JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
"Laiškai lietuviams” žengia į 37-uosius metus. Per visą tą ilgoką laikotarpį stengėmės mūsų tautiečiams duoti religinio ir tautinio peno, atsakyti į jų klausimus, nagrinėti šeimų ir jaunimo problemas, supažindinti su dabartiniu gyvenimu Lietuvoje, duoti patarimų, kad mūsų kalba būtų grynesnė.
Galbūt dabar mūsų (kaip ir kitų išeivijos laikraščių bei žurnalų) didžiausia problema yra skaitytojų mažėjimas. Mat vieni iškeliauja į amžinybę, kiti prašo daugiau žurnalo nesiuntinėti, nes "jau neįžiūri raidžių”, o kai kurie domisi tik amerikietiška spauda, kurioje rašoma apie akcijas, pinigų investavimus ir kitokius biznio reikalus.
Ypač gaila, kad nuo lietuviškos spaudos vis labiau tolsta jaunimas. Jie atranda visokių pasiteisinimų, įvairiausių priežasčių, kaltindami mūsų spaudą, bet daugumas tų pasiteisinimų nėra pateisinami. Norint, kad ilgiau išeivijoje išsilaikytų mūsų lietuviškas gyvenimas, yra būtina jaunimui prenumeruoti ir skaityti lietuvišką spaudą. Taip pat reikėtų pratintis ir joje bendradarbiauti. Ne vienas jaunuolis kaltina redaktorius, kad jie taiso jų rašinius. Bet juk taisyti dažnai yra būtina. Jeigu rašinyje nebūtų jokių klaidų, tai niekas ir netaisytų. Redaktoriams tas taisymo darbas yra labai įkyrus ir nemalonus, bet argi galima spausdinti straipsnį su visokiomis gramatikos ir sintaksės klaidomis? Lietuvoje ir kitose šalyse prie redakcijų ir leidyklų visuomet būna kalbos žinovų ir stilistų, kurie dailina ir taiso beveik viską, kas spausdinti atsiunčiama. Juk būtų nekultūringa paleisti visuomenei laikraštį ar knygą, kur mirgėte mirgėtų visokios kalbos klaidos.
Aušros Vartų koplyčia Vilniuje.
Labai gerai, kai mūsų tautiečiai, ką nors parašę, duoda pataisyti kalbą tam, kas ją geriau moka, bet būtų dar geriau, jeigu jie patys stengtųsi ją tobuliau išmokti. Literatūros jau turime. Nemaža šiam tikslui naudingos medžiagos yra išleista Lietuvoje. Tiesa, gal kartais nelengva iš ten gauti, bet vis dėlto galima. Bet ir čia, išeivijoje, jau turime vieną kitą šiam tikslui skirtą leidinį. Nereikėtų skųstis, kad nėra priemonių, nėra medžiagos, verčiau turėtume prisipažinti, kad nėra noro ir pasiryžimo. Juk nė vienas negimsta, viską mokėdamas, taip pat nė vienam nepakanka visą gyvenimą to, ką išmoko mokykloje. Viskas pasaulyje eina pirmyn, tobulėja, tai turi tobulėti ir mūsų kalba.
Kita mūsų problema — bendradarbių stoka. Be abejo, kiekvienas skaitytojas pastebi, kad "Laiškuose lietuviams” yra ir geresnių, ir silpnesnių straipsnių. Mes tai gerai žinome ir suprantame, bet dažnai dedame tai, ką turime. Jeigu pakankamai turėtume geresnių straipsnių, tai nemaža dabar spausdinamų straipsnių visai nedėtume. Kai kas mums prikiša, kad pakankamai neprašome. Prašyti prašome, tik nenorime įkyrėti. Kai kurie, nors ir labai prašomi, vis delsia ir neprisirengia parašyti, o kiti gal patys nedrįsta siūlyti savo rašinių. Bet mes būtume labai dėkingi, jei kas atsiųstų ir neprašomas. Visiems jau turbūt aišku, koks yra "Laiškų lietuviams” tikslas ir pobūdis, ko skaitytojai laukia ir kas jiems būtų naudinga. Ypač prašome visus kunigus ir su teologija susipažinusius pasauliečius rašyti teologiniais klausimais, nes mūsų skaitytojai labai tokių straipsnių pageidauja ir jau ne kartą yra prašę redakciją daugiau rašyti apie įvairius teologinius neaiškumus, apie Šv. Raštą ir moralinius klausimus.
Norėdami žurnalą paįvairinti, pernai įvedėme "Šypsulių” skyrių, o šiais metais — "Įvairybių”. Šiuose dviejuose skyriuose bendradarbiauti turbūt būtų lengviausia. "Šypsulių” skyriui laukiame švarių ir įdomių juokų bei anekdotų, o "Įvairybių” skyriui galima rasti medžiagos įvairiuose kitomis kalbomis leidžiamuose laikraščiuose bei žurnaluose. Užtenka tik išversti ir atsiųsti.
Dažnai esame prašę skaitytojus pareikšti savo nuomonę apie spausdinamus straipsnius. Tik būtų gera plačiau apie tai parašyti, o nepasitenkinti tik dviem žodžiais: "Patinka” ar "Nepatinka”. Žinoma, ne visuomet galėsime patenkinti visų norus ir pageidavimus, bet, kiek galima, stengsimės.
"Laiškai lietuviams”, kaip jau pradžioje minėta, eina 37-ti metai. Nuo pat jų įsisteigimo pradžios iki dabar man tenka juos redaguoti su šešerių metų (1964-1969) pertrauka, kai, man išvykus iš Čikagos, redagavimą perėmė kun. K. Trimakas. Tad šių metų pradžioje sukanka 30 metų, kai aš juos redaguoju. Visi turbūt sutiks, kad jau būtų laikas išeiti į pensiją, bet kas šį darbą tęs? Konkrečių galimybių nelabai matyti.
Nuo šių metų pradžios prenumeratos kainą pakėlėme iki 10 amerikietiškų dolerių. Tose šalyse (Kanadoje ir Australijoje), kur doleris dabar žymiai mažesnis už amerikietiškąjį, prenumeratos mokestį reikėtų atitinkamai padidinti.
Kai kurie skaitytojai mano, kad jeigu jie prenumeratos neatnaujina, tai žurnalo siuntinėjimas turi būti tuoj sustabdytas, bet kitų nuomonė visiškai priešinga. Kai mes kai kuriems, laiku neužsimokėjusiems prenumeratos mokesčio, žurnalo siuntinėjimą sustabdėme, jie tuoj pradėjo protestuoti, sakydami: "Dar nesuspėjau užsimokėti, ir tuoj siuntinėjimą sustabdėte. Kiti laikraščiai taip nedaro. Turėkite kantrybės — užsimokėsiu”. Taigi mūsų metodas yra toks: žurnalą siuntinėjame tol, kol skaitytojas praneš, kad toliau jau nenori jo prenumeruoti.
Būtume labai dėkingi, jeigu mūsų skaitytojai taptų ir platintojais. Galima savo draugams pasiūlyti žurnalą užsisakyti arba jiems užsakyti įvairių švenčių ar sukakčių proga. Tai būtų daug naudingiau ir pigiau negu butelis konjako. Būtų labai gražu ir jaunavedžiams jį užsakyti. Tai būtų tikrai vertinga vestuvinė dovana.
Visiems mūsų skaitytojams ir bendradarbiams linkime laimingų 1986 metų. Tikimės, kad šiais metais mūsų bendradarbiavimas bus glaudesnis ir artimesnis.
■ Popiežius Jonas Paulius II, numatoma, vasario mėnesį vyks į Indijos valstiją Keralą, kur yra didžioji Indijos katalikų dauguma.