religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1986 / SAUSIS - JANUARY / VOLUME XXXVII, NO. 1

NAUJUS METUS PRADEDANT

1

 Juozas Vaišnys, S.J.

VYSKUPO PAULIAUS BALTAKIO LAIŠKAS

4

 Vysk. Paulius
A. Baltakis, O.F.M.

EILĖRAŠČIAI

5

 Dalia Staniškienė

SVARBIAU UŽ VISAS AUKAS

6

 Chiara Lubich

ŽMOGAUS IR DIEVO SANTYKIAI

7

 Bruno Markaitis, S.J.

TEOLOGINIAI MĄSTYMAI

11

 Vytautas Bagdanavičius

MASONAI IR KATALIKAI

14

 P. Daugintis, S.J.

PAVYZDŽIO REIKŠMĖ IR GALIA

17

 Aldona Vielskienė

DARBO IR TURTO TEOLOGIJA

18

 A. Mauragis

MEILĖ YRA AUKA

20

 S.Sužiedėlis

ŠYPSOKIS — DIEVAS TAVE MYLI

22

 Dalia Staniškienė

PRAĖJUSIŲ METŲ JAUNIMO
KONKURSO APŽVALGA

23

 Redaktorius

NAUJI LEIDINIAI

25

 Red.

TĖVYNĖJE

27

 Gediminas Vakaris

KALBA

31

 Juozas Vaišnys, S.J.

ĮVAIRYBĖS

34

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

35

 J. Pr.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS" KONKURSAS

36

 Red.

Šis numeris iliustruotas  nuotraukomis iš Lietuvos. Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     "Laiškai lietuviams” žengia į 37-uosius metus. Per visą tą ilgoką laikotarpį stengėmės mūsų tautiečiams duoti religinio ir tautinio peno, atsakyti į jų klausimus, nagrinėti šeimų ir jaunimo problemas, supažindinti su dabartiniu gyvenimu Lietuvoje, duoti patarimų, kad mūsų kalba būtų grynesnė.

     Galbūt dabar mūsų (kaip ir kitų išeivijos laikraščių bei žurnalų) didžiausia problema yra skaitytojų mažėjimas. Mat vieni iškeliauja į amžinybę, kiti prašo daugiau žurnalo nesiuntinėti, nes "jau neįžiūri raidžių”, o kai kurie domisi tik amerikietiška spauda, kurioje rašoma apie akcijas, pinigų investavimus ir kitokius biznio reikalus.

     Ypač gaila, kad nuo lietuviškos spaudos vis labiau tolsta jaunimas. Jie atranda visokių pasiteisinimų, įvairiausių priežasčių, kaltindami mūsų spaudą, bet daugumas tų pasiteisinimų nėra pateisinami. Norint, kad ilgiau išeivijoje išsilaikytų mūsų lietuviškas gyvenimas, yra būtina jaunimui prenumeruoti ir skaityti lietuvišką spaudą. Taip pat reikėtų pratintis ir joje bendradarbiauti. Ne vienas jaunuolis kaltina redaktorius, kad jie taiso jų rašinius. Bet juk taisyti dažnai yra būtina. Jeigu rašinyje nebūtų jokių klaidų, tai niekas ir netaisytų. Redaktoriams tas taisymo darbas yra labai įkyrus ir nemalonus, bet argi galima spausdinti straipsnį su visokiomis gramatikos ir sintaksės klaidomis? Lietuvoje ir kitose šalyse prie redakcijų ir leidyklų visuomet būna kalbos žinovų ir stilistų, kurie dailina ir taiso beveik viską, kas spausdinti atsiunčiama. Juk būtų nekultūringa paleisti visuomenei laikraštį ar knygą, kur mirgėte mirgėtų visokios kalbos klaidos.

Aušros Vartų koplyčia Vilniuje.

MIELI broliai ir sesės lietuviai,

     Jaučiu didelį džiaugsmą, sveikindamas Jus Naujųjų Metų proga. Tas džiaugsmas yra nuoširdus, nes kyla iš dėkingumo už Jūsų rodomą prielankumą ir pritarimą pastoraciniams užmojams. Tai yra tikrai didi paguoda ir padrąsinimas naujose mano pareigose.

     Dėkodamas už Jūsų nuoširdumą ir visokeriopą pagalbą, kviečiu ir toliau vieningai žygiuoti Visagalio mums nutiestais keliais. Tegul mums visiems būna 1986-ieji metai Dievo suteikta proga svarbiems gyvenimo uždaviniams atlikti.

     Kaip jau žinote, šie metai yra visiems mums labai reikšmingi — jie artina mus prie mūsų tautos pagrindinio krikšto 600 metų jubiliejaus. Tai yra lyg slenkstis, per kurį mūsų tauta peržengė į naują istorinį periodą, labai reikšmingą ir lemtingą. Dvasiniu bei kultūriniu atžvilgiu tai buvo pats svarbiausias persimainymas, pasukęs mūsų tautą nauja linkme, įjungdamas į. Vakarų kultūros krikščioniškųjų tautų šeimą. Tas persimainymas nebuvo lengvas, nes krikščioninimo metodai buvo netinkami ir net priešingi pačiai krikščionybės dvasiai. Reikėjo, kad mūsų valdovai-kunigaikščiai net trimis atvejais krikštytų tautą, įbaugintą šimtmetinių karų, kol pamažu ji visiškai atsivėrė Kristui. Ji atsivėrė ir vakarų kultūros tautoms. Ilgainiui užgimė lietuviška knyga, renesansinis menas užtvindė Vilnių; iki tol neregėto originalumo kryžiais bei koplytėlėmis pasipuošė visa Lietuvos žemė. Visa tautos dvasinė sąranga tapo krikščioniška, gyvai atsispindinti visoje kūryboje. Sunaikinti krikščionybę reikštų sužaloti lietuvių tautą. Tai suvokia ir ji pati, todėl taip rimtai ruošiasi krikšto jubiliejui. Tėvynėje vyskupai bei vyskupijų valdytojai sausio pradžioje išleido tikintiesiems raštą, vaizdžiai iškeliantį krikščionybės reikšmę tautai ir kviečiantį apsikrikštijimo įvykį prasmingai paminėti. Jie parengė labai įdomų planą, vedantį į tą jubiliejinę iškilmę. 1985-uosius metus jie pavadino "Gerosios Naujienos” metais, kviesdami gilintis į mūsų kultūros istoriją, kad suprastume, ką mums suteikė krikščionybė. 1986-uosius metus jie pavadino "Sąmoningo tikėjimo” metais. Tuo jie kviečia tikinčiuosius labiau gilintis į tikėjimo tiesas ir Evangelijos šviesoje žvelgti j savo gyvenimą bei visus pasaulio įvykius. 1987-uosius metus Lietuvos vyskupai pavadino "Gyvosios krikščioniškos dvasios” metais, visus skatindami žiūrėti į krikščionybę ne kaip į sausą teoriją, bet kaip į palaimintą šviesą.

Dalia Staniškienė

MAMA, PRAŠAU, LEISK
MAN GYVENTI...

Išvysti saulės tekančios stebuklą. . .
Užuosti kvapią rožę. . .
Klausytis vėjo muzikos. . .
Laikyti šiltą ranką savoje. . .
Mama, prašau, leisk man gyventi. . .

Dainuoti dainą. . .
Nubraukti ašarą. . .
Šypsotis. . .
Mylėti. . .
Mama, prašau, leisk man. . .

Pajust tavo plaukų švelnumą. ..
Ir pabučiavimo saldumą. . .
Juoktis iš džiaugsmo. . .
Ir verkt skausme. .
.
Mama, prašau, leisk. . .

Eiti ir bėgti. . .
Duoti ir imti. . .
Miegoti ir nubusti. . .
Bandyt ir nusivilt. . .
Mama, prašau. . .

Būti. . . Gyventi. . .
Žinoti. . . Tikėti. . .
Mama. . .

CHIARA LUBICH

     "O mylėti jį (Dievą) visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį, svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas” (Mk 12,33).

     Vienas Rašto aiškintojų paklausė Jėzų: "Koks yra visų pirmasis ¡sakymas?” Jėzus jam atsakė: "Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi... visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: mylėk savo artimą, kaip save patį”. Tuomet Rašto aiškintojas atsiliepdamas pripažino, kad Jėzus gerai atsakė, nes tuos du įsakymus vykdyti yra svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas. Tada Jėzus jam tarė, kad jis netoli nuo Dievo karalystės.

     Tas pasikalbėjimas rodo, kaip Rašto aiškintojas išreiškė visišką sutikimą su Jėzumi, o Jėzus jį padrąsino, kad esąs gerame kelyje į Dievo karalystę.

     Izraeliui ši mintis nebuvo nauja, kad Dievas turi būti mylimas visomis širdies ir proto jėgomis. Užtai jis yra mūsų Tėvas, kuris davė mums gyvenimą. Toks buvo ir žydų tradicinis principas, kad artimo meilė yra geriausias būdas mylėti ir šlovinti Dievą. Tai patvirtino ir Rašto aiškintojo atsakymas.

     Tačiau realybėje artimo meilės įsakymas pasiliko doktrinos lygyje, nepajėgdamas tikinčiojo gyvenimo transformuoti ir giliau paliesti. Tas nepaprastas atnaujinimas, kurį atnešė Jėzus, glūdi konkrečioje artimo meilėje, kuri yra jo mokymo sintezė, inspiruojantis motyvas, principas, duodantis gyvybę visiems įsakymams.

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Mums savęs nepakanka. Net neigdami prigimties ribotumą, mes ieškome papildymo, įvairioms formoms bandome rasti turinį. Nemėgstame vienatvės ir dėl to, kad ji iškelia nepakankamumo tikrovę daug ryškiau, negu žmogaus buvimas žmonėse. Ir kai nėra draugo, nėra malonaus žmogaus, griebiamės pakaitalų, atsiversdami žurnalą, knygą, užsukdami pažiūrėti filmo ir t.t.

     Mums savęs nepakanka, kai mus lydi neatsakyti klausimai į svarbiausias gyvenimo problemas; kai mirtis ar didelis pavojus pasirodo kaip šmėkla prieš mūsų akis, ir drebančios lūpos instinktyviai taria maldos žodžius j aukštesnę ir už mus galingesnę jėgą.

     Mums savęs nepakanka, kai ateinantis rytas graso nežinojimu ar sunaikinimo pavojumi, kai skubiai svarbūs klausimai prievarta reikalauja atsakymo, sprendimo, pasiryžimo. Mums savęs nepakanka, kai reikia keltis iš žudančiu papročiu virtusios silpnybės, kai dvasia ilgisi gėrio, bet kūnas silpnas.

     Susitikdami su įvairiomis gyvenimo tikrovėmis bei paslaptimis ir ieškodami joms atsakymo, esame priversti susikurti gyvenimo filosofiją, kuri daugiau ar mažiau sistematizuotų mūsų mintis ir veiksmus, duotų mums motyvus veikti arba susilaikyti, spręsti ir pasiryžti. Kurdami savo gyvenimo filosofiją, ypač jei neturime praktinės religijos, mes naudojamės įvairių religijų skoliniais, išminties saujomis iš filosofinių sistemų aruodo. Panagrinėję savo principus, matome, kad jie yra arba krikščioniški, arba apskritai religinės kilmės. Kol jie duoda mums atsakymus į problemas, kol vykusiai sprendžia painesnes gyvenimo situacijas ir duoda mums pastovesnį dorovės pagrindą, mes nematome prasmės sielotis jų kilme ar prigimtimi. Eilėje atvejų gyvenimo filosofija tampa nieku kitu, kaip savos rūšies religija, jei ji savo esme yra nukreipta į Dievą. Bet ne retai pasitaiko, kad, ką žmonės vadina religija, iš viso nėra religija, o tik keleto principų rinkinys.

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

39. AR PAŽĮSTAME SAVO APLINKĄ?

     "O jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate”.

     Ar mūsų tarpe taip pat yra kas nors, ko mes nepažįstame? O, taip. Labai daug. Pirmiausia mes nepažįstame savęs. Mes neturime apie save to pilno vaizdo, kurį apie mus turi Dievas. Jis jau žino mūsų gyvenimo pabaigą. Jis taip pat žino, ko jis iš mūsų gali norėti ir ko jis nori. Jis žino, kokias malones mums yra suteikęs, kokias mes esame atmetę ir kokiomis pasinaudoję. Jis pažįsta mus tokius, kokius sukūrė, kokius myli, kokių jis nori. Tokio savęs pažinimo mes neturime.

     Mes nepažįstame savo artimo. Mes neblogai pažįstame jo klaidas, bet nepažįstame nei jo slaptų nuodėmių, nei dorybių, nes ir vienos, ir kitos yra paslaptingi jo širdies apsisprendimų padariniai. Jie yra žinomi tik Dievui. Jie žinomi ir jam pačiam, bet netobulai. Žmogus nežino savo nuodėmių ir dorybių padarinių nei sau pačiam, nei kitiems. Taigi ir savo artimo nelaikykime tokiu geru pažįstamu, kokiu paprastai jį laikome.

     Tačiau mūsų tarpe yra daugiau, negu mes patys ir mūsų artimas. Mūsų tarpe yra ir Kristus. "Kur du ar trys bus susirinkę, ten jų tarpe būsiu ir aš”, sako Kristus. Taigi nėra abejonės, kad visuose mūsų susirinkimuose yra Kristus. Ir šiandien mūsų tarpe jis yra. Bet mums jis yra taip pat daugiau ar mažiau nepažįstamas.

     Prasmingai apie tą nepažįstamąjį rašo T.S. Eliot:

Kas yra tas trečiasis, kuris visada eina šalia jūsų?
Kai aš skaičiuoju, tai greta esame tik jūs ir aš,
Bet kai aš žiūriu baltu keliu pirmyn,
Tai visada dar kitas eina šalia jūsų.
Jis slenka apsisiautęs, rudu apsiaustu apsigaubęs.
Nežinau, ar jis vyras, ar moteris.
Tai kas pagaliau yra tas, kitoje jūsų pusėje?

(The Waste Land, V dalis: ‘Ką griaustinis kalbėjo’)

P. DAUGINTIS, S.J.

     Vienas asmuo, pasitaikius progai buvęs masonų susirinkime, pasakė, kad visi labai nustebtų, pamatę, kiek mūsų žymių visuomenės veikėjų priklauso masonams! Tie lietuviai katalikai tapo masonais, nors žinojo, kad Katalikų Bažnyčia draudžia savo nariams priklausyti masonų ložėms. Taip pat draudžia ir kitos didesnės JAV krikščioniškosios bažnyčios.

     Kas yra tie masonai? Ar jie yra krikščionių priešai, norintys sunaikinti visas krikščioniškas bažnyčias? Kadangi stojantieji į masonų ložes tikintieji taip nepaiso krikščioniškųjų bendruomenių vadovų draudimo, tai masonų ložės gal yra, jų nuomone, tik kokie socialiniai klubai, kur vyrai susiburia smagiai praleisti laiką draugų ir pažįstamų būryje ir drauge su jais prisidėti prie labdaros darbų; be to, ten užmegzti kontaktus su žymiais biznio žmonėmis, profesionalais ir politikais.

     Bet jie nėra nei viena, nei kita, nors turi abiejų elementų. Tai parodo masonų ložių kilmės istorija.

ŠIS TAS IŠ MASONŲ ISTORIJOS

     Masonų ložės kilo iš viduramžiais gyvavusių mūrininkų brolijų. Jų nariai statydavo gražiąsias gotiško stiliaus bažnyčias. Laisvalaikiu jie susirinkdavo kuklioje patalpoje, vadinamoje lodge, drauge pabuvoti, pasimelsti, savo reikalų apsvarstyti. Tie mūrininkai stengdavosi taip pat vieni kitiems padėti. Praėjus akmeninių ir mūrinių bažnyčių statymo laikotarpiui, jie į savo brolijas pradėjo kviesti ir kitus garbingus asmenis. Taip iš mūrininkų sambūrių palengva susidarė inteligentų ložės. Jos plėtėsi pirmiausia Anglijoje, paskui anglų kolonijose ir kituose kraštuose. 1717 m. keturios ložės susijungė į vieną Didžiąją Anglijos ložę, vadovaujamą vieno didžiojo meistro (Master, Magister).

ALDONA BIELSKIENĖ

     Pavyzdingas žmogus, pavyzdingas elgesys, pavyzdingas gyvenimas. Nuo ko priklauso to pavyzdžio galia? Norisi pavartyti lietuvių istorijos knygą, surašyti didvyrių pavardes ir stengtis suprasti, kokius pavyzdžius tie didvyriai pagaliau turėjo. Be abejo, paaiškėtų, kad jų pavyzdžiai buvo tokie pat kuklūs, kaip ir mūsų visų: susidarė iš tėvų ir kitų giminių, iš kai kurių mokytojų, kitų mokinių ir iš draugų. Tie kuklūs, kasdieniniai pavyzdžiai turi daug reikšmės, nes jie įtaigauja žmogaus elgesį. Taip pat iš pavyzdžio žmogus gali pasisemti stiprybės, kai trūksta kitokios paramos. Žmogaus gyvenime pavyzdžio reikšmė yra įvairi: kartais žmogus darys taip, kaip jam buvo parodyta, kartais atvirkščiai elgsis. Pavyzdžiai žmogui sudaro standartą, kuris nurodo, koks yra geras, tinkamas elgesys, koks elgesys neatneša gerumo, koks elgesys yra sveikas žmogui.

     Daug ilgiau ir stipriau atmintyje lieka pavyzdys, negu kažkieno samprotavimai ar šiaip pamokymai. Pavyzdžio galia galbūt yra stipriausia vaikystėje ir jaunystėje, žmogaus asmenybei ir charakteriui susiformuojant. Pavyzdys yra galinga priemonė auklėti vaikus ir padėti jaunuoliams. Tėvai, broliai, seserys ir kiti giminės duoda visai mažam vaikučiui pavyzdžius. Vaikui truputį paaugus, mokytojai ir kiti mokiniai sudaro pavyzdžius mokyklos aplinkoje. Dar vėliau gyvenime draugų pavyzdžiai taip pat paveikia žmogaus elgesį. Žmogus negalės pamiršti pavyzdžių tų žmonių, kurie jam daugiausia įtakos turėjo. Vis dėlto žmogus yra savarankiškas ir lieka atsakingas už savo elgesį. Bet per visą gyvenimą žmogus prisimins tėvų nurodytą gyvenimo būdą, savo auklėjimą namie ir mokykloje ir draugo pavyzdžius.

     Negalima nuvertinti tėvų pavyzdžio svarbos, kuri tęsiasi iki žmogaus subrendimo. Pirmaisiais šešeriais metais, kai vaikas taip smarkiai vystosi fiziškai ir psichologiškai, daugiausia įtakos tam vystymuisi turi motina ir tėvas. Kūdikis nieko negali duoti savo globėjams, bet jis nepaprastai daug pasiima iš jų. Jis tik daug vėliau gyvenime galės suprasti, kaip jis buvo mylimas, ir galės su savo artimaisiais taip pat elgtis.

A. MAURAGIS

     Žinoma, tokios teologijos nėra, bet turėtų būti. Kristus labai smarkiai pasmerkė turtuolius ir palaimino neturtą, bet teologai neišvystė tos idėjos iki galo. Šios minties plėtotę gal sutrukdė Senasis Testamentas, kur į turtą buvo žiūrima kaip į Dievo palaimą. Čia tarp žydų ir krikščionių buvo didelis skirtumas.

     Galima sakyti, kad visa Evangelija yra beturčių ir vargdienių palaiminimas. Daug kartų Kristus smerkė turtuolius, šykštuolius ir gobšus, nes jie kaip tik skriaudžia vargšus beturčius. Kristaus skelbiamoji mintis nėra ta, kad visi turi tapti vargšais beturčiais, bet kad turtuoliai neskriaustų beturčių. Vadinas, ne turtai yra kalti, bet tie, kurie juos valdo. Reikia kaltinti sistemą, moralę, papročius. Juos reikia keisti. Kristus ir atėjo pakeisti pasaulio ir žmogaus.

     Žmonija auga ir didėja skaičiumi, žiniomis, turtais, bet taip pat ir vargdieniais. Gal atrodo, kad tai natūralus pažangos procesas, bet jis ne visai krikščioniškas. Kristus atėjo išvaduoti vargdienių belaisvių iš civilizacijos vergijos, iš žmogaus paniekinimo, norėdamas sulyginti ir iškelti visus žmones, kaip vieno Dievo Tėvo vaikus.

     Nei darbo, nei turto Kristus nepasmerkė, nes tai tarnauja Dievo sukurto pasaulio tobulinimui, žmogaus gerovei ir paties Dievo garbei. Mums iškyla problema, kaip pasidalinti darbo ir turto vaisiais, kad nepaniekintume ir nenuskriaustume žmogaus, kad nepadarytume jo vergu. Ką gi sako mums Kristus? Jis davė mums nurodymų, kuriais pasinaudodami, galime siekti Dievo karalystės žemėje. Kristus įsako mylėti Dievą ir artimą, gyventi vienybėje ir taikoje su visais. Tai aiškiai nurodyta, kuriuo keliu turime eiti. Artimo meilė, arba žmonių meilė, vienybė ir taika galimos tik kolektyvinėje bendrijoje gyvenant. Tik kolektyvinėje bendrijoje tos žmogaus dorybės gali išaugti. Egocentrinės, individualistinės ir kitos tos rūšies doktrinos uždaro žmogų kiaute ir nustato visuotinius, socialinius žmonių ryšius, sistemas, gyvenimo būdą bei tikslus.

S. Sužiedėlis

     Prieš kelis mėnesius miręs prof. Simas Sužiedėlis jau beveik prieš 30 metų mums buvo atsiuntęs tris straipsnius šeimos klausimais. Manome, kad bus naudingos tų straipsnių mintys ir šiandieninės naujosios kartos šeimoms.

Redakcija

     Pasaulį kurdamas Viešpats pabaigai sutvėrė žmogų. Tačiau ne vieną, o du. Vieną anksčiau, bet tasai nerado į save panašaus. Jam reikėjo kito žmogaus, kuris turėtų tai, ko jam pačiam trūko ir ko tam antrajam taip pat trūks. Nei vieno, nei antro Dievas nesutvėrė tokio, kad nereikėtų dar kuo kitu papildyti, kai abiem skyrė būti kitų žmonių tėvais. Dievas sutvėrė du, kad būtų viena. Jis sutvėrė šeimą. Vyro ir moters ryšiu vainikavo visatą, harmoningą savo kūrinį, kad ateisiančios kartos savo harmonijos taip pat ieškotų šeimoje.

     Šeimon ateina nebepakartoj amas dviejų asmenų originalumas ir lyčių skirtumai. Nėra kitos tokios institucijos, kuri po vienu stogu suvestų tokias dideles priešybes ir kartu skirtų uždavinį susiderinti. Jauni žmonės ne visuomet pagalvoja, kad toks uždavinys yra. Veikiami didelės traukos būti drauge, jie neapskaičiuoja savo jėgų, kurių reikės šeimos harmonijai siekti. Pasitikima meile. Bet ji nėra žmogaus rankose stebukladarė, kai susitinkama su didelėmis priešybėmis. Geriau iš anksto kai ką numatyti, kad bendro gyvenimo dalia būtų lengvesnė.

Dalia Staniškienė

     Kartą Kalkutos Motina Teresė buvo paklausta ją lankančių mokytojų ir profesorių, kaip jie, sugrįžę namo, galėtų pagerinti savo asmenišką gyvenimą šeimoje. Jos atsakymas juos nustebino: "Nepagailėkit šypsenos! Šypsokitės — vyras žmonai, žmona vyrui, tėvai vaikams... Mėginkit šyp-sitis ne tik, kai viskas gerai sekasi, bet net ir tada, kai esat pavargę ar blogam ūpe”. Tada vienas iš grupės ją paklausė: "Motinėle, ar Jūs kada nors buvot ištekėjus?” Ir ji nedvejodama atsakė: "O taip, ir kartais man labai sunku šypsotis Jėzui...”

     Nuoširdi šypsena — tai didelė dovana kitam žmogui. Mūsų šių laikų gyvenimas —    nuolatinis skubėjimas, bėgimas. Niekam "neturim laiko”, tiek visokių darbų ir įsipareigojimų. O mažiausia to laiko randam viens kitam šeimoje. Tik dienai išaušus, vos akis pramerkę, jau dažnai esam irzlūs, skubam visi savais keliais į mokyklas, į darbus, vienu kitu žodžiu persimesdami, kartais jau iš pat ryto susipykdami. O kiek gi laiko trunka nusišypsoti?! Pamėgink kada nors sakyti piktą žodį šypsantis! Rodos, toks menkniekis, o giedria šypsena ir meiliu žodžiu pradėtas rytas gali nuspalvint visą likusią dieną kitam šeimos nariui.

     Sakoma, kad geriausia priemonė laimėti draugiškumą yra šypsena. Net ir kritikos žodį ar patarimą šeimos narys daug lengviau priims, jei jis bus pasakytas draugiškai, nuoširdžiai, su nemeluota šypsena.

     Kai kas gal pasakys: "Kaip galiu šypsotis, kai tiek turiu rūpesčių, problemų. ..”

Redaktorius

     Konkurse dalyvavo 36 jaunuoliai: 21 mergaitė ir 15 berniukų. Premijas laimėjo 1 berniukas ir 9 mergaitės. Konkursui buvo paskirtos 3 temos: 1. Moterų kova už lygias teises. 2. Dėl ko jaunimas nutolsta nuo religijos? 3. Iš kur kyla vaikų nesusipratimai su tėvais?

     Daugelis manė, kad daugiausia jaunimas rinksis trečiąją temą, bet buvo staigmena, kai 16 jaunuolių (10 mergaičių ir 6 berniukai) pasirinko antrąją. Tai įrodymas, kad jaunimas domisi religija, apie ją galvoja, bet jaučia, kad yra visokių neaiškumų ir problemų. Gal svarbiausia nuo religijos atšalimo priežastis yra iš dalies tingėjimas, iš dalies laiko stoka, ypač pradėjus lankyti universitetą. Juo daugiau apleisi religijos praktikavimą, juo labiau nuo jos tolsi. Gal pirmą kartą apleidus mišias ar kurią kitą religijos praktiką, tave grauš sąžinė, bet antrą kartą jau mažiau jausi sąžinės priekaištą, trečią kartą dar mažiau, kol pagaliau ji visiškai nutils, ir tu stengsiesi save įtikinti, kad nėra jokios prasmės dalyvauti mišiose, kad jos neįdomios, kad nieko iš jų negauni. Bet reikia žinoti, kad tiek iš jų gausi, kiek ateidamas atsineši, kiek esi pasiruošęs, kiek sugebi suprasti jų reikšmę ir vertę.

     Temą apie vaikų nesusipratimus su tėvais pasirinko 13 jaunuolių: 8 mergaitės ir 5 berniukai. Čia žinoma, svarbiausia nesutarimo su tėvais priežastis yra tas garsusis kartų atotrūkis (generation gap). Bet jaunimas, atrodo, supranta, kad taip visuomet buvo ir taip bus; kai jie užaugs ir turės savo vaikų, bus ta pati problema. Jeigu ir tėvai, ir vaikai tai gerai supras, tai tarp jų įtampa nebus tokia didelė, problemos bus daug lengviau išsprendžiamos.

  Tomas Venclova. TEKSTAI APIE TEKSTUS. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1985 m. Fondo adresas: 7338 S. Sacramento Ave., Chicago, IL 60629. Aplankas — I. Gražulio. Spaudė Morkūno spaustuvė. Kieti viršeliai, 240 psl., kaina 10 dol.

     Autorius savo žodyje taip apie šią knygą rašo: "Literatūros mokslas yra mano profesija, iš kurios štai jau kelinti metai valgau duoną ir išeivijoje. Esu paskelbęs gana daug filologinių studijų, neįkandamų ir tikriausiai neįdomių platesniam skaitytojų ratui. Tačiau per ilgesnį laiką prisirinko ir populiaresnio pobūdžio straipsnių apie literatūrą. Reikšmingesniuosius pateikiu šioje knygoje.

     Straipsnių diapozonas įvairus — nuo pusiau mokslinių darbų ligi recenzijų. Turiu vilties, kad skaitytojas netgi antraeiliuose straipsniuose atras vieną kitą nebanalią mintį ar pastebėjimą. Per penkiolika su viršum metų — nuo 1968 ligi 1983 — žinoma, keitėsi ir mano pažiūros, ir pats sugebėjimas rašyti. Bet knygoje turbūt galima įžiūrėti tam tikrą interesų ir metodo vienovę...

     Knyga padalyta į dvi dalis: lituanistika ir straipsniai apie kitų tautų literatūras. Pirmosios dalies tekstai išdėstyti pagal aptariamųjų reiškinių chronologiją, antrosios dalies — pagal bendresnius prasminius kriterijus”.

Edita Nazaraitė. MEDAUS IR KRAUJO LAŠAI. Eilėraščiai. Išleido Ateities literatūros fondas 1985 m. Fondo adresas: 10000 S. Bell Ave., Chicago, IL 60643. Knygą iliustravo pati autorė. 79 psl., kaina 6 dol.

     Edita Nazaraitė gimė Vilniuje 1954.12. 10. Piešti pradėjo ankstyvoje vaikystėje. Besimokydama vidurinėje mokykloje, lankė įvairius piešimo būrelius. Mėgo skaityti ir kurti pasakas, kurias pati liustruodavo vaikiškais piešiniais. 1974 m. įstojo į Vilniaus Dailės institutą ir pasirinko iliustratorės specialybę. Eilėraščius pradėjo rašyti vidurinėje mokykloje. Pirmą ir paskutinį kartą Lietuvos periodikoje jos eilėraščiai buvo išspausdinti 1976 m. Baigusi Dailės institutą, iliustravo knygeles vaikams, rašė eilėraščius ir pasakas. 1984 m. iškeliavo į Vakarus. Šiuo metu gyvena Toronte, Kanadoje.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

VILNIAUS UNIVERSITETUI ĮTEIKTAS EUROPOS AUKSO MEDALIS

     Nuo 1931 m. už geriausiai prižiūrimus istorijos, architektūros paminklus, už praeities kultūros išsaugojimą kasmet skiriami vadinamieji du Europos aukso medaliai ir dvi premijos. Vienas medalis skiriamas Vakarų Europos, kitas — Rytų Europos šalims. Šių premijų fondą įsteigė Hamburgo verslininkas dr. A. Tepfer. Jis ir iki šiandien vadovauja tarybai. Ką apdovanoti, sprendžia tarptautinė žinovų komisija. Paminklų apsaugos kuratorijos pirmininkas yra menų magistras H. Langberg iš Kopenhagos. Jos nariai — žymūs mokslo veikėjai ir meno istorijos žinovai, kaip Romos universiteto architektūros fakulteto dekanas D. d’Osatas, Salfordo universiteto profesorius G. Asfertas, Varšuvos universiteto profesorius Z. Sviechovskis ir kt.

     1980 m. pirmasis Europos aukso medalis buvo įteiktas Talino universitetui. 1984 m. už restauravimo darbus buvo apdovanotas Leningrado universitetas, o šiemet jis papuošė Vilniaus universiteto apdovanojimų rinkinį. Medalio įteikti atvyko pats A. Tepfer, nepaisydamas savo devyniasdešimt vienerių metų amžiaus.

     Į iškilmes susirinko daug svečių, kurie pasveikino universiteto rektorių Joną Kubilių. Rektorius kalbėjo: "Toks tarptautinis pripažinimas liudija, kad mūsų, vilniečių, darbai svarbūs ne tik mums patiems, bet jie sudaro visos žmonijos kultūros dalį.

     Kuratorija, vertindama ir skirstydama apdovanojimus, kreipia dėmesį ne tik į tai, kaip restaurojami praeities paminklai, bet ir kaip pritaikomi šiandienos poreikiams”.

     Seniausias visoje Rytų Europoje Vilniaus universitetas išsaugojo sustingusios architektūros formas šiandienai ir jas dar praturtino. Universitetas — tai vieta, kur susitinka praeitis ir dabartis. Čia jaučiama nenutrūkstanti laiko tąsa. Senuosius rūmus puošia šiuolaikinių dailininkų R. Gibavičiaus, V. Kmieliausko, P. Repšio, V. Valiaus freskos ir mozaikos. Šie kūriniai praturtina istorijos palikimą, jie senuosius rūmus tarsi sujungia su ateitimi. ("Tiesa”)

Stelmužės ąžuolas.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

APIE ŽODŽIŲ TRUMPINIMUS

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Savaitraštyje "Darbininke” paprastai vis trumpinami kai kurie žodžiai, pvz.: jiem, tiem, geriem vaikam ir t.t. Jeigu gerai atsimenu, tai tame savaitraštyje kažkada esu skaitęs, kad dabar taip reikia rašyti, kad taip yra nutarta Lietuvoje. Ar tai tiesa?

J. S.

      Ne, netiesa. Lietuvoje taip nebuvo ir nėra nutarta. Žinoma, tai nėra klaidos. Reikalui esant, galima įvairius žodžius trumpinti, ypač poezijoje ar stiliaus sumetimais, bet tokie trumpinimai nėra laikomi norminiais. Čia perspausdiname kalbininko prof. dr. Vlado Grinaveckio straipsnį, pavadintą "Tarmių atspindžiai bendrinėje šnekamojoje kalboje” ("Mokslas ir gyvenimas”, 1985, Nr. 8). Šiame straipsnyje, tarp kitų dalykų, rasite atsakymą ir į savo klausimą. 

     Lietuvių šnekamoji bendrinė kalba šiuo metu yra vartojama įvairių visuomenės sluoksnių, ir jos vartotojų sparčiai daugėja, nes visų tarmių atstovai nuo savo tarmės laipsniškai pereina prie bendrinės kalbos. Tačiau lietuvių bendrinės šnekamosios kalbos grynumas ir taisyklingumas iki šiol vis dar atsilieka nuo gerai sunormintos mūsų bendrinės rašomosios kalbos. Ja kalba visa respublikos visuomenė, kilusi iš įvairių rajonų — iš kaimų ir miestų. Toji visuomenė paprastai turi išsaugojusi savo gimtųjų vietų tam tikrų kalbinių ypatybių, prasilenkiančių su bendrinės rašomosios kalbos normomis. Tokiu būdu šnekamoji kalba dar ne visada yra pavyzdinė. Dažnai tas pats žodis, dar labiau sakinys, įvairių žmonių, kalbančių bendrine kalba, lūpose skamba šiek tiek kitaip. Net taisyklinga bendrine kalba parašytą tekstą atskiri tą kalbą vartojantieji žmonės perskaitys kiekvienas truputį kitaip. Tos skirtybės neretai priklauso nuo to, kokią tarmę kalbėtojas iš mažens yra vartojęs. Pasiklausę, rodosi, gana taisyklingai kalbančio bendrine kalba žmogaus, dažniausiai galime pasakyti, iš kurios tarmės jis kilęs. Mat jo kalboje yra likę tam tikrų, daugiausia tarties ypatybių, būdingų vienai ar kitai tarmei.

ŪSAI IR BARZDA KENKIA SVEIKATAI!

     Visi gerai atsimename, kad dar neseniai buvo labai paplitęs paprotys vyrams, ypač jaunimui, auginti ūsus ir barzdą. Atrodo, kad jau šis paprotys pamažu eina iš mados. Tai labai gerai.

     Gal ši ūsų ir barzdos problema kai kam gali atrodyti nerimta, bet ją labai rimtai nagrinėjo rusų mokslininkas chemijos daktaras M. Dimitrijevas. Buvo tirta 16 vyrų su ūsais, 14 — su barzda, 12 — su ūsais ir barzda. Tarp jų buvo rūkančių ir nerūkančių.

     Ūsuočių ir barzdočių įkvepiamame ore rasta keliasdešimt toksinių medžiagų, tarp jų: fenolo, benzolo, toluolo, ksilolo, stirolo, etilbenzolo, acto rūgšties, amoniako, sieros vandenilio, azoto dioksido, acetono ir t.t. Plaukai toksinių medžiagų beveik neišskiria, o jeigu ir išskiria, tai kur kas mažiau negu oda (skaičiuojant pagal paviršiaus plotą). Matyt, rastosios medžiagos buvo iškvepiamos ir jas sugėrė plaukų paviršius, kuris pasižymi absorbinėmis savybėmis. Desorbuodamosios jos vėl patenka į organizmą su įkvepiamu oru. Be abejo, plaukuose susikaupia ir kitų medžiagų, kurių yra aplinkos ore.

     Nustatyta, kad ūsuočiai kvėpuoja labiau užterštu oru negu barzdočiai, o nešiojantiems ūsus ir barzdą šis neigiamas poveikis dar sustiprėja. Dar labiau patys orą užsiteršia rūkantys ūsuočiai ir barzdočiai.

     Svarbiausi oro grynumo komponentai yra atmosferos ozonas ir lengvieji jonai. Kai ore jų trūksta, pablogėja savijauta, apsunksta galva ir atsiranda kitokių negalavimų, kaip ir veikiant toksinėms medžiagoms. Todėl buvo panagrinėta ūsų ir barzdos įtaka šiems oro grynumo komponentams. Šios krypties tyrimų rezultatai buvo tokie: barzdą nešioti žalinga, ūsus — dar žalingiau, o blogiausia — ir ūsus, ir barzdą. Rūkantiems šis žalingumas dar padidėja 5-8 kartus (neskaitant tiesioginio tabako dūmų patekimo į plaučius).

     Ūsuočiai ir barzdočiai, kvėpuodami užterštu oru, greičiau nuvargsta, apsisunkina galvą, kurią ima vis dažniau skaudėti, sumažėja darbingumas. Nustatyta ir kraujospūdžio pakilimas bei padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis, tam tikrų apykaitos sutrikimų, dirginantis poveikis akių gleivinei ir viršutiniesiems kvėpavimo takams.

     O gal barzda ir ūsai turi filtruojamųjų savybių? Deja, jų nerasta. Tad, vyrai, skuskite ūsus ir barzdas!

■    Čikagoje yra 6.685 seselės vienuolės, priklausančios 140 kongregacijų. Iš jų 439 chroniškos invalidės, 653 vyresnės kaip 80 m. amžiaus, o 2.493 tarp 60 ir 79 m. amžiaus. Kandidačių — 43, novicijų — 44. Pradžios mokyklose dirba 1.135, aukštesniosiose — 564, kolegijose dėsto 223, ligoninėse ir slaugymo namuose darbuojasi 604, parapijose (ne mokyklose) dar dirba 419.

■    Vatikano Šv. Silvestro ordinu apdovanoti: prof. Jokūbas Stukas, Antanas Saulaitis, Sr. ir dr. Adolfas Damušis. Pro Pontifice et Ecclesia ordinu apdovanotos Jadvyga Damušienė ir Loreta Stukienė.

■    Nikaragvos kardinolas Miguel Obando y Bravo lankėsi Esteli mieste. Nors marksistinės dvasios vyriausybė jau buvo uždraudusi visokius susirinkimus ir procesijas, kardinolo pasitikti susirinko apie 5000 žmonių. Minia kardinolą lydėjo per miestą. Mišiose aikštėje dalyvavo apie 7000 žmonių. Kardinolas pamoksle pasakė miniai, kad kunigai jų krašte bauginami, Bažnyčios nuosavybė konfiskuojama, laužomos pagrindinės konstitucinės teisės, siaurinamos žmogaus teisės.

■    Vienos (Austrijoje) kardinolas Franz Koenig, sulaukęs 80 metų amžiaus, pasitraukė iš pareigų. Jis buvo komunizmo kritikas ir pasitarimų su netikinčiaisiais pradininkas.

■    Montrealyje, Kanadoje, mirė kard. Maurice Roy, 80 metų amžiaus. Jis buvo artimas lietuvių bičiulis. Dabar kardinolų kolegijoje yra 150 kardinolų iš 58 tautų. Net 34 kardinolai yra sulaukę 80 metų amžiaus.

     Jau laikas rašyti straipsnius konkursui, nes jis baigiasi vasario 16 dieną. Iš praktikos žinome, kad kai kurie laukia paskutinių dienų ir paskui nespėja laiku atsiųsti.

     Suaugusiems yra pasiūlytos šios temos:

     1.    Mūsų visuomenės skaldymosi priežastys ir santykiai su Lietuva.

     2.   Atvirumas ir vienišumas šeimoje.

     3.    Mišrių šeinių problemos.

     4.   Krikščionio laikysena skirtingų rasių, tautų, tikybų ir partijų atžvilgiu.

     5.    Ar tylėjimas visuomet yra auksas; kada privalome kalbėti? .

     6.    Ko laukiame iš pamokslininkų?

Jaunimui (iki 30 m. amžiaus):

     1.    Dažnai jaunimas pasako: “Aš neinu į bažnyčią, nes iš mišių nieko negaunu”. Ką tu atsakytum?

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Ateinančiais metais birželio 13 — liepos 2 d. ruošiame ekskursiją į Austriją, Vengriją ir Jugoslaviją. Vienoje (Austrija) — 4 naktys; iš Vienos Dunojaus upe plauksime į Budapeštą (Vengrija), kur būsime 3 naktis Iš Budapešto autobusu važiuosime per visą Vengriją, pro didžiausią Europos Balatono ežerą j Jugoslaviją, kur praleisime daugiausia laiko. Zagrebe — 2 naktys, Plivice — 1 naktis, Splite — 1 naktis, Dubrovnike — 3 naktys, Sarajeve — 2 naktys, Belgrade — 2 naktys.

     Iš Čikagos kainuos apie 2490 dol., iš Niujorko — apie 2367 dol. Čia įeina visos kelionės lėktuvu, laivu ir autobusu, pirmos klasės viešbučiai, numatytos ekskursijos, maistas ir kai kurios kitos mažesnės išlaidos. Kasdien gausime pusryčius ir vakarienę, o kelionėse ir pietus (lunch).

     Prašome registruotis šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

57 dol. aukojokun. S. Gaidelis.

30 dol. aukojoVytauto Didžiojo Saulių rinktinė.

20 dol. aukojoT. Vildžius.

12 dol. aukojoD, Bubelienė.

11 dol. aukojoA. Ralienė

Po 10 dol. aukojo: A. Lawler, O. Girnienė, J. Žemaitis.