jausti, kad dirba pats, gaudamas tik reikiamus patarimus, ir didžiuotis savarankiškai nuveiktais žygiais. Juk visi tie žygiai reikalauja visų psichinių jėgų, valios ir išmanymo mobilizacijos. Ir kartu tai instinktyvus poreikis, kurio nepatenkinus, vaikas tampa irzlus ir užsispyręs. Todėl savarankiškumą reikia tik skatinti. Kiekvieno darbo įsisavinimui yra tinkamas laikas, kurio metu vaikas jį dirba su malonumu ir įkarščiu. Tai, kas kartą išmokta, vėliau nebūna sunku. Sunku tai, ko mokomės per vėlai ar per anksti. Juk net grindų plovimas, kuris kiekvienam suaugusiam tėra pareiga, vaikui iki tam tikro amžiaus — džiaugsmo ir pasitenkinimo šaltinis.

     Todėl, kai vaikas pareiškia norą, reikia jam leisti tvarkyti butą kartu su tėvais. Nupirkite vaikišką šluotelę, duokite švarų skudurėlį dulkėms, ir jis žaisdamas įeis į namų ruošos ritmą. Toks tvarkymas "kartu" dažnai užima tėvams daugiau laiko, bet jis būtinas. Juk sveiko vaiko gabumus mokslui nulemia ne tiek įgimti duomenys, kiek tai, kokią savarankiško pasaulio tyrinėjimo laisvę jis turi tik pradėjęs vaikščioti, t.y. nuo dešimties iki aštuoniolikos mėnesių. O savo vystymosi pusiaukelę žmogaus psichika pasiekia, kai vaikui treji metai, ir bet kuri tame laikotarpyje padaryta auklėjimo klaida kenksminga ir vaiko gabumų lygiui, ir jo savarankiškumui, darbštumui, išradingumui. Ar jis taps nuobodžiaujančiu, nuolat nerandančiu, kuo čia užsiėmus, žmogumi, ar tokiu, kuris randa įdomų ir naudingą užsiėmimą bet kuriomis sąlygomis? Nuobodžiauja tik nuobodūs žmonės, bet ar išaugs jie nuobodžiais ar nenuobodžiais, nulemia jų savarankiškumas pirmaisiais gyvenimo metais.

Skaityti daugiau:

Vyras ir moteris šeimoje

J. Miškinis

     Šiais laikais gyvenimo sąlygos moterį privertė išeiti iš šeimos narvelio ir kovoti dėl duonos kąsnio. Čia jau moters prigimtis yra griaunama, nes ji gimusi globoti, mylėti, pasiaukoti, o ne kovoti. Toji reali kova žudo tyriausiąjį moters jausmą — motiniškumą. Visa jos prigimtis, visi siekimai veržiasi į motiniškumą. Teisingai sakoma, kad "moteris-motina yra atbaigtas kūrinys". Deja, šių dienų tikrovė mums sako, kad daugelyje šeimų jau ji yra paversta kuo kitu.

     Vyras yra šeimos galva, teisėjas, maitintojas, o žmona — globėja ir auklėtoja, kuri savo tyru pasiaukojimu ir meile duoda šeimai šilimą, orumą ir jaukumą. Vyras valdo protu, o moteris — jausmais, širdimi. Vyras gyvenimą analizuoja, skirsto, ieško logiškų priežasčių, o moteris savo intuicija nujaučia, sustiprina. Tuodu vienas kitą supranta ir paremia.

     Vyras uždavinius dažniausiai sprendžia sąvokomis aprėpdamas, o moteris juos sutinka ir pakeičia daugiau intuicija, nujautimu, vaizdais. Vyras paprastai domisi politika, matematika, gamta, kriminalistika, o moteris — muzika, istorija, kalbomis, tapyba ir pan.

     Vyrą pati prigimtis verčia rengtis gyvenimo kovai, o ją laimi drąsūs, savim pasitikį, valingi ir pasiryžėliai. Jėga ir sveikata vyrui yra būtinybė. Geriausius vaisius jis pasiekia darbu ir sportu. Necivilizuota jėga dažniausiai būna despotiška, žiauri. Fizinę jėgą reikia palenkti sielai, nes tik jėgos ir dvasios harmonija kuria idealą. Čia kaip tik pagelbsti protas.

     Bevalis tėvas vargu galės pasiekti savarankiškumo gyvenime, nes sutiktos kliūtys bus sunkiai jam nugalimos. Nors protas pateikia siektinus uždavinius, bet pasyvi valia jų tinkamai neišsprendžia. Juk visi gerai žinome, kad nūdien valia paremta jėga valdo pasaulį. Tik ryžtingos valios žmonės veda pasaulį į progresą, jam vadovauja ir pasiekia laimėjimų. Vyras be valios yra tarsi šešėlis, kuris seka ištižėlius. Tikras vyro vyriškumas turi reikštis valingumu ir be sustojimo grūdintis bei stiprintis mūsų tautos kultūriniame gyvenime.

MOTERS-MOTINOS VAIDMUO

     Neribota motinos meilė savo vaikui eina išvien su pasiaukojimu ir savęs išsižadėjimu. Nėra skausmo, kurio motina nesutiktų iškentėti, nei vargo, kurio negalėtų pakelti, kad tik jos vaikui būtų gera. Vaikas motinai brangesnis už gyvybę. Rašytoja Ožeškienė taip sako: "Motina yra aukščiausia vaidilutė šeimoje, iš jos krūtinės plaukia į vaiko krūtinę pirmutinis gerų arba blogų gemalų šaltinis, iš jos minties į kūdikio galvą pereina pirmutinis šviesos ir žinijos spindulys, iš jos širdies į nepažįstančią dar savęs širdį trykšta saldybės ir būsimo šaunumo versmė. Motinos žodžiai skamba vaiko-žmogaus sielos gelmėje per kiaurą, nors ilgiausią ir audringiausią gyvenimą, jos balsas — tai niekad neužmirštama harmonija".

Skaityti daugiau:

Tos pačios motinos sūnūs

Eglė Juodvalkytė

     Pro spaustuvės duris išėjusią viešumon lietuvišką knygą pasitinka eilė jos laukiančių spaudos žmonių. Vieni tenori pasisveikinti, jai ranką paspausti, geros kloties palinkėti. Kiti, reiklūs kritikai, rimčiau apžiūri, išnagrinėja, pakritikuoja, prieš papeikdami ar pagirdami. Žinoma, atsiranda ir pretendentų į literatus, tūnojančių už jų nugarų ar net įsispraudusių į jų eiles. Visų šių rašto žmonių tikslas yra palengvinti knygos pirmąsias dienas plačioje visuomenėje, kai ji dar nepažįstama. Tad pirmasis pusmetis pradėjusios naują gyvenimo etapą knygos būna labai užimtas — tai supažindinimas, tai įvertinimas, visur kviečia, o nedalyvauti negalima.

     Kartais į sveikintojų tarpą įsmunka dar kitokios rūšies žmogus. Jis retokai pasirodo, bent su visomis savo ypatybėmis. Jį vadinam entuziastu, nes jis džiaugiasi, gėrisi, žavisi, pritaria. Jis skiriasi nuo pretendento, nes nesideda esąs kritikas. Jis skiriasi nuo saldliežuvio, nes nėra aklas knygos trūkumams. Tokie žmonės yra negausūs, bet jų džiugaus, spontaniško, besąlyginio, pritariančio šūkio kartais, kai knyga tikrai to verta, labai pasigendama.

     Štai šį sezoną debiutavo Prano Dom. Girdžiaus knyga Tos pačios motinos sūnūs. Spaudoje pasirodžiusios reiklių žmonių recenzijos buvo gana teigiamos. Su jų kritika ir komentarais nesiginčysiu. Užtat šį kartą esu tų retų entuziastų tarpe. Aš iš pirmo žvilgsnio ją "įsimylėjau". Dabar, beveik pusmečiui, dar dviems skaitymams ir pirmosios aistros svaiguliui praėjus, imu plunksną rankosna, norėdama kitus skatinti su ja pažintį užmegzti.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIE NEVARTOTINI ŽODŽIAI

(Tęsinys)

kanuolė(vž.) — patranka.

kapčius(g.-l.) — ežiaženklis.

kašė(1.) — pintinė, kraitė, krežis.

katarinka(1.) — vargonėliai, ryla.

kermošius(vok.-l.) — turgus, mugė, prekymetis.

kielikas(1.) — taurė, stikliukas.

kilbasa(g.) — dešra.

kylys(vž.) — pleištas.

kinžalas(r.) — durklas.

kleckai(g.) — kukuliai.

klėtka(g.-l.) — narvas, narvelis.

klėtkuotas— languotas (pvz. sijonas).

klijonka(r.) — vaškytinė (drobė), klijuotė.

klynas(l.-g.) — pleištas; įsiuvas (drabužiuose); kyšulys (lauko).

knatas(g.-l.) — dagtis.

knopkė(r.) — mygtukas.

kodylas(g.) — smilkalai, smilkytuvas.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

POEZIJOS PAVASARIS — 75

     "Literatūroje ir Mene", Nr. 20, Antanas Jonynas rašo apie jau įsigyvenusį Lietuvoje paprotį kasmet suruošti įprastinę poezijos šventę. Jis sako, kad jinai įgauna visuomeninį pobūdį ir žmonių laukiama, ypač poetų. Ši šventė tarsi pabrėžia poeto visuomeninės atsakomybės reikšmę ir leidžia jam pačiam pajusti ir kitiems parodyti visuomeninę vietą, kurią mūsų laikais užima poezija liaudies gyvenime. Šiemetinei Poezijos pavasario šventei priduodama ypatinga didelė reikšmė — ji švenčiama tuojau po karo pabaigos trisdešimtmečio jubiliejaus.

     Šių metų poetinės kūrybos pagrindinė mintis bus: Žmogus ir karas, Žmogus ir taika, Žmogus ir istorija, Žmogus ir žmoniškumas, Žmogus ir gyvybė. Žmogus ir mirtis. Žmogus ir kūryba. Žmogus ir naikinimas. Tai įvykiai, kuriuos vienaip ar kitaip pergyveno visos mūsų kartos. Vyresnieji šios šventės poetai yra: Salomėja Nėris, A. Venclova, K. Korsakas, V. Mozūriūnas, E. Mieželaitis, V. Reimeris, kurių poezijos posmai sukurti karo pergyvenimo dienomis. Šventėje dalyvaus ir jaunieji: Just. Marcinkevičius, A. Maldonis, A. Baltakis, M. Martinaitis, J. Strielkūnas, R. Keturakis ir daug kitų.

     Mūsų poezijoje visais laikais ir visų kartų poetų kūryboje gyvai ir jaudinančiai atsispindėjo liaudies gyvenimas, ypač istoriniais laikotarpiais.

     Poezijos pavasaris yra ne tik poetų, bet ir poezijos skaitytojų šventė. Ypač daug skaitytojų šiemet bus karo dalyvių, kuriuos matydami klausytojai įsivaizduos susitinką su eilėraščių lyriniais didvyriais.

     Šių metų Poezijos pavasario šventėje bus skaitomi Eduardo Mieželaičio posmai iš ciklo "M. K. Čiurlionio laiškai", Juozo Macevičiaus iš ciklo "Karo matematika" ir kt.

     Čia norime supažindinti skaitytojus su Justino Marcinkevičiaus eilėraščiu "O tėviške":

O tėviške, laukų drugeli margas.
Jau tavo pieva — mano atmintis,
kur tu skraidai skambi, lengva, spalvinga,
kaip atlaidų skarelės parugėm.

     O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,
     nulūžęs šaukšte, peili be kriaunų,
     takeli, dingstantis vaikystės soduos,
     kur šviečia motinos graži galva.

O tėviške, suskilus tėvo klumpe,
puodeli šilto pieno vakare,
sesers maldaknyge, elementoriau,
į dilgėles nukritęs obuoly.

     O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,
     ligonio kosuly nakties tamsoj,
     nutrūkęs panti, šiltas karvės snuki,
     komunija prilipus gomury.

O tėviške, aprūkęs lempos stikle,
praplyšus kojine, rugių šlitie,
kuodeli pakulų, sulos puodyne,
dūmeli, vinguriuojantis dangun.

     O tėviške, kukuojantis beržyne!
     Po tavo giliašakne širdimi
     lyg po užkeiktu akmeniu palindo
     vaikystė mano — tas baikštus žaltys.

O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnėjusiu slenksčiu
lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
kurių, tur būt, jau niekam nebereiks.

     Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo mėn. 10 d. Prienų rajone. 1954 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto istorijos - filologijos fakultetą. Pirmuosius eilėraščius pradėjo spausdinti 1953 m. Išleido savo poezijos 10 knygų. Išvertė A. Mickevičiaus “Vėlines" ir "Meilės sonetus". Iš estų kalbos išvertė jų liaudies epą "Kalevo sūnūs" ir S. Jesenino rinktinę "Poeziją". Už poemą "Dvidešimtasis pavasaris" 1957 m. laimėjo respublikinę premiją.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    Madrido kardinolas Enrique Tarancon įsteigė Ispanijos sostinėje specialią parapiją angliškai kalbantiems: amerikiečiams, britams, airiams ir jų šeimoms. Madrido arkivyskupija turi apie 4.1 mil. katalikų, ir joje yra 605 parapijos.

•    Tarptautinio Eucahristinio kongreso, kuris įvyks 1976 m. rugp. 1-18 d. Phila-delphijoje, temą popiežius Paulius VI patvirtino tokią: "Eucharistija ir žmonijos šeimos alkis". Tai bus jau 41-mas tarptautinis Eucharistinis kongresas.

•    Šveicarų kardinolas Charles Journet, mokslininkas, kelių teologinių knygų autorius, mirė Friburge, sulaukęs 84 m. amžiaus. Tai buvo iš viso tik trečias šveicarų kardinolas.

•    Astronautas Eugene A. Cernan, katalikas, buvo su žmona priimtas popiežiaus Pauliaus VI. Cernan skrido į tolimąsias erdves 1966 m., taip pat 1969 m. Apolo 10 erdvėlaiviu skrido mėnulio orbitoje, o Apolo 17 skridime išbuvo ant mėnulio paviršiaus 74 val. 59 min. Jis parinktas liepos 15 d. skristi į tolimąsias erdves jungtinėje JAV ir Sovietų Sąjungos astronautų grupėje. Po audiencijos astronautas Cernan pasakė reporteriams: "Popiežius labai domėjosi mano įspūdžiais tolimosiose erdvėse. Aš jam pasakiau, kad begalinėse erdvių platybėse Dievo buvimas labiau jaučiamas, kaip kur nors kitur".

•    Apie 3,000 suaugusiųjų Velykų išvakarėse buvo priimti į katalikų Bažnyčią Uviros vyskupijoje, Zaire, Afrikoje.

Skaityti daugiau:

FILMAI

THE MAIDS

     Tai filmas iš antros serijos, perteikiančios teatro dramas ekrane. Šis draminis veikalas buvo sukurtas 1947 m. Autorius — Jean Genet. Drama vieno veiksmo, prabangiame Paryžiaus, Liudviko XV stiliaus, bute. Čia pas vieną ponią, tai kietai, tai švelniau pasireiškiančią (ją sėkmingai vaidina Vivien Merchant), yra dvi seserys — tarnaitės: Solange (Glenda Jackson) ir Claire (Susannah York). Abidvi tarnaičių vaidmeny geros. Jos nekenčia savo ponios ir, kai tik ji išeina, jos atsiskubina į šeimininkės miegamąjį. Viena persirengia ponia, o kita pasilieka tarnaitės vaidmeny ir kuria tokias žiaurokos šeimininkės scenas, kur gana gausu tarnaitės niekinimo, žeminimo.

     Nemėgdamos ponios, jos anonimišku laišku įskundžia policijai jos jauniki, kurį policija areštuoja, bet paleidžia už užstatą. Dabar tarnaitės bijo, kad jis poniai nepraneštų apie jų įskundimą Ir nutaria poniai atimti gyvybę. Vėl vaidinant ponią ir tarnaitę, vienai įduoda užnuodytą gėrimą ir, atrodo, ji netenka gyvybės.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Skelbiame septynioliktąjį straipsnio konkursą. Konkurso temos: vyrams — Kokią norėčiau turėti žmoną; moterims — Kokį norėčiau turėti vyrą; jaunimui — Kokius norėčiau turėti tėvus. Jaunimui dar skiriame ir kitą temą — Jaunimas ir religija. Čia reikia panagrinėti, ar jaunimas domisi religija, ar nuo jos tolsta. Kokios priežastys?

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki šių metų gruodžio mėn. 31 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol., V — 25 dol. Premijų mecenatai: Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės — 150 dol., Birutė Lieponytė — 100 dol., Ona ir Vincas Kuliešiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol.

     Vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” koncerte 1976 m. vasario mėn. 22 d., sekmadienį, Jaunimo Centre. Koncerto programą atliks Rimas Strimaitis (tenoras) ir Praurimė Ragienė (sopranas), akompanuojant Manigirdui Motekaičiui.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Konstantinas Avižonis. RINKTINIAI RAŠTAI. I tomas. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija 1975 m. Romoje. Šiame tome rašoma apie bajorus valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. XXII - 614 psl., kaina 16 dol.

Bronys Raila. PAGUODA. III dalis. Viršelis — Kosto Jezersko. Nidos knygų klubo leidinys 1975 m. 390 psl., kaina 6.50 dol.

Albinas Baranauskas. RUDENYS IR PAVASARIAI. I dalis. Aplankas — V. O. Virkau. Išleido Liet. Knygos klubas 1975 m. 350 psl., kaina 6 dol.

Aleksandras Radžius. BALTAS MĖNULIO MIESTAS. Eilėraščiai. Išleido M. Morkūnas 1975 m. Viršelis ir vinjetės — Danguolės Ston-čiūtės. 72 psl., kaina 3 dol.

J. Narūne. MŪSŲ ŽVIRBLIS. Iliustruoti eilėraščiai vaikams. Iliustravo Zita Sodeikienė. 16 psl., kaina nepažymėta.

Kun. Vytautas Bagdanavičius, M.I.C. VIENUOLINIS GYVENIMAS arkiv. Jurgio Matulaičio sampratoje. Išleido Immaculata Press 1975 m. rankraščio teisėmis. 88 spl., kaina nepažymėta.

Skaityti daugiau: