S. Sužiedėlis
Prieš kelis mėnesius miręs prof. Simas Sužiedėlis jau beveik prieš 30 metų mums buvo atsiuntęs tris straipsnius šeimos klausimais. Manome, kad bus naudingos tų straipsnių mintys ir šiandieninės naujosios kartos šeimoms.
Redakcija
Pasaulį kurdamas Viešpats pabaigai sutvėrė žmogų. Tačiau ne vieną, o du. Vieną anksčiau, bet tasai nerado į save panašaus. Jam reikėjo kito žmogaus, kuris turėtų tai, ko jam pačiam trūko ir ko tam antrajam taip pat trūks. Nei vieno, nei antro Dievas nesutvėrė tokio, kad nereikėtų dar kuo kitu papildyti, kai abiem skyrė būti kitų žmonių tėvais. Dievas sutvėrė du, kad būtų viena. Jis sutvėrė šeimą. Vyro ir moters ryšiu vainikavo visatą, harmoningą savo kūrinį, kad ateisiančios kartos savo harmonijos taip pat ieškotų šeimoje.
Šeimon ateina nebepakartoj amas dviejų asmenų originalumas ir lyčių skirtumai. Nėra kitos tokios institucijos, kuri po vienu stogu suvestų tokias dideles priešybes ir kartu skirtų uždavinį susiderinti. Jauni žmonės ne visuomet pagalvoja, kad toks uždavinys yra. Veikiami didelės traukos būti drauge, jie neapskaičiuoja savo jėgų, kurių reikės šeimos harmonijai siekti. Pasitikima meile. Bet ji nėra žmogaus rankose stebukladarė, kai susitinkama su didelėmis priešybėmis. Geriau iš anksto kai ką numatyti, kad bendro gyvenimo dalia būtų lengvesnė.
Šeimai reikalingi kai kurie bendri pagrindai — sutarimas pasaulėžiūros, tikėjimo, tautybės klausimais. Skirtinga tautybė ne tiktai išskiria tėvus — nesvarbu kaip karšta būtų jų meilė — bet ir naujajai kartai neduoda vienodo charakterio, tos savo tautos individualybės, kuri siekia toli per kartų kartas. Dar motinos būtyje "žmogus įgyja... savo tautos tipą su visomis jo ypatybėmis” (A. Maceina). Tie vaikų tipai pasidaro skirtingi, jei yra skirtingų tautybių tėvai. Tėvai tuo būdu padidina priešybes dar šeimos lopšyje, pasunkindami ir taip nelengvas savo pareigas. Motina ar tėvas, kad ir kaip jie besistengtų, ne visada pajėgia vaikus savo tautai išlaikyti, jei abu nėra tos pačios tautos. Mišri šeima suskyla arba savo tautai sudyla.
Tai yra vienas pavyzdys, kaip iš anksto nepašalintos priešybės neleidžia šeimai harmoningai augti. Kiti priešingumai taip pat reikalauja milžiniškų dvasios jėgų, stengiantis juos suderinti. Bet nors būtų pašalinta visa, kas nuo jauno žmogaus priklauso ir ką apdairi bei išmintinga meilė pradžioje gali padaryti, vis tiek šeimoje liks viena priešybė, kuri kartu yra ir jos trauka — tai kitos lyties asmuo.
Žmogus, kaip asmuo, nepradingsta nė šeimoje. Jis ieško papildymo, bet ne sunaikinimo. Šeimos paskirtis yra du asmenis tobulinti, ne vien tik naują gyvybę pažadinti ir auklėti. Susituokusiųjų tobulėjimas yra vienas iš šeimos uždaviniu, jos harmonijos siekinys, kuris labai dažnai išleidžiamas iš akių, o tai atsiliepia vaikams. Tėvų netobulumai bei kaltės siekia iki kelintos kartos. "Mūsų tėvai valgė neprisirpusias vynuoges, o vaikams dantys atšipo”, pastebi Šv. Raštas.
Šventas šeimos pagrindas, sakramentas, vaikams yra garantija, kad jie nebus lengvabūdiškai pamesti, nes prie įgimtos meilės prisideda ir tėvų tikėjimas. Tėvams sakramentinis ryšys reiškia, kad jie neapleis vienas antro, iki bus gyvi. Sakramento teikiama malonė padeda pasiekti didesnės harmonijos tarp dviejų asmenų, kuriuos jungia meilė, bet skiria priešybės. Šiuo atžvilgiu laukiama iš kito tikros meilės, o ne jos iškraipos. "Kiekviena meilė paprastai randa gyvenime savo karikatūrišką iškrypimą” (St. Šalkauskis). Tai esti šeimoje tada, kai teieškoma savęs, einama iki kraštutinio individualumo, pristingama aukojimosi kitam. Tikroji meilė siejasi su pageidavimu kitam gero. O tai reikalauja abiejų aukos.
Meilė yra ne kas kita, kaip auka. Didžiausia auka buvo Kristaus, Dievo Sūnaus, nes Dievo ir meilė yra didžiausia. Bet jei žmonėms pasakyta, kad jie savo tobulėjimu artėtų prie Dievo, tai ir iš to žmogaus reikalaujama aukos meilei palaikyti. Jauniesiems, vienam į kitą įsižiūrėjus, to pasiaukojimo nestinga. Meilės srautu jie veržiasi per didžiausias kliūtis, kartais eina iki mirties, kad tikrai būtų drauge. Tačiau drauge suėjus ir pasiekus artumos, dažnai pasitaiko, kad dvasios įtampa atsileidžia, aukojimasis vieno antram susilpsta, kaip vaga upės, nutekėjusios nuo kalnų į slėnį. Vandenys yra kartu, bet plačiai išsilieję, be gilumo ir jėgos, arba ir bala pavirtę. Tai atsitinka dėl to, kad krantai nesuveržti, kad susituokusiems pristigo savitvardos ir aukos. Auka yra jėga, kuri nuolatos palaiko dvasios įtampą. Meilė jos reikalauja lygiai tiek, kiek ir artumo.
Kai meilė du žmones savo artumu suveda į šeimą, ji tuojau prieš akis pastato auką. Aukos keliu ateina nauja gyvybė. Motina tai išgyvena daugiau, negu iš šalies atrodo. Bet kas toliau vyksta, nebūna jai lengviau, kai žingsnis po žingsnio vaikas tolsta. Norėtų jį laikyti arti savęs visą laiką, bet motina aukojasi dėl vaiko savarankiško gyvenimo. Jai pagaliau belieka tik dvasiniai ryšiai su tuo, ką ji nešiojo savyje. Jei neliktų nė tų ryšių, neliktų jai nieko, vaikui išėjus iš namų. Motinai artumą atstoja vaiko meilė, kad ir iš tolo. Kad tik būtų ta meilė!
Tačiau motinai namie turi likti meilė artumoje ir aukoje visą laiką — tai vyro meilė. Bet ar ji bus išlikusi tokia pati, kaip jaunatvėje? Tai priklauso nuo abiejų — nuo to, kokiu keliu bus ėję nuo pirmų susitikimų. Pirmoji trauka paprastai būna jau nebe viršūnėje. Su ilgėjančiais metais ji leidžiasi žemyn, kaip vakarinė saulė. Tačiau dvasinis suartėjimas ir aukojimasis vieno antram turi vis kilti aukštyn. Kai "fizinis žmogaus gyvenimas eina laužta linija, kuri iš pradžios kyla į viršų, paskui eina aukštumoje ir pagaliau krinta į apačią”, tai "dvasinis gyvenimas gali nuolat ir nenutrūkstamai kilti į viršų” (St. Šalkauskis). Taip išlaikoma dvasios jaunystė ir pirmykštė meilė, nors veidas būtų vagotas klostėmis, o plaukai paširmę, nors mums iš šalies atrodytų, kad nėra jiems ko vienas antru žavėtis. Čia yra tam tikra paslaptis: juo daugiau paliks tarpusavy orumo ir pagarbos nuo pat pradžios, juo ilgiau tvers žavėjimasis vienas antru. Artumo reikia šiek tiek privengti ir pribijoti. Meilė jungia ir kartu skiria, kad du būtų viena ir vis dėlto kiekvienas būtų sau žmogus. Meilė laikosi tarp švelnaus artumo ir privalomo atstumo.
Koks turi būti artumas šeimoje, kad ir meilė laikytųsi, ir asmuo būtų pagerbtas, gražiai ir poetiškai yra rašęs Lebanono filosofas Kahlil Gibran, gyvenęs ištrėmime Amerikoje, miręs 1931 m. Jis taip rašė: "Jūs esate gimę būti drauge, ir jūs būsite drauge visą amžių. Jūs būsite drauge net ir tada, kai mirties plasnojimas išskirs jūsų dienas. Jūs būsite drauge tyliame Dievo prisiminime. O vis dėlto tame savo artume palikite tarpą siausti dangaus vėjams. Mylėkite vienas antrą, bet nesusivaržykite meilės grandinėmis. Verčiau tebūna tai vilnijanti jūra tarp dviejų sielos krantų. Pripildykite vienas antro taurę, bet negerkite iš tos pačios taurės. Valgykite tą pačią duoną, bet kiekvienas iš savo riekelės. Dainuokite, ir šokite, ir džiaukitės kartu, bet duokite laisvės ir vienišumui. Juk žinote: arfos stygos įtemptos atskirai, bet jos skamba nuostabios muzikos akordais.
Atiduokite vienas antram savo širdį, bet ne taip, kad ją laikytumėte rankoje suspaudę. Dievo ranka tegali jūsų širdis išlaikyti. Stovėkite tvirtai greta vienas antro, bet ne per arti. Jūs žinote: bažnyčios ramsčiai stovi nesulipę, ir kiparisai bei ąžuolai neauga vieni kitų unksmėje”.
Šeima yra arfa, ir šeima yra bažnyčia, kad dviejų širdžių žavi ir šventa melodija kiltų pagarbinti Viešpatį, kuris savo kūrinijai davė tą šventą vainiką, kai kūrė nebe vieną žmogų, o du.