Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1975m. 6 Birželis


1975 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXVI, NO. 6

NEGESINKITE DVASIOS

183

A.

Rubikas

VYSK. MOTIEJUS VALANČIUS (III)

186

V.

Liulevičius

PIRMOJI MOTERIS — BAŽNYČIOS DAKTARĖ (IV)

189

A.

Grauslys

RELIGINĖ ATGAIVA ISTORINĖSE PROŠVAISTĖSE

192

J.

Prunskis

EILĖRAŠČIAI

194

Zenta Tenisonaitė

JEAN JACQUES ROUSSEAU

195

J.

Venckus, S.J.

TREČIASIS PASAULIS

200

V.

P. Zubas

TĖVŲ DŽIAUGSMAS

202

N.

Gražulienė

ŽVILGSNIS Į DVIKALBIŠKUMO PSICHOLOGIJA

205

L.

Mikulionis

TĖVYNĖJE

207

D.

ir G. Vakariai

POEZIJOS STEBUKLAS

210

R.

Šilbajoris

KALBA

211

J.

Vaišnys, S.J.

FILMAI

213

J.

Prunskis

ATGARSIAI

216

A.

Grinius

Šis “Laiškų Lietuviams” numeris iliustruotas Henrietos Virkau-Vepštienės fotografijos darbais. Ji yra gimusi Šiauliuose. Baigė Illinois universitetą BFA laipsniu. Dabar studijuoja fotografiją Čikagos Meno institute.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

     Bažnyčia birželio mėnesį skina Jėzaus Širdies garbinimui. Tai nėra koks nors davatkiškas pamaldumas, bet prisiminimas tos heroiškos meilės, kai Kristus net savo gyvybę paaukojo už mus. Argi tai neverčia ir mūsų šiek tiek susimąstyti ir stengtis parodyti Jam daugiau meilės ir dėkingumo?

     Šį mėnesį švenčiame ir tėvo dieną. Dažnai neįvertiname ir šio tylaus herojaus pastangų, kai jis nuo ryto iki vakaro dirba, atskirtas nuo šeimos džiaugsmų ir nuo vaikų krykštavimo, kad tik jie būtų sotūs ir laimingi.

     Mes, lietuviai, birželio mėnesį prisimename ir tuos savo tautos herojus, kurie paaukojo gyvybę už mūsų tėvynės laisvę. Pažvelgę į praeitį, matysime, kad mūsų tėvynė visuomet turėjo daug kovoti ir kentėti. Esame kankinių tauta. Ne be reikalo ir vienas mūsų tautos simbolių yra Rūpintojėlis. Supraskime, kad kančia žmogaus nežemina, bet grūdina ir kilnina. Tenebūna ji mums našta, slegianti prie žemės, bet galingi sparnai, kuriais pakiltume nuo šios žemės rūpesčių ir vargų prie Amžinosios Saulės, paverčiančios kančią pergalės triumfu.

NEGESINKITE DVASIOS!

A. RUBIKAS

SEKMINĖS JERUZALĖJE

     Jonas Krikštytojas, kalbėdamas žmonėms apie ateinantį Mesiją — Kristų, savo klausytojus įspėdavo, kad Kristus kitaip krikštys, negu jis — Jonas. Kristus žmones krikštys jau nebe vandeniu, o Šventąja Dvasia. Lukas vieną Jono pamokslą šitaip atpasakoja: "Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateis už mane galingesnis... Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi" (3, 16).

     Ir iš tiesų. Sekminių dienai atėjus, Kristus pažadą įvykdė. "Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti" (Apd 2, 1-4). Jie pradėjo garbinti Dievą švenčių proga Jeruzalėn susirinkusių žmonių akivaizdoje. Visi girdėjo juos "skelbiant įstabius Dievo darbus" (2, 11). Taigi Kristus — Jono žodžiais — krikštijo savuosius Sv. Dvasia ir ugnimi. Taip pakrikštyti jie pradėjo skelbti įstabius Dievo darbus. Tuos Dievo darbus skelbė pati Šv. Dvasia. Ji skelbė per Kristaus mokinius.

     Tačiau ne visi čia norėjo matyti Šventosios Dvasios veikimą. Kiti, kaip pasakoja Šv. Raštas, stebėdami anuos Sekminių įvykius, aiškino, kad čia veikia ne Dievas, o kitokie veiksniai. Jie šaipėsi ir sakė apie Kristaus mokinius: "Jie prisigėrę jauno vyno" (2, 13).

     Reikia pasakyti, kad tokie aiškinimai ir šiandien kartojasi. Ir šiandien į pastangas atgaivinti Sekminių Dvasią Bažnyčioje kai kas žiūri su nepasitikėjimu. Tokių nuomone, Šventoji Dvasia stebuklingu būdu yra nužengusi tik vieną kartą, per anas Sekmines, ir tai vien tik į apaštalus. O su apaštalais yra pasibaigęs ir stebuklingas Šventosios Dvasios veikimas.

     Tuo tarpu Apaštalų Darbų knyga pasakoja, kad Paskutinės Vakarienės butan laukti Šventosios Dvasios buvo susirinkę Kristaus mokiniai, tai yra ne vien apaštalai, — ir kad jie visi gavo Šv. Dvasią. Šv. Raštas pasakoja, kad tenai buvo apaštalai "kartu su moterimis ir Jėzaus Motina Marija bei jo broliais" (1, 14), ir kad į juos visus, tenai susirinkusius, nusileido Šv. Dvasia, nedarydama jokio skirtumo: kas apaštalas, kas ne; kas vyras, kas moteris. Jie "visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios" (2, 4).

Skaityti daugiau:

VYSKUPAS MOTIEJUS VALANČIUS — KOVOTOJAS UŽ LIETUVIŲ TAUTOS TEISES

VINCENTAS LIULEVIČIUS

5. RELIGINIS IR TAUTINIS PERSEKIOJIMAS

     Valančiaus vyskupijos valdymo laikai prasidėjo caro Nikolajaus I metu (1825-1855), kurio laikais Rusijoje buvo didžiausias absoliutizmas. Lietuva, kaip katalikų kraštas, Nikolajui negalėjo patikti. Varydamas smarkią rusinimo politiką, Katalikų Bažnyčią norėjo padaryti savo siekių įrankiu, o dvasininkus — vyriausybės valdininkais (AA, 190). Jo įpėdinio Aleksandro II (1855-1881) lengvesni laikai, teužtruko tik iki 1863 m. sukilimo. Po to prasidėjo žiaurus lietuvių tautos persekiojimas.

     Iki buvo galima, Valančius skubėjo statyti ir remontuoti bažnyčias. Jo vyskupavimo metu atsirado 29 naujos mūrinės bažnyčios ir 20 senų medinių iš pagrindų suremontuotų (AA, 31-32). Po 1863 m. sukilimo nebuvo galima statyti ir remontuoti be gubernatoriaus leidimo, kurio faktiškai neduodavo. Vainuto bažnyčią reikėjo tik pabaigti, jau anksčiau pradėtą statyti. Kovojo leidimo kelerius metus, bet negavo. Pagaliau žydelio pagalba (už 100 rb. kyšį) gavo leidimą. "Vėliau ir pačiam vyskupui nekartą teko tos priemonės sėkmingai griebtis ne tik santykiuose su Kauno gubernatoriais, bet net ir su pačiu sukilimo malšintoju Muravjovu" (VB, 9, 410).

     Rusų administracija vyskupą norėjo pabaudomis palaužti. Jau 1834 m. pabaigoje turėjo sumokėti 500 rublių už leistą Zarasų apskrityje pastatyti bažnyčią. Tuoj (1865) sumokėjo 100 rb. už paskyrimą kunigo vienos mokyklos kapelionu, kurio rusų administracija neleido niekur skirti. Rusų valdžia už dalyvavimą sukilime kunigus Mackevičių, Noreiką ir Gargasą nubaudė mirtimi. Valančius juos įtraukė į rubricelę, todėl turėjo sumokėti 1000 rb. pabaudos. Valdžia buvo uždraudusi seminarijų auklėtinius šventinti kunigais. Kai vyskupas įšventino kelis klierikus, sumokėjo 200 rb. pabaudos.

     Kai jis pasivaikščiojimo metu Kaune užėjo į aukščiau minėtą prieglaudą, valdžia palaikė katalikiška propaganda ir jį nubaudė 1000 rb. pabauda. Nors Drūkšių koplyčiai statyti vyskupas davė leidimą, kai dar nebuvo suvaržymų (1862), bet vis tiek teko sumokėti 500 rb. Vėliau dar daugiau pabaudų uždėjo. Reikia pridėti, kad vyskupas pabaudų geruoju nemokėdavo, bet liepdavo išieškoti iš jo algos arba jo valdomų turtų.

     Vyskupo padėtis buvo bloga. Gintis nebuvo galimybės. Pasiskųsti Vatikanui buvo griežtai draudžiama.

Skaityti daugiau:

PIRMOJI MOTERIS — BAŽNYČIOS DAKTARĖ (IV)

ALFONSAS GRAUSLYS

     Savo "Vidinėje pilyje" arba "Buveinėse", pradedant ketvirtąja buveine, Jėzaus Teresė vaizduoja tas mistines sielos būsenas, kuriose žmogus, ypatingomis Dievo malonėmis apdovanotas, kontempliatyvinės maldos lydimas, pradeda vis apčiuopiamiau išgyventi Dievo artumą. Kaip jau minėjome, šventoji labai apgailestauja, kad didžioji nors ir geros valios sielų dauguma prie ketvirtosios buveinės slenksčio sustoja, nežengdama toliau, o tuo pačiu pradėdama žengti atgal.

     Ketvirtosios buveinės mistinė malda iš buvusios susitelkimo maldos, kurioje dar vis mąstymas vadovavo, virsta ramybės-poilsio malda, kurioje ne valios žadinamas, bet antgamtinis Dievo meilės persunktas susitelkimas virsta tikrosios kontempliacijos pradžia. Šiuos susitelkimo bei poilsio maldos laipsnius Jėzaus Teresė nagrinėja savo "Tobulybės kelyje" ir kituose veikaluose. Tiksliau pasisakydama dėl ketvirtosios buveinės maldos rūšies, šventoji sako, kad pirmųjų buveinių mąstymo malda "prasideda mūsų prigimtyje (suprask: mums aktyviai pasireiškiant — A.G.) ir baigiasi Dieve; o ekstazės prasideda Dieve (kitaip tariant, jos yra Dievo pažadintos bei suteiktos — A.G.) ir pajuntamos mūsų prigimtyje" — taigi pasyviau šios prigimties išgyvenamos. Apskritai, mistinės maldos lapsniuose Dievo veikimas sieloje aktyvėja, o pati siela labiau pasyvėja, Dievo įtakos veikiama bei keičiama. Tačiau būtų klaida manyti, kad šis pasyvumas yra pilnas, visiškas, nes, mistinio gyvenimo vertintojų vokiečių taikliu posakiu, tai yra "Gottleidende Aktivitaet", kuris sielą parengia naujoms Dievo malonėms. Šios ekstazės, kurios prasideda ketvirtoje buveinėje ir kurias jau, be abejo, esame supratę iš buvusių straipsnių, ypač pasireiškia ir aiškėja ta ypatybe, kad siela dėl šių ekstazių darosi vis atviresnė ir imlesnė išgyventi antgamtei. Šio sielos imlumo, anot jos, paprastoje mąstymo maldoje nebūna. Šį ekstazės vaisių ji savo raštuose ispaniškai vadina "ensanchamiento", t.y. tam tikru sielos "praplėtimu".

Skaityti daugiau:

RELIGINĖ ATGAIVA ISTORINĖSE PROŠVAISTĖSE

JUOZAS PRUNSKIS

     Kažkaip miela šilima kutena, kai prisimeni faktą, kad buvo laikai, kai Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė. Ir iš to pirmojo nepriklausomybės laikotarpio mes esame paveldėję tautinių tradicijų, nemažai apie tą laikotarpį žinome. Tik mažiau mus siekia žinios apie religines to laikotarpio tradicijas. O ir ši sritis įdomi ne vien istoriniu atžvilgiu, bet teikimu mums inspiracijos dabarties dienomis. Galime čia prisiminti kai kuriuos istorinius faktus.

     Žygimantas I drauge su savo dukteria Ona buvo suorganizavęs, kad karališkoje koplyčioje per visus metus būtų atnašaujamos šv. mišios. Advente pats Žygimantas būdavo rarotų mišiose ir drauge su kitais giedodavo. Ant kaklo jis nuolat nešiojo auksinį kryželį, kurio vienoje pusėje buvo Švč. M. Marijos paveikslas su Kūdikėliu. Su tuo kryželiu jis buvo ir palaidotas.

IŠ KELIONĖS Į ŠV. ŽEMĘ

     Rašytojas Julius Slowackis, kurio kūriniuose yra daug lietuviškų temų, atlikęs piligriminę kelionę į Šv. Žemę. Iš kelionės jis rašė motinai: "Prie Kristaus karsto mąstysiu apie mirtį. Melsiuos už tuos, kuriuos myliu, o paskiau su širdimi, pilna atsiminimų ir vaizdų, grįšiu į tykią Europos vienatvę".

     Kitame laiške jis vėl motinai rašė: "Naktį praleidau prie Kristaus karsto. Atsimindamas tą naktį taip esu sujaudintas, kad ašaros krinta iš akių. Ta naktis man paliko stiprų įspūdį visam laikui. Apie 7 val. v. uždarė bažnyčią. Aš pasilikau vienas. Verkdamas kritau ant karsto akmens. Virš manęs degė 43 lempos. Su savimi turėjau Šv. Raštą, kurį skaičiau iki 11 val. nakties. Apie pusę dvylikos atėjo prie Kristaus karsto du asmenys: jauna moteris ir vyras. Sprendžiau, kad tai vedusieji, kurie gyveno vienuolyno patalpose ir kurie buvo padarę įžadą kiekvieną naktį pasimelsti prie Kristaus karsto. Abudu, trumpai pasimeldę, pabučiavo karsto akmenį, o po to atėjo prie manęs ir man pabučiavo ranką. Buvau taip sumišęs, kad nebežinojau, kaip ir laikytis. Jie išėjo, aš pasilikau vienas..

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Zenta Tenisonaitė

Tylos miniatiūros

Die einen sind die Nacht,
die anderen sind Sterne.
Vasko Popa

MALDA

Žydi žemė...
Žydi medžiai...
Jūros žydi.
Dainuoja gieda upės.
Rimtauja kalnai.
Sausmedžiu sausa žolė pražydo.
Nepavaryk manės,
Gerasis Dieve!...

KONTRASTAS

Aš balta — tu juodas.
Tu baltas — aš juoda.
Tu esi saulėkaitoj,
o aš šešėlyje.
Mane apšviečia saulė,
o tu skęsti tamsoje.

PASAULIS

Ąžuolo šerdyje
plaka Dievo širdis.
Ąžuolo gyslomis
teka mano kraujas.
Žemė ir dangus
tarytum begalybė.
Žmogus ir visata
tarytum Vienas Žodis.

Skaityti daugiau:

JEAN JACQUES ROUSSEAU (1712-1778)

J. VENCKUS, S.J.

     J. J. Rousseau gyveno tuo pačiu metu kaip ir Volteras. Abu iš pagrindų pakeitė Vakarų kultūrą ir civilizaciją. Volteras, proto genijus, sukūrė "proto ir šviesos" amžių, t.y. racionalizmo ir enciklopedizmo laikotarpį, "Išminties deivės" auksinį amžių. Jis buvo griežčiausias kovotojas prieš krikščionybę, ypač prieš Katalikų Bažnyčią. Jis savo charakteringa satyra ir ironija neigė kiekvieną Dievo apreiškimą. Kartais tik vienu trumpu sakiniu jis pasakydavo daug pikto prieš krikščionybę ir iš jos pasijuokdavo, pvz.: "Dievas nuskandino tėvus tvane, o išgelbėjo jų vaikus", t.y. per Kristų atpirkdamas žmoniją. Jis visuomet skelbė, kad Bažnyčia neturi kištis į žmonių žemiškus reikalus, ir žmonės neturi joje ieškoti pagalbos, spręsdami socialines problemas.

ROUSSEAU — ROMANTIKAS

     Rousseau yra romantizmo pradininkas. Will ir Ariel Durant (Rousseau and Revolution, p. 887) taip aptaria romantizmą: "Tai yra jausmų maištas prieš protą, instinkto prieš intelektą, sentimento prieš sprendimą, subjekto prieš objektą, subjektyvizmo prieš objektyvizmą, vienišumo prieš visuomenę, vaizduotės prieš realybę, mitų ir legendų prieš istoriją, religijos prieš mokslą, poezijos prieš protą, neogotikos prieš neoklasicizmą, moters savybių prieš vyro, romantiškos meilės prieš įsteigtos moterystės meilę, gamtiško gyvenimo prieš civilizaciją, individualinės laisvės prieš viešą tvarką, jaunuomenės prieš autoritetą, asmens prieš valstybę". Dar galima pridėti — "naujos moralės" prieš tradicinę ir krikščioniškąją. Rousseau neneigia šviesaus proto galios ir jį vadina dieviška dovana, bet protas esąs šalta šviesa, jeigu neturi širdies šilimos, kuri įkvepia veikimą, didybę ir dorybę. Jausmingumas (sensibility, sentiment) pasiliko visų Paryžiaus aristokratų, ypač ponių, svarbiausias žodis. Tu turi įvairius dalykus ne tiek žinoti, kiek jausti, t.y. kažin koks širdies švelnus pažinimas, kuris neklysta. Buvo priimta iš jausmingumo alpti, verkti, jaudintis. Jeigu kas to nemokėjo, tai buvo laikomas storžieviu.

ROUSSEAU JAUNYSTĖ

     Jis gimė 1712 m. birželio 28 d. Ženevoje, Šveicarijoje. Protėviai buvo iš Paryžiaus. Tėvas Izaokas Rousseau buvo laikrodininkas. Jis buvo keisto būdo, dažnai dėl muštynių patekdavo į kalėjimą. Buvo pabėgęs nuo šeimos kažkur į Konstantinopolį, bet paskui grįžo. Motina, gimdydama Jean Jacąues, mirė. Jis paskui taip apie tai atsiliepdavo: "Aš savo motinai kainavau gyvybę. Tas gimimas buvo pirmoji mano gyvenimo nelaimė". Jo teta, labai gera moteris, mažytį penėjo, globojo ir slaugė. Jis ir senatvėje, ją prisiminęs, apsiverkdavo.

JEAN JACQUES ROUSSEAU

     Tėvas su mažiuku Jean Jacąues garsiai skaitydavo visokias knygas, kartais net per naktį, iki paukščiai pradėdavo sode čiulbėti. Skaitė visa, kas tik pakliūdavo į rankas. Tie skaitymai vaikui daug padėjo, jis labai išsilavino ir įsigijo gerą stilių. Tėvas po tų nemiegotų naktų susigėdęs sakydavo: "Pasielgiau, kaip mažas vaikas". Tėvas pasiuntė vaiką pas pastorių mokytis. Pasimokęs porą metų, grįžo namo. Jau reikėjo galvoti, kaip užsidirbti duoną. Berniuką priėmė vienas notaras. Darbas nepatiko, ir jis pabėgo. Paskui spaustuvėje dirbo prie litografijos. Ir ten nepatiko. Vėliau tarnavo padėjėju turtingose šeimose. Būdamas katalikų šeimoje, sumanė tapti kataliku. 1729 m. Torine perėjo į katalikybę. Tai labai nepatiko Ženevos kalvinistams, jie atėmė jam pilietybę. Kai viena proga sugrįžo namo, jį mieste akmenimis apmėtė. Turėjo vėl bėgti iš Ženevos. Katalikybė jam patiko, pasidarė daug tvarkingesnis ir net galvojo tapti kunigu. Įstojo į kunigų seminariją. Čia, žinoma, reikėjo laikytis disciplinos, o disciplina jam visą gyvenimą buvo nuodai. Dėl to jis niekur negalėdavo ilgai pabūti. tuoj susibardavo su savo geriausiais draugais ir geradariais, kurie jam tikrai norėdavo padėti. Po penkių mėnesių turėjo palikti kunigų seminariją. Gyvendamas vienoje šeimoje, pramoko muzikos. Jam tai išėjo į gera, nes kai niekur negaudavo darbo, pradėjo perrašinėti gaidas ir užsidirbti pragyvenimui. Besibastydamas gana gerai pažino anų laikų socialinį gyvenimą, tad vėliau, nors beveik negavęs jokio išsimokslinimo, rašė, kaip reikia auklėti vaikus. Pagaliau parašė ir savo garsųjį veikalą "Emile".

Skaityti daugiau:

TREČIASIS PASAULIS

VYT. P. ZUBAS

     Pasaulio kraštai įvairiai grupuojami. Vieni taiko ideologinį mastą ir skiria į Rytų ir Vakarų blokus. Kiti žiūri ekonomisto akimis ir mato pramoniškai išsivysčiusius ir atsilikusius kraštus. Per paskutinįjį dešimtmetį vis labiau išryškėja trečiasis blokas. Tai kraštai, kurie tarp dviejų ideologinių blokų bando rasti savą kelią. Ekonomiškai daugumas šių kraštų yra atsilikę: vieni neseniai nusikratę kolonialinio režimo, kiti iki šiol buvo išnaudojami ekonominės dominacijos.

     Daugumas trečiojo bloko kraštų priklauso Britų Tautų Bendruomenei (Commonwealth), bendrų interesų ir vienos karalienės dėka jungiančiai 33 nepriklausomas valstybes, anksčiau buvusias britų kolonijas. Kanada šitame sambūryje užima vadovaujančią vietą ne tik dėl to, kad industrijos atžvilgiu yra pajėgiausias kraštas, bet ir dėl to, kad niekada neturėjo kolonijų. Šituo negali pasidžiaugti šios bendruomenės pramonės kraštai, kaip Australija ar Naujoji Zelandija, nekalbant apie Angliją.

     Kita svarbi aplinkybė yra Kanados dvikalbiškumas ir dviejų didelių kultūrų sugyvenimas. Mat, trečiajam blokui priklauso daug prancūziškai kalbančių kraštų. Tai buvusios Prancūzijos kolonijos Azijoje ir Afrikoje. Kanada savaime tampa natūraliu tarpininku tarp prancūziškai ir angliškai kalbančiųjų, ir šį vaidmenį ji noriai prisiima. Tai buvusio ministro pirmininko Lester Pearson, Nobelio premijos laureato, palikta linija, kurią artimai seka ir dabartinis ministras pirmininkas Pierre Elliot Trudeau.

     Jau keletas metų Kanadoje įvyksta studijų dienos, vadinamos "Ten Days for World Development", kurias jungtinėmis jėgomis rengia anglikonų, katalikų, liuteronų, presbiterionų ir United Church of Canada bažnyčios. Tų "10 dienų" tikslas yra supažindinti Kanados tikinčiuosius su socialinėmis pasaulio problemomis ir ieškoti jų sprendimo. Šįmet studijos vyko vasario mėn. 1-10 d., ir svarbiausias kalbėtojas Ottawoje, Montrealyje, Toronte ir kituose didesniuose miestuose buvo Brazilijos arkivyskupas Dom Helder Camara.

Skaityti daugiau:

Tėvų džiaugsmas

("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas rašinys)

Nijolė Beleškaitė-Gražulienė

     Važiuojam automobiliu ir dainuojam:

     —    Rai, rai, rai, rita...

     Kai tik nutylam, pasigirsta už nugarų įsakmus balsas:

     —    Daa, daa, daa!

     Greitomis prisitraukę oro, vėl pradedam. Įsijungia ir balsas iš užpakalio:

     —    Lai, lai, lai... — traukia iš visos širdies pusantrų metų dukrytė.

     — Rai, rai, lai, lai, daa, daa, ha, ha, ha, — aidi automobilis, greitkeliu zvimbdamas. Taip linksmi ir uždusę grįžtam namo. Tėtis neša Ritą, mama krepšius, pilnus suknių, buteliukų ir kitų reikmenų, pasiimtų namus paliekant. Kol mes išsirengiam ir išsipa-kuojam, Ritutė aplaksto visus neuždraustus kambarius ir virtuvėje nutūpusi baigia iškraustyti iš visų jai pasiekiamų spintelių konservų dėžutes, koštuvus, popierinius maišelius. Išvarau pas tėtį ir, kojom paspirdama dėžes į šonus, pradedu vakarienę. Betriūsdama kas pora minučių vaikau dukrelę, o ji kartoja:

     —    Pešius... kašta... ne, ne!

Skaityti daugiau:

Skyrybų klausimu

     Statistikos sako, kad Amerikoje skiriasi kas trečia ar kas ketvirta šeima. Šia skyrybų liga užsikrėtė ir lietuviai. Dažnai skiriasi vos tik susikūrusios šeimos, o kartais net ir tos, kurios bendrai išgyveno kelias dešimtis metų ir sulaukė žilo plauko. Kas čia kaltas, kokios priežastys? Juk pirmiau taip nebūdavo, o žmogus juk visuomet buvo toks pat, kaip ir dabar.

     Apie skyrybas jau esame šiame žurnale rašę prieš keletą metų, bet manome, kad šį klausimą panagrinėti dar būtų naudinga. Tad prašome visų talkos. Būtų labai naudinga, kad savo nuomonę šiuo klausimu parašytų ypač tie, kurie yra išsiskyrę arba kurie yra ant skyrybų slenksčio. Rašykite labai atvirai. Pavardės pasirašyti nereikia. Savo mintimis jūs gal padėsite ne vienai šeimai išsilaikyti arba perspėsite tuos, kurie lengvapėdiškai ruošiasi kurti šeimą, nežadančią pastovumo ir tęstinumo. Už jūsų šiam tikslui paaukotas kelias valandėles daug kas bus labai dėkingi.

Redakcija

Žvilgsnis į dvikalbiškumo psichologiją

Linas Mikulionis

     Tai buvo mano pirmoji diena mokykloje. "Hi, my name is Gloria. What's yours?" Nesuprantamų žodžių skambesys nuaidėjo, belaukiant pamokų pradžios. Kinkos drebėjo: kas ten toje savotiškoje kalboje man buvo pasakyta? Šią nelemtą padėtį dar labiau painiojo žinojimas, kad šnekėtoja buvo mergaitė. Nerizikavau laukti tolimesnių nesusipratimų ir greit nubėgau pas lietuviškai kalbančią seselę "padėties" išsiaiškinti. Šis "gąsdinantis" epizodas buvo įžanga į paslaptingą anglų kalbą, kuri nuo tos dienos vienu ar kitu būdu veikė mano samprotavimą. Smalsumo vedamas, nutariau paieškoti psichologinio pagrindo žmogaus dvikalbiškumo fenomene.

     Visų pirma reikia priimti, kad dvikalbiškumo tyrinėjimai negali būti visiškai tobuli, nes grynas, šimtaprocentinis dvikalbiškumas beveik nėra įmanomas: arba vieną, arba kitą kalbą geriau mokėsi. Geras pavyzdys būtų mūsų tėvai ir mes. Tėvai geriau moka lietuviškai, o mes — angliškai.

     Psicholingvistika, kurios viena šaka yra dvikalbiškumas (bilingualism) tyrinėja žmogaus intelektualinius procesus, vartojant kalbas. Kaip gali dvi kalbos tuo pačiu metu žmogaus smegenyse bendrauti? Koks yra tų kalbų tarpusavio santykis? Šių dienų tyrinėjimai bando atsakyti į tuos klausimus. Iki šiol tyrinėjimų duomenys rodo, kad kalbų tarpusavio santykiavimas yra gan sudėtingas ir ne visai aiškus. Iš vienos pusės žiūrint, dvi išmoktos kalbos yra beveik nepriklausomos: kai viena kalba naudojama, kita būna šalin "atstumta". Žiūrint iš kitos pusės, abi kalbos viena kitai turi įtakos. Psicholingvistai skiria jungtinio (compound bilingualism) ir koordinuoto (coordinate bilingualism) dvikalbiškumo formas. Vienos ar kitos dvikalbiškumo formos vystymasis priklauso nuo aplinkos, kurioje kalbos buvo išmoktos. Kai kalbame apie jungtinio (compound) dvikalbiškumo formą, tai reiškia, kad abidvi kalbos buvo išmoktos toje pačioje aplinkoje. Imkime, pavyzdžiui, šeimą, kurioje vaikas buvo mokytas jaunystėje kalbėti dviem kalbom. Žinoma, tokiame vaike šiuo atveju dvi kalbos gali susirišti iki tam tikro laipsnio. Kartais viena ar kita kalba supainioja labai panašią abstrakcijų ar idėjų reikšmę ir panašius išsireiškimo būdus. Koordinuoto dvikalbiškumo atveju, abidvi kalbos išmoktos skirtingose aplinkose. Pavyzdžiui, viena kalba būtų išmokta Lietuvoje, o kita Amerikoje. Šiuo atveju, kiekviena kalba žymiai ryškiau išlaikytų savo individualumą, ir kalbų tarpusavio trynimasis būtų minimalus. Šios dvi dvikalbiškumo formos, žinoma, yra teoretiški kraštutinumai, bet tarp jų yra visas spektras pereinamųjų niuansų.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

PER MAŽAI MOKYKLOSE KOMUNISTINĖS DVASIOS

     Nusiskundžiama, kad ne visose Lietuvos mokyklose tinkamai rūpinamasi vaizdinių idėjų skleidimu. Aiškinama, kad ši priemonė yra nepaprastai veiksminga, kuri savo giliu turiniu ir meniniu pavidalu gali geriau prabilti į mokyklinį jaunimą, negu žodžiai. Nesuprantamas ir neįvertinamas šis planingas būdas siekti tikslo, nors ir kiekviename Lietuvos mieste yra paruoštų žmonių, kurie gali paaiškinti šios priemonės veiksmingumą.

     Daugumoje mokyklų teisinamasi "santūrumu" ir "saikingumu". Beveik visiškai atsisakoma vaizdinio politinio auklėjimo būdo. Tuo tarpu "Tarybiniame mokytojuje" šaukiama, kad viskas turi būti pajungta komunistiniam mokinių auklėjimui. Aiškinama, kad mokinius auklėja ne tik pamokos, bet didelę įtaką auklėjime daro aplinka, kurioje kasdien jie mokosi ir su ja susiduria, todėl norint įvykdyti svarbius politinius uždavinius, šiai aplinkai reikia skirti rimtą dėmesį. Klasėse, salėse ir ant koridorių sienų turi būti išrašyti šūkiai su piešiniais, skelbimai su tam tikra meniškai įrėminta idėja, statistiniais brėžiniais ir paveikslais. Šios visos priemonės turi veikti jaunuolių šrdis ir protus. Ugdyti pagarbą tarybinei kariuomenei ir partizanams, kurie prieš trisdešimt metų laimėjo karą.

     Tai tikras melas! Karas buvo laimėtas tik su amerikiečių ir anglų pagalba. Žiaurūs rusiški partizanai nužudė daug nekaltų lietuvių jaunuolių. Sudegino šimtus gražių lietuviškų sodybų. Šiandien, po trisdešimt metų, jaunoji lietuvių karta prievartaujama garbinti žudikus, kurie be pasigailėjimo kankino, šaudė, sodino į kalėjimus ir trėmė į Sibirą tūkstančius jų tėvų, brolių ir sesių.

GEGUŽĖS PIRMOJI

     Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centro komitetas balandžio mėn. 13 d. "Tiesoje" pirmame puslapyje išspausdino 65 šūkius, kurie turėtų būti panaudoti švenčiant šių metų gegužės pirmąją. Tai komunizmo politinio melo skleidimas pavergtiesiems. Šie šūkiai gražūs, išpūsti posakiais, norint pridengti komunizmo veidmainiškumą bei tikrą jo veidą.

Skaityti daugiau:

Poezijos stebuklas

R. Šilbajoris

     Alfonsas Nyka-Niliūnas. Vyno Stebuklas. Eilėraščiai. Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1974. 76 psl. Nykos-Niliūno pastaroji knyga — tai ne tik vyno, bet ir poezijos savotiškas stebuklas. Ji paneigia ilgo išeivijos gyvenimo logiką, vedančią į kūrybos žodžio sunykimą ir nuskurdimą per eilę metų svetimoj šaly. Aplamai, pasidairę po mūsų literatūros barus, turime pripažinti, kad iš tiesų auksinio grūdo juose nebedaug, o auga dažniausiai antros ir trečios rūšies vaisiai, puoselėjami vidutiniškų talentų, nepajėgiančių išbristi iš emigrantiškos pasaulėjautos smėlyno. Užtat ši pranašaus poeto brandi knyga, po ilgametės tylos atėjus tartum visai iš kito pasaulio, ne tik nudžiugina, bet iš dalies ir nustebina aukštos žodžio kultūros veikalo pasiilgusį skaitytoją. Tai lyg ženklas, kad į išeivijos kultūrinį gyvenimą dar nebūtina žiūrėti su stoiko kantrybe, kad dar tebeturi prasmę ir tikėjimas, ir viltis.

     Su šia knyga Niliūnas mūsų poezijoj tampa klasiku, bet ne ta prasme, kad stovėtų suakmenėjęs ir nepatrauklus ant literatūros vadovėlių pedestalo. Klasiškas jis yra savo poezijos subtiliai ištobulinta forma, kuri santūriai ir skaidriai išreiškia jo gilius ir sudėtingus, dažnai skausmingos įtampos kupinus poetinius pergyvenimus. Vyno stebukle yra eilėraščiai, rašyti pradedant net nuo 1941-mų metų ("Ruduo"), bet jų didelė dauguma apima laiką tarp 1957-tų ir 1971-mų metų, taigi nuo paskutinės prieš tai išėjusios knygos Balandžio vigilija. Aukšta kiekvieno kūrinio kokybė ir jų visumoj glūdinti nuosekli simbolių bei poetinių vaizdų sistema, nueinanti savo šaknimis į ankstyvesnes knygas, rodo, kad prieš mus toli gražu ne blėstančio talento per metų eilę išbarstytos pavienės žarijos, bet kaip tik priešingai — poeto apsisprendimas neužsiimti paviršutiniška eilėraščių gamyba "į tremties kultūrinio palikimo sandėlį", bet vieton to, neatsižvelgiant į laiką, kurti tai, kas išlieka absoliučia prasme, įsiklausant į poetinės minties lėtą organišką augimą dvasioje ir palaipsniui, su atkaklia kantrybe, transformuojant mintį į žodį, toje kūrybos dimensijoj, kur "skausmo gramatika" susitinka ir susivienija su dideliais ir negailestingais būties sampratos klausimais.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIE NEVARTOTINI ŽODŽIAI

    Alfabetine tvarka čia pateikiame grupę įvairių žodžių, kurie bendrinėje kalboje nevartotini, nes yra paskolinti iš kitų kalbų arba netaisyklingai sudaryti. Pirmiausia kursyvu duosime nevartotiną žodį, o po brūkšnio — jo vartotiną atitikmenį. Kur reikės, pridėsime ir trumpą paaiškinimą. Po nevartotinų žodžių skliausteliuose pažymėsime, iš kurios kalbos jie yra paskolinti.

    Beveik visi šie nevartotini žodžiai yra parinkti iš Lietuvių kalbos vadovo (1950), sudaryto prof. dr. Pr. Skardžiaus, St. Barzduko ir J. M. Laurinaičio. Taip pat ir Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1972), išleistas Lietuvoje, šiuos žodžius laiko neteiktinais.

    Čia yra vartojamos šios santrumpos: a. — anglų, g. — gudų, hib. — hibridas, 1. — lenkų, lot. — lotynų, prc. — prancūzų, r. — rusų, sl. — slavų, trk. — turkų, vok. — vokiečių, vž. — vokiečių žemaičių.

    adverija (g.) — stakta. Tai yra "durų rėmai" (a. door-frame).

    akselis (vok.) — kapojai. Sukapoti šiaudai gyvuliams šerti.

    alasas (g.) — triukšmas. antgalvis (iš 1. naglowek) — antraštė.

    apart (prc.-sl.) — be. Pvz.: Be pinigų Onutė dar gavo ir dovanų. Be suaugusiųjų ten buvo ir vaikų.

    apdūmuoti (g.) — apmąstyti. apystova — aplinkybė. Apystova yra verstinis skolinys.

    apsivesti (hib.) — vesti, susituokti. apturėti — gauti. Apturėti versta iš 1. otrzymać.

    armota (1.) — patranka. atsakomingas — atsakingas. Atsakomingas — nevykusiai sudarytas žodis.

    bakūžė — lūšnelė, trobelė. Bakūžė yra paimta iš vokiečių žemaičių backhūs — kepykla, mažutis gyvenamas namas.

    balkis (vok.) — sija.

    bantas (vok.-l.) — kaspinas.

    bile (1.) — kad tik. Pvz.: Kad tik pinigų turėtų, nusipirkti visuomet gaus.

    biskis (vok.) — truputis.

    blėdis (r.) — žala.

    blėka (g.) — skarda.

Skaityti daugiau:

FILMAI

AND NOW MY LOVE

    Prancūzų kalba filmas, užtrunkantis porą valandų, tinkamas tik suaugusiems ir tai su tam tikrais rezervais. Tai savotiška mozaika, mišrainė, prasidedanti juoda-balta spalvomis, išryškinanti filmo vystymąsi į garsinį ir spalvotąjį, apimanti įvairius įvykius kaip socialiniame visuomenės gyvenime, taip ir žmogaus amžiaus eigoje. Čia pamatysi ir pirmųjų revoliucionierių vadų agitaciją su Markso paveikslais, ir Hitlerio švaistymąsi. Ekrane įvairiausi žmogaus gyvenimo etapai nuo gimimo iki mirties. Tai tokie trumpai švystelėje vaizdai, kurie paskui ilgiau net nepalieka atmintyje bendros filmo fabulos.

    Filmą režisavo Claude Lelouch. Jo sukurtas filmo herojus Simon, paklaustas, ką gi čia filmo kamera pateikia, atsako: “Gyvenimą, ir meilę, ir mirtį — viską, kas atneša pinigų”. Tai atsispindi šiame filme, kuris nepasižymi dideliu gilumu, o turi daugiau pramoginį pobūdį. Nors garsinama, kad filmas “apie meilę iš pirmo pažvelgimo”, bet jis nesudaro rimto įspūdžio. Vaizduojama turtuolio mergaitė Sarah (ją čia vaidina Marthe Keller), kankinama gyvenimo nuobodulio, ieškanti ko nors, kurį galėtų pamilti.

    Gyvenimas ją suveda su Simonu (Andre Dussolier), buvusiu vagimi, pornografinių filmu gamintoju, dabar norinčiu susukti Didingąjį Filmą. Ekrane ir rodomi to jo filmo bruožai, su jo autobiografinėmis atošvaistėmis, apie jo paties gyvenimą ir klystkelius. Šalia gana gabiai užsirekomenduojančios Keller, jos tėvą milijonierių vaidina Charles Denner. Filme įterpiama ir tokio arkliško sąmojaus: “Moterys, sulaukusios 16 m., bando nusižudyti; pasiekusios 20, grimzta į narkotikus; o 22 m. veržiasi ištekėti”. Filmas, žinoma, baigiasi Saros ir Simono meilės išryškėjimu.

    Šis filmas gali būti įdomus ypač tiems, kurie nori susipažinti su prancūziškąja kinematografija (Amerikoje rodomas su angliškais prierašais), bet jei kas jo nepamatys, daug nenustos.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

KAS GI YRA TA PLB?

    Viktoras Nakas savo diskusiniame straipsnyje “Neparduokime jaunimo balso”, kuris buvo išspausdintas šių metų “Laiškų Lietuviams” pirmame numeryje, stebisi, kad Lietuvių Studentų sąjunga prieš 20 metų turėjo savo atstovus Altoje, o šiandien jaunimo vadai uoliai remia Lietuvių Bendruomenę. Taip pat jis klausia: “Ar jaunimas dabar turėtų įsijungti į tėvų organizacijas?” Didžiausios problemos iškyla, kai nėra vieno centro, kai organizacijos konkuruoja visokiausiose srityse ir pan.

    Toliau V. Nakas sako: “Lietuvių Bendruomenė sugebėjo suorganizuoti Pasaulio Lietuvių Jaunimo sąjungą. Tačiau kaip dabar Altą turi žiūrėti, kad jaunimas yra susidėjęs su jos konkurente?. .. Mano manymu, jaunimas dabar turėtų visas savo sąjungas ir sąjūdžius ištraukti ir iš Altos, ir iš Bendruomenės”.

    Į Viktoro Nako straipsnį atsiliepė P. P. iš Detroito savo straipsniu “Balsas iš minios” (“L.L.”, nr. 3). Save vadina “paprastu eiliniu PLB žmogeliu” ir taip rašo: “Bet argi Lietuvių Studentų sąjunga nėra atskira, savarankiška organizacija, mielas Viktorai?” Toliau rašo: “Amerikoje jau seniai yra vienas organizacijų centras — tai Amerikos Lietuvių Taryba... Mielas Viktorai, kai Amerkios lietuviai suorganizavo Altą, Jūsų dar nebuvo šioje ašarų pakalnėje. Po šio karo, kai Altos vadai Vašingtone kalbėjo visų Amerikos lietuvių vardu, lietuviai pabėgėliai poterius kalbėjo, kad tik Amerikos prezidentas patenkintų Altos vadų, kalbančių visų lietuvių vardu, prašymus”.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKU LIETUVIAMS” KONKURSAS

    Skelbiame septynioliktąjį straipsnio konkursą. Konkurso temos: vyrams — Kokią norėčiau turėti žmoną; moterims — Kokį norėčiau turėti vyrą; jaunimui — Kokius norėčiau turėti tėvus. Jaunimui dar skiriame ir kitą temą — Jaunimas ir religija. Čia reikia panagrinėti, ar jaunimas domisi religija, ar nuo jos tolsta. Kokios priežastys?

    Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki šių metų gruodžio mėn. 31 dienos.

    Už geriausius rašinius skiriamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol., V — 25 dol. Premijų mecenatai: Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės — 150 dol., Birutė Lieponytė — 100 dol., Ona ir Vincas Kuliešiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol.

    Vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” koncerte 1976 m. vasario mėn. 22 d., sekmadienį, Jaunimo Centre. Koncerto programą atliks Rimas Strimaitis (tenoras) ir Praurimė Ragienė (sopranas), akompanuojant Manigirdui Motekaičlui.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Eduardas Cinzas. RAUDONOJO ARKLIO VASARA. Romanas. Chicago, 1975. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 6349 S. Artesian Ave., Chicago, Ill. 60629. Spaudė M. Morkūno spaustuvė, 6051 S. Ashland Ave., Chicago, Ill. Kieti viršeliai, 312 psl., kaina 6 dol.

Jonas Augustaitis. V. VARDYS IR ŠOVA APIE RAŠTIKIO ATSIMINIMUS. Chicago, 1975. Iš “Naujienų” atkarpos 1974 m. Išleido autorius. 36 psl., kaina 1.50 dol.

Arėjas Vitkauskas. UŽ TĖVYNĘ. Eilės ir apysakos iš kovų už Lietuvos nepriklausomybę (1919-1921 m.). Perspausdinta iš 1926 m. leidinio Kaune. 64 psl.

Filatelistų draugijos “Lietuva” biuletenis, 1975 m., nr. 2(164).

SĖJA, 1975 m., nr. 1-2. Tautinės demokratinės minties žurnalas. Redaguoja Liudvikas Šmulkštys, 2523 W. 69th St., Chicago, Ill. 60629. Metinė prenumerata — 5 dol. Išeina 4 kartus per metus.

Skaityti daugiau: